LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS DR. KAZYS GRINIUS
JUOZAS AUDĖNAS
Nepriklausomos valstybės prezidentas yra tautos ir valstybės didysis švyturys savo krašte ir plačiajame pasaulyje matomas. Nors jau ketvirtis šimtmečio praėjo, kaip Lietuva okupuota, bet jos didieji švyturiai mums tebešviečia. Tos šviesos skatinami čia paminėsime buvusį nepriklausomos Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuriam irgi teko būti tuo didžiuoju tautos švyturiu.
Kai pažvelgi pirmyn, tai šimtas metų atrodo labai didelis metų skaičius. Bet kai sukakęs penkiasdešimt metų grįžteli atgal, atrodo, lyg ir visai nedaug. Taip šie skaičiai atrodys ir tiems, kuriems dar toli yra iki penkiasdešimties metų.
Štai, gruodžio 17 d. suėjo šimtas metų, kai gimė Kazys Grinius. O ar jis mirė? Nevisai, kitaip ir mums nebūtų reikalo jį minėti. Tiesa, K. Grinius nuėjo į kapą. Tačiau, parafrazuojant Vincą Kudirką, jis nuėjo į kapą, palikdamas ženklą, kad žmogumi buvo.
Gimęs Salemos-Būdos kaime, Marijampolės apskrityje, vidutiniško ūkininko šeimoje, Grinius, išgyvenęs 83 metus, 1950 metų birželio 4 d., Čikagoje, atsiskyrė iš matomojo pasaulio. Todėl mes esame laisvi vertinti jo mums paliktus darbus ir jį patį, kokį mes jį žinome, arba kokiu jis mums atrodo, yra buvęs.
K. Grinius buvo augšto ūgio, tiesus, skaistaus veido, mėlynų akių ir bendrai, gražios išvaizdos vyras. Moterys man sakė, kad jis joms labai patikęs. Neabejoju.
MOKYKLOJE
Savo dvasia, savo principais, savo ideologija, jis taip pat buvo tiesus, tvirtas, pastovus ir ištikimas. Dėl savo įsitikinimų jis niekad nesvyravo, niekad į šalį nenukrypo.
Augo jis grynai lietuviškoje kaimo šeimoje ir aplinkoje. Pramokęs šiek tiek skaityti, naudojosi savo tėvo maža biblioteka, kurią paliko motinos brolis, 1863 metų sukilėlis, Akelaitis, rusų ištremtas.
Gimnazijoje Kazys Grinius buvo labai ištikimas lietuvių kalbos mokytojo Petro Kriaučiūno mokinys. Kriaučiūnas savo mokiniams dėstė ne tik lietuvių kalbą bei raštą, bet į savo pamokas labai gražiai įterpdavo ir tautinės dvasios pamokymų. Jis mokiniams liepdavęs kalbėti tarp savęs tik lietuviškai, galvoti lietuviškai, susirašinėti tarp savęs tik lietuviškai; dainuoti lietuviškas dainas, žaisti lietuviškus žaidimus, pažinti Lietuvos istoriją, geografiją, tautosaką ir kt. Išėjus mokslus, jis ragino gyventi Lietuvoje ir padėti savo žmonėms jų gyvenimo reikaluose. P. Kriaučiūnas liepdavęs stiprintis ir grūdintis lietuviškoje dvasioje, tuo metu kai Lietuva buvo įsukama į lenkiškus ir rusiškus voratinklius. Kriaučiūno mokytojavimą Marijampolės gimnazijoje daktaras Grinius vadina “Kriaučiūno apaštalavimu”.
Šiuos visus pamokymus Kazys Grinius giliai dėjosi į savo galvą ir širdį ir juos visą gyvenimą praktikavo. Jis toje pačioje gimnazijoje pradėjo kovą prieš svetimybes, kurios buvo lietuviams nepriimtinos.
Gimnazijos kapelionas kun. Miknevičius bažnyčioje susirinkusiems mokiniams sakydavęs pamokslus lenkiškai. Griniui ir keliems jo draugams tai nepatiko. Susitarę, keturiese nuėjo pas kapelioną ir pareikalavo, kad jis pamokslus sakytų lietuviškai. Tai buvo bene pirmas lietuvių mokinių protestas prieš svetimybę. Vėliau, Mintaujoje, Šiauliuose, Liepojoje ir k. taip pat ne kartą mokiniai kėlė balsą, kad tikyba būtų dėstoma lietuviškai. Ne kartą dėl to mokiniai nukentėjo.
Be to, Marijampolės gimnazijos mokinių choras bažnyčioje giedodavęs rusiškai caro himną. Tie patys mokiniai pareikalavę, kad himnas iš viso bažnyčioje nebūtų giedamas, nes tai neesanti bažnytinė giesmė. Paveikė, ir šį kartą laimėjo.
Šitokios rezistencinės dvasios Grinius buvo pilnas visą savo amžių. Kovoti prieš Lietuvos priešus, prieš visokį blogį, buvo Griniaus gyvenimo kelrodis.
