PENKIOS DEŠIMTYS METŲ NUO LIETUVOS KARO AVIACIJOS KŪRIMOSI PRADŽIOS

 (Paskaita skaityta balandžio 19 d.

Jaunimo Centre, Čikagoje, 1970 m.)

STASYS BAIPŠYS

Lietuvos Karo aviacija gimė su pirmaisiais savanoriais stojusiais ginti savo kraštą nuo priešų, kurie grėsė iš pietų, iš šiaurės, iš rytų ir iš vidaus, vienų čia nuo seno susisukusių šiltus lizdus, kitų aktyviai besiorganizuojančių, dar nespėjusią pražydėti Lietuvos laisvę, parduoti raudoniesiems.

Savanoriai skubėjo į tą šventą žygį, savu ginklu nešini, kokį beturėjo, savo apavu, kokį beištęsėjo ir duonmaišeliu savu. Neparuošti vyrai, vieni šautuvais, kiti bet kokiu kitu ginklu, pakliuvusiu į rankas, rikiavosi kirsti priešui iš dešinės ir iš kairės . . . Tada nei ypatingos taktikos, nei gilios strategijos nesivaikydami, laisvės ištroškusios tautos žiedai—savanoriai, drąsa ir ryžtu ardė priešų eiles, staigiais ir netikėtais šuoliais puldami įsibrovėlius — nešė laisvės viltį kraštui.

Savanoriai plaukė, tik vargas buvo su ginklais ir kitomis techniškomis priemonėmis. Tuo labiau — su lėktuvais ir visa eile jiems reikmenų, bei medžiagų, reikalingų jų aptarnavimui. O svarbiausia, trūko žmonių, kurie turėtų bet kokį supratimą apie lėktuvų techniškąją pusę, nekalbant apie jų valdymą ir karo uždavinių atlikimą.

Dirvonai platūs, bet nei arklo, nei artojo, o reikalas degantis.

Jei mažas karo operacijas savanoriai ir vykdė kuo puikiausiai, tai didesnėms operacijoms prireikė daugiau karo priemonių, ypač aviacijos, kuri jau I Pasauliniame kare išlaikė visus jai statomus egzaminus ir pasidarė viena iš labai svarbių ginklo rūšių. Pirmiausia, ji buvo vadovybės akis, žvelgianti į priešo veiklos lauką, metanti žvilgsnį į jo kęslus, atseit, duodanti ne tik artimo fronto vaizdą, bet ir tolimo priešo užnugario paslaptis — jo strateginius užsimojimus.

Spontaniškai pradėta organizuoti karinė jėga, davė pradžią ir Karo aviacijai, nors pradžioje, daugiausia, tik vardą. 1919 metais sausio mėn. 30 d., suformuotoje Inžinerijos kuopoje, Kaune, buvo įsteigtas Aviacijos Kovos būrys. Žinoma, tai buvo lyg simbolinis žestas, be savų lakūnų, be lėktuvų, be mechanikų ir kitų priemonių. . . Taip gimė Lietuvos Karo aviacija. Buvo mestas labai drąsus šūkis, ne mažiau drąsus, kaip ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas.

Paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, visą kraštą sukėlė nustabiems žygiams — kovoms įvairiuose frontuose; kas su šautuvu, kas su knyga visa širdimi jungėsi į bendrą darbą. Netrūko kandidatų ir į Karo aviaciją. Plačiau prašvito horizontai aviacijai, kai prie Jiezno paimto grobio sudėtyje buvo ir priešo lėktuvas. Gera pradžia. Dėlto, jau tais pat metais, kovo mėn. 12 d. Aviacijos Kovos būrys išskiriamas iš Inžinerijos kuopos ir paverčiamas savarankišku Karo aviacijos daliniu, kurio vadu skiriamas karininkas inž. Petronis, o to dalinio Aviacijos mokyklos viršininku — karininkas Fugalevičius. Rėmai Karo aviacijai buvo sudaryti. Kai pėstininkai kovėsi visuose frontuose, oro jėgos tebuvo tik užuomazgoje, tačiau vadovybė darė viską, kad tik greičiau gavus lėktuvų, kad tik greičiau paruošus lakūnų, žvalgų ir kito personalo, reikalingo frontui — pagelbėti bekovojančiam pėstininkui.

