PAVYZDINGAS SUKILĖLIS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Tėvynės meilė dažnai silpnus žmones paverčia didvyriais. Dėl tėvynės daugeliui yra nesunkūs dideli vargai ir net mirtis. Spaudos draudimo metais kas gi vertė žmones gabenti draudžiamas knygas ir platinti jas liaudyje? Juk už tai buvo tremiama Sibiran, grūdama į kalėjimus, o vis tik nepabūgta, nes tėvynė šaukė prie darbo. Skaitydami tų laikų nuotykius, randame daugybę pasiaukojimo pavyzdžių dėl tėvynės. Mylįs tėvynę nebijo ir mirti dėl jos. Patekę į svetimųjų vergiją, lietuviai nenustojo svajoję apie laisvę; darė sukilimus, kurie, nors ir nepasisekdavo, nes trūko pasiruošimo, ginklų ir nesutikimai vadų tarpe daug pakenkdavo, ypač, kad jie buvo daromi drauge su lenkais, bet parodė daug gražių pasišventimo pavyzdžių, kuriais mes turime pasigėrėti ir sekti.
Antanas Mackevičius, lenkmečio ar 1863 metų sukilimo vadas, buvo lietuvio sukiliminės dvasios ir didvyriškumo pavyzdys. Mackevičius buvo staigus, kupinas karšto tikėjimo, kurį mokėjo įkvėpti liaudžiai, juo aklai pasitikėjusiai. Jis buvo tikra žemaičių dvasia: kai tik jo būriai būdavo išblaškomi, sukilėliai sumušami, jis grįždavo prie Nevėžio, prašnekdavo į žmones, ir vėl nauji būriai šimtais eidavo paskui jį.
1863 m. Lietuvos sukilėlių ženklas.
Antanas Mackevičius gimė 1828 m. Tytuvėnuose, Raseinių apskrity, kilęs iš neturtingų ūkininkų šeimos. Būdamas 12 metų, pėsčias nuvyko į Vilnių, kur šešis metus mokėsi gimnazijoje. Jis maitinosi savo darbu, tarnaudamas vienuolyne, arba gaudamas pašalpą iš vienuolių. Baigęs gimnaziją, sako, pėsčias nuėjo į Kievo universitetą, kur du metus studijavo. Europoje 1848 m. praūžė revoliucijos viesulas. Daugelis vyko Vakarų Europon padėti sukilėliams, o likusieji gyvai pradėjo svarstyti tėvynės išvadavimą iš rusų vergijos. Prie tokių prisidėjo ir Mackevičius. Jis ryžosi mesti universitetą ir eiti į liaudį. Bet kaip prie jos prieiti? Iš jaunų dienų matė kunigų didelį autoritetą, dėl to, apie 1850 m., jau randame jį Varnių seminarijoje.
Jis buvo paskirtas vikaru į Krekenavą, vėliau filialistu į Paberžę prie Surviliškio. Bekunigaudamas palaikė artimus ryšius su valstiečiais ir buvo jų mėgiamas. Jis gyveno labai neturtingai, nes ką turėdavo, atiduodavo vargšams. Iškalbingas pamokslininkas ir nuoširdus žmogus, jis daug bendravo su valstiečiais, tačiau buvo nemėgiamas dvarininkų dėl jo demokratiškų pažiūrų ir griežto nusistatymo blaivybės reikalu.
Aš myliu Lietuvą, jai atidaviau savo silpnas jėgas, — sako kunigas Mackevičius. Toliau jisai šiaip kalbėjo savo budeliams, suėmusiems šį narsų sukilėlį: “Aš visados ir visur veikiau vienas savo iniciatyva, nelaukdamas iš kitur pagalbos. Per dienų dienas važinėdavau po žmones, duodamas jiems suprasti, kad visų nelaimių priežastis yra rusų valdžia ir kad tik visi sukilę, galėsime išsivaduoti.”
Mackevičiaus išpažintis parodo, kad jis buvo geras psichologas ir propagandininkas:
“Tokios kalbos labai veikė žmones, ypač kunigui kalbant, kurio vardas tais laikais augštai stovėjo. Tokios kalbos platinosi žaibo greitumu. Stengiausi aplankyti visas žmonių sueigas — krikštynas, vestuves, laidotuves ir pn. Žmonės manimi tikėjo, nes matė žiaurų policijos ir vyriausybės elgesį. Kas doras — tas skriaudžiamas, nenaudėlis — gerbiamas. Taigi valdžia pati man padėjo mano propagandoje. Žmonės kėlė į dangų rankas žadėdami, laikui atėjus, visi padėti.
