Kronika
Gegužės 13 d. paradas New Yorke, surengtas Amer. Legiono. Demonstracijos šūkis: Remkime mūsų karius Vietname.
Virš. — lietuvių jaunimo grupė,
apač. — liet. grupės vadovybė; priekyje: A. Vakselis, V. Mažeika ir dr. A. Budreckis. Gilumoje matyti dr. Vileišis ir kpt. A. Rugys.
Nuotr. L. Tamošaičio
KELIAIS RŪPIMAIS KLAUSIMAIS
Lietuvių karių veikla
Plačiame pasaulyje pasklidę laisvieji lietuviai dalyvauja įvairioje veikloje ir tarnauja įvairių kraštų kariuomenėse. Jie nudirba daug gerų darbų, siekia mokslų ir pasisekimo.
Lietuviai kariai neatsilieka kitų tarpe, štai, nepersenai džiaugėmės kai fronto laimėjimams atžymėti lietuviai kariai — Sabaliauskas, Bernotas, Balskus, Petronis, Reivytis ir kiti, buvo apdovanoti garbės ženklais ir kitaip pagerbti. Vietnamo kovose prieš komunizmą kovoja lietuviai iš įvairių kraštų, vieni iš Australijos, kiti iš Kanados, ar iš J.A.Valstybių. Yra jau ir žuvusių mūsų jaunuolių.
Būtų labai reikalinga vesti lietuvių karių veiklos kartoteką. Ją gal geriausiai tiktų tvarkyti Ramovės centro valdybai. Nors ir daug karių nepriklauso Ramovei, tačiau tas skirtumo nesudaro. Visų mūsų buvusių karių, priklausančių ar ne savai organizacijai, yra pareiga rūpintis atei-čia. Jei Lietuva kelsis naujai laisvei, tai reikės ir jai parodyti, kad šių dienų išblaškyti lietuviai kovojo ir kentėjo ir net žuvo už tą laisvę. KARYJE, jau ištisi 10 metų kai vedu karių veiklos skyrių, tačiau ten patenka tik dalelė apie jų veiklą. Pagalvokime, ar nevertėtų imtis tokio darbo ?
Ramovės veikla
Viename susirinkime, prieš keletą metų, esu padaręs pastabą, kad Ramovė yra mirštanti organizacija. Tai yra realu ir yra faktas. Ir spaudoje yra atvirai rašoma, kad Savanorių Sąjunga, Birutininkės, Ramovė, Policijos Krivūlė išmirs. Tą pabrėžė p. Nasvytis, rašydamas apie šaulius, kur jis tvirtina, kad tik šaulių organizacija išliks gyva.
Bet kažin, ar Ramovė taip ir baigsis per keltą metų? Reikia mums sukrusti ir rasti naujų veteranų. Gal ir klaida padaryta steigiant Ramovę, nes dar daug kas nenori jon stoti, galvodami jog tai tik karininkų organizacija. Nors jon mielai priimami visi kariai, ar tai tarnavę Lietuvoje, ar kitur atlikę karinę pareigą, ar buvę partizanai — Laisvės kovotojai. Todėl reikia įtraukti Ramovėn savo giminaičius, savus sūnus. Reikėtų jiems pavesti ir veiklą, užleidžiant senesniųjų laikomus postus. Kvieski-me jaunuosius į paskaitas, susirinkimus, išrašykime jiems KARĮ, ypač išvykstantiems į kariuomenę. Lankykime išvykusius tarnybon, laiškais. Tik taip palaikydami su jaunaisiais ryšį išauginsime savo organizacijai naujų narių. Jei mes vyresnieji jiems padėsime, jie prie mūsų prisiriš. Nesvarbu, kad kai kurie jų priklauso Amerikos Legionui, jie ir pas mus turės tokias pat teises, nes jie gi mūsų kraujo, mūsų krašto atžalos, tik svetimais syvais užaugę. Tad pagalvokime kaip įtraukti jaunimą į Ramovę. Jei nieko nedarysime, tai tikrai susilauksime mirties!
Politinė veikla
Lietuvoje būdavo įprasta sakyti, kad karys nepolitikuoja. Tačiau, laisvasis pasaulis rodo kitaip, čia karys jei pats ir nepolitikuoja, bet politikoje, ypač ten kur liečiami gyvybiniai krašto reikalai, dalyvauja. Jis balsuoja. Jis budi ir seka, kad kario garbė nebūtų šmeižiama ir seka visą politinį judėjimą. Mes, gi, ramovėnai, ar veteranai, nesame aktyvioje tarnyboje, esame civiliniai asmenys, todėl mums tikrai nėra jokio reikalo varžytis politiškoje veikloje. Gaila, kad mūsų Ramovė nėra atstovaujama mūsų politinių veiksnių eilėje. Kylant visokioms politinėms kovoms, atrodo, būtų reikalingas ir mūsų žodis, o tačiau, negalime pareikšti nei savo minties, nei parodyti kokios politinės veiklos. Neužsidarykime savo kiaute, politikuokime ir veikime kartu su kitomis organizacijomis. Siekime bendros kovos, kuri atneš Lietuvai laisvės žiburį! Bal. Brazdžionis
Estų Laisvės Legiono atstovų grupė prie Valstybės Departamento Vašingtone, švenčiant Legiono 50 metų jubilėjų balandžio 21 d. Vidury priekyje —estų plk. G. A. Buschmann, deš. iš krašto — estu posto Vašingtone pirm. Uno Teemant.