Ir štai, 1919 m. gegužės 15 d. į Karo aviaciją įstojo karininkas Hiksa, baigęs aviacijos apmokymą Anglijoje. Vėl naujas karo grobis — lėktuvai. Užperkami lėktuvai iš Vokietijos, plaukia savanoriai; ir taip nesenai tik popieriuje, per trumpą laiką aviacija pasipildė, kaip techniškomis priemonėmis, taip ir personalu.

Pirmoje vietoje ėjo lakūnų ir žvalgų paruošimas, tai yra lėktuvo įgulos apmokymas. Tai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis didelio darbo. Kada namas dega, nebėra pakankamai laiko gaisrininkus mokyti. Tik didelės iniciatyvos vyrai ateina su reikalinga pagelba. Kai krašto laisvė buvo dideliame pavojuje, lėktuvo įgulos apmokymas turėjo būti labai pagreitintas, iki visų jėgų įtempimo, kaip lektorių, taip ir mokinių — būsimų lakūnų. Ir štai, visų sukauptų pastangų vaisius. Tais pat, būtent, 1919 metais, gruodžio mėn. 16 d. Karo aviacijos mokyklą baigė 34 lakūnai; vieni paruošti pilotais, kiti žvalgais, tačiau, visi pasiryžę bet kokioms galimybėms. O tų galimybių galėjo būti begalės. Tik reikia prisiminti to meto lėktuvus — išdėvėtus, neprityrusių mecha-

Ltn. Stašaitis (kair.) ir ltn. Šenbergas pakeliami į karo lakūnus, 1919 m. Pakėlimo aktą skaito adjutantas ltn. Sidaravičius (kair.), deš. Karo aviacijos virš. gen. Krancevičius.

nikų prižiūrimus; nebuvo parašiutų, o svarbiausia, ant greitųjų paruoštų lakūnų rankose lėktuvo vairolazdė ne per tvirčiausiai dar laikėsi.

Tačiau, į nieką neatsižvelgdami, pirmieji baigę Lietuvos Karo aviacijos mokyklą, garbingai nešė aviacijos vėliavą, vieni narsiai besikaudami fronte, kiti atsiduodami aviacijos jėgų kūrybos labui; daugumas jų pašventė visą savo gyvenimą aviacijos tarnybai, o išėjusieji iš aviacijos, po Nepriklausomybės kovų, įsigiję naujas specialybes, dirbo savo kraštui kituose frontuose. Suminėjus pirmūnų—lakūnų pavardes, taip ryžtingai ir per trumpą laiką išėjusių lakūnišką paruošimą, pamatysime jų tarpe ne tik pirmaeilius lakūnus, bet ir vėliau įsigijusius inžinierių, lėktuvų konstruktorių, medicinos daktarų ir kitokius laipsnius ir vadovavusius kitose žinybose.

Taip, tai buvo pirmieji savanoriai, kurie davė pradžią mūsų Karo aviacijai ir kurie nešė ant savo pečių Lietuvos Karo aviacijos brendimo laikotarpį, ruošiant naujus kadrus, tobulinant administraciją, mokymo metodus, bei konsruktuojant savus lėktuvus ir juos statant. . . Jie šaukia jaunąją kartą į jų kadaise pamiltas erdves. . .