Nuvykęs į Maskvos universitetą studijuoti medicinos, Grinius ten rado gražų būrį lietuvių studentų, susimetusių į slaptą draugiją. Jis tuojau įsijungė į jų organizaciją ir po kurio meto, jis buvo išrinktas tos draugijos pirmininku.
Lietuviai studentai buvo labai susirūpinę laikraščiu, kai užgęso ėjusi “Aušra”. Tilžėje pasirodė kitas laikraštis, “Šviesa”. Nors jis buvo daugiau religinio turinio, bet Grinius jam rašė. Tuo pat metu Amerikoje ėjo Jono Šliūpo leidžiamas “Lietuviškas Balsas”; Grinius rašė ir jam, nors jis visai kitaip laikėsi religiniu požiūriu.
Šie faktai parodo didįjį Griniaus patriotizmą: jis rašė ten, kur buvo skelbiamas lietuviškas žodis, lietuviška mintis.
VARPININKUOSE
“Šviesa”, kaip ir “Aušra” taip pat neilgai tešvietė. Naujas laikraštis “Varpas”, pradėjęs eiti 1889 metais, ištęsėjo reguliariai eiti iki 1905 metų, t.y. iki buvo nuimti varžtai nuo lietuviškųjų raštų leidimo rusų valdomoje Lietuvos dalyje. “Varpo” leidėjai neturėjo nei organizacijos, nei statuto. Jiems tam tikru kelrodžiu buvo 1888 metais Vinco Kudirkos paruošti Lietuvos Draugystės įstatai, kuriais buvo apimtas platus ir įvairus lietuvių tautos gyvenimas.
“Varpo” leidimo pradžia ir drauge varpininkų sąjūdžio pradžia Grinius laiko minėtos draugijos įstatų pasirodymą ir platesnį lietuvių studentų suvažiavimą Marijampolėje 1889 metais, kuriame dalyvavo apie 20 studentų, o jų tarpe — Kudirka, Grinius, Leonas ir kt. Jie gyvai aptarė laikraščio reikalingumą, bet konkretaus leidimo plano nepriėmė. Tik apie pusei metų praėjus, tada Varšuvos studentas Vincas Kudirka, su kitais draugais, pradėjo “Varpu” skambinti visai Lietuvai. Šiuo skambėsiu prasidėjo judrusis tautinio atgimimo laikotarpis, tuo metu apie save apjungęs visą patriotinę lietuvių inteligentiją. Jie visi skaitė, rašė, platino ir aukojo naujajam laikraščiui, visai tautai skambinančiam.
Kilnus konspiracinis darbas dėl tautos siekiamų idealų prieš rusų priespaudą, troškimas laisvės, šviesos ir kultūros Lietuvai, buvo toks didelis ir visuotinis, kad kovose krintančiosios aukos, dar labiau grūdino kovotojus. O aukų buvo gana daug. Sibiro laukai jau prieš 100 metų buvo lietuvių kaulais nukloti.
Baigęs mokslus, jaunasis gydytojas Grinius, netrukus grįžo į savo Marijampolę, giliai jausdamas Kriaučiūno žodžius: “Gyvenkite Lietuvoje ir padėkite savo tautai!” 1894 m. jis buvo išrinktas į varpininkų komitetą drauge su dr. Petru Matulaičiu ir veterinarijos dr. Jonu Bulota. Šio komiteto uždavinys buvo rūpintis “Varpo” reikalais ir jo linija.
Tuo būdu Kazys Grinius jau buvo pastatytas varpininkų sąjūdžio centre. Savo ideologijos draugų centre jis išbuvo visą ilgą ir labai turiningą gyvenimą: ištikimybė idealams, didieji lietuvių tautos siekimai, valstybiniai uždaviniai ir demokratiniai principai buvo šventas Griniaus tikėjimas ir kova, bei darbas dėl jų įgyvendinimo.
Mintaujoje įvyko vienas iš nuolatinių varpininkų suvažiavimų, kuriame Griniui teko suvaidinti tam tikrą organizacinės vienybės rolę. Mintautoje tada gyveno veiklūs varpininkai: Jonas Jablonskis, lietuvių kalbos tėvu pripažįstamas, Pranas Mašiotas, lietuvių vaikų literatūros tėvas ir Antanas Krikščiukaitis, rašytojas AišB pasivadinęs. Jie buvo mokytojai, ar tarnautojai ir sudarė atsargiųjų varpininkų grupę. Tuojau į suvažiavimą atvyko ir būrys kovingų studentų, gerai apsišvietusių anuo metu patraukliu K. Markso mokslu. Studentai griežtai reikalavę “Varpą” iš tautinės liberalinės krypties padaryti socialistinės krypties laikraščiu. Vykę labai karštos diskusijos, kurios grėsę varpininkų skilimu. Grinius suvažiavimui išdėstęs, kad reikia rimtai “atsižvelgti į jaunosios kartos reikalavimus ir “Varpą” daryti kovingesniu, negu jis dabar esąs. Tačiau jauniesiems draugams pasakė: “Mes visi norime gera darbo žmonėms, o patys kapitalų neturėdami net nejaučiame reikalo ginti jų pozicijų ir iki šiolei jų negynėme. Tik stiprinkime kovą prieš caro valdžią, kuri šiaip nieko gero neduos.”