KŪRĖJAI - SAVANORIAI ČIKAGOJE
Generolui Mikui Rėklaičiui pirmininkaujant, K. Petrauskui sekretoriaujant, gegužės mėn. 7 d. Čikagoje, 6245 So. (Chicago Savings & Loan Association) patalpose, įvyko metinis LKSKS-gos Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Paskaitą skaitė Centro valdybos pirm. prof. dr. K. Gudaitis. Jis palietė ir nagrinėjo pastaruoju metu (kiek ankstėliau!) kai-kurių neatsakingų asmenų neigiamus spaudoje atsiliepimus apie mus, 1918 - 1920 metų savanorius-kūrėjus, kurie savo beatodairinėmis aukomis realizavo Vasario 16-sios Akto idėją, iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Savo nepagrįstuose rašiniuose rašiusieji (Merkelis, Kavolis, Jakštas) prieina net tokias nesąmones, sakydami jog savanorius-kūrėjus valdžia turėjo dar mobilizuoti. Tokie liapsusai parodo, kiek tie jauni “istorikai” išviso apie buvusią mūsų kariuomenės santvarką teišmano. Savanoriai yra savanoriai, o už jų didžius nuopelnus Tėvynei frontuose, įstatymu jie pavadinti KŪRĖJAIS, nes jie sukūrė valstybę. Mobilizuoti jų nereikėjo! Tuo reikalu susirinkimas nutarė tinkamai reaguoti.
Susirinkimas, išklausęs tris kadencijas pareigose išbuvusios valdybos pranešimus ir ataskaitas, jos darbus užgyrė ir padėkojo už gražų pasidarbavimą. Senąją valdybą sudarė: sa-vanoriai-kūrėjai: J. Tamulis, J. Sabaliauskas ir dipl. teis. J. Kanišauskas. Naujon valdybon vienbalsiai išrinkti: K. Petrauskas, J. Grybauskas, dipl. teis. J. Vilutis ir K. Karoblis. Pareigomis pasiskirstyta sekančiai: Petrauskas—pirmininkas, Grybauskas— sekretorius, Vilutis—kasininkas, Karoblis—kandidatas. Naujos valdybos adresas: K. Petrauskas, 4429 So. Tal-man Avė., Chicago, III. 60632.
ATSISVEIKINIMAS SU PULKININKU VLADU GRUDZINSKU
Paskutinį kartą stovėdamas prieš garbinguosius VI. Grudzinsko palaikus mintimis grįžtu į aną metą, kai Pabaltė laisve alsavo, kai jis, vėjuotoje Kuršių marių krantinėje, galvą pridengęs barete, mane išleisdavo, ar grįžtantį iš jūros, sutikdavo.
1935 m. man plaukiojant vokiečių laivais ir būnant Klaipėdoje jis pakvietė mane kartą užeiti į savo kabinetą, “Maisto” B-vės įstaigoje. Tai buvo mūsų pirmoji pažintis.
Tuo metu Lietuvos didysis vakarų kaimynas nutraukė prekybos sutartį, Lietuva duso savo žemės ūkio gaminių pertekliuje. Nuspręsta buvo steigti savą prekybos laivyną ir jo pagalba tampriau ūkiniai susirišti su tolimesne vakarų Europa. Tada laikiniam “Maisto” B-vės, Klaipėdos skyriaus direktoriui, pulkininkui Vladui Grudzinskui buvo patikėta dėti pirmuosius Lietuvos prekybos laivyno pagrindus. Turėdamas gabumų organizaciniam bei administraciniam darbui, jis pavestą reikalą sumaniai atliko. Pirmas nupirktas laivas “Cold-air”, persikrikštijęs į laivą “Maistas”, pakėlęs mūsų gražiąją Trispalvę, keliavo jūromis. Netrukus sekė ir kiti. Visų mūsų senas troškimas išsipildė, — Lietuva tapo jūrų valstybė su nuosavu prekybos laivynu.
Palankiai vystantis jūriniam reikalui, apsispręsta buvo, panašiai į “Maistą”, “Pienocentrą”, “Lietūkį”, steigti jūrinę b-vę. Netrukus Kaune įsisteigia “Lietuvos Baltijos Loydas” su nuosavu skyrium “Baltijos Transporto B-ve”, Klaipėdoje. Velionis, buvęs perkrautas darbu, atsipalaiduoja nuo kasdienių jūrininkystės reikalų, pasilieka toliau vadovauti “Maisto” įstaigai ir skiriamas Lietuvos Baltijos Loydo įgaliotiniu Klaipėdoje ir išrenkamas Baltijos Transporto B-vės tarybos pirmininku. Ateityje, busimuosius laivus, nuspręsta krikštyti Lietuvos miestų vardais. Visi iškilę didesnieji laivininkystės reikalai buvo sprendžiami vietoje, įgaliotinio ir laivyno vadų tarpe.
Man visuomet prisimena buvusio “Jūrų” žurnalo redaktorius S. Vainoro dažnas posakis: “Pažinus Vl. Grudzinską, kaž kaip įsitikini jį esantį tikru “rederiu” (vokiečių bei skandinavų kalbose — laivo savininkas). Taip, tą mes visi plaukiotojai jautėm. Atsiradus kokiam nors reikalui, ar tai laivo patobulinimui, ar įgulos būvio pagerinimui, kaip tikras, bet ir teisingas laivo savininkas, jis rimtai apsvarstęs reikalą, visuomet surasdavo teisingą sprendimą. Su tokiu asmeniu buvo didelis džiaugsmas ir noras bendradarbiauti. Jo vardas įgulų lūpose buvo su pagarba minimas.
Prisimenu, kai pirmą kartą atplaukęs į Mančesterį, į vakarinę Angliją, pakviečiau ten esančią visą lietuvių koloniją atsilankyti į laivą. Velionis, perskaitęs apie tai mūsų spaudoje, man pasakė: “Tai mūsų visų bendras reikalas, tai lietuviškas reikalas, parašyk Loydui sąskaitą.” Vl. Grudzinskui rūpėjo ne tik laivininkystė, bet ir gražus mūsų krašto atstovavimas svetur.
Karui vis smarkiau siaučiant skambinu Vl. Grudzinskui iš Antverpeno: “Daug kas iš laivų atsargai perkasi čia gaminamus plaustus. Kainuoja 1000 litų.” — Be jokio delsimo, jis atsakė: “Pirk, nes žmogaus gyvybė yra už viską, brangiausia. Skęstant gali kokia kliūtis atsirasti su gelbėjimosi valtimis.”