Štai, tie lakūnai—pirmūnai: A. Gustaitis, V. Rauba, J. Kumpis, T. Šakmanas, P. Brazdžiūnas, K. Graužinis, K. Kanauka, J. Zauka, A. Babilius, R. Šidlauskas, L. Virbickas, V. Jablonskis, V. Firontas, J. Pranckevičius, A. Vaznevskis, A. Stašaitis, J. Dobkevičius, V. Elisonas, S. Stanaitis, B. Sidaravičius, V. Švitrys, L. Peseckas, V. Ruseckas, V. Šenbergas, S. Tumas, K. Brazdžionis,

T. Sereika, S. Sabas, J. Sabanavičius, J. Šalkauskas. G. Bezumavičius, M. Vaicekauskas, L. Šliužinskas, V. Lisauskas.

Iš šitų lakūnų—pirmūnų, šiandien, minint šį Karo aviacijos jubilėjų, savo tarpe turime plk. ltn. Leonardą Pesecką ir plk. ltn. Šenbergą.

Tie naujai paruošti lakūnai, pirmieji mūsų aviacijos pionieriai, skubėjo į pagalbą savanoriams, besigrumiantiems už kiekvieną Lietuvos žemės pėdą su užpuolikais jų žygyje į pergalę — paimdami sunkią kovos dalį ant savo dar taip silpnų sparnų. Silpni sparnai, bet tvirtos širdys ir begalinis troškimas laisvės Lietuvai, buvo svarbiausias faktorius mūsų pergalės prieš daug stipresnį, medžiaginiai ir žmonių skaičiumi, priešą.

Lenkų fronte lakūnas ltn. Kumpis, atlikdamas Varėnos geležinkelio stoties bombardavimą, 1920 spalio mėn. 4 d., buvo pašautas į galvą ir tais pat metais spalio mėn. 10 d. mirė lenkų nelaisvėje. Tai pirmoji Karo Aviacijos mokyklos auka kovoje už laisvę. Pirmasis lakūnas—pirmūnas žuvęs lėktuvo avarijoje buvo lakūnas ltn. Vyt. Rauba.

Kovose už Lietuvos laisvę gimusi mūsų Karo aviacija ir karui pasibaigus, nepametė kovos dvasios — rengė kadrus, lakūnus ne tik kariuomenei, bet ir civiliam sektoriui, rengė mechanikus ir kitą personalą, kaip krašto apsaugai, taip ir oriniam susisiekimui, kurio užuomazga jau galėjome didžiuotis. Vieni iš tų pirmūnų ėjo techniškuoju aviacijos kūrimo keliu — konstruktuodami savo lėktuvų modelius, kaip pirmūnų—lakūnų sąraše esąs lak. ltn. Dobkevičius, kuris savo konstrukcijos lėktuvu Dobi III žuvo lėktuvo avarijoje. Apie jo kūrybą, ne tik pas mus buvo plačiai ir palankiai kalbama, bet ir užsieniuose, ypač prancūzų spaudoje buvo labai daug susižavėjimo jo darbu atskleista. Jau 1922 m., pasirodžius Dobi I, tą faktą mini vokiečių, anglų ir prancūzų aviacijos žurnalai. Daugiausia paskleidė entuziazmo prancūzai, nes lak. Dobkevičius, kaip tik buvo baigęs prancūzų Karo Inž. mokyklą, atseit, jiems buvo daugiau ir žinomas.

O kai 1923 m. į orą pakilo Dobi II, jau ne tik specialioji, bet ir kita spauda plačiai aprašinėjo ir lygino šį naują Dobkevičiaus kūrinį su kitais pasauliniais lėktuvais, nes Dobi II savo savybėmis ir forma buvo priskiriamas geriausiems pasaulio lėktuvams. Tik 1926 m. nelaimingai pasibaigęs Dobi III bandymas, kuriuo metu žuvo ir pats konstruktorius, nutraukė geriausios lėktuvo aerodinamikos atžvilgiu formos jieškojimo vystimąsi, kuo pasiekiama didžiausias lėktuvo greitis su mažesnio galingumo motoru. Lėktuvo forma artėjo prie greitos ir vikrios kregždės formos. Inž. ltn. Dobkevičiaus žuvimas, Lietuvos Karo aviacijai buvo labai nuostolingas — nustota ne tik gero lakūno, bet ypač talentingo lėktuvų konstruktoriaus—kūrėjo, suradusio mintį naujomis formomis, ne jėga, pasiekti naujus greičius, svarbiausią elementą oro kovoje.