Pasisekė Griniui visus įtikinti, vieningumas buvo išlaikytas ir tos pat krypties “Varpas” ėjo dar 10 metų. Bet už tat, “Varpe” atsiradę daug daugiau žarijų prieš caro valdžią, iš kurios, be atkaklios kovos, nieko nebuvo galima geresnio Lietuvai sulaukti. Nieko gera nesitikėkime ir iš dabartinės rusų valdžios Lietuvoje. Kovokime!
SPAUDOJE
Mūsų tautinio atgimimo laikotarpyje svarbiausias kovos ginklas buvo spauda. Kai tik pradėjo šiek tiek plunksną valdyti, Kazys Grinius ėmė ją į savo rankas. Pradėjęs dar gimnazijoje būdamas rašyti į slaptą mokinių leidžiamą laikraštėlį vardu “Priešaušris”, Grinius rašė “Šviesoje”, Lietuviškame Balse”, “Varpe” “Ūkininke”, ir visoje eilėje vėliau varpininkų ir valstiečių liaudininkų ir kitų leidžiamuose leidiniuose iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Anuo laiku į “Varpą” rašė politinius, daugiausia prieš caro
Joana Pavalkytė Griniuvienė, komunistų nužudyta Kaukaze, revoliucijos metu Rusijoje.
valdžią nukreiptus, straipsnius, tautinio susipratimo ir švietimo, bei kultūros klausimais. Į “Ūkininką” Grinius rašė sveikatos, žemės ūkio, gyvulių gerinimo ir panašiais klausimais.
Atydžiai sekdamas kitų tautų tautinius sąjūdžius, Grinius “Varpe” dėstė tautose besireiškiančias naujas idėjas ir tautų laisvės kovų faktus. Vienas iš tos rūšies reikšmingų straipsnių tilpo 1894 metais “Varpe” vardu “Vertė tautinės idėjos.” Tame straipsnyje buvo išnagrinėtos bulgarų, čekų ir kitų nelaisvų tautų kovos su imperialistais.
Gausėjant Lietuvos inteligentų skaičiui, pamažu atsirasdavo ir naujų spaudos bendradarbių ir iškildavo naujų idėjų. Prieš 70 metų, t.y. 1896 m., lietuvių tautoje buvo subrendę, ne tik tautinio atbudimo, bet ir politinio mąstymo pirmieji pradai. Tų metų pirmame “Varpo” numeryje dr. Grinius, galima sakyti, jau pusėtinai aiškiai užsimena ir pabrėžia Lietuvos savarankumo klausimą. Jis rašo: “Įstojęs į naujus metus savo gyvenimo Varpas ir toliau žengs savo keliu. Užduotis mūsų ginti ir mokinti nuvargintus, paniekintus ir spaudžiamus Lietuvos žmones: aiškint ir rodyt jiems tuos kelius ir ginklus, kuriais galime pagerinti savo būvį ir prirengi Lietuvai laimingesnę ateitį.
“Tvirtai tikėdami, kad virs kada nors laikas, kada Lietuva pati valdys save išsiliuosavusiš svetimtaučių jungo, (m.p.) mes ypač atkreipsime akį ant to, ydant lietuviai kiek įmanydami stengtųsi nuo rusų valdžios išgauti sau naujas tiesas, aplaikyti ir praplatinti senas, ydant nesiduotų ant kiekvieno žingsnio skriaustis visokiems prispaudėjams.
“Abelnai Varpas rūpinsis apsvarstyti visą Lietuvos gyvenimą ir reikalus. Lietuva priguli lietuviams ir jie privalo rūpintis apie save (m.p.). Su tikėjimu, vilčia ir meile varykime ir toliau savo darbą!”
Šios Griniaus išreikštos idėjos, po 22 metų buvo įvykdytos. Jomis ir nepriklausomu, bei laisvu tautos gyvenimu, džiaugėmės taip pat 22 metus. Šiandieną vėl rusas, tik jau raudonas, t.y.. žymiai piktesnis už baltąjį, vėl valdo Lietuvą, vėl laiko priespaudoje mūsų tautą. Todėl Griniaus anie žodžiai lygiai tinka šiandieną mums, kovojantiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tikėkime tos kovos prasmingumu ir mes laimėsime.