Daug galima būtų priskaityti velioniui teigiamų savybių. Jo priežiūroje gražiai vystėsi mūsų prekybos laivynas. Daugėjo laivų ir jie savo tūriu didėjo. Kilęs karas viską sugriovė kas buvo gero ir gražaus jam, mums ir visai mūsų tautai.
Tamsioms jėgoms užvaldžius Europą, Vl. Grudzinskas piktųjų rankų buvo atplėštas nuo savo mylimos šeimos. Jis buvo patalpintas į Stalino “genijaus” sugalvotą ir Hitlerio patobulintą, koncentracijos stovyklą. Kai už sienos Hitlerio budeliai rūpestingai narstė Dievo sukurtą į save panašų tvarinį, paversdami žmogų iš prigimties į kaminu kilstančius dūmus ir nematomą aimanuojančią sielą, skubančią, kitais keliais, pas savo Sutvėrėją, jis kūniškai ir dvasiškai iškoneveiktas, gulėjo kietuose naruose, laukdamas savo eilės ir tyliai maldavo Augščiausiojo neapleisti nežinioje esančią šeimą.
Atėjus metui, nors kūniškai ir sužalotas, bet dvasiniai nepalūžęs, jis laimingai apleido stovyklą. Išėjęs iš stovyklos, dar Augščiausiojo buvo bandomas — pateko į Stalino satrapų rankas. Tačiau jo maldos likosi išklausytos, prašant palaimos savajai šeimai. Sužino jis, kad ten, tolimoje šalyje, augštai iškilusios Laisvės stovylos pavėsyje, rūpestingosios žmonos priežiūroj, laimingai išaugusi jo šeima. Gimė nauji troškimai, išvysti savo brangiąją šeimą.
Užteko sunkiųjų bandymų. Stebuklingai prasiskleidė geležinė uždanga ir jis atsiranda nudžiugusios šeimos tarpe. Augščiausiojo buvo senai padarytas sprendimas, už ištvermingai iškęstas rudųjų bei raudonųjų kančias, artimųjų globoje, bet ne Sibiro taigoje, atsiskirti su šiuo ašarų pasauliu. Kai Beverley Shores, balandžio 8-toji vidudienio saulėje pavasariu dvelkė, mylimosios žmonos rūpestingoje globoje, Vl. Grudzinskas sėdosi į auto, vykti ligoninėn sveikatos patikrinti. Sėdęs, tyliai ramiai uždarė akis, it poilsiui. Po 15 minučių atvykus ligoninėn, jis jų jau daugiau nebepravėrė...
Jeigu šiandieną laisvi būtume, mūsų laisvuose laivuose gedulo vėliavos stiebais plėvesuotų, prisimindamos jo išsiskyrimą iš gyvųjų tarpo, primindamas jo atliktus darbus kuriantis mūsų prekybos laivynui.
Jūrų kap. Br. Krištopaltis,
buvęs laivų “Maistas”, “Marijampolė”
ir “Kaunas” vadas.
PRANAS TAMOŠIŪNAS
(1920 m. bolševikų sušaudytas Maskvos Butirkų kalėjime)
Amžių vergijos ir svetimųjų priespaudos žiaurumo nuvarginta lietuvių tauta nuo 1795 m. tik skurdo. Svetimieji valdovai buvo uždraudę bet kokį lietuvišką švietimą — mokyklas; buvo uždrausta spauda, periodinė ir neperiodinė. Pagaliau net bažnyčioje buvo draudžiama lietuviškai melstis, lietuvišką maldaknygę skaityti. Amžių vergijos paniekinta ir suvarginta tauta atrodė merdėjo; kiti jai jau mirtį pranašavo.
Pagaliau, nušvito nepriklausomos Lietuvos atstatymo mintis — nors ji buvo tik skaisti svajonė. Tačiau 1918 m. prasidėjo realus išsilaisvinimo žygis. Pavergtieji numetė sunkius ir skaudžius paniekinimo pančius. 60,000 savanorių tos idėjos pagauti šoko ginti laisvos Lietuvos.
Iš visų pusių Lietuvos laisvės priešai spaudė suvargusią, bet dar praeities didybės ir garbės nepraradusią, lietuvių tautą. Neužmirštini kūrėjų - savanorių žygiai aukso raidėmis įrašyti Lietuvos istorijon. Teko kurti valstybę tiesiog iš nieko. Lietuvos valstybės rūmai buvo statomi ant I pas. karo griuvėsių, gausiai apšlakstytų žmonių krauju ir ašaromis. Skurdas ir sunkiai bepagydomos medžiaginės ir dvasinės žaizdos anuomet buvo nuolatinės pokario meto, 1918 m. paskelbtos nepriklausomos Lietuvos, gyvenimo palydovės. Kas galėjo tokiomis aplinkybėmis, be jokios pagalbos iš šalies, laimėti nelygią kovą? Bet kova buvo laimėta! Tai atliko, tai padarė tik ryžtinga tauta, kurioje nuo amžių glūdi paslėptos didingos, iš praeities piliakalnių bylojančios, stebuklingos dvasinės galios.
