Šaulė Tremtyje

Vėlinės

Lapkritys. Vėlinės. Kariuomenės šventė. Prisiminimų, susimąstymo ir rimties laikas. Nepriklausomoje tėvynėje Vėlinių dieną lankydavome artimųjų kapus. Puošdavome juos gėlėmis ir degančiomis žvakutėmis. Melsdavomės už juos. Prisimindavom žuvusius, mirusius tautos gynėjus — savanorius, karius ir šaulius. Gyvendami svetur negalime prie jų kapų suklupti, jų papuošti, bet galime juos prisiminti, už juos pasimelsti, iš jų žygių pasisemti dvasinės stiprybės. Jų skaičius padidėjo. Jų eiles papildė laisvės kovotojai, narsieji partizanai. Dažnas jų net padorių laidotuvių nesulaukė. Dažno išniekintas lavonas mėtėsi turgaus aikštėje, jo paskutinio poilsio vietos niekas nežino. Jie reikalingi mūsų ypatingų maldų, didesnio prisiminimo. Juk jie savo aukomis parodė pasauliui kokia brangi lietuviui laisvė. Prisiminkime ir tautos kankinį Simą Kudirką. Darykime žygių, kad jis būtų paleistas. Nuolat priminkim pasauliui ir jo budeliams, kad jo nepamiršom, kad jo teises ginsim. Su pagarba lenkiame galvas prieš jus visus. Senovės lietuviai tikėjo, kad žuvę už Tėvynę dausose turi geriausią vietą, tikėkime ir mes.

Mielosios Sesės,

Baigėsi vasara. Praėjo s-gos Kultūrinė savaitė su gražiai pa vykusia Moterų diena. Kultūrinės savaitės metu buvo atžymėti ir apdovanoti trys — daugiausia apie sąjungą rašę ir jos darbus garsinę — spaudos darbuotojai. Mums sesėms didi garbė — pirmąją premiją laimėjo, jau ir Lietuvoj daug apie šaulių veiklą rašiusi, Trimito Moterų skyrių ir Šaulė Tremtyje redagavusi, Moterų vadovė, sesė Kunigunda Kodatienė. Didžiuojamės ir sveikinam ją. Linkime ir ateityje su tokia pat energija dirbti s-gai. Jos, gi, pavyzdys tepaskatina mus būti aktyvesnėmis, daugiau jėgų skirti s-gai, suintensyvinti atskirų kuopų moterų veiklą, prenumeruotis ir skaityti Karį, bei bendradarbiauti savo skyrelyje. Mes, nors ir būsim gausios skaičiumi, bet neaktyvios, nieko nenuveiksim.

Praėjo ir šaudybos sporto varžybos, bei s-gos specialios komisijos pravestas dovanų paskirstymas, davęs centro v-bos numatytiems darbams ir s-gos veiklos pagyvinimui virš $3000. Praėjo ir paskirų kuopų įvairūs išvažiavimai į gamtą. Dvasiniai atsinaujinusios, fiziniai sustiprėjusios su nauja energija kibkime į darbą. Dirbdamos sekime šviesųjį lietuvį Simą Kudirką. Juk jis pirmasis savo drąsiu, kad ir nepavykusiu, žygiu į laisvę išjudino pasaulį, išryškino Lietuvos tragediją, išnešė lietuvių tautos laisvės troškimą į pasaulio dienraščių puslapius. Jis vienintelis — savo kančiomis, savo pralietu krauju ant laisvo, demokratinio krašto laivo denio — parodė pasauliui, kad lietuvis už laisvę kovoti ir mirti nebijo. Jis išjudino ne vieną ir mūsų — sotaus, gero gyvenimo užliūliuotą — brolį, sesę. Jis vienintelis ir sovietinio teismo salėj nepabūgo nuplėšti okupantui kaukę ir pareikalauti pavergtai Lietuvai laisvės. Jei Simas, jau sovietinėje santvarkoje subrendęs, parodė tiek didvyriškos dvasios, tiek nepalaužiamos valios, tai mes, gyvendamos laisvame krašte, privalome dirbti kiek pajėgiame bei sugebame. Jei būsime vieningos, drausmingos, tikros šaulės savo dvasia, tikrai daug nuveiksime ir sulauksime laisvo rytojaus tėvynei Lietuvai.

Iki šiol ypatingesnio aktyvumo neparodėme. Šią vasarą Kultūrinėje savaitėje, rudenį šaudybos sporto varžybose sesių tikrai buvo mažoka. Pasistenkime, kad ateinančią vasarą į Kennebunkportą, pas Tėvus Pranciškonus, suvažiuotume jei ne visos, tai bent didžiuma. Tam jau dabar ruoškimės, siūlykime patogiausią laiką, pareikškime pageidavimus dėl programos. Prenumeruokime ir skaitykime Karį, supažindinkime su Kariu tas seses, kurios jo neskaito, užprenumeruokime jį kaip dovaną tiems, kurie jo neturi, bendradarbiaukime savo skyrelyje ir savo įnašu padarykime jį įdomesniu, visoms artimesniu. Savo darbais, savo susiklausymu paveiksime kitas lietuves, o ypač jaunuoles, įtrauksime jas į savo eiles, o jos savo entuziazmu, savo jaunatve atgaivins mus. Tad į darbą, sesės, nes darbai patys nepasidaro.

KELIONĖ PO EUROPĄ

Šių metų birželio 9 d., 180 JAV ir Kanados skautų, rėmėjų ir draugų, iš Toronto aerodromo išskrido į Europą. Detroitiečių buvo du skautai, 15 skaučių, viena buvusi skautė ir vienos skautės tėveliai.

Po maždaug 8 valandų kelionės ir pusryčių nusileidome Londone. Keistas tai kraštas. Pinigai kaip žaisliniai, mašinos lekia kaire puse, o kalba žmonės lyg guminiais liežuviais. Apsistojome 18 mylių už Londono mokyklos bendrabutyje, prie miško. Atrodo, miškas kokių pas mus pilna, tad išėjom pasivaikščioti. Staiga, viena šuktelėjo, kitas suriko, o aš ėmiau kaukti. Mat, patekome į dilgėlyną.

Apžiūrėjome visą miestą, pasidarėme daug nuotraukų: Parlamento rūmų, “Big Ben” laikrodžio ir viso kas tik yra knygose. Merginoms labai patiko eiti apsipirkti, vaikščioti gatvėmis ir, lyg netyčia, užkliudyti praeivius. Praeiviai pagalvoję, kad gal jie netyčia užkliudė, mandagiai atsiprašydavo — “excuse me love”. Toks pasivaikščiojimas yra daug įdomesnis, nei įvairūs muzėjai.