Tų pat 1896 m. gegužės mėn. Lietuvos socialdemokratai susiorganizavo į savo partiją ir paskelbė savo programą, kurioje jau buvo įrašytas reikalavimas turėti nepriklausomą Lietuvos respubliką, federacijos ryšiais susirišusią su kitomis kaimyninėmis tautomis. Tais pat metais katalikiškojo sparno inteligentai, gal daugiausia kunigai, pradėjo leisti savo atskirą laikraštį “Tėvynės Sargą”. Man atrodo, kad visiems patiko pranašingieji Griniaus žodžiai dėl būsimos savarankiškos Lietuvos ir visi atskiromis srovelėmis, pradėjo eiti prie to paties tikslo, kiekvienas kovodamas savomis priemonėmis.
Ar po 1863 metų sukilimo kas nors anksčiau negu Grinius, rašė bei kalbėjo apie galimą Lietuvos nepriklausomybę, sunku pasakyti. Rašydamas toliau, Grinius ragino lietuvius kurti savo slaptas organizacijas, eiti į to meto savivaldybes ir patiems mokytis, kaip reikia savarankiškai valdytis. Iš antros pusės, mes matome, kad buvo gyventa tvirta rezistencine dvasia persiėmus, nuosekliai aiškinant tautai kovos būdus ir priemones prieš rusų valdžią. Lietuva priklauso lietuviams, o ne rusams, ar kam nors kitiems, šiandien taip pat yra pirmasis mūsų šūkis.
Prezidentas K. Grinius deda vainiką (1926 m.) ant Nežinomojo Kareivio kapo.
Beveik tuo pačiu metu iš varpininkų eilių pasitraukė viena jų dalis į kairę ir kita—į dešinę, o naujų jėgų bangos papildė ir vienus ir kitus. Reikšminga tai, kad prasidėjo mūsų visuomenėje politinė diferenciacija, kas reiškė didesnį politini subrendimą. Galimas daiktas, kad Griniaus mintys apie Lietuvos savarankiškumą, apie kvietimą organizuotis ir patiems mokytis valdytis, turėjo nemažos paskatinančios reikšmės platesniems politiniams sąjūdžiams vystytis. Prasidėjusi politinė diferenciacija vystėsi ir toliau. Ir varpininkai nebesitenkino vien tik savo “Varpu” bei “Ūkininku”, bet 1902 m. susiorganizavo į Lietuvių Demokratų Partiją, kurios programos paruošime Grinius atliko svarbią rolę. Programoje buvo pasakyta, kad artimiausias partijos siekimas — Lietuvos autonomija, o galutinis — nepriklausomybė. Didžiojo Vilniaus Seimo metu susiorganizavo ir Krikščionių Demokratų Partija.
1907 m. dalis demokratų partijos narių iš jos pasitraukė ir pradėjo leisti savo laikraštį “Viltį”, vėliau “Vairą” iš kurių 1917 m. išaugo Tautinės Pažangos Partija, arba tautininkai.
Tai ypatingai įsidėmėtini lietuvių tautos politinės istorijos etapai sukūrę ir išryškinę keturias politines sroves, kurios vaidino Lietuvoje ir vaidina dabar, už tėvynės ribų, dar labai žymų vaidmenį
Naujos idėjos reikštis, arba jau esamos brandintis galėjo tik spaudoje, slaptai ar viešai leidžiamoje. Kazys Grinius spaudoje buvo vienas iš produktyviausių asmenų. Jis, ne tik rašė, bet ir redagavo “Varpą” “Ūkininką”, “Lietuvos Ūkininką”, “Lietuvos Žinias”, specialius socialinės, bei sveikatos reikalams skiriamus leidinius. Jis parašė daug ir savo atsiminimų, kurių du tomai jau išleisti, o dar apie tiek laukia leidėjo. Grinius nepadėjo plunksnos iki pat savo mirties.
GRINIUS TAUTOS IR VALSTYBĖS TARNYBOJE
Savo sugebėjimais, per spaudą, organizaciją ir darbą, Kazys Grinius iškilo į pirmaeilę Lietuvos visuomeninko ir valstybininko asmenybę. Dar tebegyvendamas Rusijoje, 1918 m. Voronežo lietuvių suvažiavime, buvo drauge su Jonu Jablonskiu ir Pranu Mašiotu išrinktas į Lietuvių Tarybą, to meto augščiausiąją pabėgėlių instituciją, nors Grinius tame suvažiavime ir nedalyvavo.
Grįžęs į Lietuvą jis apsigyveno Marijampolėje, gydė žmones, kaip ir seniau, bet kartu visuotinai įsijungė į valstybės kuriamąjį darbą: savivaldybių organizavimas, kooperatyvų steigimas, spaudos, visuomenės darbai buvo Griniaus kasdieniniai rūpesčiai.
Steigiamojo Seimo rinkimai lietuvių tautai buvo naujas ir labai svarbus dalykas, kokio ligi tolei dar nebūta, o žmonės jo laukė, nes visi jutusi esą laisvo ir nepriklausomo krašto šeimininkais. Daktaras Grinius aktyviai dalyvavo rinkiminėse kovose, aiškino žmonėms valstybines problemas ir žinoma, agitavo balsuoti už savo partiją, tai yra, už valstiečius liaudininkus.