Kas gi buvo tie didvyriai, kurie beveik plikomis rankomis sutraiškė priešų galybę ir išvadavo Lietuvą — suteikė tautai laisvę? Kiek čia didvyriškumo, kiek karžygių paaukojo savo gyvybes ant tėvynės laisvės aukuro. Jų ir kapų šiandien nebeliko. Atminimo žymės tačiau turi šviesiai degti mūsų ir mūsų vaikų širdyse. Palikime tautos laisvės troškimo palikimą savo vaikuose. Turime nuolat byloti apie tuos, kurie 1918-1920 m. lietuvių tautos išsilaisvinimo kare paaukojo savo gyvybes, bet kartu gyvybių ir kraujo aukomis išpirko tautai laisvę. Štai, vienas jų:
Pranas Tamošiūnas
Pranas Tamošiūnas gimė Utenos aps., Daugailių vaisė., Ignalinos k. 1887 m. lapkričio mėn. Jis įstojo
Lietuvos kariuomenėn vos tik grįžęs iš Rusijos. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Po 1917 m. spalio mėn. Rusijos revoliucijos, bolševikų buvo suimtas už nepriklausomos Lietuvos kėlimą, už organizavimą lietuvių grįžti Lietuvon ir už antibolševikinį nusistatymą. Buvo nuteistas mirties bausme. Tačiau laimingu atsitiktinumu ten pasipainiojo jo kaimynas, komunistas Pranas Zakarka. Jo tarpininkavimu mirties bausmė buvo pakeista ir, pagaliau, Pranas Tamošiūnas buvo išleistas iš kalėjimo. 1918 m., su keliais draugais, grįžo Lietuvon ir skubiai įstojo organizuojamon Lietuvos kariuomenėn. Kovojo įvairiuose frontuose. Buvo pasižymėjęs narsumu ir drąsumu. Buvo paskirtas žvalgų dalies viršininku. Jau Lietuvai baigiant savo išsilaisvinimo kovas, tarnybos reikalais, jis buvo komandiruotas Latvijon. Tačiau tuo metu į Rezeknės m. įsibrovė rusai bolševikai. Pranas Tamošiūnas netikėtai pateko į jų rankas.
Išvežtas į Rusiją, Maskvos Butirkų kalėjime buvo 2-jį kartą nuteistas mirties bausme ir po trumpo laiko sušaudytas. Vėliau paaiškėjo, jog jį įskundė rusų karo žvalgyboje dirbęs Liudas Gira. Nuo jo įskundimų yra ir daugiau žuvusiųjų.
Pranas Tamošiūnas baigė Dusetų dviklasę mokyklą. Mokslą tęsė Vilniuje ir Petrapilyje ir įgijo agronomo specialybę. Jis labai domėjosi Lietuvos istorine praeitimi. Rinko lietuvių tautosaką. Mokė kaimo vaikus lietuvių kalbos, skaitymo, rašymo. (Savo tėvų namuose, Rusijos caro valdymo laikais, buvo įsteigęs slaptą lietuvių mokyklą). Daug dirbo lietuvybės žadinimo srityje. Rašė pirmiesiems lietuvių laikraščiams. Buvo pažįstamas su Antanu Smetona ir kan. Juozu Tumu Vaižgantu. Pranas Tamošiūnas buvo didelio masto patriotas ir idealistas lietuvis. Laikas nuo laiko prisiminkime šiuos užgęsusius laisvos Lietuvos kovotojus ir šviesuolius.
V. Mingėla
A.A. ART. PLK. LTN. EDVARDAS TALLAT- KELPŠA
1986 m. gruodžio mėn. 23 d., Kaune, mirė Lietuvos kariuomenės plk. ltn. E. Tallat-Kelpša.
Velionis buvo gimęs 1896 m. Liepojoje. 1906-14 mokėsi Liepojos Valst. gimnazijoje, kur aktyviai reiškėsi liet. moksleivių kuopoje. 1914 m. išstojo iš 8-tos gimnazijos klasės ir savanoriu įstojo rusų kariuomenėn. Dalyvavo kovose Vakarų fronte. Ilgai netrukus buvo komandiruotas Oranjenbaumo karo mokyklon, kurią baigęs, 1915 m. buvo pakeltas į karininkus ir grąžintas Vakarų frontan. Tais pačiais metais buvo perkeltas į Galicijos frontą kur, 1915 m. vasaros ofenzyvos metu, pateko Austrų nelaisvėn. Grįžęs Lietuvon, nuo 1920 m. aktyvus Lietuvos kariuomenės karininkas. 1923 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus prie Marijampolės gimnazijos, įgydamas brandos atestatą. Tarnaudamas 10 p. p., kartu buvo sporto instruktorium Marijampolės berniukų gimnazijoje.
1923 m. pradėjo studijas Lietuvos Univ. Jurid. fakultete kurias po metų buvo priverstas nutraukti. 1924 m. pirmuoju baigė Artilerijos kursus ir buvo paskirtas 4-to a. p. adjutantu. Bjo baterijos, grupės ir pulko vado padėjėjo pareigas, 1926-27 m. vienus metus ėjo 4-to a. p. vado pareigas. 1931 m. su atsižymėjimu baigė Augštuosius Karininkų kursus. Buvo labai gabus, sumanus, drausmingas karininkas ir buvo gerbiamas ir mylimas savo bendradarbių ir kareivių.
1940 m. prieš pat Vokiečių - Sovietų karą, Edvardas, kartu su kitais karininkais, buvo išsiųstas Maskvon. Trumpai po to, buvo suimtas ir kalinamas kur tai “šiaurėje”, — velionis net nedrįso minėti savo laiškuose savo kalinimo vietos tiksliai. 1950 m. sugrįžo Lietuvon kur surado savo šeimą — žmoną ir dvi dukras. Apsigyveno Kaune ir ten, beveik iki pat mirties, dirbo įstaigos darbą. 1966 m. sunkiai apsirgo, ir tais pačiais metais, gruodžio mėn., atsiskyrė su šiuo pasauliu. Lydimas savo šeimos, bendradarbių ir draugų, buvo iškilmingai palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
NEW YORKO RAMOVĖNAI
Gegužės 18 d. įvyko skyriaus susirinkimas.