Iš Londono išvažiavome traukiniu, per Kanalą plaukėme laivu pro Dover} į Calais, Prancūziją. Iš ten vėl traukiniu — tiesiai į Paryžių. Dieną apžiūrėjome miestą, o vakare krautuves ir kavines. Iš Prancūzijos vėl traukiniu — į Šveicariją. Pradžioje visi miegojome, bet kai privažiavome kalnus, ėmėme busti ir dairytis pro langius. Ėmė šaudyti foto aparatai. Ko toliau važiavom, to darėsi gražiau. Apsistojome Montrieux. Viešbutis ant Ženevos ežero kranto. Aplink kalnai. Visur nepaprasta švara ir žydi gėlės, jautiesi kaip pasakoje. Apžiūrėjome Montrieux. Sekančią dieną Ženevos ir Luzano ežerais nuplaukėme į Ženevos miestą. Apžiūrėjom miesto įdomybes, o laisvalaikio metu skubėjome į krautuves. Pirkomės laikrodžius, kaikurie — net laikrodžius su gegutėmis. Grįžę į hotelį drąsesnieji maudėsi ežere. Greit atėjo vakaras ir kilo įspūdingas reginys kai saulė leidosi į ežerą, o aplinkiniai kalnai paskendo tamsoje.

Jau penktadienis, visa savaitė kelionėje. Važiuojame į Italiją.. Nuo 8-tos ryto ligi 6-tos vakaro važiavome per Alpes. Autobuse visi snaudė, bet per gražiausias vietas važiuojant visi atsibusdavo ir griebdavosi aparatų. Vakare pasiekėme Milaną, Čia nešvara. Turgaus aikštėje, kaip buvo priteršta, taip ir liko. Niekur nėra gėlių. Parkuose žolė ištrypta. Mašinos grūdasi gatvėse, o vyrai, iškišę galvas per langus, kabina merginas. Milane tik permiegojom ir skubėjome toliau. Atvykome į Veneciją. Tikrai plaukėme kanalais laivukais, tik jokiu būdu neprikalbinome gondoljero kad mums padainuotų, tad patys užtraukėm “O, saule mano”. Čia, nors ir nešvaru, tačiau yra įdomesnių pastatų, krautuvės pritaikytos turistams, galima susikalbėti angliškai. Tik, perkant reikia labai derėtis. Tad ir deramės, nors pradžioj ir ima juokas. Kai krautuvininkas pamato, kad nutaisęs piktą veidą eini į šalį, nusileidžia.

Priešpaskutinė kelionės vieta — Insbrukas. Čia kaip ir Šveicarijoje švaru, gražu ir tvarkinga. Matėme, kur buvo žiemos olimpijada, čiuožyklos pastatas, slidinėjimo tramplinas ir kt. Iš Insbruko — į Vokietiją. Apsistojom Oberammergau. Valgėme kalnuose ir važiavom visą dieną. Vėl grožis, švara. Heidelberge palikome nestovyklaujančius keleivius ir traukėme į stovyklą. Baigėsi važinėjimai, čemodanų tampymas ir pagaliau, nors savaitei, apsistojome vienoje vietoje.

Stovykloje. Stovyklautojų nebuvo tiek daug kiek pas mus būna. Kai

šį pavasarį Montrealy buvo gražiai paminėta Mindaugo kuopos 15 metų sukaktis. Taip pat buvo įkurta Jūros šaulių Neringos kuopa. Nuotraukoj tos kuopos broliai ir sesės su Jūros šaulių vadovu Mykolu Vitkum ir dviem svečiais iš Detroito.

atvažiavome, tuoj stovyklautojų skaičius padvigubėjo. Iš viso susidarė 230 stovyklautojų Stovyklavietė pušyne, žemė priklauso Amerikos kariuomenės bazei. Ten įsikūrusi lietuvių kuopa aprūpino mus viskuo ko mums tik reikėjo. Kariuomenės virėjas gamino maistą, kareiviai pastatė palapines, davė kariškas lovutes ir antklodes. Kariuomenės sunkvežimiais veždavo maudytis. Juokėmės, kad ir mes, kaip seniau mūsų tėveliai, atsidūrėme Vokietijoje, lageryje. Kai už tinklinio aikštės pastebėjome spygliuotų vielų sieną, ėmėm vadintis tremtiniais. Pradžioje nenorėjome sėstis prie kastinio stalo, per lietų iškišti nosies į lauką, bet, pagaliau, pamiršę turistišką išdidumą įsijungėme, susidraugavome ir smagiai, skautiškai praleidome savaitę.

Įdomiausias buvo savaitgalis. Nors nesitikėjome, kad kas atvažiuotų mūsų aplankyti, tačiau juokavome, kad gal užsuks tėveliai ar draugai ir kaip nustebome, kai pro vartus įžygiavo Algis Ratnikas, po kiek laiko — Ginas Alantas, vėliau, šypsodamasis, Dangerutis Vėlavičius, pagaliau — leitenantas Saulius Kaunelis su Vytautu Baukiu. Visi detroitiškiai, buvę skautai, išskyrus turistą V. Baukį, visi dėdės Samo tarnybą Vokietijoje atlieką. Atvažiavę skautai akademikai, Algis ir Liuda Rugieniai, suorganizavo skautus akademikus ir pravedė stovyklautojams gegužinę. Buvo daug juoko, džiaugsmo ne vien dėl gegužinės, bet kad tiek daug pažįstamų susirinko tokioje tolimoje vietoje, kad juos visus pas mus atvedė skautiška dvasia, stovyklose praleistų dienų prisiminimai.

Kelionė atgal buvo tikrai įdomi. Užtrukome Liuksemburge, nes nebuvo lėktuvo. Laukėme 28 valandas. Kai, pagaliau, pakilome, turėjom sustoti Islandijoje, nes reikėjo pakeisti alyvą. Grįždami nusileidom prie Niagaros krioklių. Į Torontą važiavome autobusais. Iš Toronto išsiskirstėme į savo gyvenamas vietoves, į jau pasiilgtus namus.

šaulė Irena Sventickaitė

Sėkmingai augštąjį archeologijos mokslą baigusią ir doktoratą įgijusią, daktaro laipsnį gavusią, mieląją Sesę Emiliją Putvinskaitę-Pūtvytę nuoširdžiai sveikinu ir linkiu sėkmingai dirbti pasirinktoje srityje.

Jus mylinti ir dar jaunutę mergaitę prisimenanti,

Jūsų

Janina Markevičiūtė-Narūnė- Pakštienė

TAUTOS ŠVENTĖ DETROITE

Ilgų metų spragą užpildė šv. Petro lietuviškosios parpijos klebonas, Detroito Stasio Butkaus kp. kapelionas, enregingasis kun. Viktoras Kriščiunevičius pernai savo parapijoj su-ruošęs Rugsėjo 8-tosios — Tautos šventės minėjimą, šiemet tos iniciatyvos ėmėsi “Švyturio” jūros šaulių kuopa, vadovaujama Mykolo Vitkaus. Jie suorganizavo ir suruošė plataus masto įspūdingą minėjimą (žiūr. T.T. 312 psl.).

Po akademijos sekė bendri pietūs. Pietų metu, kuriuos gražiai paruošė šaulė U. Brokienė, talkinama švyturiečių, buvo sveikinimai, kalbos ir pasidalinimas minėjimo įspūdžiais.

Viešnia iš Clevelando prof. A. Augustinavičienė pasidžiaugė Detroito šaulių veikla ir prisiminė detroitiečių Šaulių s-gos centro valdybos atstovų viešnagę Clevelande. Ji pabrėžė, kad ypač šiais laikais drausmė labai reikalinga ir atvykę šauliai parodė savo elgesiu labai gražų drausmingumo pavyzdį. Detroito apylinkės LB švietimo vadovas pasidžiaugęs gražiai pavykusiu minėjimu pasakė: “Šiuo metu Detroite tik šauliai yra pajėgūs didesnius darbus atlikti.”