Rinkimai praėjo ir Steigiamasis Seimas pirmo posėdžio susirinko Kaune 1920 metų gegužės 15 d. Tai buvo mūsų tautos triumfo diena. Seimo išrinktasis prezidentas Aleksandras Stulginskis daktarą Grinių pakvietė sudaryti jau nebe laikinąją, bet tikrąją Lietuvos vyriausybę, visos tautos valiai atitinkančią. Grinius vyriausybę sudarė plačiais koaliciniais pagrindais, kad turėtų ne tik Seimo, bet visos tautos pilnesnį pasitikėjimą.
Griniaus vyriausybei prieš akis stovėjo labai daug ir didelių uždavinių ir problemų. Karas su Sovietais buvo baigtas, bet taikos sutarties dar nebuvo. Lietuva dar nebuvo sutvarkiusi savų sienų nei su vienu savo kaimynu. Pirmasis Griniaus vyriausybės pasisekimas buvo 1920 metų liepos 12 d. Maskvoje taikos sutarties su Sovietų Sąjunga pasirašymas. Pasirašydami šią sutartį, Sovietai pripažino Lietuvos suverenumą ir ant visados atsisakė pretenzijų į Lietuvos žemes į kurias įėjo Vilnius, Gardinas ir kiti Lietuvos miestai, tarp kurių buvo platūs laukai ir dideli miškai. Tos pačios sienos, tarptautinėms sutartimis paremtos ir dabar tebėra Lietuvos valstybės sienomis.
Tais pat metais spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir su Lenkija. Mūsų karinės jėgos buvo silpnos ir mes, nors jau buvome Vilniuje, bet spalio 9 d. lenkams klastingai užpuolus, nei savo sienų, nei pačios sostinės Vilniaus nebegalėjome apginti. Grėsė pavojus visai Lietuvai, bet seimas, vyriausybė, kariuomenė ir visa tauta, pavojų išvydę, taip vieningai, ryžtingai ir atkakliai sukėlė pasipriešinimą, kad neilgai trukus, lenkai buvo sulaikyti ties Giedraičiais ir Širvintomis.
Pravartu paminėti, ypač jaunajai kartai ir tai, kad ruošiantis antpuoliui prieš lenkus, Steigiamajame Seime partijų lyderiai pasakė ugningas kalbas, sukėlusias ryžtingą dvasią ir tautoje ir kariuomenėje. Seimas nutraukė savo posėdžius ir dalis jo narių išvyko į kariuomenę. Teatrai užsidarė, o dainininkai, muzikai, poetai ir kiti važiavo į frontus savanoriais būti su kariais ir stiprinti jų dvasią. Buvo sukeltas visuotinis pasitikėjimas vyriausybei, kariuomenei ir savo pačių jėgoms ir tuo buvo pasiektas laimėjimas.
Lietuvoje seimai būdavo renkami kas treji metai. Daktaras Grinius visuomet būdavo išrenkamas jų nariu. 1926 m. buvo labai aktyviai kovojama dėl vietų seime. Daugiausia vietų seime laimėjo valstiečiai liaudininkai. Pagal susidariusią praktiką jie ir turėjo imtis iniciatyvos naujai vyriausybei sudaryti ir žinoma, savo žmogų prezidentu turėti. Birželio pradžioje susirinkęs naujas seimas, Lietuvos respublikos prezidentu išrinko Kazį Grinių, tuomet ėjusį šešiasdešimtuosius savo amžiaus metus. Jis ir savo amžiumi, savo visuomeninio ir valstybinio darbo patyrimu, savo tvirtu patrijotiniu nusistatymu buvo tautoje augštai iškilęs ir pilnai buvo Lietuvos respublikos prezidento, tai yra valstybės galvos, pareigų užsitarnavęs.
Seimas išrinko daktarą Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu 1926 metų birželio 8 d. Jis tame pat Seimo posėdyje pasakė šią kalbą:
“Gerbiamieji Seimo Atstovai!
Aš ne be pasigailėjimo persiskiriu su tuo darbu, kuris man teko su jumis čia dirbti per šešerius metus. Nors Prezidento teisės konstitucijos yra nustatytos ir apribotos, tačiau Prezidentas turi ypatingų privilegijų, ypatingų teisių ir, nuo to, kaip jis jas pildys, šalies gerovei nemaža gali pareiti.
Todėl aš laikau reikalinga pačioj mano darbo pradžioj, pabrėžti kai kuriuos punktus, kurie, man rodos, reikalinga būtų ypatingai žiūrėti Prezidentui.