Naujoji sk. valdyba nubrėžė metinės veiklos planą. Po ilgesnių pasisakymų ir diskusijų, pirm. J. Šlepetys susumavo tokius skyriaus nutarimus: 1) Sušaukti dar vieną skyriaus susirinkimą prieš vasaros atostogas; 2) Organizuoti išvyką—gegužinę į lietuvišką sodybą Giraitę; 3) Suruošti Rugsėjo 8 d. minėjimą ir 4) Paruošti programą Lapkričio 23 d. minėjimui, kuris numatytas surengti lapkričio 18 d., Maspetho parapijos salėje.
Einamuose reikaluose buvo aptarti a.a. S. Butkaus kapo papuošimo reikalai ir KARIO leidimo parėmimas.
Skyriaus nariui Juozui Tarnui, išvykstančiam apsigyventi Šveicarijon, nutarta įteikti dovanėlė — knyga su ramovėnų įrašu ir parašais.
Reikalus aptarus, buvo išklausytas p. Klingos pranešimas apie jo lankymąsi pavergtoje tėvynėje. D.
Kūrėjai - savanoriai ir istorikai
Šių metų birželio mėnesio 16 d. Pavakarys. Keliauju Jaunimo Centran, kur rengiama baisiojo 1941 metų birželio minėjimas ir žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės karių bei Sibiro tremtinių—kankinių minėjimas — pagerbimas. 18-19 val. žaibai padangę skrodžia, dunda trankosi griaustinis, lietus kaip iš kibiro pila. Na ir orelis pasitaikė! .. .
— Kas tokią valandą gali čia atvykti, — jau vietoje būdamas mąstau. Gi, žiūriu, šlapi, bet nenusmurgę, šauniai vėliavą nešini žygiuoja: V. Girdauskas, J. Grybauskas, A. Valys, V. Avižius ir kt. Visas būrys jų. O ten, nuo autobuso, atžygiuoja dar daugiau. Tai savanoriai-kūrėjai. Jie yra žygiavę iš visų pusių artilerijai žaibuojant ir griaudžiant, kulkų krušai aplinkui dūzgiant, tai kas jiems lietus?... Jie ateina pagerbti kovose dėl Lietuvos laisvės kritusius ginklo draugus, paminėti 1941 metų baisųjį, krauju mūsų tautos istorijon įrašytąjį, birželį. Pravieniškės, Rainiai, Petrašiūnai ir kt. mūsų Tėvynės vietos tyliai, bet tikrai, tuos sadistiškus rusų - bolševikų okupantų įvykdytus ten žudymus liudija. Tų įvykių paminėti, birželio 16-os vakare, be savanorių, Jaunimo Centran susirinko dar nemaža ir kitų lietuvių patriotų, net su 20 organizacijų vėliavų.
Augštai ties scena, kur stovėjo išsirikiavusios vėliavos, įspūdingai kabojo kančios simbolis — kryžius. Tėvas B. Morkaitis, S.J. atnašavo šv. Mišias ir pasakė momentui atatinkantį pamokslą. Jis pabrėžė tautinio susipratimo ir pasišventimo už tautos idealus reikalingumą ir vertę. Scenoje, tarp kitų vėliavų, viduryje, savo kilniu šūkiu “Dieve Padėk — Tėvynę Ginam”, auksu įaustu, plevėsavo savanorių-kūrėjų vėliava, kurią laikė ir saugojo amžiaus bei išgyvenimų naštos slegiami, bet dar nesuglebę vyrai.
Gen. Raštikis sako: “Smagu buvo su savanoriai fronte kariauti. Savanoriai į kautynes dainuodami ėjo. Jie kovojo ne dėl karjeros, ne dėl Vyčio kryžių, ne dėl asmeninių interesų, ne dėl medžiaginių gėrybių. Jie kovojo už Lietuvą, už savo tautos laisvę. Deja, atsiranda vienas-kitas tautietis, kuris nesugeba ar nenori to suprasti.” (Citata iš atminties) Tikrai turime tokių tautiečių ir dar intelektualų, kaip štai: dr. V. Kavolis 1958 m. žurnale SANTARA nr. 2, parašė būk 1918 metų savanorius reikėjo dar mobilizuoti ir, kad jie kariavę už žadėtąjį jiems duoti žemės sklypą. Tą nesąmonę, kaip tikrą tiesą, A. Merkelis perspausdino knygoje “Antanas Smetona” 678-79 psl. Pagaliau, J. Jakštas, ilgu straipsniu (DRAUGAS 1966 m. X. 29 d.), pritarė V. Kavoliui, kad savanoriai kariavę už tai, kad jiems buvo žadėta žemės. Ar begali būti dar didesnė nesąmonė? Kas galėjo garantuoti besiaukojančiam savanoriui, jog jis grįš iš karo? O antra, apie žemės davimą buvo pradėta kalbėti tik savanoriam jau iš frontų grįžtant. Apie tai bus rašyta detaliau, pasiremiant istoriniais šaltiniais.
Šiandieną stebint savanorius-kūrėjus iš šalies, brauki žmogus ašarą ir spontaniškai veržiasi tau iš krūtinės šauksmas: “Meluojate, ponai Daktarai ir “Istorijos Mėgėjai”, kad anuomet, Tėvynei besikeliant iš letargijos miego, trukusio virš 120 metų, savanorius reikėjo paskatinti medžiaginių gėrybių pažadais ir dar juos mobilizuoti ! ... Jei taip būtų buvę — nė vieno jų čia šiandieną nematytumėm. Samdinys, ar varomas, šiaip taip atliko savo ir. . . gana! Čia gi, matome idėją, kurios vardu kariauta ir aukotasi. Juk savanoriai ėjo savo drabužiais, savo žirgais jojo, menkai maitinami, beveik savais ginklais ginkluoti ir algos negaudami; o ar girdėta kur kokie nepasitenkinimų dėl to reiškiniai ?! ...
Taigi, užuot nesąmones skelbę, neigę ir šmeižę garbingus mūsų karius savanorius, kurie vėliau įstatymu Kūrėjais pavadinti buvo už tai, kad savo kraujo ir gyvybių aukomis sukūrė Lietuvos valstybę, — atiduokime jiems priderančią pagarbą ir, jei esame patriotai, statykime savanorių žygius mūsų jaunajai kartai pavyzdžiu, kad ir jie žinotų kaip reikia mylėti Tėvynę ir pasektų savanoriais.
