ČEKOSLOVAKŲ LEGIJONAS RUSIJOJE
ROBERT B. SOUMAR
I
1918 m. rugsėjo mėn. anglų ministras pirm. Lloyd George nusiuntė telegramą Tomui G. Masarykui apie čekoslovakų legiono pasižymėjimą Rusijoje: “Šios mažos kariuomenės nuotykių ir pergalių sąrašas, iš tikrųjų, yra vienas iš žmonijos istorijos didžiųjų epų. Jūsų tauta suteikė neįkainuojamą pasitarnavimą Rusijai ir sąjungininkams jų kovoje išvaduoti pasaulį iš despotizmo. Mes niekuomet tai neužmiršime.”
Evakuavus čekoslovakų legioną iš Rusijos, Prancūzijos prezidentas Raymond Poincare pareiškė savo susižavėjimą čekoslovakų legiono žygiais, esą, legionieriai “nežiūrint sąmokslų prieš juos ir nepaisant visų sunkumų išlaikė savo karinį savarankiškumą ir ištvermę veiksmuose, suteikdami būsimiems Ksenofonams kilnesnės ir žavesnės medžiagos negu Anabasis — dešimties tūkstančių pasitraukimas. Jie davė būsimoms kartoms moralinės stiprybės, ištvermingumo ir patriotinio tikėjimo unikumą-pavyzdį.”
Sveikindami čekoslovakų savanorių armiją, abu valstybininkai išreiškė savo susižavėjimą, kad čekoslovakai pasižymėjo kovose prieš bolševikus Rusijoje. Čekoslovakų vaidmuo tose kovose, tačiau, laukia pilnesnės istorinės apžvalgos.
Visų pirma, turime turėti omeny, jog ne Vakarų galybės, o rytų europiečiai buvo pirmieji, kurie veikliai ir sėkmingai kovojo prieš komunizmą nuo pat jo įsigalėjimo Rusijoje pradžios. Jau nuo 1917 m. Rytų Europos tautos priešinosi ir atkakliai gynė savo tautinę nepriklausomybę. Visi pabaltiečiai — lietuviai, latviai, estai ir suomiai — sėkmingai atmušė besiveržiančius į Pabaltijį bolševikus. Vengrai ir jų kaimynai likvidavo Belos Kuhno režimą Vengrijoje, o lenkai sustabdė bolševikų veržimąsi vakaruosna ties Varšuvos vartais.
Čekoslovakų legiono kovos Rusijoje buvo pati pirmoji karinė kampanija prieš bolševizmą; legiono pasisekimas buvo stebėtinas. Tuomet alijantų spauda spausdindavo šios mažos savanorių kariuomenės nuotykių fantastiškus aprašymus. Juk čekoslovakų legionieriai beveik vieni kovojo 5000 mylių ilgumo ruože, nuo Uralu kalnų iki rytinio Sibiro. Lloyd George ir Raymond Poincare komplimentai yra susieti su jų informacijomis apie legiono įnašą į Sąjungininkų pergalę. I Pasaulinio karo metu. Čekoslovakų legiono pasipriešinimas bolševikams 1918 m. teigiamai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės, kuomet vokiečiai pradėjo savo paskutinę reikšmingą ofenzyvą Vakarų fronte. Pralaimėję ofenzyvą, vokiečiai pralaimėjo ir karą. Sekančios eilutės skiriamos čekų ir slovakų savanorių nuopelnams nušviesti.
II
Pirmieji čekoslovakų savanorių daliniai buvo suorganizuoti Rusijoje ir Prancūzijoje I Pasaulinio karo metu iš tuose kraštuose gyvenančių imigrantų. Jie buvo suorganizuoti pirm negu profesorius T. Masarykas, su savo bendrininkais, sukūrė tautinio išsivadavimo sąjūdį Prancūzijoje. Čekoslovakų savanoriai traukė iš daugelio šalių (net iš Amerikos) stoti į čekoslovakų pulkus. Prancūzijoje pirmasis vienetas buvo Compagnie Nazdar, o Rusijoje — Česka družina.