Inž. ltn. Dobkevičius už pasižymėjimą kovose buvo apdovanotas dviem Vyčio Kryžiais.

Kitas iš tų pat lakūnų—pirmūnų, būtent, A. Gustaitis, maždaug, tuo pat metu konstruktavo savo modelius. Jo konstrukcijos lėktuvai vadinosi

Anbo ir jie vėliau išsivystė kelioms paskirtims, būtent: mokymo, treniruotės ir kovos tikslams.

Inž. A. Gustaitis, paskutinis Karo aviacijos viršininkas, buvo pasiekęs brig. generolo laipsnį. Jis buvo rusų suimtas ir išvežtas Rusijon, kur ir mirė.

Nepakanka vien lėktuvų, kad ir geriausių užsieniuose pirktų, ar savų pasistatytų. Būtina turėti ir gerų lakūnų, stipriai laikančių vairolazdes, galinčių paruošti naują lakūnų kartą, budinančių erdvės pojūčius jaunosios kartos širdyse, ruošiant aviacijos pasirodymus, rengiant planiravimus. . . ir visais kitais prieinamais būdais sudominant visuomenę oro jėgomis. Karo aviacijos paruošti kadrai davė pradžią ir sklandymui. Savo iniciatyva, savais kapitalais, bei darbu, atliekamu nuo tarnybos laiku, buvo planuojama, statoma. Pirmieji iš tokių buvo karininkai lakūnai Milevičius ir Skurauskas-Skuvanis, kurie pastatė pirmąjį sklandytuvą 1931 metais. Tuo pat metu oreivybės mintis jau įsiskverbia į jaunuolių širdis Aukštesniojoje Technikos mokykloje, Kaune. Čia įsikūrė pirmasis aviacijos būrelis, žinoma, ne be Karo aviacijos įtakos, kuri dieną iš dienos savo dūzgenimu, ne tik virš Kauno, bet ir po visą kraštą, veržėsi į jaunuolių širdis, vertė pakelti ne tik galvą į viršų, bet ir širdis atverti padangėms.

Aviacijos Remonto dirbtuvės prie Cepelinų angarų, 1919 m m. Aleksote.

Pasitaikydavo ir taip nusileisti . ..

Lietuvos Aero klubas, kurio pirmininku buvo prof. Žemaitis, įsikuria 1927 m. Klubo pradžia, kaip ir Karo aviacijos pirmieji žingsniai, nebuvo lengvi. Klubas pradėjęs nuo kelių dešimties narių, savo trumpame amžiuje išaugo ir išsišakojo, sukurdamas oro sporto klubus ir periferijoje — Panevėžyje, Ukmergėje, Biržuose ir kitur; įsigijo lėktuvų, sklandytuvų, o jau 1930 m. išleido savo pirmąją, kad ir nedidelę — 4 asmenų lakūnų laidą. Ledai buvo pralaužti. Pirmieji civiliai pilotai buvo: V. Civinskas, J. Narbutas, L. Perednius ir T. Zauka.