Pirmas dalykas yra tai konstitucijos saugojimas. Ligi mes konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę. Prezidento ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime— SAUGOTI KONSTITUCIJĄ. Iš konstitucijos išeina kiti dėsniai, jog reikalinga pildyti įstatymai, saugoti teisėtumas, kad būtų kuo pasiremti piliečiams, kad jie žinotų, ko galima jiems laukti iš kitų ir ką patys turi pildyti.
Prezidento yra pareiga pačiam laikytis STRICTE teisėtumo. Teisėtumas nevisada yra paralelėje su teisingumu, bet laikantis teisėtumo kiek galima, reikalinga taip pat elgtis, kad ir teisingumas nebūtų įžeistas.
Mūsų valstybė yra demokratinė respublika. Iš to išeina, kad demokratybės dėsnius Prezidentas turi šventai saugoti. Solonas, patsai pasitraukdamas iš savo tėvynės, paėmė pasižadėjimą iš piliečių, kad jie per dešimt metų nekeis tų įstatymų, kad jie stengsis prie jų priprasti ir juos vertinti.
Mes konstituciją turime tik ketvirti metai. Dar mes neišlaikėme to termino, kuris buvo senovėj nustatytas įstatymų, davėjo Salono. Mums taip pat reikalinga stengtis ir rūpintis įvesti į gyvenimą tuos dėsnius, kurie mūsų konstitucijos yra nustatyti, ir tuo tarpu nelabai dar sielotis, jei kur pasitaiko kokių nelygumų, jei kam nors atrodo kas nors negera. Reikalinga taikintis priprasti prie mūsų įstatymų, reikalinga žiūrėti, kad, taip sakant, ne konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į konstituciją. Iš to išeina, plačiau tai imant, tolerantingumo reikalingumas, priešininko nuomonės ir asmens gerbimas.
Mūsų šalis yra nualinta karo, nualinta finansinių bankrotavimų. Daug lėšų ji neturi. Mes turime taupyti, kiek galėdami valstybės lėšas. Taigi taupymo principas taip pat turi būti Prezidento reikalas.
Prezidentūros sodnelyje 1926 m. Iš k.: Gražina Grinienė, Antanas Novickis, prez. Kazys Grinius, Birutė Novickienė ir Kazys Grinius (sūnus). »
Dar vienas principas. Dabar mes daugiau prisijungę esame prie Vakarų kultūros, daugiau turime galėjimo pasižiūrėti kas darosi plačiajame pasauly ir paregėti geresnių pavyzdžių. Jei mes pasilyginsime su Vakarų kultūringomis šalimis, tai įsitikinsime, kad mūsų darbštumas yra mažesnis negu tenai. Darbštumas privalomas turėtų būti visiems piliečiams, o ypač tam, kurį Tautos atstovai ir Tautos valia yra pastatę pirmoj vietoj.
Palinkėdamas Tautos atstovams laimingo darbo, aš tuo tarpu turiu garbės atsisveikinti.”
Daktarui Griniui teteko prezidentauti vos tik pusę metų. Pagal Lietuvos konstituciją, prezidentas ne valdė, o tik tautą ir valstybę reprezentavo. Valdė seimas, vyriausybė ir teismas. Nedaug ką iš to meto Griniaus, kaip prezidento, darbų bei idėjų, galima paminėti. Tik žinome, kad per tą laiką iš Lietuvos “Baltųjų Rūmų” skleidėsi demokratinės žmogaus ir piliečio laisvės, tautos
Dr. K. Grinius kalba savo vardo sanatorijoje A. Panemunėje, 1937 m. birželio 29 d.
Dr. K. Grinius tremtyje, Vokietijoje, Hanau stovykloje 1945 m. Kairėje — B. Juškys, deš. J. Audėnas, priekyje — Liūtas Grinius.
sveikatingumo, įstatymų gerbimo ir pildymo, žmogaus ir tautos gerovės bei kultūrinių vertybių kūrimo idėjos.
Jam prezidentaujant buvo Maskvoje pasirašyta labai svarbi Lietuvos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis. Tuo pavyzdžiu tuojau pasekė ir kitos Baltijos valstybės. Ši sutartis, kaip ir pasirašytoji su Sovietais taikos sutartis mums ir dabar yra labai didelis juridinis ginklas, kovojant prieš Lietuvos okupantą—tą pačią Rusiją.
Kalėjimuose visuomet yra kalinių. Dažnas iš jų paduoda prezidentui malonės prašymą, kad paleistų iš kalėjimo, arba sutrumpintų kalėjimo laiką. Prezidentas Grinius visuomet suteikdavęs malonę kaliniams, nuteistiems dėl meilės reikalų ir visuomet atmesdavęs vagių ir pinigų išeikvotojų prašymus. Griniaus prezidentavimo metu nebuvo įvykdyta nei viena mirties bausmė. Gal per tą metą niekas ir nebuvo mirties bausme nuteistas.
Be kita ko, prezidentas Grinius, kartais nuvažiuodavo į banką įlipęs į arklių vežamą vežimą, čia Amerikoje streetcariu vadinamą. Suprantama, tokia jo išdaiga gatvėse sukeldavo didesnio susidomėjimo.