Karo pradžioje tie vienetai daug pasitarnavo caro ir Prancūzų armijoms. Nors čekoslovakai prašyte prašė talkos sukurti kariuomenę iš čekų ir slovakų karo belaisvių, carinė Rusija atmetė tą pasiūlymą. Tik po 1917 m. Vasario revoliucijos, Kerenskio vyriausybė leido suorganizuoti čekoslovakų legioną. Tie naujai suformuoti čekoslovakų kariniai daliniai atkreipė į save Sąjungininkų dėmesį, kai jie sėkmingai įveikė vokiečius Tarnopolio, Zborovo ir Bačmako kautynėse.
Kai bolševikai užgrobė politinę galią Rusijoje ir pasirašė Lietuvių Brastos sutartį su vokiečiais, čekoslovakų legionui Rusijoje atsivereė naujas puslapis. Po Lietuvių Brastos taikos, legionas nustojo savo originalios paskirties — kovoti prieš austrus ir vokiečius. Čekoslovakų išsivadavimo sąjūdžio galva, dr. Masarykas tuomet buvo Rusijoje, kur su prancūzų karo vadovybės sutikimu, jis sėkmingai išsiderėjo iš bolševikų vyriausybės (1918 m. kovo mėn.) leidimą perkelti 65,000 čekoslovakų korpą į Vakarų frontą.
Rusijos chaotiško Pilietinio karo pirmuose etapuose čekoslovakų legionas buvo vienintelė kariuomenė Rusų žemėje, į rytus nuo Maskvos, kuri dar išlaikė organizuotumą ir drausmę efektingai kovoti. Bolševikams, tačiau, šis nekomunistinis legionas buvo nepatogus ir erzinąs gaivalas. Bolševikai neturėjo geros akies čekams. Tat jie nusprendė kuo greičiau išgabenti šitą legioną iš Rusijos. Vėliau, komunistuojančių čekoslovakų karo belaisvių perkalbėti, bolševikai pakeitė savo nusistatymą. Galvodami, kad legionas jiems galėtų būti naudingas, jie paruošė 200 čekoslovakų komunistų agitatorių, esančių čekoslovakų kariuomenės sudėtyje. Jų mėginto subversyvumo pasekmės buvo, tačiau, menkos.
Pagal susitarimą su bolševikais, prieš išvykimą į užsienį, čekoslovakų kariuomenė turėjo perduoti savo ginklus bolševikų vyriausybei. Tokiomis sąlygomis keli čekoslovakų daliniai išplaukė iš Archangelsko ir Murmansko uostų Prancūzijon.
Nepavykus pakreipti legioną į savo pusę, bolševikai susimokė sudoroti legioną incidentų ir išdavimo keliu. Čekoslovakai, tačiau, budėjo ir buvo pasiruošę atsikirsti bolševikų išdavystei, nors visuomet buvo pavojus, kad bolševikai mėgins išformuoti legioną, arba privilioti į savo pusę pavienius legionierius. (Bolševikams pavyko pakreipti į savo pusę kitų tautybių karo belaisvius. Kai-kurie svetimtaučiai tik žymiai vėliau, po visokiausių nelaimių, grįžo į savo kraštus.)