Garbė “Švyturio” kp. pirmininkui M. Vitkui ir kuopos šaulėms ir šauliams už puikiai atliktą darbą.

Iš mūsų veiklos

Darbo dienos savaitgalį Dainavoje, prie Mančesterio, ŠST centro valdyba pravedė šaudymo sporto varžybas. Rungėsi šiuo kartu tik Detroito abiejų kuopų, Čikagos ir Toronto šaulės ir šauliai. Varžybas pravedė s-gos sporto vadovas Vytautas Keturakis, talkinamas: B. Leonavičienės, Vl. Simučio, V. Kniūros ir J. Šostako. Moterų pereinamąją taurę laimėjo Stasio Butkaus moterų ekipa.

Vlado Pūtvio kp. Toronte moterų sekcija š.m. balndžio 25 d. sušaukė susirinkimą, kuriame išsirinko Zuzaną Jonikienę moterų vadove. Sesės nutarė surinkti ir supakuoti dėvėtų rūbų siuntinius, bei persiųsti juos į Suvalkų Trikampį, jų reikalingoms šeimoms.

Vieton gėlių už sesės šaulės, Sibiro tremtinės, Teklės Benotienės mirusio vyro Romualdo vėlę buvo užprašytos ir šv. Jono lietuvių parapijos bažnyčioje iškilmingai atlaikytos šventos mišios. Po susirinkimo, kuris įvyko Z. Jonikienės bute, buvo pasivaišinta kavute ir skaniais užkandžiais. Dalyvavo 9 sesės.

Gegužės 30, kapinių lankymo dieną, 3 v. p.p. Šv. Jono lietuvių kapinėse uniformuotos sesės šaulės, vadovaujamos Z. Jonikienės, kuopos p-ko St. Jokūbaičio ir vicepirm. Petro Jonikio, aplankė mirusių šaulių kapus, į kiekvieno kapą įsmeigė tautinę vėliavėlę ir padėjo puokštę gyvų gėlių. Vėliavėles pasiuvo ir prie kotelių pritvirtino sesė Jonikienė. Sesės šaulės parodė savo meilę ir pagarbą įnirusiems broliams. Žiaurus priešas privertė juos palikti Tėvynę Lietuvą, mirtis išskyrė juos iš mūsų tarpo. Jų kūnus priglaudė svetinga Kanados žemė. Ir ateity jų kapus lankysime ir gėlėmis puošime, nes jie to užsipelnė gyvi būdami.

Z. Jonikienė

ĮSPŪDINGA KARININKO A. JUOZAPAVIČIAUS KUOPOS ŠVENTĖ

Vos tik 1970 m. gruodžio mėnesį Klevelande įsikūrusi šaulių kuopa, energingo dr. K. Pautieniaus vadovaujama, sparčiai auga. 1971 m. spalio 17 d. kuopa iškilmingai pašventino savo vėliavą. Į šventinimo iškilmes suvažiavo: LŠST p-kas Vincas Tamošiūnas, buv. p-kas Vladas Išganaitis, Moterų šaulių vadovė Kunigunda Kodatienė, s-gos Garbės teismo nariai Algirdas Budreckas ir Marijonas šnapštys, Spaudos ir Informacijos vadovas Vladas Mingėla, Jaunimo vadovas Jonas Šostakas, narė tiekimo reikalams Stasė Cecevičienė, s-gos C.v-bos narys Stasys Jokūbaitis, Kanados Rinktinės p-kas ir C. v-bos vicep-kas Stepas Jakubickas, šio skyrelio redaktorė, Jūros šaulių vadovas Mykolas Vitkus, Hamiltono “Algirdo” kp. p-kas Povilas Kanopa, Čikagos Jūros šaulių “Daukanto” kp. Mykolas Maksvytis, Cicero Jūros šaulių “Klaipėda” kp. p-kas Kazys Klinauskas ir visa eilė sesių ir brolių iš Toronto, Hamiltono, Delhi, Detroito, Čikagos ir Cicero. Viso 61 šaulės-šauliai ir 8 kuopų vėliavos.

Klevelandiečiai šventei iš anksto ruošėsi ir svečius priėmė šiltai. Visus, kurie norėjo, apnakvydino, o atvykusius pavaišino.

Sekmadienį jau 10 val. prisirinko erdvi šv. Jurgio parapijos salė pilna uniformuotų šaulių. Dauguma sesių dėvėjo gražius tautinius drabužius. Jūros šaulių vadovas ėmė rikiuoti vėliavas. Šaulės ir šauliai rikiavosi prie savo vėliavų. Suėjus į bažnyčią s-gos pirmininkas ir s-gos vėliava įvedė į bažnyčią naująją vėliavą, kurią kuopai padovanojo Irena ir Jonas Kapčiai. Vėliavos krikšto tėvai—Irena Kapčienė ir muzikas Alfonsas Mikulskis. Vėliavą iškilmingai pašventino, šv. mišias atnašavo, bei turiningą pamokslą apie šaulių s-gos įsikūrimą tremty pasakė parapijos klebonas kun. Balys Ivanauskas. Mišių metu labai graž-'ai giedojo Čiurlionio ansamblis ir visa pilnutėlė bažnyčia.

Detroito Jūros šaulių kuopa “Švyturys” su dideliu pasisekimu, rugsėjo 12 d., suruošė Tautos šventės minėjimą Detroito Lietuvių namuose. Iš k.: LŠST c.v. Jūros šaulių ir “Švyturio” kp. pirm. Itn. Mykolas Vitkus, LŠST c.v. Moterų šaulių ir parengimo meninės programos vadovė š. Kunigunda Kodatienė, prof. Aldona Augustinavičienė (kuri skaitė įspūdingą paskaitą), LŠST c.v. ir Detroito “Stasio Butkaus kp. pirm. Vincas Tamošiūnas, taręs prelegentei padėkos žodį ir apdovanojęs ją šaulių Sąjungos Istorija.    Nuotr. K. Sragausko


Po mišių, parapijos salėje iškilmes atidarė kar. Juozapavičiaus kp. p-kas dr. K. Pautienius. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas, pagerbti mirę, žuvę ar nukankinti šauliai. M. Vitkus pristatė visas vėliavas, jų vadovus, bei palydą. Scenoj išrikiavus visas vėliavas, Živilė Kliorytė perskaitė naujos vėliavos aktą. Kūmai perdavė vėliavą kuopos vėliaunešiui, kuris iškilmingai pasižadėjo vėliavą gerbti ir saugoti. Gražus būrys naujai įstojusių šaulių prie naujos vėliavos davė priesaiką. P-kas dr. Pautienius savo jautrioje kalboje iškėlė vėliavų reikšmę. Jis prisiminė kokį didelį įspūdį jam paliko Marienburgo pilyje saugomos Žalgirio mūšio vėliavos, o ypač vėliaunešio krauju apšlakstyta lietuvių vėliava. Toje vėliavoje jis matęs tuos pačius Gedimino stulpus ir Vytį, kaip ir kuopos vėliavoje. Jis pareiškė tvirtą tikėjimą, kad jei būtų reikalas ginti vėliavą nuo priešų, kiekvienas kuopos šaulys ją gintų ir net gyvybę už ją paaukotų.