Tuo pat metu, Lietuvos Aero klubo ir Augštesniosios Technikos mokyklos aviacijos būrelio pastangomis, 1932 m. prie Pažaislio, netoli Kauno, buvo atidaryta sklandymo mokykla, kuriai vadovavo Karo aviacijos auklėtinis lakūnas Heidrikis. Taigi ir čia Karo aviacija ateina į pagelbą. Tas rodo, kad Karo aviacija to ir siekė, kad kiekvienas karo lakūnas, apart savų tiesioginių pareigų, kiek galėdamas, jungtusi į oro jėgų propagavimo darbą, ne tik per Karo aviacijos pasirodymus, bet net ir civilines organizacijas, šiuo atveju per Lietuvos Aero klubą, pagelbėdamas ne tik savo teorinėmis žiniomis, bet ir visais kitais būdais, net vadovaudamas pačiai organizacijai, ar instruktuodamas. Taigi ir ši pirmoji sklandymo mokykla, vadovaujama Karo aviacijos auklėtinio, davė pirmuosius sklandytojus: Oškinį, Baknį, Kimaitį, Butkevičių, Miliūną. Ir pažvelgus toliau į oreivybės plėtrą, visuose sektoriuose rasime Karo aviacijos auklėtinius, ne tik aktyviais nariais, bet net laikančius vadovybę savo rankose, kaip turinčius didelį prityrimą. 1935 m. randame, kad Lietuvos Aero klubas pirmai savo oro jėgų eskadrilei vadu pakvietė lak. mjr. Garolį, tik prieš metus išėjusį iš Karo aviacijos į atsargą.

Susisiekimo ministerija, steigiamai Orinio Susisiekimo inspekcijai vadovauti, taip pat pakvietė iš atsargos lak. mjr. Špokevičių, o atidarius orinio susisiekimo liniją: Kaunas - Palanga, pilotais — ltn. Dženkaitį ir ltn. Mockūną, jau esančius atsargoje. Be to, galima pridėti, kad ir Šaulių sąjunga savo aviacijai vadovauti naudojosi Karo aviacijos auklėtinių patyrimu.

Nidos sklandymo mokyklos viršininkas mjr. Pyragius, buvęs Karo aviacijos 5-tos naikintuvų eskadrilės vadas, jau išėjęs atsargon, ne tik vadovavo sklandymo mokyklai, bet ir pats aktyviai sklandė ir pastatė pasaulinį ore išsilaikymo — sklandymo rekordą: 22 val. 36 min. Pyragius pirmas gavo sidabrinio C piloto vardą. Gi, dar Karo aviacijoj tebebūdamas, virš Kauno, lėktuvu, vadinamu “Šmolik”, stogų viršūnėmis besinešiodamas, ne vienam kraują burokų rašalu paversdavo, ir kaip pasakos ėjo, net sireną ant sparno prisimontavęs...

Lakūnas Mikėnas pirmą karininko laipsnį gavo po parodomųjų pikiravimu, virš Karo vadovybės ir publikos galvų, kaip galima didesniu greičiu, kaip galima didesnį triukšmą keldamas, kam cilinderius, o kam skrybėlaites ar kepures nuo galvų beveik nutraukdamas. Puikiai jis skraidė ir gavęs leitenanto laipsnį. Ne tik skraidė, bet visą savo gyvenimą Lietuvoje buvo pašventęs aviacijai, kartu studijuodamas, laisvu nuo tarnybos laiku, meną. Šiandien, jis meno profesorius Lietuvoje. Pasakos, kad Mikėnas praskrido pro Žaliojo tilto apačią yra neteisingos. Jis pats man tai sakė. Tačiau, jos teisingos legendiniai, nes šis lakūnas, kaip ir kiti, turintieji ilgesnį stažą, tikrai mokėjo skristi visokiose situacijose.

Lakūnas Mikėnas, pradėjęs savo karjerą aviacijos eiliniu mechaniku, pats iš senų lėktuvų laužo susirinkęs lėktuvą ir juo skristi pradėjęs, prasiveržė į pirmaeilius lakūnus. Aviacijoje karjerą baigė naikintuvų eskadrilės vadu, majoro laipsniu. Visokių situacijų žemėje ir padangėje išgyvenęs, šiandien perleidęs fizinius sparnus jaunajai kartai, plačiai išskėtęs dvasinius sparnus — savo meno kūriniuose, lieka ir toliau erdvių paukštis pats sau ir jaunimui, išėjusiam sparnų jieškoti, ar jau sparnais besididžiuojantiems.

