Audra virš Vilniaus
Z. Szylejko
Prieš dvidešimt septynerius metus Vilnius išgyveno vieną dramatiškiausiųjų paskutinio karo laikotarpių: iš vokiečių okupacijos perėjo jau į trečiąją, nuo 1939 m. — sovietų okupaciją, kuri tapo pastovi, ligi šios dienos užtrukusi ir kuri užsklendė lenkiškojo (t.y. lenkų okupuoto, Red.) Vilniaus istorijos lapą. Kartais, kai kalendoriaus lapelis primena sukaktuvių dienas, mintis nukeliauja į praeitį ir iškelia dienos švieson dramos vaizdus. Mintis negali prikelti didvyrių, tik atminties kinematografija juos atgaivina. Vėl prieš akis slenka įvykių filmas tame mieste — sostinėje pasienio nederlingų žemių, tarp Rusijos ir Lietuvos įspraustų (Tai pats Lietuvos žemių vidurys ir niekur neįspraustas. Red.), tarp Dauguvos ir Nemuno, daugelio užmirštų žemių, gimtojoje geografijoje (t.y. lenkų. Red.) kaip Lenkija “B” paženklintų, o dabar į nuostolius nurašytųjų (t.y., į okupanto nuostolius. Red.).
1944 m. liepos mėnuo buvo karštas. Rytais rūkas slinko virš pilies sodno, Gedimino Kalno papėdėje, slėpdamasis krūmuose nuo saulės, kurios įstriži spinduliai tiesėsi nuo pilies tarp šešių Bazilikos frontono kolonų.
Gražus, gražių gražiausias miestas išgyveno savo karštą vasarą. Sovietų divizijos ką tik praalužė vokiečių frontą prie Minsko, ir rusai drožė į Vilnių visu savo įsibėgėjusių šarvuotų dalinių smarkumu. Besitraukiantieji Hitlerio armijos likučiai užplūdo svarbiausias susisiekimo arterijas, grūdosi siaurose miesto gatvelėse. Smarkiai apipešioti daliniai, be sunkiųjų pabūklų, vien rankiniais ginklais, netvarkingai traukė Gardino linkui. Armija, kurią vilniečiai iki šiol tematė pergalėje žygiuojančią pirmyn, atrodė pasigailėjimo verta. Tačiau, vokiečių karinė vadovybė skubiai permetė į užfrontę išvargintus kovose dalinius, o jų vieton pasiuntė naujas divizijas. Priemiesčiai, ypač Antakalnis, Užupis ir Rasos, buvo prigrūsti šviežių Wehrmachto ir SS batalionų.
Liepos 4 d. prasidėjo lietuvių gyventojų ir civilinės valdžios evakuacija. Naktinių sovietų oro puolimų iškamuoti žmonės gelbėjosi artimuose priemiesčiuose ir ūkiuose. Tuo metu Armija Krajowa (Krašto Armijos — lenkų pogrindžio karinė organizacija, Red.) apygardos vadovybė išleido įsakymą pasiruošti akcijai "Burza” (Audra”). Slaptąja Vilniaus įgula buvo paskirtas 85-sis AK pėstininkų pulkas.
Fronto linija greitai slinko į vakarus. Liepos 6 d. prasidėjo kasdieniai miesto oriniai puolimai. AK vadovybė, laikydama padėtį pakankamai pribrendusia, nutarė pradėti veiksmus. Reikėjo likviduoti atskirus vokiečių punktus, užimti policijos nuovadas ir, visų pirma, apsiginkluoti ruošiamam visuotiniam sukilimui. Specialios diversinės grupės gavo įsakymą išvaduoti kalinius iš Lukiškių kalėjimo.
Atsakydama į “Burza” akciją, vokiečių vadovybė įsakė tuojau evakuoti gyventojus iš Antakalnio, Užupio ir Rasų. SS daliniai suvarinėjo lenkus į rūsius miesto centre ir ėmė įkaitus. Nelaukta priemiesčių evakuacija buvo didelis nuostolis Vilniaus įgulai (Slaptiems lenkų ginkluotiems būriams. Red.). Sekcijos ir daliniai buvo priversti nedelsiant keltis į kitas vietas, pasiimant ginklus su savim. Neapsiėjo be egzekucijų vietoje, o mūsų vadovybė nustojo ryšio su atskirų priemiesčių daliniais.