Toliau, vadovavimą perėmė kp. vicep-kas Vytautas Jokūbaitis, kuris pakvietė prezidiumą ir pagrindinį kalbėtoją s-gos p-ką Vincą Tamošiūną. Jis kalbėjo apie Šaulių sąjungos tremtyje uždavinius ir siekius. Po jo sekė visa eilė sveikinimų. Visi linkėjo, kad vėliava būtų vienybės ir stiprybės simboliu, kad ji apjungtų visus ir kad po ja susiburtų dar daugiau šaulių, o ypač jaunimo.

Po iškilmingosios dalies sekė meninė programa. Ją pradėjo jaunutė Danutė Bankaitytė, kuri koncertinėmis kanklėmis išpildė muz. Mikulskio sukompanuotą Rapsodiją. Tautiniu kostiumu pasipuošusi Danutė ne tik sužavėjo puikiu išpildymu, bet ir žavia laikysena. Toliau, lietuviškų melodijų pynę išpildė Danutė, jos jaunesnioji sesutė ir du broliukai. Klausytojai juos šiltai įvertino.

Algirdas Budreckas iš Čikagos paskaitė tai progai sukurtą eilėraštį.

“Čiurlionio” ansamblio vyrų choras muz. Alfonso Mikulskio diriguojamas, piano palydint S. Nasvyčiui, išpildė keturias šauliškas dainas. Pranešinėjo jaunesnioji sesutė Bankaitytė. Paskutiniąją dainą, publikai be pertraukos plojant, turėjo kartoti.

Akt. Peckus paruošė ir išpildė iš Laisvės Kovų Dainų sudarytą pynę apie laisvės kovotojus — narsiuosius partizanus. Išpildė meistriškai. Visa meninė programa buvo neeilinė. Laimingas Klevelandas turėdamas Oną ir Alfonsą Mikulskius, o kar. Juozapavičiaus kp. juos savo šaulių tarpe.

Daug planuota, daug darbo, rūpesčio įdėta planuojant tą šventę, tačiau, neveltui. Reik tikėtis, kad įsigijusi vėliavą kuopa dar sparčiau augs, į šaulių gretas įsijungs gražusis Klevelando jaunimas ir vyresnieji.

Tad auk, klestėk ir žydėk kar. Juozapavičiaus kuopa! Graži ir skaisti kuopos vėliava tesutvirtina Jūsų ryžtą visas jėgas skirti Nepriklausomai Lietuvai, o išaušus laisvės rytui teparveda ji Jus į laisvą, nepriklausomą Lietuvą, į brangią, amžiną sostinę Vilnių.

S-gos p-kas vėliavos kūmus ir teisininką Krygerį apdovanojo knygomis, o Detroito Stasio Butkaus kp. sesės kuopos p-kui dr. Pautieniui su ponia, iškilmių prisiminimui, padovanojo gražią koplytėlę.    S. K.

IŠ KUOPŲ GYVENIMO

Detroito šauliai, turėdami daugiau patirties, vis dažniau talkininkauja kitoms organizacijoms ruošiant koncertus, parodas ir minėjimus. Tiems darbams nei vadovai, nei eiliniai šauliai negaili laiko, nei lėšų.

Šių metų spalio 7-10 dienomis, Detroito Tarptautiniam Institute, įvyko kasmetinė Tarptautinė Mugė. Lietuvių skyrių, kuriam vadovavo šaulė Marija Sims, įruošė Jurgis Baublys, Stefa Kaunelienė, Marija Sims ir Vincas Tamošiūnas. Talkininkavo Juozas Augaitis, Regina Juškaitė ir

Kazimieras Sragauskas. Visi, išskyrus Švyturio kp. J. Baublį, priklauso Stasio Butkaus kuopai. Lietuvių skyrius sulaukė ypatingo dėmesio ir labai gražaus įvertinimo. Visus domino gintaro dirbiniai, labai gražūs medžio drožiniai, audiniai, mozaikinės lėkštės ir vazos, šiaudinukai, margučiai, knygos ir atvirukai. Mugėje dirbę šauliai ir jaunimas išnaudojo tą labai dėkingą progą supažindinti svetimtaučius ne tik su mūsų tautodailės dirbiniais, bet ir Lietuvos politine padėtimi, jos praeitimi ir kalba. Mugės proga išleistos programos pirmąjį puslapį puošia lietuviško lango nuotrauka ir aprašymas. Tai didelis laimėjimas, ypač kad tos programos išdalinta nemažiau dvidešimties tūkstančių. Lange išstatytuosius miniatūrinius baldus padarė J. Baublys. Lango keitimu šiuo metu rūpinasi šauliai.

Moterų vadovė Kunigunda Kodatienė ir jos vyras, Stasio Butkaus kp. šaulys Kęstutis, žiemos sezonui išsikėlė į Floridą. Jos adresas — 9225 Carlyle Avė., Surfside, Fla. 33154. Linkime gero poilsio saulėtoje Floridoje.

Stasio Butkaus kuopos Kultūros sekcija, š.m. lapkričio 21 d., ruošia šaulio, pedagogo Vaclovo Čižiūno knygos “Šeima Tautinėje Bendruomenėje” pristatymą su simpoziumu.

Labai gražu, kad vis daugiau įvairių kuopų sesių iškilmingom progom pasipuošia tautiniais drabužiais, arba šauliškom uniformom. Tiek uniformos, tiek tautiniai drabužiai labai puošia.

Spalio 24 d. 50 metų auksinę sukaktį atšventė lietuviška Detroito Šv. Petro parapija. Jai vadovauja jaunas ir energingas šaulys kun. Viktoras Kriščiūnevičius, Stasio Butkaus kp. dvasios vadovas. Minėjimo meninės programos dalį išpildė St. Butkaus šaulė solistė Danutė Petronienė. Jos gražus, malonaus tembro balsas žavėjo svečius.

Vytauto Didžiojo kuopos Čikagoje sesės ir broliai, atšventę Antanines, turėjome vėl važiuoti pasveikinti mielos sesės Onos. Susidarė 8 automašinos. Sesės Onos sodyba — tikras lietuiškų ąžuolų rojus. Ąžuolai šimtamečiai, vešlūs. Pasveikinome, apdovanojome mažyte dovanėle, pagiedojome ilgiausių metų, padainavome gražių dainelių. Mūsų Onutė kalbėjo: “...atvažiavau į šį kraštą mažutė, bet savo vardo dienos negal ų pamiršti, štai ir šiandieną susirinkę garbingi šauliai ir šaulės mane sveikiną.” Buvo ten ir daugiau Onų, kurios taip pat panoro stoti į šaulių eiles. Vietoje vienos parsivežėm dar 2 Onas šaules.