Kaip karo metas, taip ir taikos laikotarpis pareikalavo iš lakūnų ne tik ryžto, bet ir aukų. Propelerių kryžiai Kauno ir kitų vietovių kapinėse visiems byloja apie tas aukas, kurias sudėjo Karo aviacija, besiruošdama prieš bet kokią priešo klastą. Ne čia vieta minėti paskiras aukas. Užtenka tik prisiminti, kad ten po propelerių kryžiais, drąsa, ryžtingumas ir jaunystė ilsisi...

Argi šiandien nekyla klausimas:

Ir kodėl, Tu, Dariau ryžais,

sudėti tą auką po propelerių kryžiais. . .

Ten ir Stasys Girėnas ir daug kitų, atžymėtų tuo pat ženklu ... Dariaus-Girėno pergalė ryškiai rodo tuometinę lakūnų dvasios būklę: į erdves, į naujus žygius prieš nuotolius. Nei plačiausi vandenynai, nei audros negąsdino lakūnų ... dėl Lietuvos ... jei ir sudėsime auką, jis bus vertinga.

Vandenynas nugalėtas, audros palaužtos, bet Perkūnas dievaitis, ant tėvynės slenksčio, pareikalavo savo ...

Kapitonas lakūnas Darius, Karo aviacijos auklėtinis, nesitenkino kasdienybe. Jo būta visuose frontuose — lakūnas, sportininkas . . . Atsargoje irgi nenurimsta. Amerikoje jis organizatorius nenuilstamas. Didelėmis pastangomis suorganizavo skridimą per Atlantą į Lietuvą, kurį pats pasiėmė ir vykdyti.

Iš nedaugelio pavyzdžių galima daryti aiškią išvadą, kad Karo aviacija be pagrindinio uždavinio, ruoštis atremti priešų agresiją, buvo dar kaip ir kokia pereinamoji, inspiruojanti mokykla, kuri ne vienam išjudino miegančius pojūčius darbui, kūrybai. . . pasiryžimui iki pasiaukojimo .. .

Po Dariaus ir Girėno atėjo Vaitkus, kitas Atlanto nugalėtojas, net Lietuvos iki savo žygio pabaigos nematęs; ryžosi ir Atlantą nugalėjo, padarydamas Lietuvos oreivybės istorijai labai didelį įnašą. Plačiai žinomas lakūnas—pirmūnas, degančiu lėktuvu, ant jo sparnų vaikščiodamas ir taip laviruodamas, laimingai nutūpė ir ne tik save, bet ir žvalgą išgelbėjo. Tai plk. ltn. L. Peseckas, kuris yra lakūnams pavyzdys, kaip reikia tvirtai laikyti lėktuvo vairą rankose.

Amžina tiesa: be aukų ir pasišventimo negali būti pažangos. Bet taip pat tiesa, kad didesniems tikslams atsiekti reikia ir pasišventėlių. Be medžiaginių resursų, be išmokslinto personalo, Lietuvos Karo aviacija, pradėjusi savo pirmąjį žingsnį kovose už Lietuvos nepriklausomybę, ir per visą nepriklausomybės laikotarpį žengė tvirtu žingsniu, neatsilikdama nuo kitų kraštų, turėjusių šioje srityje jau daugelio metų patyrimą. Neatsiliko nei skraidančio personalo paruošimo atžvilgiu. nei lėktuvų įsigijimo. Buvo perkami iš užsienių tik ką naujai išleisti modeliai ir gaminami savi.