Kritiškos padėties akivaizdoje legiono karo vadovybė sušaukė pasitarimą 1918 m. gegužės pabaigoje, Čeliabinske. Nepaisant generolo Janin, legiono prancūzų vado įsakymų ir nežiūrint į tai, kad Čekoslovakų tautinės tarybos generalinis sekretorius dr. Benešas, Paryžiuje, maldavo jų išlaikyti susitarimą su sovietais, pasitarimo kareiviai-atstovai nutarė nenusiginkluoti ir veikti pagal savarankiškas veikimo gaires. Jau Čeliabinsko “kongreso” metu bolševikų karo vadovybė išleido įsakymus savo vietiniams daliniams nuginkluoti legionierius ir sušaudyti visus, kurie pasipriešins. Prancūzų karo vadovybė ir Čekoslovakų tautinė taryba Paryžiuje apšaukė kongresą kariniu maištu. Šis “maištas” vėliau pasirodė sąjungininkų kovai naudingu įvykiu. Norint teisingai įvertinti čekoslovakų legiono išmintį nutariant savarankiškai veikti, reikėtų prisiminti beveik visų kitų antibolševikinių karo dalinių liūdną likimą. Yra žinoma, kad net ir po karo, Masarykas ir Benešas dar vis nebuvo apsisprendę, ar iš tikro būta bolševikų konspiracijos likviduoti čekoslovakų legioną. Tačiau, jiedu buvo toli nuo karo veiksmų teatro Sibire. Dr. Masarykas buvo Jungtinėse Amerikos Valstybėse, o dr. Benešas Paryžiuje. Dr. Benešąs taipgi vykdė Prancūzų nurodymus ir norėjo turėti čekoslovakų divizijas Vakarų fronte. Tuo tarpu, čekoslovakų karo vadovybė Sibire, būdama kasdieniniame kontakte su bolševikais, buvo geriau painformuota.
III
Sąjungininkų įsikišimo į Rusijos Pilietinį karą klausimas išjudino įvairius ir bekintančius interesus ir požiūrius. Tai buvo nuolat kintančios Rusijoje ir Vakarų fronte padėties pasėka.
Kai bolševikai įsigalėjo 1918 m. lapkričio 7 d. ir pasitraukė iš karo, sąjungininkai dar vis turėjo vilties, kad jiems pavyks įkalbinti sovietus pakeisti savo nusistatymą ir grįžti į kovą prieš Centralines galybes. Sąjungininkai tuo metu nežinojo bolševikų tikro pobūdžio. Iš pradžių, jie net mėgino padėti bolševikams atstatyti Rusijos ūkio tvarką ir susisiekimą, ir pasiuntė Rusijon ekspertus bolševikams patarti.
Net po to, kai sovietai pasirašė Lietuvių Brastos taiką su Centralinėmis galybėmis, sąjungininkai dar vis svajojo, jog bolševikų požiūris pasikeis; tuo pačiu metu jie bijojo ir galimo bolševikų susimokymo su Vokietija. Sąjungininkai taip pat suprato, kad pasirašydami Lietuvos Brastos sutartį, bolševikai siekė nupirkti laiką atsikvėpimui, t.y., laimėti laiko. Bolševikams tikrai reikėjo laiko, bet ne pasiruošti kovai prieš vokiečius, nei susimokti su jais prieš Vakarus, o tik todėl, kad jiems reikėjo atstatyti vidaus ūkinę, karinę ir administracinę organizaciją Rusijoje, savo režimui sutvirtinti.
Čeliabinsko “kongreso” nusistatymas paveikė Rusų Pilietinio karo kryptį. Taip pat, jis patvirtino legiono anabasį: kovas prieš bolševikus — legiono ginkluotą pasitraukimą skersai Sibirą iki Vladivostoko ir iki namų.
Čeliabinsko kongreso metu čekoslovakų kariniai daliniai buvo išbarstyti nuo Penzos (300 mylių nuotolio nuo Maskvos) iki Vladivostoko, maždaug 5,000 mylių ilgio linijoje. Vladivostoke 15,000 legionierių jau laukė laivų kelionei į Vakarų frontą.
Legiono tikslas buvo evakuoti vyrus iš Rusijos su ginklais. Aštuonių dienų bėgyje po kongreso, visi čekoslovakų legiono daliniai kirto bolševikams smūgius ir perėmė visus Sibiro geležinkelio ruožus. Tuo būdu jie užėmė didžiulius rytų Rusijos plotus, kontroliuodami Sibiro geležinkelį ir susisiekimą. Čekoslovakai pajudėjo vakaruosna, prieš Maskvą. Kur tik legionas ginklu įsitvirtino, ten atsirado vietinės rusų demokratinės savivaldybės. Vladivostoke 15,000 legionierių nuvertė Tolimųjų Rytų bolševikų vyriausybę ir pastatė antibolševikinę valdžią. Jie taip pat žygiavo ir į vakarus, į Baikalo ežero sritį, užmegzti ryšius su kitais čekoslovkų kontingentais ir užtikrinti savo kontrolę užimtame geležinkelio ruože.