Rugpjūčio 8 dieną 10 mašinų suvažiavome į Jaunimo Centro kiemą ir iš ten pajudėjome į “Lake Gene-va”, pas mieląją sesę Olšauskienę, į jos gražiąją sodybą. O vieta tikrai graži — ežeras, lietuviški ąžuolai, o tų rožių krūmai, o jų žydėjimas, pasijutome tarsi pasakų šaly. Sode sustatyti, baltomis staltiesiemės užtiesti, stalai. Prikepta įvairiausių kepsnių. Nuvažiavome ir mes netušti. Suskambo lietuviškos dainos. Buvome visi sužavėti, o jautresnieji net ašarėles šluostėsi, kada reikėjo apleisti šį gražųjį kampelį. Prie stalų sėdėjome 35 žmonės. Sesė Olšauskienė kvietė vėl greitai pas ją atsilankyti. Ji tokia miela, turi tokią gražią sielą. Ji sena šaulė, gyvendama toliau negali darbais prisidėti, tačiau visad prisideda dosnia auka. Mielasis menininkas K. Bertašius jau planuoja jai kažką padovanoti ir mažame būrelyje pagerbti.

Stasė Cecevičienė

Atsiųstas paminėti Jono Vanagaičio kuopos Bostone leidžiamo “Trimituko” pirmas bandomasis numeris. Tai vieno puslapio, trimis nuotraukomis papuoštas laikraštėlis, kuriame sutalpinta gana daug informacinių žinučių. Sveikinam Jono Vanagaičio kuopos valdybą ir tą numerį paruošusius š. B. Šakenienę, š. S. Urboną ir š. J. Stašaitį.

Stasio Butkaus kuopos jaunosios šaulės sesutės Silvija -ir Viktorija Leonavičiūtės Kanadoje, Romuvos stovykloje, už taiklų šaudymą laimėjo — Silvija aukso, Viktorija sidabro medalius, o Detroito Gabijos tuntui -— pereinamąją taurę. Sveikinam jaunąsias seses.

VIETOJ GĖLIŲ ANT A.A. EMIL. PETRAUSKAITĖS KAPO

Šių metų rugpjūčio 16 dieną suėjo dveji metai, kai mus apleido Emilija Petrauskaitė, Š.T. ilgametė redaktorė. Emilija gimė 1905 m. spalio 24 d. Senojoje Žagarėje, Šiaulių apskrityje. Nuo pat vaikystės pamėgo plunksną. Vos pramokusi rašto, jau rašė dienyną. Kokios svarbios būtų tos, kad ir vaikiškos žinutės, norint atkurti jos tėvų, Eleonoros ir Juozo Petrauskų, šeimos gyvenimą tame rytinės Žemaitijos dvarelyje, kuriame nuolat lankėsi lietuvių tautinės sąmonės žadintojai, būrėsi kultūrinio gyvenimo elitas.

Dar gimnazijos neįpusėjusi Emilė, 1922 m., E. Pasalantės slapyvardžiu ėmė Naujojoje Vaidilutėje spausdinti savo rašinėlius, o vėliau tapo to žurnalo redakcinės komisijos narė. Besimokydama Šiauliuose Emilė buvo aktyvi ateitininkų būrelio dalyvė. Subrendusi įsijungė į šaulių s-gos eiles, kurių neapleido iki pat mirties. Buvo gabi Š.T. redaktorė. Nuo 1930 m. iki tol, kol frontui priartėjus, 1944 m. turėjo apleisti tėvynę, sesė Petrauskaitė tarnavo žemės Ūkio Rūmų įstaigose Kaune ir Vilniuje. 1944 m. apsigyvenusi Bogotoje, Kolumbijoje, mokytojavo lituanistinėje mokykloje. Tuo pat metu dirbo “Kolumbijos Lietuvio” ir “Tėviškės Aidų” redakcijose, bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoje, rašinėdavo į “Draugą” ir į kanadiškę “Moterį”. Priklausė Žurnalistų s-gai. Už nuopelnus šaulių s-gai apdovanota šaulių žvaigždės ordenu.

Emilija buvo principo žmogus. Karšta patriotė, nepaprastai pareiginga. Išaugusi švelnioje, glaudžioje, nuoširdžioje šeimos atmosferoje, ji pati buvo kupina meilės, švelni, ne vien saviesiems, bet kiekvienam žmogui ir kiekvienam Dievo kūriniui. Puoselėjo grožį, mylėjo gėles.

Elena Gimbutienė

 

Metams baigiantis

Laikas greit bėga. Štai ir vėl gruodis, Kalėdos ir Naujieji Metai. Vėl darysime nutarimus, ryšimės ką nors atlikti, vėl nustatinėsime tolimesnes veiklos gaires. Tuo metu, siūlyčiau pasvarstyti kaikuriuos klausimus, pagalvoti apie mūsuose dažnai pasitaikančias ydas ir pasidaryti savo išvadas.

Daromės labai erzlūs, kritiški ir pavydūs. Dažnai, artimo akyje, pastebime menkiausią krislelį ir iš jo didžiausią vežimą priskaldome. Aišku, tuo netiesioginiai pasitarnaujam tiems, nuo kurių turėjome bėgti. Prisiminkime vaikystėje girdėtą tėvo pamokymą sūnums. Jis davė jiems perlaužti surištą šluotą. Sūnūs, kad ir kažin kaip stengėsi, šluotos perlaužti nepajėgė. Tada tėvas atrišo raištį ir leido jiems laužti atskirus virbus. Sūnūs šluotą bematant sulaužė. Tada tėvas tarė: “Jei būsit vieningi —būsit stiprūs, niekas negalės jums pakenkti. Bet jei būsit susiskaldę ir pešitės savo tarpe, jus tuoj sunaikins.”

Jei norime išlikti, jei norime iškovoti Lietuvai laisvę, privalome būti vieningi. Nejieškokime to kas mus skiria, bet to kas mus jungia. Nejieškokime krislų brolio, sesės akyje, bet žiūrėkime ką gero jie dabar daro, kuo jie prisideda prie Lietuvos laisvinimo. Būkime atlaidūs saviems ir nuožmūs savo tikriesiems priešams. Juk visi esame tik žmonės su visomis žmogiškomis silpnybėmi. “Kas be nuodėmės, temeta pirmąjį akmenį,” — daugiau nei prieš 19 šimtų metų pasakė Kristus. Neatsirado tada be nuodėmės nei vieno. Nemanau, kad atsirastų ir dabar bent vienas. Tad, mylėkime brolį, sesę lietuvį, kokias silpnybes jis beturėtų, o labiausiai mylėkime savo Tėvynę Lietuvą. Tėvynės meilė teapjungia mus visus, tebūnie ji mūsų gyvenimo ir mūsų veiklos kelrodis. Jei būsime vieningi, priešai nepajėgs mūsų po vieną sunaikinti. Tik vienybėje — mūsų galybė, tik būdami kaip vienas — iškovosime Lietuvai laisvę.

Džiugių šventų Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų Metų visoms sesėms ir visiems broliams! Tyro kalėdinio džiaugsmo lietuviams kariams, atliekantiems karinę tarnybą. Užgimęs Kūdikėlis Kristus tesuteikia vilties kibirkštėlę broliams ir sesėms tėvynėje. Tesuteikia Jis jėgų ir Simui Kudirkai, nekaltai kenčiančiam komunistinių vergų stovykloje.