Anbo lėktuvai, inž. Gustaičio konstrukcijos, pastatyti savų inžinierių, mechanikų bei darbininkų, savose dirbtuvėse, vadovaujant jam pačiam, Karo aviacijos viršininkui. Ir visa tai buvo padaryta per trumpą nepriklausomybės laikotarpį, virš šimtmetį vergavus, be rašto ir be “dru-ko”.. . Mūsų Anbo raižė sparnais ne tik Lietuvos padangę, bet ir daugelio Europos kraštų, kurių sostinėse net bylota: Štai Lietuvos arai, krašto laisvę ant savų sparnų neša! .. .

Negalima praleisti nepaminėjus ir pačios Karo aviacijos organizacijos. Karo aviacijos oro jėgos buvo suskirstytos į kovos grupes: naikintuvų, žvalgybos, bombonešių ir Aviacijos mokyklą, kuri ruošė karo lakūnus iš karininkų kadro — pilotais ir žvalgais, ir puskarininkius lakūnus — piloto pareigoms. Prie tos pat mokyklos buvo ir aviacijos mechanikų klasė.

Ilgametis Aviacijos mokyklos viršininkas buvo plk. ltn. Reimontas, o mokyklos grupės vadas — plk. ltn. Januškevičius.

Lietuvos Karo aviacija buvo išmėtyta trijose įgulose: Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vasaros metu, pratyboms — Palangoje. Aviacijos štabas buvo Kaune. Aviacijos viršininkas oro jėgas valdė per Aviacijos štabą, kurio v-ku, iki birželio įvykių, buvo gen. št. plk. ltn. Narakas, o po jo, iki komunistų invazijos — gen. št. plk. Rapšys. Aviacijos komendantūrai, kuriai priklausė visi pagelbiniai daliniai, bei vienetai, esantieji karo aviacijos žinyboje, vadovavo plk. ltn. Motuzas. Technikos skyrius, kuriam vadovavo plk. ltn. Mikolajūnas, rūpinosi lėktuvų užpirkimu, lėktuvams atsarginių dalių pristatymu, bei savų lėktuvų statybai medžiagų parūpinimu, lėktuvų remontais. Visa tai vykdė per užpirkimo skyrių ir aviacijos dirbtuves. Ūkio skyriui daugelį metų vadovavo, lyg ir nepakeičiamas, plk. ltn. Reichertas. Sanitariniam skyriui vadovavo tada kpt. dr. Tupčiauskas-Tauras. Ir taip viskas stojosi kūnu per 22-jus nepriklausomybės metus.

Kryžiaus kelius eidami, nuo Varėnos, kur pirma Karo aviacijos auka buvo sudėta lakūno— pirmūno ltn. Kumpio asmenyje, išėjome su pilnu visų pripažinimu vien mūsų pačių pastangų rezultatais.

Šiandien, kad ir sunaikinti raudonojo tvano materialiai, nenustojame vilčių. Ne viskas žuvo! Jaunoji karta, pavergtoje tėvynėje, kad ir kitoje formoje, žengia oreivybės srityje mūsų buvusios Karo aviacijos pramintu keliu, o čia Amerikoje, kaip matome, Amerikos Lietuvių Aero Klubas, pasiėmė ir vykdo oreivybės minties skleidimą savo tautiečių tarpe, atiduodamas kreditą Lietuvos oreivybei praeityje. Ir tai daro ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais darbais: turi savo lėktuvą, ruošia lakūnus—pilotus, rengia įvykių, su aviacija surištų, minėjimus. Kaip tik ir šis mūsų buvusios Karo aviacijos minėjimas yra surengtas Amerikos Lietuvių Aero Klubo, Čikagoje, iniciatyva, kurio pirmininku nuo pat šio Klubo įsikūrimo pradžios yra architektas Vytautas Peseckas, begalinio užsispyrimo vyras, kaip ir kiti jo bendradarbiai — valdybos nariai.

Viltis yra gyva, kad oreivybei nepriklausomoje Lietuvoje sudėtos aukos nebuvo bergždžios. Tik belieka palinkėti: Iš praeties stiprybės pasisėmę, jaunime — į erdves!