“Buvau iškalbus, tai niekados nepraleisdavau progos sakyti pamokslus, sakydavau tik gryną tiesą visiems ir šaukdamas pasitaisyti, o kaip užmokesnį — rodžiau tėvynės laisvę.
“Prasidėjus demonstracijoms, aš dar karščiau ėmiausi darbo, akindamas žmones sukilti; kai prasidėjo maištas Lenkijoje, aš pasakiau keletą pamokslų, atlaikiau mišias ir paskyriau sukilimo dieną.”
Sukilimui prasidėjus, jis pats pirmasis Lietuvoje, net nesulaukęs Vilniaus Komiteto leidimo, paskaitė iš sakyklos sukilėlių atsišaukimą ir ugningai ragino žmones ruoštis sukilimui. Anot Mackevičiaus:
“Man šaukiant, jaunuomenė, palikusi tėvus, susirinko su ginklais ir tvirtai pasiryžo ginti tėvynę. Bet šitokio pasisekimo susilaukiau tik po 12 metų nenuilstamo darbo. Aš ir kunigu tapau tik dėl to, kad galėčiau prieiti prie mano liaudies ir kad daugiau įgyčiau teisės jos pasitikėjimui. Prie manęs plaukė visi mylintieji tėvynę. Atėjus sukilimui, Koliška išmokė mane ir 40 vyrukų reikalingiausių karo taisyklių.”
Po mišių apie 300 žmonių minia patraukė į Krekenavos girias. Taip susidarė Paberžės pulkas. Į Mackevičiaus organizuojamus dalinius įstojo daugiau kaip 500 valstiečių, ginkluotų dalgiais ir senais šautuvais.
Tai buvo pradžia visos Lietuvos sukilimo. Mackevičius rėmėsi tik liaudimi. Jis troško laisvės tėvynei, o tai buvo galima atsiekti tik patiems išsivadavus, pradėjus karą prieš carą, ponus, kurie baudžiavoje tebelaikė valstiečius. Vienų jėgos buvo menkos, tai nutarė prisidėti prie lenkų sukilėlių. Lenkų pagalba buvo tik priemonė Lietuvai išvaduoti. Sukilimo metu Mackevičius vis pabrėždavo, kad kovoja už Lietuvos laisvę, už jos valstybę atskirą nuo Lenkijos ir už valstiečių būvio pagerinimą. Jis pasisakė prieš lenkų sukilėlių norus sujungti Lietuvą su Lenkija. Įsakymai jo daliniuose buvo lietuviški. Būdamas kunigas, jis priklausė radikaliam sukilėlių sparnui, tuomet vadinamiems “raudoniesiems” (nieko bendro su dabartiniais komunistais neturinčiais).
Jis buvo pirmuoju vadu sutelkusiu didelį būrį. Tik atvykus karininkui Sierakauskiui jis atsidavė pastarojo žinion. Sunku buvo kovoti. Žmonių susirinko, bet ginklų nebuvo. Buvo įmanoma tik miškuose slapstytis ir užpuldinėti iš pasalų. Pagarsėdamas savo partizanų būriu, Mackevičius skrido iš apskrities į apskritį. Sumuštas vienur, jis surinkdavo išsiblaškiusius ir pasirodydavo kitur.
Pirmutinė kova, kurioje minimas Mackevičiaus vardas, įvyko 1863 m. kovo 15 d. ties Naujaberžiais, kur jis kovėsi su keturiomis rusų pėstininkų kuopomis ir vienu kavalerijos eskadronu. Lietuvos Komitetui paskyrus Zigmantą Sierakauskį Kauno gubernijos karo vadu, Mackevičius artimai dirbo su juo ir balandžio 18-19 d. įsijungė kartu su Koliška į bendrą Sierakauskio vadovaujamą sukilėlių kariuomenę. Balandžio 21 d. Mackevičiaus 300 vyrų dalinys pasižymėjo Gyvatėnų miško kautynėse, kai rusai užpuolė Sierakauskio stovyklą. Tame susidūrime žuvo 40 rusų, apie 60 buvo sužeistų. Balandžio 26 d. Mackevičius kovėsi su rusais Karpiaus ir Komaro dvarų miškuose, Panevėžio apskrityje. Netrukus, po sėkmingų kovų Anykščių apylinkėje, Sierakauskis paskyrė Mackevičių ketvirto bataliono vadu.
