Kinijos grėsmė
Kinijos “atbudimas” su kiekviena nauja diena, atneša vakarų kultūros pasauliui naujų rūpesčių. Pradedant 1949 m. su komunizmo įsigalėjimu Kinijoje, valstybės supančios Kinijos teritoriją pajuto vis didėjantį pavojų iš didžiojo kaimyno, šiandien komunistinės Kinijos karinė jėga yra ne vien valdžios įrankis išlaikyti krašte režimą, bet ir pakankama priemonė ekspansijai. Kraštas yra komunistinės santvarkos pajungtas beatodairiniams partijos nustatytiems siekiams: — turint didelius žmonių išteklius, nesiskaitant su jų gerbūviu, viską pajungt išvystymui karinės jėgos, kurios pagalba galėtų pavergti saviems tikslams likusįjį pasaulį (plk. Itn. J. R. D. Cleland — Amerikiečių strategija). Šią ekspansiją pirmiausiai tiesioginiai šiuo metu jaučia pietų Azija — Indija, Pakistanas, Nepalo pasienio valstybės Sikkim ir Bhutan. Toliau seka Burma, Thailand, Laos, Cambodia ir abu Vietnamai; Tolimuose Rytuose — Korėja, Japonija ir Taiwan, toliau — Malezija, Filipinai ir Indonezija.
1949 m. vienas iš svarbiųjų Kinijos komunistų partijos uždavinių buvo atgauti visas Kinijos teritorijas ir paremti “išsilaisvinimo” karus Azijoje. Nuo to meto šis planas yra sistematingai vykdomas — Vidurinioji Mongolija, Sinkiangas, taip pat ir ne kiniečių gentys Kinijos provincijose, yra komunistinės Kinijos įtakoje; Tibetas jėga užimtas; rėmė Šiaurės Korėjos komunistus “išlaisvinti” Pietų Korėją ir šiuo metu remia Vietkongą prieš Pietų Vietnamą. Planas sukurti Vidurio Azijos imperiją su ją supančiom dominijom tolesnei pasaulinio masto ekspansijai, yra labai aiškus ir jis sistematingai yra vykdomas (plk. Wyndham H. Bammer — Chinese Communist National Strategy). Šio plano užuomazga siekia 1920 metus, kai Rusijos komunistinės revoliucijos aidas pasiekė Kiniją su šūkiu išlaisvinti pavergtas tautas pilietiniais karais. Tokių išlaisvinimo karų pasisekimas turėjo siekti vakarų pasaulį, apsupant didžiuosius imperialistinius kraštus (vakarų Europą ir Ameriką), iš kur susidarytų bazės galutinam imperializmo sunaikinimui (Mao Tse-Tung — Protracted Warfare to the International Scene). Kiniečių teritorialiniai siekiai 1925 m. buvo paskelbti ir nacionalistinės Kinijos vyriausybės — ano meto išleistame žemėlapyje į Kinijos teritoriją įėjo Sovietų Centralinės Azijos didelė dalis, arti pusės Ladakho, visas Nepalas, Sikkimas, Bhutanas, Assa-mas, Indokinija, Sulu archipelagas,
Taiwanas, Ryukyu, Korėja ir Sachalinas (plk. W. H. Bammer). Beveik po 25 metų, 1954 m. komunistinė Kinijos vyriausybė tą patį žemėlapį pakartojo tik su priedu, kad anie kraštai, 1840-1919 metų laikotarpyje, imperialistų buvo nelegaliai ir smurtu nuo integralinio Kinijos kūno atplėšti.
1958 m. kiniečiai paskelbė žemėlapį su Aksai Chin keliu išilgai indų Ladakho iki Sinkiango provincijos. Šį kelią komunistai pastatė tarp 1954 - 1957 m. Dėl šio kelio, nežiūrint kad Ladakho provincija priklausė Indijai, pastarosios vyriausybė nieko nereagavo, tik 1959 m. pareiškė protestą. Šis Aksai Chin kelias, strateginiai, kiniečiams yra gyvybinis jų vidurinės Azijos imperijos politikoje. Jei Sovietai atkirstų šiaurinį kelią nuo Rytų Kinijos į Siankiangą, tai kiniečių vakarinei ir pietų vakarinei gynybai tiekimas ir parama būtų labai sužalota. Priedui, jie netektų priėjimo prie Tibeto, šiuo metu, kai Tibetas yra kiniečių rankose, per Tibetą iš šiaurės į pietus baigiami tiesti keliai link Nepalo, Sikkimo ir Bhutano sienų. Pažymėtina, kad minėtų kraštų ribose kiniečiai labai uoliai finansiškai remia vidaus kelių tinklo praplėtimą.
Pažymėtinas ir komunistinės Kinijos laikymasis Indijos atžvilgiu. Iki 1950 m. buvo vedama koegzistencijos politika. Nuo pastarųjų metų kiniečių laikysena pasikeitė į agresyvią pusę ir 1960 m. karinė invazija galutinai parodė, kad Indijos santvarka neatitinka komunistinės Kinijos reikalavimams. Kiniečiai bando izoliuoti Indiją nuo ją supančių kaimynų, dėdami visas pastangas išardyti Pietų Azijos bloką. Kad Indija nesusijungtų su Pakistanu, kiniečiai organizuoja anuose kraštuose neramumus, pasienių incidentus, tikslu nusilpninti juos politiniai ir ekonominiai, kad tik neiškiltų kita Azijoje dominuojanti jėga. Nežiūrint, kad Ladakhas priklauso Indijai, kiniečių ginkluotos jėgos tebesaugoja Aksai Chin kelią nuo eventualios galimybės, jei indai 1959 m. protestą paremtų ginkluota jėga.