AKADEMIJA LIETUVIUI RAŠYTOJUI PAGERBTI 

Lietuvis rašytojas prikėlė tautą iš ilgų amžių miego. Jis paruošė ją laisvam gyvenimui. Jo įnašas kovoje dėl Lietuvos laisvės yra be galo didelis. Lietuvis rašytojas su kaupu pripildė mūsų kultūrinių darbų aruodus. Detroito Kultūros klubas, vertindamas tuos didžius lietuvio rašytojo nuopelnus, gavęs JAV LB centro valdybos pritarimą, lapkričio 7 dieną suruošė iškilmingą lietuviui rašytojui pagerbti akademiją. Už mirusius rašytojus šv. Mišias atnašavo vysk. Vincentas Brizgys iš Čikagos, kun. Leonardas Andriekus iš New Yorko ir klebonas kun. Kazimieras Simaitis. Pamokslą apie rašytojų darbus, jų nuopelnus, ir kad jaunimas bandytų savo jėgas toje srityje, pasakė vysk. V. Brizgys.

Jis pareiškė vilties, kad iš jaunimo, kuris bandys kurti dabar, gal susilauksim pasaulinio masto rašytojų ateityje. Pati akademija prasidėjo 12:30 Lietuvių Namuose. Prieš akademiją jauna moksleivė Taura Zarankaitė visus rašytojus papuošė šaulės Emilijos Kutkienės pasiūtomis tautinių spalvų roželėmis.

Akademiją atidarė Kultūros klubo pirmininkas agr. Antanas Musteikis. Jis buvo šios akademijos iniciatorius ir daugiausia darbo ir širdies įdėjo ją organizuojant. Pasveikinęs ir nušvietęs rašytojų svarbą, akademijai vadovauti pakvietė “Š.T.” redaktorę. Vadovė pristatė Garbės prezidiumą, kurį sudarė Jo ekscelencija vysk. Vincentas Brizgys, PLB Kultūros tarybos p-kas dr. Algirdas Nasvytis, Rašytojų draugijos p-kas Leonardas

Andriekus, JAV LB centro valdybos p-kas Vytautas Volertas; Lietuvių Rašytojų d-jos tremty atkūrėjas ir jos pirmasis p-kas ir pagrindinis akademijos kalbėtojas poetas Stasys Santvaras; detroitiečiai: LŠST centro v-bos p-kas Vincas Tamošiūnas, Vilniaus Krašto Lietuvių s-gos c.v. p-kas Kazys Veikutis, Ateitininkų Federacijos centro vadas prof. Justinas Pikūnas, kun. Kazimieras Simaitis ir poetė Marija Černeckytė-Sims. Taip pat buvo pristatyti akademijos garbės rėmėjas šaulys Juozas Tamošiūnas ir salėje buvę rašytojai: Aurelija Balašaitienė iš Klevelando, Balys Gražulis iš Flinto ir detroitiečiai Vytautas Alantas ir Kęstutis Keblys. Buvo pagerbti mirę, žuvę ar persekiojami lietuviai rašytojai. Invokaciją sukalbėjo kun. K. Simaitis. JAV-bių himną sugiedojo Pranas Zaranka, o jam akomponavo jaunuolis Rimas Kasputis.

Akademijos atidaromąją kalbą pasakė rašytojas Vytautas Volertas. Jis pabrėžė, kad rašytojas dažnai yra ir žurnalistas ir pateikė daug gražių minčių.

Poeto, solisto, publicisto, kritiko Stasio Santvaro paskaita, kaip ir buvo tikėtasi, buvo giliai išmąstyta, puikiai perduota ir publikos šiltai įvertinta. Jo be galo graži tartis, muzikalus balsas—reta Dievo dovana. Iš tikrųjų jis labai gausiai apdovanotas.

Ilgėlesnį sveikinimo žodį tarė P LB Kultūros tarybos p-kas dr. Algirdas Nasvytis ir sveikino Ateitininkkų Federacijos vardu prof. Justinas Pikūnas. Vytautas Volertas JAV LB c.v. vardu įteikė Rašytojų d-jos pirmininkui Leonardui Andriekui, OFM pagerbimo aktą. Poetas L. Andriekus, padėkojęs už suruoštą akademiją pareiškė, kad jis turįs vilties, jog ši akademija sutvirtins ryšius tarp rašytojų ir skaitytojų.

Akademija buvo baigta tautos himnu.

Sekė literatūros popietė, kurios metu iš savo kūrybos skaitė poetas Leonardas Andriekus 8 eilėraščius, Stasys Santvaras — 2 aktualijas ir du eilėraščius, rašytojas Vytautas Alantas paskaitė ištrauką iš savo naujo istorinio romano “Šventaragis” -—- apie Mindaugo krikštą, šaulė Marija Sims — 4 eilėraščius. Visi buvo publikos šiltai sutikti ir įvertinti.

Kadangi gauta daug ir labai gražių sveikinimų, dalis jų buvo perskaityta pietų metu.

Lietuvių Veteranų s-gos, Profesorių draugijos ir žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo globos komiteto vardu sveikinimus prisiuntė prof. St. Dirmantas: “Šia iškilminga proga aš nuoširdžiai sveikinu, savo ir Ramovės centro valdybos vardu, rengėjus, Rašytojų s-gą ir visus rašytojus, linkėdamas stiprios sveikatos ir visokeriopos sėkmės jų darbuose.

Aš esu įsitikinęs, kad rašytojai yra ir turėtų būti, ypač tremtyje, viso mūsų tautinio, valstybinio bei kultūrinio gyvenimo palaikytojai bei ugdytojai. Jie, stebėdami gyvenimo apraiškas, analizuodami jų priežastis, darydami objektyvias išvadas bei informuodami apie tai visuomenę, galėtų sudaryti tvirtus pagrindus visuomenės nusiteikimams mūsų visų trokštama vieninga linkme ir glaudžiau jungti bendrai kovai už tautinių idealų įgyvendinimą.

Herojiškas Simo Kudirkos žygis savo tragiškumu primena, kad tautų kalėjimas nesugriautas. To neturime teisės pamiršti! O ką daro šiuo reikalu didžiosios valstybės — Amerika, Anglija, Kanada, Prancūzija, Italija, Vak. Vokietija? Ar jos rūpinasi sutrempta kitų laisve? Ne! Jos gilina bendradarbiavimą su šių laikų pabaisa — komunizmu. Teisėto bei laisvo apsisprendimo teisė paneigta. Etninių grupių benamių milijonai laukia išsilaisvinimo valandos, bet ji dėl bailumo ir egoizmo tolinama. Vyrai, nepalūžkime, bet stiprinkime gretas bendrai kovai su barbarų siautėjimu!”

“Jei amžių slinkty kariai saugojo tautos kūną, kad jį neišnaikintų teutonai, slavai ir mongolai, tai žymiai vėliau atsiradę mūsų rašytojai veiksmingai prisidėjo prie formavimo ir išlaikymo tautos savitos, kilnios dvasios.