Gegužės 3 d. Mackevičiaus būrys susidūrė su rusais Kamajuose, o gegužės 4 d. kovėsi ties Rokiškiu. Gegužės 8-9 d. Surviliškyje rusai užpuolė Sierakauskio išsisklaidžiusią kariuomenę. Ties Gudiškiu Mackevičius ragino dalgininkus ginti vežimus. Tačiau rusai juos atstūmė atgal. Pats Sierakauskis buvo sužeistas ir paimtas nelaisvėn. Jo kariuomenės likučiai išsiblaškė. Kaikurie vadai stengėsi išlaikyti savo dalinius ir traukėsi vakaruosna. Mackevičiaus būrys persimetė iš Panevėžio srities į Raseinių apskritį, kur Laskauskas su 400 vyrų susijungė su juo. Apie Paberžę susidarė 1000 sukilėlių junginys. Čia, vasarą ir rudenį, Mackevičius kovėsi su rusais įvairiose vietose: ties Tytuvėnais, Šilale, Rietavu, Tverais, Šiluva, Krakėmis ir Josvainiais.
Lietuvos sukilėlių generolas kun. Antanas Mackevičius. Portretas sukurtas dail. - mėgėjo B. Čeplinsko pavergtoje Lietuvoje.
Netekus Sierakauskio, Lietuvos laikinoji valdžia Mackevičių paskyrė bendru vadu. Būriuose buvo griežta drausmė; už pabėgimą buvo baudžiama mirtimi.
Pasak anoniminio lenko rašytojo, kuris prisidėjo prie Mackevičiaus dalinio, sukilėliai dėvėjo pilkomis milinėmis ir lapinėmis kepurėmis. Jų ginklai: dalgiai, dvivamzdžiai, pistoletai. Nebuvo nei gurguolės, nei vežimų; kiekvienas pats nešėsi maistą ir amuniciją. Visi žygiuodavo pėsti. Mackevičius gan lakoniškai apklausinėdavo kiekvieną norintį įstoti į dalinį: “Ar moki šaudyti ir paklusti? Ar moki melstis? Ar sugebėsi tinkamai mirti?” Dažnai jo puolimai vykdavo nakties metu. Dalinys, paprastai, nakčia nužygiuodavo 20 mylių, o dienos metu ilsėdavosi miškų plynuose. Po pavykusio žygio, saulei auštant, Mackevičius vadovaudavo dalinio maldai, kai visi sukilėliai suklupdavo prieš dalinio vėliavą, ant kurios buvo nupieštas Švenčiausios Panelės atvaizdas.
SUKILĖLIŲ VADAS,
KUNIGAS MACKEVIČIUS
(1863 m. pakartas Kaune)
Raudona konfederate,
Abito skvernai pakaišyti.
Dūšia— Aniuolo,
Žvilgis— velnio keršto.
Sparnais, rodos, lekia
Kaimas nuo kaimo.
Gysluotoj rankoj kryžius,
Kardas prie šono.
O krūtinė kaip špižas,
Širdis kaip karvelio.
Kraujuose braidyk!...
Ora Et labora!
O Tu, sušelpk vargingą savo tautą.
O Jėzau Saldus!.. .
Prie manęs bajorai} tarnai, ūkininkai,
Prie manęs į mirtingąjį mūšį;
Maskvai laikas pralaimėti:
Konšachtai ne mano dalykas.
Mušk— kapok!
Durk— kirsk!
Jėzus Marija.
Autorius nežinomas Vertė sav. Jurgis Čiplys
Milinės skvernais pakeltais iki kelių, su kryžiuku rankoje ir kardu prie šono, taip barzdotas Mackevičius vesdavo savo būrius. Sukilėlių Kauno gubernijos vadovybės įsakymas nr. 586, datuotas 1863 m. gruodžio 3 d., praminė jį “mūsų antrasis Vytautas”. Šis įsakymas liudijo, jog Mackevičius, “vadovaudamas 200 vyrų daliniui, gudriai išsisukdavo iš 10,000 maskolių kareivių vykdomų supimų.” Rusai nesėkmingai bandė jį ir klasta pačiupti. Jų šnipai įsiskverbė į sukilėlių eiles, tačiau, anot rusų pareigūno Butkovskio: “Mano rusiška sistema baigėsi fiasku.” Kitaip sakant, rusų pareigūnams nepavyko rasti išdavikų paimti Mackevičių.
Sukilimas, tačiau, negalėjo pavykti, nes jėgos buvo perdaug nelygios. Trūko vyrų, ginklų ir maisto. Jau 1863 m. vasarą pradėjo sukilėlių būriai mažėti. Nudriskę, alkani sukilėliai klaidžiojo po miškus ir pradėjo plėšti; tik vienas Mackevičius ištvėrė ilgiau, nes žmonės jį globojo ir niekas nedrįso išduoti jį rusams. Jis nesigailėjo savęs, vien tik troško laisvės tėvynei.