Mūsų tautai dar tikrai teks kariauti dėl savojo krašto laisvės ir nepriklausomybės, dar reikės savanorių tokių, kokius turėjome 1918-1920 metais. Nespjaudykime į vandenį, gali tekti jį gerti.
REDDE QUOD DEBES!
Kalpas Uoginius
PIRMOJI MOKOMOJI KUOPA
Šių metų “Kario” 1 numeryje buvo patalpintas J. Strumskio straipsnis: “Mūsų pirmoji rikiuotė”. Autorius rašo apie tai, kai jis, tarnaudamas Kauno karo komendantūros Mokomojoje komandoje, mokėsi žengti pirmuosius karinius žingsnius. Labai malonu, kad buvusieji Nepriklausomybės kovų dalyviai rašo savo atsiminimus. Bet rašant atsiminimus, jeigu nori pažymėti įvykio datas, tai pirmoje eilėje reikia jas tiksliai žinoti. O jeigu tiksli data nežinoma, tai verčiau jos neminėti. Nes klaidingos datos žymiai nuvertina ir patį straipsnį.
Straipsnio pradžioje autorius rašo: “1919 m. sausio 8 d. pradėjusi apmokymą Kauno Karo komendantūros Mokomosios komandos puskarininkių pirmoji laida, 126 mokiniai ir 12 puskarininkių, ėjome pirmos taisyklingos karių rikiuotės mokslą Vytauto kalne.” Tai man ir neaišku kaip J. Strumskis galėjo žygiuoti Kauno karo k-ros Mokomosios kuopos gretose, kad iš viso tuo laiku tokios kuopos ar komandos dar nebuvo. Ir pati komendantūra tuo metu buvo tik ką neseniai įsisteigusi.
Karinėje spaudoje jau buvo plačiai rašyta, kad pati pirmoji puskarininkių (paoficierių) mokykla buvo įsteigta 2 pėstininkų pulke. Joje apmokymas prasidėjo 1919 m. sausio 17 d. ir baigėsi tų metų kovo 30 d. Mokymo kursas tęsėsi apie 2% mėnesio. Tai yra istorinis faktas ir jo niekas negali užginčyti. Bet J. Strumskis rašo, kad jis sausio 8 d. jau žygiavo Kauno karo k-ros Mokomosios komandos gretose. Tai išeitų, kad Kauno karo k-ros Mokomoji komanda buvo apie 9 dienas anksčiau įsteigta, negu pirmoji puskarininkių mokykla 2 pėst. pulke. Bet tikrovė yra tokia, kad pirmoji puskarininkių mokykla buvo įsteigta 2 pėst. pulke, o Kauno karo k-ros Mokomoji komanda iš eilės yra gal tik sekanti.
Užbaigai dar susipažinkime kada buvo pradėta steigti Kauno karo komendantūra. (Nauduojuosi: “Savanoris”, kpt. P. Jurgelevičius — “Kauno karo komendantūra” ir įvairiais 1930 m. “Kario” numeriais.) 1919 m. sausio 5 d. kar. Mikuckis buvo paskirtas pirmuoju Kauno karo komendantu ir jo žinion 2 pėst. pulkas davė keletą kareivių. Tai sausio penktoji ir yra Kauno karo komendantūros įsisteigimo diena, ir ji kiekvienais metais buvo minima ir švenčiama. Sausio 9 d. įjungus Vilniaus k-ros karius buvo suformuota pirmoji Kauno karo k-ros kuopa. Taip pat tą dieną buvo pradėtas formuoti pirmas gusarų eskadronas. Komendantūros įsakymu 1919 m. sausio mėn. 9 d. 1 nr. 9 prgf., 1-jo gusarų eskadrono vado pareigas laikinai eiti paskirtas rusų armijos karininkas Kasiulis. Sausio 14 d. pradėta steigti 2-ji ir 3-ji komendantūros kuopos. Sausio 23 steigiama ūkio kuopa. Ir tik sausio 25 d. buvo pradėta formuoti Mokomoji komanda, kurios vadu paskirtas kar. J. Bobelis, anksčiau tarnavęs Vilniaus komendantūroje.
Tai ar galėjo J. Strumskis 1919 m. sausio 8 d. žygiuoti Kauno karo komendantūros Mokomosios komandos gretose ?
V. Vytenietis
A.A. plk. Itn. E. Tallat-Kelpša (Nekrologas tilpo gegužės Karyje)
PLK. LTN. VLADĄ GRUDZINSKĄ ATSISVEIKINUS
A.A. plk. V. Grudzinsko nekrologas ir jo gyvenimo kelias buvo nubrėžtas gegužės mėn. KARYJE.
Su garbingu Lietuvos kariu ir visuomenininku—pareigūnu atsisveikindami, patiekiame kiek žinių paryškinančių jo sunkų, tačiau lietuviškai tiesų gyvenimo pabaigos kelią.
1940 m. birželio mėn. 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, V. Grudzinskas nuo “Lietuvos Baltijos Lloydo” direktoriaus pareigų buvo atleistas ir laikinai prisiglaudė “Maisto” bendrovės gamybos skyriuje. Tarnavo ten iki prasidėjo vokiečių-sovietų karas. Įsisteigus Kauno karo komendantūrai, jis organizavo tiekimo sritį ir buvo tiekimo skyriaus viršininkas sukilimo metu. Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas Ambrozevičius paskyrė jį pramonės viceminis-teriu ir maitinimo valdytoju. Tačiau, netrukus buvo gautas iš vokiečių raštas, kad V. Grudzinskas yra nepageidaujamas kaip vokiečių priešas, kad užimtų atsakingą vietą. Teko pasitraukti. Prisiglaudė jis “Pienocentro” raštinėje, tačiau, buvo suimtas ir vokiečių saugumo dvi dienas tardomas, bet paleistas.