Kūnas be dvasios — tik lavonas, tik nemaloni medžiaga, tačiau dvasia be kūno neegzistuoja. Ar tik vėlinių vakaro šnektos ir poetų vaizdingi svaičiojimai. .. Pilnutinei tau-

Jūros šaulių “švyturio” kp. Detroite šaudybos pirmenybių metu Linden, Mich., vasarvietėj “Nida”. Komisija su laimėtojais: prieky Julius Rimkūnas. I eilėj: Stepas Lungys, Emilija Lungienė, Romualdas Macionis, lldegarda Kniūrie-nė, Gabrielė Rimkūnienė, Jonas Balsys; II eilėj: LšST p-kas Vincas Tamošiūnas, Moterų vadovė Kunigunda Kodatie-nė, generolas Jonas Černius, Jūros šaulių vadovas Mykolas Vitkus ir “švyturio” kp. vicepirm. Stasys Malinauskas. K. Sragausko nuotr..

Dalis atvykusių sesių (iš k. į d.): iš Čikagos — Stasė Cecevičienė ir Marytė Dapkienė; iš Detroito “Švyturio" kp. — Rutkauskienė ir Balsienė; St. Butkaus kp. — Lydija Mingėlienė, Kunigunda Kodatienė, Julija Bliūdžiuvienė, Elžbieta Jodinskienė, Stefanija Kaunelienė.    Nuotrauka Kazimiero Sragausko

tai išlaikyti reikalingas karių, rašytojų ir visų kitų tautos sluoksnių darnus bendradarbiavimas.

Tą tiesą mums ypač įrodė mūsų tautos XIX ir XX amžių kruvinos ir nekruvinos kovos. Kovos dėl krašto ir kovos dėl politinės laisvės. Būdamas karys ir pirmojo Pasaulinio karo jau 85-sius metus pradėjęs eiti veteranas, kartais dar plunksna pavedžiojąs, ar dar iš Lietuvos atsivežta ir išsaugota rašomąja mašinėle pabarškinąs — sveikinu pagarbos žodžiu tautiečius rašytojus bei žurnalistus, o ypač tuos, kurie padeda emigracijoje atsidūrusiai tautos daliai, ne tik išlaikyti ir išsaugoti, bet ir augštumon iškelti kovingą dvasią. O tas pilnai įmanoma tik laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai atkovojus. (Jokiu būdu, niekuomet nerašykit — “atgavus"!)

Taigi, kelkit ir palaikykit tautoje kovos dvasią, kaip ją kėlė rašytojas Vincas ir, šių dienų kovotojas, Simas Kudirka! Kad mūsų jaunimas nesuanglėtų, kitoms tautoms trąša nepavirstų. Kad, kai ateis sprendžiamas momentas, plunksną į šalį atidėjęs, stipresnį ginklą imtų .. .

Mes, veteranai profesoriai, kariai ir civiliai rikiuosimės kartu su jumis rašytojais ir žurnalistais.”

“Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės Paminklo Globos komitetas sveikina rašytojams pagerbti viešos akademijos rengėjus, Detroito Lietuvių Kultūros Klubą, jo pirmininko asmeny, akademijos kilnųjį prezidiumą ir akademijos dalyvius. Linkime kuo daugiausiai užtarnautos garbės ir sėkmės ateities naudinguose darbuose. Visų mūsų pastangų tebūnie vienas tikslas: Baikime darbą tų, kurie žuvo tikslo pilnai nepasiekę.”

MINĖJIMAS DETROITE

Lapkričio 14 d. Detroito ramovėnai, birutietės ir abi šaulių kuopos suruošė iškilmingą dviejų sukakčių minėjimą.

Lietuvių Namuose minėjimą atidarė Savanorių-Kūrėjų p-kas kpt. Jurgis Mitkus. Pagerbus susikaupimo minute žuvusius, plk. Šepetys skaitė paskaitą apie du karus, kurių Lietuva nekariavo. Jis išaiškino, kodėl Vokietijai užpuolus Lenkiją Lietuva laikėsi neutraliteto ir nėjo atsiimti Vilniaus ir Vilniaus krašto ir kodėl sovietams okupuojant Lietuvą kariuomenė nepakėlė ginklo Lietuvai apginti, kodėl nebuvo pralietas nei lašas kraujo ir kodėl prezidentas A. Smetona geriau pasitraukė į užsienį, kad tik nereiktų padėti parašo pripažįstančio sovietų okupaciją. Jis kalbėjo vaizdžiai ir įdomiai.

Apie tai kaip lietuviškasis jaunimas išgyveno Simo Kudirkos tragediją kalbėjo Studentų s-gos Detroito skyriaus p-kas ir Stasio Butkaus šaulių kuopos Jaunimo sekcijos p-kas Robertas Selenis. Jo kalba buvo labai gerai paruošta, gražiai perduota, tartis be priekaištų. Simo Kudirkos tragedija jaudino ir jaudina kiekvieną lietuvį, todėl jautresnieji net ašaras šluostėsi.

Meninę dalį išpildė Vindzoro jaunimas — deklamatorė Laima Tautkevičiūtė ir “Aušros” vardu pasivadinęs, mergaičių kvartetas, kuriam akomponavo akordeonu Simas Čerškus, pranešinėjo Virginija Giedriūnaitė.

Minėjime dalyvavo gana didelis būrys detroitiečių ir vindzoriečių.

“ŠEIMA TAUTINĖJE BENDRUOMENĖJE”

Lapkričio 21 d. Stasio Butkaus kp. Kultūros sekcija, vadovaujama istoriko Jono Švobos, suruošė svarstybas ir šaulio, pedagogo Vaclovo Cižiūno knygos “šeima tautinėj bendruomenėj” pristatymą. Svarstybų koordinatorius buvo mok. šaulys Pranas Turūta iš Grand Rapids. Knygą pristatė S. Kaunelienė. Koreferentė buvo skaučių veikėja Liuda Rugienienė. Dalyvauti svarstybose ją paskatino trys šeimos atžalėlės ir kai kurios pasitaikančios negerovės, kurias jai rūpėjo iškelti. Viena — iškilmingų laužų metu tėvai nekreipiu dėmesio į vaikų pasirodymus, plepą ir tuo užmušą vaikų norą parodyti tėvams ką jie moka. Ilgainiui vaikai nustoja dalintis su tėvais įspūdžiais ir taip atsiranda spraga tarp tėvų ir vaikų. Antroji negerovė — girtavimas. Atvažiavus į Ameriką būdavo vargo stovyklose su girtaujančiais senberniais, dabar dažnai per vaikų parengimus, ar sueigas vaikams blogą pavyzdį rodo mamos, kai vaikštinėja su kokteiliais rankose. Koreferentė pabrėžė ir amerikoniško gyvenimo, ypač mokyklos, įtaką vaikams ir jaunimui. Jos referatas buvo gerai paruoštas. Ji žinojo ką nori pasakyti ir mokėjo savo mintis perduoti gražia, gryna lietuvių kalba. Ji į Ameriką atvyko jaunuolės amžiaus, čia baigė augštąjį mokslą, sukūrė lietuvišką šeimą ir gražiai augina savo tris atžalėles.

