Atominių ginklų taktikos ir strategijos tezės tebėra neišaiškintos
Neteko girdėti, kad kurį nors naują išradimą, kuris įvyko mokslui su technologija bendradarbiaujant, žmonija būtų pasmerkusi.
Pilkoji darbininkų masė, trokštanti likviduoti neturtą, vienintelį kelią į laimę mato būtinoje pažangoje moksle, technologijoje ir pramonėje.
Mokslininkai šiandieną jau žino būdus ir procesus apie kontroliuojamo ir nekontroliuojamo atomo skaldymą ir jo reakcijos apribojimus.
Užtat, nežino kokia yra tikroji atominio karo koncepcijos reikšmė, žmonijos laimei, atominės bombos iki šiol tesprogo ant Hirošimos ir Nagasaki. Eksplozijos jėgą abi bombos turėjo apie 15-20 kilotonų ir abidvi buvo pavartotos tada, kai Japonija jau buvo pasiruošusi pasiūlyti Vakarams taikos derybas. Daugeliui tas davė pagrindą tvirtinti, kad karo veiksmų sustabdymui Pacifike tų ginklų panaudojimas ypatingos įtakos neturėjo.
Užtat, neaišku yra kokiu būdu tokios rūšies ginklai galėtų būti pavartoti prieš betarpius karinius tikslus kautynių lauke. Naišku, kokią reikšmę turi, iš karinio taško žiūrint, atominiai minų laukai ir daug kitokių tokio tipo ginklų. Tą paslaptį sudaro faktas, kad nei viena galybė negali leistis į eksperimentus, kurie, toje srityje, sudarytų betarpinį informacijų šaltinį. Atominiai ginklai iki šiol sudaro vieną iš dominuojančių veiksnių mūsų amžiuje, o atominė jėga yra vienintelė, su kuria privalo skaitytis visi politikai ir kariai.
Kadangi mes norime, kaip reikiant, įvertinti ir suprasti J A Valstybių politiką, tai privalome geriau susipažinti su atominių ginklų panaudojimu, o pirm visko, nustatyti konkrečiai, kaip suprasti sąvokas: “kiloto-nas”, “megatonas”, “taktiniai”, “strateginiai”, “atominiai ginklai”, “atgrasinimas”, “eskalacija”, arba “galutinio sunaikinimo mašina”.
Tom temom netrūksta net keistokų išvedžiojimų. Net ir atominių galybių kariniai archyvai į jas negalėtų duoti konkrečių atsakymų, kadangi ten yra tik turimi moksliški ir teoretiški medžiagų įvertinimai.
JAValstybėse yra daug asmenų rašančių ar besistengiančių, toje srityje, duoti daugiau vaizdumo apie atominę strategiją, arba branduolinį karą, kurio pasėkoje, tik vieno puolimo metu, JAValstybėse žūtų 100 milijonų žmonių. Jokiais konkrečiais tyrinėjimais ar daviniais nesiremdami, jie tvirtina, kad žmonės, kurie po katastrofos išliktų gyvi, galėti} sukurti visai naują, didelę civilizaciją.
Negalima suprasti, kaip tie žmonės visą tą įsivaizdina, bet, jei jie pasiteirautų apie ištirtus sprogdinimų atliktų atmosferoje davinius, kokį plotą užima žudantis radioaktyvinis spinduliavimas, tai suprastų, kad jis, deja, apima net pasaulio didžiausio miesto vietovę.
Dėl atominių ginklų “strategijos” ir “taktikos” termino apibūdinimo, paskutiniųjų 10 metų bėgyje įvyko žymesnė evoliucija. Vienok “taktiką’ daugumoje apibūdina taip: “Sausumos ir jūrinių jėgų kautynėms išdėstymo, kautynėms vadovavimo, manevravimo ir kautynių pasekmių išnaudojimo menu”. “Strategija yra augštesniųjų štabų planavimo ir didesnių karinių junginių ir kautynių operacijų meniškas vadovavimas”.
Išeina, kad “strategijai” priklauso sprendimai dėl kariuomenės junginių, kurie dar nėra aktyviai užsiangažavę į kautynes, o “taktika” — pasistūmėjimų ir ginkluotų jėgų kontrolė, kurios su priešu jau yra betarpiniame sąlytyje.
Tarp šių dviejų apibūdinimų nebuvo aiškaus skirtumo, nes, kur vienu atveju yra taktikos reikalas, kitu atveju ir kitos augštesnės vadovybės daromuose sprendimuose, gali būti strategijos reikalas.
Dar didesnė maišatis darosi, kada tuos terminus vartoja kalbant apie moderniuosius ginklus.