1944 m. vasario mėn., organizuojant Vietinę rinktinę, gen. P. Plechavičius pasikvietė jį Vietinės Rinktinės tiekimo viršininku. Plk. V. Grudzinskas dirbo štabe, kur teko nuo pat pradžios viską iš naujo pradėti, organizuojant tiekimą. Nesusipratimai su vokiečiais, veik kas dieną vis nauji reikalavimai, nesilaikymas sutarties ir nepildymas pasižadėjimų, labai kliudė Rinktinės aprūpinimo darbą.
1944 m. gegužės 15 d. vokiečių SS policija apsupo Vietinės Rinktinės būstinę ir suėmė visus štabo pareigūnus. Suimtuosius išvežė į Latviją ir patalpino į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Stovykloje Vl. Grudzinską atskyrė nuo kitų suimtųjų ir drauge su plk. O. Urbonu, plk. Itn. A. Andriušaičiu ir Itn. Ptašinsku, išvežė į Rygos kalėjimą, kur buvo labai žiaurios sąlygos. Rygos kalėjime teko išbūti 3 mėn. Iš ten pervežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Stovykloje išbuvo 6-7 mėnesius. Rusų armijai užėmus Stutthofo sritį, Vl. Grudzinskui nepavyko pabėgti į Vakarus. Jis buvo rusų suimtas, keletą savaičių laikomas arešte ir tardomas, po to buvo mobilizuotas ir pasiųstas į sovietų armiją eiliniu kareiviu.
Jis pateko į sovietų kariuomenės dalį, kuri rinko ir valė karo liekanas Vokietijoje ir Lenkijoje. Renkant karo liekanas ir jas kraunant į vagonus priėjo prie Wittenbergo. Teko sunkiai dirbti, kalėjime ir kacete nusilpusia sveikata, nakvoti miške, arba tiesiog laukuose. Nuo Elbės upės prasidėjo kelias atgal pėsčiomis. Teko žygiuoti apie 2500 km. vis dirbant ir kraunant į traukinius karo liekanas ir visa tai ką sovietai laikė karo grobiu. Po ilgos ir vargingos kelionės V. Grudzinskas atsidūrė Breste, kur, būdamas vyresnio amžiaus, buvo demobilizuotas.
Parvykęs į Kauną šeimos nebesurado, tad persikėlė į Marijampolę kur rado savo motiną gyvą, bet badaujančią. Ten susirado ir darbą Apskrities Vartotojų kooperatyve. Dirbo buhalteriu. 1960 m. išėjo į pensiją.
Po ilgų metų prašymų ir žygių, jis pagaliau, gavo leidimą išvažiuoti į JAV pas žmoną ir dukreles. 1965 m. balandžio 10 d. šioje laisvės šalyje jis susitiko savo šeimą. Tačiau V. Grudzinskas buvo ligų ir vargo nukamuotas. Pagyvenęs vos dvejus metus, jis atsiskyrė su šiuo pasauliu 1967 m. balandžio 8 d.
Prisiminkime poeto Maironio žodžius: "Likime Lietuvos sūnų, nebeieškok šviesių dienų. Vargai ir ašaros jų pelnas.”
Baigsiu a.a. velionio žmonos p. E. Grudzinskienės, laiške man parašytais žodžiais: “Jo širdis plakė dėl Lietuvos, Jam vis atrodė, kad permažai dirbama lietuvybės išlaikymui ir Lietuvos išlaisvinimui. Tvirtai tikėjo, kad ateis Lietuvai laisvės diena. Sveikata neleido Jam prisidėti prie to švento darbo; aš daug kartų mačiau kaip Jis dėlei to kentėjo.”
Kazys Ališauskas
A.A. GEN. ŠT. PLK. LTN.
ALEKSANDRAS ANDRIUŠAITIS
Š.m. gegužės 25 d., Syracuse, N.Y., staigiai širdies smūgiu mirė L. V. S. Ramovės Čikagos skyriaus narys gen. št. plk. ltn. Aleksandras Andriušaitis. Velionis buvo gimęs 1900.IV.8, Petrapilyje, Rusijoje. Ten 1918 m. baigė šv. Kotrynos gimnaziją. 1921 m. atvyko į Lietuvą. 1923 m. baigė V Karo mokyklos laidą ir tarnybai buvo paskirtas į 2 pėst. D.L.K. Algirdo pulką. Čia jaunas karininkas, savo pareigingumu ir tarnybos pareigų suvokimu, išskirtinai gerai užsirekomendavo. Laisvu nuo tarnybos metu lankė universiteto ekonominį skyrių Kaune.
1928 m. jis baigė Augštuosius karininkų kursus. 1930 m. baigė Karo Akademiją (Vysoka Skola Valečna), Čekoslovakijoje. Grįžęs į Lietuvą ir rikiuotės dalyse atlikęs reikalingą stažą, 1931-1934 m. tarnavo kariuomenės štabe, kur ilgesnį laiką buvo Vyriausiojo štabo viršininko adjutantu. 1934-1939 tarnavo Šiauliuose III pėst. div. štabe I skyriaus viršininko pareigose. 1939 m. pabaigoje paskirtas 4 pėst. L.K. Mindaugo pulko vado padėjėju ir to pulko štabo viršininku. Ten velionį užklupo pirmoji Sovietų Rusijos okupacija.
1941 m. pradžioje pavyksta išeiti iš kariuomenės (tuomet rusų tvarkomos) ir su šeima repatrijuoti į Vokietiją, tuo išvengiant daugelio savo kolegų likimo — Sibiro koncentracijos stovyklų.
1941 m. įsiliepsnojus karui tarp Rusijos ir Vokietijos, velionis sugrįžta į Tėvynę. 1944 m., kuriant Vietinę rinktinę, jis stoja į jos eiles ir vadovybės paskiriamas rinktinės štabo II skyriaus viršininku.