Referentė pristatė V. Čižiūno 1971 metais Lietuvių Fondo išleistą knygą ir kalbėjo apie tautinį auklėjimą šeimoje, paįvairindama pavyzdžiais. Klausytojai gyvai įsijungė į diskusijas. Buvo užmetimų lietuviškoms parapijoms, kad jos permažai dėmesio kreipia į jaunimą. Tautinis auklėjimas — tai ne vien išmokymas lietuvių kalbos, bet supažindinimas ir su Lietuvos istorija ir literatūra. Kad įtraukus jaunimą reikia steigti būrelius: sporto, literatų ir pan., tada jaunimas įsijungs.

Nors svarstybose dalyvavo vidurinioji ir vyresnioji karta, tačiau tema buvo aktuali ir, kaip pabrėžė šaulys

Šarka, vaikų tautinis auklėjimas priklauso ir nuo senelių, nes jei vaikai su tėvais ir susikalba angliškai, tai jau su seneliais privalo kalbėti lietuviškai, todėl seneliams šios svarstybos ir buvusios įdomios ir naudingos. Reikia sveikinti Kultūros sekcijos pirmininką brolį Joną Švobą už jo iniciatyvą ir įdėtą darbą organizuojant popietę. Klausytojai susipažino su Vaclovo Čižiūno naująja knyga ir daugelis įsigijo ją, be to, kultūringai praleido sekmadienio popietę.

Moterų sekcijos vadovė sesė Bronė Selenienė, su talkininkėmis, dalyvius pavaišino kavute ir kepsniais.

- -

Darbovietėje susižeidė koją ir gavo užkrėtimą jūros šaulių “Švyturio” kp. pirmininkas Mykolas Vitkus. Jau kelios savaitės, kai jis gydosi namuose, savo žmonos Nelės priežiūroje. Broliui Mykolui greit pasveikti linki visi Detroito šauliai, kurie jo jau pasigenda, nes veiklių šaulių labai reikia.

- -

Stasio Butkaus kp. šauliai Juozas Augaitis ir Jonas Butkus, žiemos sezonui, persikėlė gyventi į Hot Springs Arkansas. Abu gyvai reiškėsi šauliškam gyvenime. Abiems broliams linkime gražiai praleisti žiemą ir laikinai įsijungti į Hot Springs šaulių būrį ir parodyti kaip Detroito šauliai moka dirbti.

MINĖJIMAS TORONTE, KANADOJE

Šventė buvo paminėta lapkričio 28 d., išryto, pamaldomis už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, visose lietuvių parapijų bažnyčiose. Be gausiai dalyvaujančių parapijiečių, pamaldose organizuotai su vėliavomis dalyvavo kūr.-savanorių Kar. Juozapavičiaus Toronto skyrius, Vl. Pūtvio šaulių kuopa, jūrų šauliai, skautų Šatrijos ir Rambyno tuntai.

Tą pačią dieną, iškilmingas minėjimas, Prisikėlimo parapijos salėje, buvo pradėtas 4 val. p.p. Jį atidarė Vl. Pūtvio šaulių kuopos pirm. š. St. Jokūbaitis trumpa kalba, primenančia minėjimo reikšmę. Po to, publikai plojant, sesės šaulės pagerbė kūr. - savanorius, Vyčio Kryžiaus kavalierius, gen. konsulą Kanadai ir paskaitininką, svečią iš Čikagos, prisegdamos kiekvienam po gėlę. Vadovaujant š. P. Jonikui, įnešamos organizacijų vėliavos ir sugrojamas Kanados himnas.

Už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, maldą skaitė šv. Jono Kr. parapijos klebonas šaulys kun. P. Ažubalis, aidint kanklėmis “Lietuva brangi” — garsams. Po gen. konsulo Kanadai dr. J. Žmuidzino sveikinimo kalbos, sekė paskaita, kurią skaitė LŠST vicepirm. žurnalistas K. Milkovaitis. Paskaita buvo įdomi, gerai paruošta, aktuali, iliustruota pavyzdžiais kaip

Svarstybų metu, Kultūros sekcijos p-kas Jonas Švoba gyvai įsijungė į diskusijas. Prie stalo klauso Pranas Turūta, Stefa Kaunelienė ir Liuda Rugienienė.    Nuotrauka Kazimiero Sragausko

Toronto VI. Pūtvio šaulė M. Jokubaitienė, asistuojant kuopos moterų vadovei š. Z. Jonikienei, sega gėlę kūr.-savanoriui, š. V. Štreitui. Nuotr. S. Dabkaus

reikia kovoti su Lietuvos okupantu dėl jos laisvės, prisiminant Bražinskus, S. Kudirka, ir Simokaičius. Už tai paskaitininkas iš publikos susilaukė griausmingų aplodismentų.

Išnešus vėliavas, po trumpos pertraukos, įvyko meninė dalis, kurią išpildė: akordeonu solo A. Kaminskas, Windzoro mergaičių mergaičių kvartetas “Aušra”, akompanuojant akordeonistui A. Cerškui, L. Tautkevičiūtė iš Windzoro, Toronto tautinių šokių grupė “Gintaras”, vadovaujamas R. ir J. Karasiejų. Šokiams grojo akordeonu A. Dimskis ir St. Kairio muzikinis vienetas, vadovaujamas R. Poškienės, išpildė kanklėmis lietuviškų dainų. Visi programos atlikėjai pasirodė labai gražiai. Gal kiek daugiau dėmesio susilaukė viešnios iš Windzoro. Publika programos atlikėjams nepagailėjo plojimų. Jie buvo scenoje apdovanoti gėlėmis. Labai gerai pranešinėjo, tautiniais rūbais pasipuošusi, stud. R. Sakalaitė.

Uždaromąjį padėkos žodį tarė apylinkės pirm. J. Karpis. Minėjimas buvo baigtas Lietuvos himnu. Minėjimą rengė KLB Toronto apylinkės pakviesta, Vl. Pūtvio šaulių kuopa, talkininkaujant kūrėjų-savanarių Kar. Juozapavičiaus Toronto skyriui. Pamaldų metu, visose lietuvių parapijų bažnyčiose, kūrėjai-savanoriai vykdė tradicinę antrąją rinkliavą Nepriklausomybės kovų invalidams ir sun-kion būklėn patekusiems kūr.-savanoriams šelpti. Surinkta: Prisikėlimo parapijoje $333.65, šv. Jono Kr. par. $138.28 ir lietuvių evang. parapijoje $22.50. Viso surinkta $494.43. Pažymėtina, kad kūr.-savanorių Kar. Juozapavičiaus Toronto skyrius, nuo įsikūrimo dienos (1971 kovo 15 d.), yra pasiuntęs Vokietijon Nepriklausomybės kovų invalidams ir sunkioje būklėje esantiems kūrėjams-savanoriams $3,033. Vietinei šalpai, kultūriniams ir lietuviškiems reikalams yra paaukojęs $1,500.    P. Gulbinas

Dalis kūr.- savanorių ir Vyčio Kryžiaus kavalierių, Toronte (Kanadoje), Prisikėlimo par. salėje, Kariuomenės Atkūrimo minėjime. Pirmoje eilėje iš d.: Vyčio Kryžiaus kavalierius š. inž. J. Preikšaitis, kūr.-savanoriai: š. V. Kazlauskas, š. V. Tamošauskas, J. Punkrys, L. Vaštokas, S. Kviecinskas ir š. K. Kregždė.    Nuotr. S. Dabkaus