Bet štai gruodžio 16/17 naktį Kauno gatvėse pasirodė tankai, raiteliai ir net ginkluoti studentai bei moksleiviai. Jie ne valdžios, bet kitų jėgų buvo ten pasiųsti perversmą padaryti, ką jie ir padarė. Nuo tos nakties Lietuvoje prasidėjo kitokios politinės sąrangos laikotarpis. Jis buvo nedemokratinis. Visi tai žinome, o gruodžio septynioliktoji yra įrašyta ir pasaulio istorijoje. Savo partijos žmonių patartas ir kraujo praliejimo vengdamas, Grinius iš prezidento pareigų atsistatydino, gavęs pasižadėjimą iš kitų, kad bus laikomasi Lietuvos konstitucijos. Tai buvo žmogaus, didelio humanisto nusileidimas jėgai, kuri prieš jį ir jo pastatytą vyriausybę atėjo iš krašto vidaus, bet ne iš užsienių.
TAUTOS SVEIKATINGUMO SARGYBOJE
Jėga priverstas pasitraukti nuo valstybinio darbo, Grinius pradėjo privataus žmogaus gyvenimą, neskaitant meto, kai jis dar tvarkė Kauno miesto sveikatos reikalus, kurie buvo pavyzdžiu visai Lietuvai. Savo gyvenime Grinius turėjęs ir labai didelę gydymo praktiką, nes esą, per savo rankas praleidęs apie šimtą tūkstančių pacientų. Bet daktaro Griniaus sveikatos tvarkymo filosofija buvo žymiai platesnė, negu vien tik ligonių gydymas. Pirmon vieton jis statė profilaktiką, tai yra kovą su ligų priežastimis. Jis rašė, kad tautos sveikatingumas priklauso ne nuo receptų skaičiaus, kuriuos daktarai išrašo, ne nuo brangių vaistų vaistinėse perkamų, bet nuo gero oro, gero vandens, gero buto, švaros, gero drabužio, gero darbo sutvarkymo ir tinkamo poilsio. Tokiom sąlygom sudaryti, kad jomis galėtų visa tauta naudotis, reikėjo plėsti socialinė sanitarija, socialinė medicina ir panašiai. Esą, neužtenka turėti ligoninių bei vaistų, bet reikia turėti gerus sanitarinius įrengimus. Reikia, pirmon eilen, pašalinti ligas sukeliančias priežastis, reikia šviesti tautą, kad patys žmonės mokėtų ligų saugotis.
Šiais klausimais Grinius yra parašęs apie 200 straipsnių. Redaguodamas “Lietuvos ūkininką” jis įvedė specialų jo priedą “Sveikatą”.
Šalia savo spaudos, seimo nario ir valstybės vyro darbų ir pareigų dr. Grinius buvo įsitraukęs ne tik į politines, bet ir sveikatingumu besirūpinančias organizacijas. Jis organizavo motinoms ir vaikams globoti Pieno Lašo Draugiją, Kovai su Tuberkulioze Draugiją ir joms nuo 1923 m. pirmininkavo. Jis artimai bendradarbiavo Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, bei kitose panašių siekimų organizacijose, redaguodavo jų leidinius ir pats juos daugiausia prirašydavo. Ne be pagrindo daktaras Tercijonas Griniaus sveikatos klausimais parašytą literatūrą vadina populiarios medicinos enciklopedija.
Dr. K. Griniaus atsisveikinimas, išvykstant į J.A.Valstybes. Rašytas 1946 spalio 10 d., iš emigracinės stovyklos Frankfurte.
Bolševikai, okupavę Lietuvą, visas organizacijas su triukšmu uždarė. Niekas nebesusigaudė ir sveikatos reikaluose. Spauda taip pat buvo likviduota. Po kelių mėnesių sveikatos komisaras V. Girdzijauskas pakvietė dr. Grinių redaguoti “Liaudies Sveikatos” žurnalą. Kai iškviestas Grinius atėjo į kadrų skyrių, tai jo vedėjas rusas, paėmęs Griniaus bylą klausia: “Vy gramotny?” Tamsta raštingas? Grinius padarė išvadą, kad komunistų Rusijoje galėjo būti daktarų ir redaktorių ir neraštingų.
PRIEŠŲ SMŪGIAI
Kaziui Griniui vis kietai kovojusiam su Lietuvos priešais, teko daug kartų ir nukentėti. Jo namai Marijampolėje buvo virtę lietuvių sąjūdžio centru. Tuose sąjūdžiuose labai aktyviai veikė ir jo pirmoji žmona Joana. Tik daktaro iškaba prie durų, gana gerai saugojo Grinius nuo didesnių bylų, nors vietiniai žandarai labai gerai juto, kad tuose namuose kažkas darosi žymiai daugiau, negu vien ligonių atsilankymai. Jie matė, kad Marijampolėje pradėjo jau legaliai atsirasti naujos draugijos, plito spauda, dygo ir naujos bylos, dėl kurių nemažas žmonių skaičius net Sibiran buvo išvežta. Garsios tada bylos buvo “Sietyno” ir “Šviesos”.