Tų metų gegužės 15 d. vokiečiai staiga suima Vietinės rinktinės štabo visus tarnyboje buvusius karininkus, drauge ir velionį ir išveža į Salaspilio koncentracijos stovyklą, Latvijoje. Netrukus, iš ten, su keliais karininkais, jis perkeliamas į Rygos centrinį kalėjimą, o vėliau — į žiaurumais išgarsėjusią Štuthofo koncentracijos stovyklą.
1945 m. Sovietų Rusijos armijoms veržiantis į vakarus, Štuthofo stovykla evakuojama. Gdynėje kovo mėn. velioniui pavyksta pasišalinti iš nacių sargybų globos. Ilgesnį laiką jis slapstosi rusų, vėliau lenkų, valdomoje teritorijoje, kenčia NKVD persekiojimus ir terorą, kol, galop, pavyksta pasprukti į Vak. Vokietiją, surasti savo šeimą, žmoną ir dukreles, ir įsijungti į lietuvių tremtinių bendruomenės gyvenimą. 1947 m. jis vadovavo vienai darbo kuopai prie amerikiečių armijos.
1949 m. su šeima emigravo į JAV. Nuo 1951 m. prie Syracuse universiteto, Air Force kursuose, dėstė rusų kalbą. Prie to universiteto jis įgijo Master Degree in Library Science ir nuo 1960 m. tame pat universitete dėstė slavistiką. Dirbant šį darbą jį ir aplankė nelaukta, netikėta, mirtis.
Kalbant apie velionį kaip apie karininką, tenka pabrėžti, kad karininko karjerą jis labai brangino ir mėgo, profesiniam darbui buvo rimtai ir vispusiškai pasiruošęs; tarnyboje buvo skrupulingai pareigingas. Jis buvo augšto laipsnio dvasinės drausmės, puikios orientacijos ir plataus išsilavinimo karininkas. Privačiame gyvenime visiems vienodai draugiškas ir nuoširdus. Rūpestingai atsidavęs savo šeimai.
Gegužės 27 d. a.a. Aleksandro palaikai buvo atvežti į Čikagą ir pašarvoti Eudeikio koplyčioje. Gegužės 28 d. 19 val. Čikagos skyriaus ramovėnų valdybos rūpesčiu buvo suruošta atsisveikinimo trumpa akademija, kurios metu prie karsto stovėjo ramovėnų garbės sargyba, karstas buvo apdengtas tautine vėliava. Gegužės 29 d. S. P. Marijos Gimimo bažnyčioje buvo atnašautos gedulingos pamaldos ir velionis buvo nulydėtas į šv. Kazimiero kapines. Kapinių koplyčioje, po trumpų religinių apeigų, nuo karsto nuimta tautinė vėliava, buvo įteikta velionio žmonai p. Olgai Andriušaitienei kaip jos vyro ištikimybės ir pasiaukojimo Tautai ir Tėvynei simbolis.
Gėlių vieton ramovėnų iniciatyva buvo suaukota $100.00 Nežinomo Lietuvos Kario įnašui Lietuvių Fonde.
A.a. A. Andriušaitis palaidotas šv. Kazimiero kapinių 30 bloke. -
M. Rėklaitis
Gerb. Redaktoriau:
Š.m. KARIO 4 nr. p. V. Lagenpušas aprašo kaip jis mokėsi trijuose karininkų kursuose. Visų baigusiųjų kursus (ryšių kursus ir trumpalaikius artilerijos kursus) įdėjo foto nuotraukas. Apie ryšių kursų nuotrauką aš nekalbėsiu, nes nevisus kursantus pažinau; noriu kalbėti apie antrąją, apie trumpalaikių artilerijos kursų dalyvius, esančius toje nuotraukoje. Nuotrauka gera, aiški, kiekvienas asmuo galima atpažinti be spėliojimų, tik visa bėda, kad stovinčiųjų eilėje yra per daug klaidų. Trečias iš kairės, ltn. Biknius straipsnio autoriaus neatpažintas. Penktas iš kairės ltn. Tervydis, pavadintas ltn. Žadvydu, kai tuo tarpu ltn. Žadvydas ne tik minėtuose art. kursuose nebuvo, bet ir iš viso nebuvo artilerijoje, jis tarnavo technikos dalyse. Ltn. Krikštaponis pavadintas ltn. Tervy-džiu (septintas iš kairės), ltn. Vaičius pavadintas ltn. Pocių, o ir mano pavardėje viena raidė iškeista. Vietoje Kuzavinis parašyta Kuzavinas. Aš nekaltinu straipsnio autoriaus kad suklydo; kiekvienas iš mūsų, kada nors ir kur nors esame suklydę, bet pastebėję klaidą stengiamės ją atitaisyti. Todėl ir aš jaučiu pareigą šias klaidas parodyti.
Iš tikrųjų 1929 m. trumpalaikius artilerijos kursus baigusiųjų ir lektorių nuotraukoje, skaitant iš kairės, yra sekantys kursantai: I-je eilėje
sėdi: ltn. Ivašauskas, ltn. Berentas, vyr. ltn. Maksimavičius, vyr. ltn. La-genpušas, kpt. Dainius, plk. Bytautas, plk. štencelis, plk. Reingardas, kpt. Jasiulaitis, vyr. ltn. Kazlauskas. Il-je eilėje stovi: ltn. Liūtas, ltn. Kazlauskas, ltn. Biknius, ltn. Kiaulėnas, ltn. Tervydis, ltn. Kilna, ltn. Krikštaponis, ltn. Byla, vyr. ltn. Kuzavinis, ltn. Kaupelis, ltn. Raugale, vyr. ltn. Miltakis, ltn. Vaičius, ltn. Griciūnas ir ltn. Jurkūnas.
Su pagarba
Vladas Kuzavinis