Naktį iš liepos 6 į 7 d. prie Vilniaus suorganizuota trečioji partizanų brigada vardu “Szczerbiec”, nelaukdama besiartinančių sovietų dalinių, smogė į miestą nuo Rasų pusės. Ją parėmė 77-jo AK pėstininkų pulko žmonės. Iš Jerozolimkos ir Baltupio rajono pradėjo spausti majoro “Węgielny” grupė, kurią sudarė pirmoji, ketvirtoji, ir dvidešimtoji partizanų brigados.
Stipriausias smūgis teko Rasoms, kur buvo labiausiai įtvirtintos vokiečių pozicijos. Kruvina ir sunki kova truko iki ryto. Į tą vietą vokiečiai metė puolamuosius lėktuvus ir du šarvuotus traukinius, kurie iš geležinkelio pervažos tiesia ugnimi kirto trečios brigados kuopas, besiveržiančias į pirmąsias sutvirtinimų ir bunkerių linijas. “Szczerbco” daliniai, su dideliais nuostoliais, turėjo pasitraukti Vilniaus kolonijos link. Tą dieną buvo sudarytas tiesioginis ryšis tarp trečiosios brigados vadovybės ir sovietų fronto vado gen. Černihovskio. Pritraukta sovietų artilerija pradėjo smarkiai apšaudyti miestą. Majoro “Węgielny” grupės, spausdamos iš šiaurės, ugnies priedangoje, užėmė rajonus už Neries, prisiartindamos net iki Žaliojo tilto, kurį vokiečiai buvo išsprogdinę. Galbūt geriausiai buvo pasisekusi majoro “Jaremos” grupių akcija, kurios pralaužė dvi vokiečių gynimosi linijas, užėmė bunkerius Subačiaus gatvėje, paimdamos nelaisvėn 60 vokiečių.
Vidurmiesty Wehrmachtas, nepaisydamas vis blogėjančios padėties, pradėjo svarbiausių objektų naikinimą. Susprogdino gazo stotį, elektrinę, pompų stotį Bernardinų sode ir padegė eilę pastatų.
Dėl nutrukusio ryšio, įsakymai pradėti akciją nepasiekė kaikurių AK įgulos dalinių. Jie savarankiškai stojo į kovą. žmonių grupės, raudonai-baltomis juostomis ant rankovių, ginkluotos pistoletais, karabinais ir granatomis, bėgo nuo vartų iki vartų, dingdamos griūvančių namų sukeltuose dulkių debesyse.. Dūmai dengė skaidrų dangų, artilerijos šovinių sprogimai karštai alsavo, ant stogų šokinėjo šrapneliai. Sovietų artilerija nesigailėjo amunicijos. Virš miesto nuolat žemai skraidė lėktuvai, serijomis mesdami bombas. Nuo žemės kilo įniršusiai lojančių kulkosvaidžių ir priešlėktuvinių pabūklų dundėjimas. Pasinaudodamos vokiečių užsiangažavimu priešlėktuvinėje kovoje, atskiros sukilėlių grupės pradėjo puolimą, mesdamos granatas iš namų langų. Pertraukose tarp oro puolimų, dengiami ant gatvių kampų supiltų priedangų, vokiečiai darė namų revizijas. AK daliniai sumaniai vengė tiesioginio susidūrimo su priešu, dingdami rūsių žiotyse, pro sienose ir mūruose išmuštas skyles persimesdami į kaimyninius kiemus, kad vėliau, kitu keliu, per stogus, vėl galėtų grįžti į puolimo punktus.
Kovos vidurmiesty truko tris dienas. Liepos 11 d., paryčiui, staiga nutilo artilerijos ugnis. Gatvėse pasigirdo megafono balsas, raginantis vokiečių karius padėti ginklą. Pirmieji sovietų tankai įsiveržė į miestą. Vidudienį kova nustojo. Ant Vingio lenkų daliniams pasidavė vokiečių įgula su apie dviem tūkstančiais žmonių. Virš miesto dar švitėjo gaisro pašvaistė, bet viršum jos, ant Gedimino Kalno, jau plevėsavo baltai-raudona vėliava.