Kaimiečiai sukilėlius rėmė, bet atėjus rudens darganai, padėtis darėsi vis sunkesnė. Rusai sutraukė didelę kariuomenę prieš išbadėjusius partizanus. Kartą, Mackevičiaus būrys iš 80 žmonių, gavęs arklių, netikėtai puolė rusus, išsklaidė juos ir pakelta nuotaika žygiavo toliau. Bet rusai juos pasivijo ir sudavė galutinį jiems smūgį. Tai buvo lapkričio mėn. 26 d. ties Leberdžiais. Daug sukilėlių krito, kiti išbėgiojo, o Mackevičius su dviem vyrais išėjo link Nemuno, tikėdamasis pasiekti Lenkiją, kur jo niekas nepažino.
Vilniuje, tuo tarpu, laikinoji Lietuvos valdžia iširo: nariai buvo išgaudyti, arba turėjo bėgti. Liko vienas tik Kalinauskis, nevainikuotas “Lietuvos karalius”; jisai vienas vedė visą sukilimą. Sukilėliai miškuose girdėjo apie “Lietuvos karalių”, laukė jo nurodymų ir įsakymų. Bet atėjo sunkūs laikai, iš visur spaudė kazokai. O čia badas, saviškių nepasitikėjimas, nes nustota vilties laimėti. Kalinauskis patarė Mackevičiui laikinai paleisti žmones, nes 1864 m. pavasarį gal ir vėl bus galima pradėti sukilimas. Mackevičius pradėjo rūpintis padėtimi: reikėjo daugiau ginklų — žadėta, o neištesėta; turėjo ateiti pašalpa iš užsienių, kuri vis neatėjo. Reikėjo pačiam vykti į Paryžių, kad susižinotų su Lenkų valdžia dėl pagalbos Lietuvai.
Jis patraukė miškais į Panemunę. Gruodžio 17 d., pakeliui, užėjo į vieną trobelę prie Ringuvos (5 km. nuo Vilkijos), pailsėti. Ten vienas vokietis kolonistas bėglius pastebėjo ir pranešė maskoliams. Po valandėlės atpyškėjo rusai ir suėmė du jo draugu. Mackevičiui dar pasisekė pasprukti, bet neilgam. Sužeistas kojon, negalėdamas paskubėti, Mackevičius buvo suimtas. Nuvarytą į Panevėžį Mackevičių rusai visiems rodė. Jie labai nudžiugo sugavę Mackevičių. Jų tikslas buvo suimtąjį vežioti po kraštą, kad įtikintų žmones, jog tolesnis sukilėlių pasipriešinimas yra be prasmės. Valstiečiai, tačiau, masėmis ėjo į bažnyčią už jį melstis. Muravjovas, tada, liepė jį pėsčią varyti į Kauną; jis ir ėjo pririštas prie karties, kiekvienas jo žingsnis kėlė jam aštrų skausmą. Rusai jam žadėjo malonę, kad tik išduotų sukilimo vadus, bet jis paniekinamai atmetė visus jų pasiūlymus.
Tardymų bei teismo metu Mackevičius laikėsi didvyriškai. Jis ir Kauno kalėjime buvo išdidus: vadino save sukilėlių generolu. Jis protestavo, kad rusai generolą surištą veda. Rusai, norėdami pasityčioti iš jo, mėgino su jo tėvo pagalba išgauti norimas paslaptis. Įbauginę tėvą jie atvedė į kalėjimą. Tėvui pradėjus išmėtinėti sūnui už jo darbus, sūnus tik atsakęs: “Tėve, mano karalystė ne iš šio pasaulio! Aš niekados nesigailėsiu, kad stojau ginti savo tėvynės . . .”
Mackevičius suprato, kad jau neištrūks, o, tačiau, taip dar norėjo gyventi, kovoti dėl tėvynės ... 1863 m. gruodžio 28 d. jis buvo vežamas vežimu į egzekucijos vietą — tyčia rodomas sušauktom miniom. Užvestas į sukaltą iš lentų paaugštinimą ir dar kartą paklaustas, ar pagaliau prabils, jis atsakė: “Aš atlikau savo, dabar jūs padarykite, kas jums priklauso.”
Mackevičius buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvės aikštėje. Žuvo jis. Žuvo daugybė į jį panašių. Bet jų idėja, laisva tėvynė Lietuva, nežuvo.