IV
Čekoslovakų legiono pergalių poveikis buvo toks svarbus, kad Vakarų galybės ėmė kitaip žiūrėti į Rusijos vidaus padėtį. Sąjungininkų viltys, kad įvyks antibolševikinė intervencija Rusijoje, pakilo. Tuo tarpu dr. Masarykas, Prancūzų vyriausybės remiamas, dar bandė vykdyti legiono pasitraukimą į Vakarų frontą. Ši programa, tačiau, pasikeitė, kai karo paliaubos buvo pasirašytos su Vokietija, 1918 m. lapkričio 11 d. Tada Masarykas ir legiono vadai ėmė spausti Sąjungininkus, kad pastarieji padėtų čekoslovakų kariams grįžti į išlaisvintą tėvynę.
Sąjungininkai nusprendė įsikišti į Rusijos vidaus vaidus. Buvo suorganizuotos baltagvardiečių armijos ir aprūpintos alijantų ginklais, bei medžiaga. Anglai, kurie bolševikų revoliucijos metu turėjo kelis tūkstančius kareivių Archangelske ir Murmanske, karo medžiagai saugoti prieš į Suomiją įsibrovusius vokiečius, pradėjo alijantų intervenciją.
Prancūzai rėmė baltagvardiečių vadą Sibire admirolą Kolčaką. Kadangi prancūzai neturėjo savųjų kareivių Sibire, jie įsakė čekų legionui remti admirolo Kolčako ofenzyvą.
1919 m. įvykių sąveikoje, mes susiduriam su aibėmis įdomių, bet kartu prieštaraujančių istorinių “faktų”. Pavyzdžiui, kai-kurie atpasakojimai teigia, kad čekoslovakai atidavė admirolą Kolčaką bolševikams, kurie jį nuteisė ir sušaudė. Po bolševikų revoliucijos, čekoslovakų legionas tapo Prancūzų ginkluotų jėgų dalimi. Prancūzija legioną apmokėjo. Jis buvo Čekoslovakų Tautinės tarybos Paryžiuje, politinėje žinioje.
Čekoslovakų legiono Rusijoje vadas buvo prancūzas genrolas Janin. Didžioji Britanija protegavo Kolčaką. Iš pradžių prancūzai sutiko, kad čekoslovakai turėtų talkinti Kolčakui, kuris buvo baltagvardiečių monarchistų jėgų vyriausias karvedys. Kolčako kariuomenės žiaurumai, tačiau, padarė Kolčaką labai nepopuliarų sibiriečių tarpe. Jo armijos naikino visus čekoslovakų legiono pozityvius karinius ir politinius darbus. Čekoslovakų išvaduotoje teritorijoje baltagvardiečiai šaudydavo nekaltuosius, degindavo kaimus. Maža čekoslovakų kariuomenė nepajėgė kontroliuoti ištisą Sibiro geležinkelį. Tada, legionieriai ėmė bruzdėti prieš Kolčako armijos palaidumą ir siautėjimus. Ilgainiui, generolas Janin nusprendė neteikti Kolčakui tolesnės globos. Daugelis kolčakininkų net atsimetė nuo kariuomenės.
V
Čekoslovakų legiono atsiekimai po Čeliabinsko kongreso turėjo lemiamą poveikį į Vakarų fronto situaciją. Vokiečių akyse, čekoslovakų ofenzyva prieš bolševikus buvo laikoma Rytų fronto prieš Vokietiją atnaujinimu. Taip vokiečiai įvertino Sąjungininkų vadovaujamą intervenciją Rusijoje.