Pirmoji diena po laimėtos kovos buvo diena, kai į Vilnių grįžtantieji gyventojai džiaugėsi lenkų vėliavomis ir ereliais ant AK karių kepurių. Lenkų partizanų brigados, kurios ėmė Vilnių, sovietų vadovybės nebuvo, tačiau, įleistos į miestą. Tarp AK štabo ir gen. Černihovskio vyko pasitarimai ir derybos. Pasklido gandas, kad sovietų vadovybė, didžiai vertindama lenkų dalinių vaidmenį atgaunant Vilnių, sutiko suformuoti savistovius lenkų dalinius, dvi pėstininkų divizijas ir kavalerijos brigadą, tik operatyviai surištus su sovietų vadovybe. Tie daliniai turėjo būti panaudoti kovoms Varšuvos fronte.
Liepos 14 d. iš Vilniaus Lydos link išėjo 85-tasis AK pėstininkų pulkas,kuris pagal sovietų įsakymą, turėjo vengti “demonstratyvaus” žygio per miestą. Tačiau, priemiesčiai nesigailėjo kareiviams gėlių. Kelias, kuris vedė per sudegintą Antakalnį ir Krwawe Kolo (Kruvinasis Ratas) per eilę vergovės metų buvo pirmas ir paskutinis kelias, kur plevėsavo lenkų (okupantų. Red.) vėliavos.
AK dalinių, tiek iš Vilniaus įgulos, tiek iš partizanų brigadų, sutelkimas vyko Taboriškių-Turgelių rajone. Didžiuliai plotai buvo užplūdyti kariuomenės. Batalionai ir kuopos stovėjo kaimuose, laukdami įsakymų ir ilsėdamiesi. Pagaliau, atėjo įsakymai. Naktį iš 16 į 17-ją buvo paskelbtas aliarmas ir žygis Rūdininkų Girios link. Įvyko tai, ko daugelis slapta bijojo. AK apygardos vadas, generolas “Wilk” (Vilkas), kartu su štabu, buvo klastingai suimtas per “pasitarimą” su sovietų vadovybe. Prieš dienai išauštant, daugumas lenkų dalinių buvo apsupti raudonosios armijos šarvuočių. Likusieji, lėktuvų sekami, stengėsi paspukti į girias. Apie 7,000 lenkų kareivių buvo rusų nuginkluoti ir internuoti Medininkuose. Eiliniai ir puskarininkiai vėliau buvo išvežti į Kalugą, o daugiau kaip 70 karininkų su “Wilku” priešakyje buvo išsiųsti nežinoma kryptimi.
Naujai paskirtasis Naugarduko apygardos AK vadas, pulkininkas “Kotwicz” taip pranešė į Londoną: “Internuotųjų laikysena iki galo nepalaužiama. Į bet kokią agitaciją už Berlingo armiją (sovietinė lenkų kariuomenė. Red.) buvo atsakoma švilpimu ir vienbalsiu reikalavimu: “Mes norim Wilko!”
Išsigelbėjusių dalinių tikslas buvo pasiekti didžiuosius Augustavo ir Rūdininkų girių kompleksus, o iš ten vėliau žygiuoti į Lenkijos centrą (t.y. į savo tėvynę. Red.) ir vokiečių užfrontėje susijungti su AK dauguma. Nepavyko tuos planus įvykdyti. Baigėsi tuo, kad po ilgesnių ar trumpesnių klaidžiojimų kariai užkasinėjo ginklus ir įsijungė į konspiracinį tinklą. Tik neskaitlingiems laimingiesiems tepavyko pasiekti Varšuvą.
Vilniaus 1944 m. liepos mėnuo savo epilogą išgyveno kelis metus vėliau, kai iš Rusijos pradėjo grįžti po amnestijos paleisti AK kariai. Iš daugiau kaip 7,000 — grįžo tik pusė. Daug Stasiukų ir Antukų, daug bernelių iš Antakalnio, Žvėryno, Kolonijos ar Vilnelės sudėjo savo kaulus šalia Sibiro tremtinių kapų toje prakeiktoje žemėje, tame nedovanotinų nusikaltimų krašte. V. č.
Versta iš “Tydzien Polski”, p. 9
1971 m. liepos 24 d.