Po 1965 m. Indijos-Pakistano ginkluoto konflikto, amerikiečiai nutraukė Pakistanui ekonominę paramą. Tą išnaudojo kiniečiai ir davė Pakistanui 60 milionų dolerių vertės karinę pagalbą, taip sutvirtindami koegzistencinius ryšius. Jei kiniečiams pavyks įgyti politinę Pakistano kontrolę, tai Nepalas, Sikkimas ir Buthanas sulauks Tibeto likimo. Prie to, savaime, dar prisidėtų Ladakhas, ir
Indija būtų tiesioginiai izoliuota nuo kaimynų.
Indokinija nuo seno buvo kiniečių sferoje, tik britų ir prancūzų verčiami jie turėjo iš ten pasitraukti. Kai komunistinė Kinija pradėjo atstatyti savas jėgas, Indokinija pasidarė pirmu kiniečių ekspansinės politikos taikiniu. Kiniečiai ir toliau dės visas pastangas, neįsiveldami į tiesioginius karinius konfliktus, Indokiniją įsitraukti savon sferon. Kaip žinome, nūdieniniai kariniai veiksmai tuos kiniečių užsimojimus ir rodo.
Padėtimi Burmoje kiniečiai tuo tarpu patenkinti, nes valdžios priekyje ten yra neutralios politikos gen. Ne Win. Kambodija su princu Norodom Sihonouk yra nukrypus į kairę, kas taip pat yra palanku kiniečiams. Pasikeitus Vietname situacijai, kiniečiams palankia kryptimi, Burma ir Kambodija virstų komunistiniais kraštais.
Thailando strateginė šiandieninė pozicija verčia kiniečius didesniu intensyvumu didinti naminius konfliktus prieš Thailando vyriausybę, tuo labiau, kad amerikiečiai ten jau įkėlė koją su savom bombonešių bazėmis. Tam tikslui yra suorganizuota, komunistų kontroliuojama, politinė partija—Thailando Patriotinis Frontas.
Komunistai taip pat organizuoja liaudies demokratinę partiją Kambodijoje, kuri neutralią Kambodijos politinę laikyseną paverstų palankia kiniečiams.
Vietnamas perėjo kiniečių dėmesio centran prasidėjus Ho Chi-Minh ginkluotam konfliktui su prancūzais, šiuo metu Laos ir Pietų Vietnamas yra komunistinės Kinijos pirminių interesų sferoje, gi Hanoi yra tik jos planų vykdytojas, nes kaip anksčiau minėta, Kinija vengia įsivelti į tiesioginius karo veiksmus. (Tai bendra komunistų taktika; žiūr. š.m. Kario Nr. 3 — “Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį”)
Hanoi orientacija Pekingo link, Laoso princą Suvanna Phuma privertė persiorientuoti į neutralumą. Esama padėtimi yra patenkintas ir Pekingas, kai Vietkongas gali Laoso koridoriumi gabentis tiekmenis ir karinius papildymus.
Tolimieji Rytai su Japonija, Tai-wanu ir Pietų Korėja — čia kiniečių tikslas, pirmoje eilėje, išstumti amerikiečius. Tačiau, šiuo metu, toje srityje pastebimo aktyvumo nerodoma.
Taiwano sala ir Chang Kai-Sheko ir Mao Tse-Tungo skaitoma integraline Kinijos dalimi. Amerikiečių dabartinė intervencija, kiniečių nuomonė, yra laikina ir be jų pastangų Taivano sala atiteks Kinijai.
Komunistinė Kinija ir jos kaimynai.
Su japonais kiniečiai jau užmezgė ekonominius ryšius. Per japonų socialistų ir komunistų partijas jie varo propagandą išstumti amerikiečius iš Japonijos. Tačiau, būtų sunku įsivaizduoti kiniečių hegemoniją Japonijoj, nebent per kiniečių kontroliuojamą komunistų partiją ir palankią komunistų partijai, socialistų partiją, kurios patektų valdžion. Todėl kiniečių tikslas Japonijoj, tuo tarpu, yra tik sudaryti sau palankią atmosferą, išplėsti ekonominį bendradarbiavimą, socialinių ir kultūrinių vertybių pasikeitimus ir pagaliau, įgyti diplomatinį komunistinės Kinijos pripažinimą.
Indonezijos sritis su Malezija ir Filipinais yra Kinijai svarbi strateginiai, todėl šiuo metu kiniečiai deda pastangas šiuos prieškomunistinius kraštus paversti neutraliais. Praeitais metais buvo bandyta Indoneziją paversti komunistine, bet sukilimui nepavykus, kraštas pasiliko provakarietiškos orientacijos, kaip ir kiti kaimynai. Koki būtų komunistų tolimesni siekiai šioje srityje, šiuo metu būtų tik spėjimas.
Prie visos kiniečių teritorinės strategijos reikia pridėti strateginius ir taktinius branduolinius ginklus, su kuriais teks visai rimtai skaitytis netolimoje ateityje. Mao Tse-Tungas yra daug kartų išsireiškęs, kad “politinė jėga išauga iš ginklų vamzdžių” — branduolinių ginklų vamzdžiai kiniečių politiką tikrai išugdys į pasaulio pabaisą. Nežiūrint to kiniečių ekspansijai bus ir toliau naudojami pilietiniai karai, subversijos ir politinis veikimas atsiekti savus tikslus kituose kraštuose. Branduolinių ginklų panaudojimo grėsmė turės realios įtakos kiniečių kaimynų politinei laikysenai ir toje įtakoje jie lengviau galės plėsti pilietinius karus, subversiją. Tuo pačiu didindami vakarų kraštams susirūpinimą kaip sustabdyti azijatiško komunizmo ekspansiją pasaulyje. B. B.
