“ANBO” III IR PUODŲ TURGUS
(Iš lakūno atsiminimų)
STASYS BAIPŠYS
Alfonsui dar kartą pasisekė išsiprašyti instruktoriaus kpt. Jankausko, kad leistų padaryti parodomąjį skridimą — pakilti ir nutūpti “An-buku III”. Šis skridimas turėjo nulemti prašytojo likimą — pilotas ar žvalgas bus. Alfonsas visu savo veržlumu buvo pasiryžęs tapti pilotu. Tačiau, skraidymo instruktorius neturėjo jokio juo pasitikėjimo, dėlto išleidęs su “Anbuku III”, po eilės blogų tūpimų, nutarė jį pervesti į žvalgus.
Parodomasis skridimas pasibaigė — sugniuždęs važiuoklę ir sparnu rėždamas žemę, Alfonsas užbaigė savo pilotavimo karjerą tyliai, ramiai, be pakelto balso, net pasakyčiau, išdidžiai nusilenkęs likimui.
Visai ne taip, kaip kitas besiveržiantis į pilotus, agresyvesnis, Kaune lankęs vokiečių gimnaziją ir nežinia kokio kraujo priemaišų beturįs, nes labai dažnai žydžių draugystėje matomas.
Bet tas kandidatas skraidyme nei tiek nenuėjo. Užteko jam dasigauti iki “C” mašinkos. Tai I Pasaulinio karo lėktuvas, didelį stažą, bei patyrimą turintis. Visi žinojo: tik paduok gazą ir netrukdyk, ir ši mašinka pati pakils, apsuks ratą ir nutūps, jei tik neužmiršti nuimti gazą. O jei kartais ir užmirštumi su gazu, tai ji paskraidys, kol gazas išsibaigs ir tada nutūps.
Aną rytą R. išdidžiai sėdo į “C” mašinka ir nuruliavo į kilimo vietą. Pasileido kilimui. Bet, matyti, tos kablianosės širdyje giliai įsmigusios tebetūnojo dar iš išvakarykščių, nes nei ankstybo degimo nedavęs, nei gazo rankenos pilnai nenuspaudęs, pasileido per aerodromą “Maisto” link. “C” mašinka šokinėdama, lyg kiškis per dobilus bėgdamas, ritosi iki aerodromo ribų. Galų gale, atsiplėšusi nuo žemės, pakibo ore, lyg šlapia višta, toliau besinešdama gal apie porą metrų virš žemės iki alėjos apsodintos medžiais. Peršoko per alėją, o po to pasigirdo didelis pliump.
Iš visų jėgų, visus greičius sukinkę, pasileidome draugo gelbėti. Jau iš tolo pamatėme “C” mišinką ant menčių gulinčią, ratus augštyn iškėlusią, o R. burokų darže besiskerečiojantį ir beprotestuojantį...
Kandidatas į pilotus buvo net neįsibrėžęs, tik gerokai susinervinęs, burokų viršūnėmis nuslydęs, “Maistui” drako pridaręs . ..
Ir skaudu pasidarė dėl kolegos nelaimės ir piktas juokas iš širdies veržėsi — čia tau, ne kablianosės, čia “C” mašinka, trepsendamas neišsipirksi. ..
Taip R. pilotavimas ir užsibaigė burokų darže. Lėktuvo vairolazdės nei pačiupinėti negavo.
Bet, tiek to. Eikime prie puodų turgaus.
Rudeniop, su galutinai apsipratusiu būti žvalgu, kolega Alfonsu, pasileidome perskridimui į Mažeikius ir atgal. Žvalgas, įrodymui, kad tikrai surado duotą objektą, turėjo jį iš oro nufotografuoti. Tam tikslui buvo skirtas didelis ir sunkus foto aparatas.
Alfonsas — mažeikietis. Tik už kelių kilometrų nuo Mažeikių jo tėviškė. Kalbina mane, kad pasukčiau virš jo tėvo dvaro. Suku. Negi sunku kelius kilometrus šonan kryptelėti.
Alfonso veidas žiburiuoja, stačias sėdynėje įvairius ženklus man rodo. Galų gale rėkia man į ausį: — mano tėvas vasarojų veža! ...
Vežimas, gerų poros arklių traukiamas, gamtos dovaną jaujon skubina vežti, nes iš vakarų grūmojantys debesys su lietumi artėja. Alfonsas primygtinai rodo į vežimą. Pasileidau suktuku žemyn. Po kiek laiko perėjau pikiravimui. Noriu išlyginti — gilumos vairas neveikia, nesiduoda traukiamas. Supurčiau vairą. Kažkas lyg nukrito ir vairas pasiliuosavo. Supratau, kad užsispyręs būti pilotu Alfonsas yra įsidėjęs atsarginę vairolazdę ir, tikriausiai, į savo tėvo javų pilną vežimą visą dėmesį nukreipęs, užmiršo foto aparatą, kuris ant grindų gulėdamas, tarp vairolazdės ir lėktuvo dugno įstrigo dar suktuko metu ir neleido man laisvai vairolazde veikti. Dėlto lėktuvą tik visai netoli javų vežimo beišlyginau, nuo ko labai pasibaidė arkliai ir Alfonso tėvas su javais griovyje atsidūrė, o arkliai su vežimo priešakine dalimi nubėgo į namus.
Ne tik kaimynai, bet visas Mažeikių miestas skleidė pasakas, jau ne apie apverstą javų vežimą, sulaužytą tėvo ranką, bet apie Mažeikių ištaškytą puodų turgų, šipuliais paverstus “baga-mazus”, apie sulaužytus geležinkelio pervažų barjerus, pasibaidžiusių arklių . .. Apie viso miestelio sujudimą, kai turgaus minia metiniame kermošiuje, pamatė lėktuvą tiesiai į miesto aikštę krintantį. . .
Baltos skarelės ir visokie kiti apdarai aikštę nuklojo, miniai slėptis besisklaidant, vežimams vieniems per kitus besiritant, palaidų arklių lenktynėms bevykstant, neaplenkiant ir molinių puodų turgaus.
Ir rodosi, nieko ten ypatingo nepadarėme — tik suktuką ir kelius pikiravimus . . .
Apie tų išdaigų rezultatus tik gerokai vėliau nugirdau. Visą kaltę ir garbę pasiėmė kolega Alfonsas — vietinis, čia kiekvieną taką ir takelį nuvaikščiojęs . . . čia pirmą širdies sudrebėjimą pajutęs, šelmiškų blondinės akių užkluptas . . .