Įsisiūbavus revoliucijai, 1905 m. lapkričio mėn. rusų valdžia įvedė karo stovį. Pasinaudodami ta padėtimi, Marijampolės žandarai, tuojau sudarė naują bylą ir Grinių su žmona nutarė ištremti į Poltavą. Paėmė žydų laikomą arklinį vežimą, į jį susodino Grinius, prie jų prisodino keturis ginkluotus palydovus ir taip nuvežė į Kauną, kur pasodino kalėjiman, kad paskui būtų išvežti į Poltavą, kaip pavojingi asmenys. Tačiau, tebesant kalėjime, buvo panaikintas karo stovis ir Griniai buvo paleisti namo. Bet, po to, Griniui dar teko kelis kartus, po kelis mėnesius ar savaites, sėdėti Kalvarijos kalėjime — 1908, 1910 ir 1911 metais.
Griniaus šeima nepaprastai skaudžiai nukentėjo Rusijos revoliucijos metu, kai gyveno Kaukaze. Jam ir sūnui Kaziui, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininkui, nesant namie, įsiveržė ginkluotas bolševikas ir nužudė Griniaus žmoną Joaną ir jų 16 metų dukrelę Gražiną. Kokį skausmą išgyveno likusieji nesunku kiekvienam iš mūsų suprasti.
Grinius buvo įteikęs ne vieną memorandumą ir po jo buvusiai Lietuvos vyriausybei, kai tik matė svarbų reikalą. Jis drauge su kun. Krupavičiumi ir prof. Aleksa (jie abu buvę žemės ūkio ministeriais), 1942 metais įteikė vokiečių okupacinės valdžios generaliniam komisarui Rentelnui memorandumą, kuriuo protestavo prieš Lietuvos gyventojų žydų naikinimą, ūkio griovimą, vokiečių Lietuvos kolonizavimą ir kitas blogybes. Dėl šio, raštu įteikto protesto, Krupavičių ir Aleksą ištrėmė į Vokietiją, o Grinių, dėl senyvo amžiaus, į kaimą Suvalkijon. Darant daug pastangų, kad Griniui vėl būtų leista gyventi Kaune savo namuose, po metų geštapas jį atsigabeno į Kauną, kur jis buvo klausinėjamas:
“Kodėl Tamsta susidėjai su komunistu Krupavičiumi?” Grinius į tai atsakė: “Krupavičių seniai pažįstu, jis yra katalikų kunigas, bet ne komunistas.” “Tai kodėl Krupavičius įteikė komunistų partijai memorandumą, pasisiūlydamas su jais bendradarbiauti?” Grinius jiems į tai atsako: “Jei Krupavičius būtų komunistas, jam nebūtų reikėję tokio memorandumo duoti, o jei jį įteikė, tai buvo tik politinis žaidimas.”
Geštapas Grinių paleido. Pasiėmęs kepurę ir lazdą, Grinius atsisukęs į geštapininkus pasakė. “Ich sage nicht aufwiedersehen, aber adie.” (Aš nesakau iki pasimatymo, bet sudiev.)
Dažnoje kritiškoje padėtyje Grinius rasdavo tinkamą žodį ar išeitį. Apie jį, kaip apie asmenį, kol kas nedaug teturime aprašymų, bet tie keli, kuriuos turime, yra gana iškalbingi Griniaus asmenybei išryškinti. Plk. K. Žukas, buvęs Griniaus kabineto krašto apsaugos ministeris, rašo: “Teko stebėtis daktaro Griniaus sveiku ir gaspadorišku protu, o taipgi sugebėjimu kiekvieną apsvarstytą klausimą trumpai ir aiškiai reziumuoti.” Felicija Bortkevičienė, ilgametė Griniaus bendradarbė rašo: “Dr. Grinius imponavo savo nuoseklia logika, savo sugebėjimu greitai orientuotis kiekvienoje padėtyje, mokėjimu kiekvieną priešų silpnybę panaudoti mūsų reikalams, dirbti daug ir prie visokių aplinkybių.” Prof. Petras Leonas rašo, kad lietuvių visuomenė Griniaus asmenyje turi granito stulpą, nepalaužiamą, nelinkstantį, einantį tiesiu keliu. Jis savo sveiku protu ir išsilavinimu greitai užimponuodavo kitus. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė pirmą kartą susitikusi ir susipažinusi su Griniumi, pati sau sušnabždėjo: “Tai mūsų Vilius Telius.” Mes pažįstame Vilių Telių, legendarinį Šveicarijos laisvės kovotoją, pažinkime ir Grinių, tą žymų ir realų Lietuvos laisvės kovotoją!