Vokiečiai greitai reagavo į Rytų fronto atnaujinimo pavojų. Porai dienų praslinkus po Čeliabinsko kongreso, kai čekoslovakų daliniai pajudėjo užimti strateginius punktus europinėje Rusijoje, vokiečių karo vadovybė paskelbė įsakymą, kad vokiečių kareivių perkėlimas iš Rytų fronto turėtų būti sustabdytas ir kad vokiečių bei austro vengrų karo belaisviai, dar negrįžę iš Rusijos, turėtų būti savų karininkų sutelkti į kovos dalinius bolševikams remti prieš čekoslovakus. Tie kareiviai, be abejo, buvo reikalingi prancūzų ir italų frontuose. Šitokie vokiečių daliniai padėjo Trockiui suorganizuoti Raudonąją Armiją.
Būklė Rusijoje buvo didele dalimi vokiečių padarinys. Jie eliminavo Rusiją iš karo, grąžindami Leniną iš tremties. Jo atvykimas Rusijon pagyvino revoliucinę netvarką ir privedė prie pilietinio karo. Lietuvių Brastos dėka, Centralinės galybės galėjo perkelti kariuomenes iš Rusijos į Vakarų frontą. Antra vertus, Amerikos įstojimas į karą suteikė nualintiesiems Vakarų sąjungininkams beribius karių, medžiagos, maisto ir ginklų rezervus.
1918 m. pradžioje Alijantų padėtis Vakarų fronte buvo sunki. Vokiečiai ruošėsi lemiamam mūšiui, kad laimingai užbaigtų karą. Nors amerikiečiai pradėjo atvykti Europon tūkstantinėmis ir net šimtais tūkstančių, bet jie dar nebuvo prityrę ar pilnai aprūpinti. Vokiečiai jau turėjo daug jėgų, perkeltų iš Rusijos į Vakarų frontą. Vokiečiai ėmėsi veiksmų. Jų pavasario ofenzyvos nors neatsiekė tikslo, bet visvien grėsė Paryžiui, kuris pateko į paniką. Amerikiečių divizijų buvimas šiek tiek padėjo Alijantams.
Vokiečiai ruošėsi didžiajam puolimui vasarą, tikslu pralaužti Alijantų frontą, okupuoti Prancūziją, tuo sutrukdydarni amerikiečių pagalbą ir sustabdydami amerikiečių karių išlipimą iš laivų. Tai ofenzyvai vokiečiams reikėjo papildomų jėgų iš Rusijos. Čekoslovakų legiono veiksmai sulaikė vokiečių divizijų perkėlimą į vakarus. Mūšis Vakarų fronte prasidėjo liepos mėnesį, sąjungininkai ėmėsi ir laikėsi iniciatyvos, o vokiečiai nebepajėgė vykdyti savo planų.
Maždaug milionas amerikiečių karių lavinosi Prancūzijoje, o antras milionas buvo perkeliamas iš Amerikos. Amerikiečių dalyvavimas kare nuolat stiprėjo. Maršalas Foch nuolatos spaudė vokiečius. Ir kituose frontuose vokiečiams bei jų sąj ungininkams nesisekė.
Vienas po kito, Vokietijos sąjungininkai pasidavė ir vokiečiai, negalėdami pasiruošti veiksmingai ofenzyvai vakaruose, pagaliau, 1918 m. lapkričio 11 d., pasirašė karo paliaubas.
Karui pasibaigus, čekoslovakų kariniai daliniai Prancūzijoje ir Italijoje greitai grįžo į savo išlaisvintą tėvynę. Rusijoje legionas traukėsi atgal kovodamas: nė vienas šautuvas nepateko bolševikams. Daugumas legionierių grįžo į Čekoslovakiją iš Rusijos tiktai po dviejų metų. Šita kariuomenė, nors kovų pradžioje buvusi vos 1000 mylių nuo Čekoslovakijos sienų, turėjo keliauti aplink pasaulį, traukdama pro Vladivostoką, Panamos perkasą, arba skersai JAV ir Kanadą, idant pasiektų namus. Kiti, gi, daliniai turėjo plaukti per Indijos vandenyną, Suezą ir Triestą.
(vertė A. Budreckis)