Megatonines bombas kaikas vadina strateginiais ginklais, o dauguma vakarinių karinių ekspertų, neimdami dėmesin didelių sunaikinimų, kurie yra galimi jas pavartojus tankiai apgyventose vietovėse, jas vadina taktiniais ginklais.
Vakarų ir Rytų (Sov. S-gos) atgrasinimo taktika dabar yra remiama atliktais bandymais su tarpkontinentinėm balistinėm atominėm raketom. Amerikiečių raketos “Minuteman” yra hermetiškai uždarytos požeminiuose sandėliuose, o maskoliai savo raketoms sugalvojo kilnojamas raketų leidyklas, kurių joks “šnipas-sate-litas” negali surasti.
Ką bendro tas viskas gali turėti su “atgrasinimo strategija” ?
Tarpusavio atgrasinimo strategijai priklauso taipogi ir povandeniniai laivai aprūpinti raketomis “Polaris” tipo; tas reiškia, kad tos raketos yra judomose leidyklose, po vandeniu ir jų suradimas yra neįmanomas.
*
Kaikurie ekspertai tvirtina, jei ištikrųjų susidarytų tokia situacija kai abiejose pusėse žūtų šimtai milijonų žmonių, tai tie, kurie po katastrofos išliktų gyvi, ant senosios civilizacijos radioaktyvių griuvėsių galėtų pastatyti visiškai naują pasaulį.
Tų “ekspertų” pakištos tezės nėra nei moksliniai analiziai, nei mokslinės teorijos, bet niekuo neparemti kliedėjimai ir nežinia kokiam blokui ir kokiam tikslui tarnauja. Taip spekuliuodami, labai mažai, arba ir visai neįžiūri labai svarbių politinių permainų, kurios įvyko jų akyse Kinijoje, Afrikoje ir kitose pasaulio srityse ir kurios turėjo įtaką į abiejų blokų politiką.
Galima tvirtinti, kad nei Vakarų blokas, nei Sov. S-ga savo strateginius sumanymus išbandyti praktikoje negali, nes tos rūšies ir mažiausias “ekperimentas” galėtų kainuoti milijonus gyvybių.
Atgrasinimo strategijos vertę išbandyti praktikoje galimybės nėra, tačiau pati koncepcija, kaip paskutiniųjų 10 metų istorija rodo, yra reali. Atominei pusiausvyrai didelis pavojus, jei kuri nors pusė prieš balistines raketas išgalvotų rimtą apsauogs sistemą — atominių raketų, nedalėkus taikinio, sunaikinimą.
Ginklavimosi lenktynių technika dabar išsivystė taip toli, kad persvarą visuomet turės puolančioji pusė, kuri galutiniu atveju gali suparaližuoti priešo gynybos sistemą ir jam padaryti netikėtus, milžiniškus nuostolius.
Visus teoretikų svarstymus ir abstraktinį supratimą atominių ginklų nagrinėjime gavusius “pilietybės” teisę, atmetus, galėsime susivokti, kad mūsų atominėje epochoje pagrindinė teisybė kolkas yra paprastesnė.
Atominiai ginklai yra ir jų atmesti negalima. Tų ginklų bandymus atlikinėja JAValstybės, Sov. S-ga, mažesniame laipsnyje — Anglija, neužilgo ir Prancūzija virs atomine galybe, pagaliau, toje srityje ir Kinija daro rimtą pažangą.
Dvi didžiosios galybės: JAV ir Sov. S-ga, kurios per eilę metų bando atominius ginklus, visa jų veikla duoda mums suprasti, kad ir žinodamos atominių ginklų pavojingumą, nuo jų tobulinimo jos negali atsisakyti tol, kol tarptautinės politikos ginčytini klausimai nebus išspręsti.
Baiminamasi kad ir kitos valstybės (pav. Vak. Vokietija) panorės gauti priėjimą prie atominio arsenalo. Atominės jėgos turėjimas priduoda išdidumą, ambicingumą, didesnį saugumo jausmą ir gali sužadinti apetitus kėsintis prieš silpnesni.
Kaikurios valstybės baiminasi, kad JAValstybės nesusitartų su Sov. S-ga be jų žinios ir nenustatytų savo rūšies atominės hegemonijos, kuri užtikrintų joms mažesnėms valstybėms betarpę įtaką, nuo ko priklausytų pastarųjų likimas politikos ir kariniu ativilgiais.
Jei įvairių konfliktų situacijose didžiosios galybės savo atominių ginklų (pav. Korėjoje) dar nepavartojo, tai garantuoti negalima, kad ateityje jų nepavartos. Tokius ginklus kartą pavartojus, neabejotinai, karas įsiliepsnotų visame pasaulyje.
K. M. J. Šarūnas
