VISAIP ŽŪDAVO MŪSŲ BROLIAI
Mūsų bataliono antroji kuopa, po įvykdytų dienos uždavinių, rengėsi nakties poilsiui.
Kuopos būstinė — tarp miškų ir pelkių įsispraudęs B. kaimelis, II Pas. karo šiaurinėje rytų fronto dalyje. Paslaptingi tie miškai, ypač atėjus tamsiai rudens nakčiai, kylant tirštai miglai ir dar drėkinant smulkiam lietui, susilieja į kažkokią nejaukią, bekraštę, grėsmingą tylą, kurioje jaučiama kažkas baisu, neaišku, pavojinga.
Šį vakarą, kaip ir visada, sargybos viršininkas įspėjo, nors visiems jau ir taip buvo aišku, būti ypatingai budriems, nes raudonieji partizanai plačiai siautėjo artimose apylinkėse ir jų reikėjo tikėtis taip pat ir šiame kaimelyje bet kuriuo metu.
Man, sanitarui, stovėti sargyboje nereikia, bet turiu būti nuolatinėje parengtyje, kad ateičiau į pagalbą sužeistam draugui.
Dar nesutemus, grįždamas į ambulatoriją, esančią galutiniame kaimo name, pasikalbu su naujai išstatytais pirmosios pamainos sargybiniais ir, palinkėjęs jiems laimingai budėti, įėjau į namelio vidų. Viduje, kukliai įrengtoje ambulatorijoje, viskas stovėjo parengtyje.
Daktaras su viršila jau baigė darbo valandas ir išėjo sau. Liekame tik mes du sanitarai. Mudu čia pat ir gyvename, tai mums nereikia niekur eiti nakvoti. Kolega Juozas pasakoja, kad jis gavęs iš mamos laišką, kuri jo laukia parvažiuojant atostogų. Pasakoja jis man, jau daug kartų girdėtą istoriją. Jis dar prieš metus buvęs gimnazistas, vienintelis tėvų vaikas. Tėvas jau keli metai miręs, tačiau jam nieko netrūkę, mama, gailestingoji sesuo, jį augindama lepinusi. “Mamos vaikelis”, pagalvojau dabar kaip ir anksčiau. Aišku, jam, išlepintam miesčioniui, daug sunkiau pakelti visus kareiviškus sunkumus, negu man, augusiam kaime.
Naktis jau visai sutemo. Prie menkos žibalinės lempos šviesos pavalgėme vakarienę, ir jau buvome bepradedą galvoti apie miegą.
Tuo tarpu, nakties tylą sudrumstė keli šūviai, toliau — jų daugiau, pavienių ir dažnesnių.
Pasiimu savo sanitarinį krepšį ir išslenku laukan. Prieinu prie netoli esančių sargybinių, jie sako. kad susišaudymas vyksta kitame kaimo gale. Vėl tylą perskrodė keli šūviai, netoliese nuzvimbia paklydusios kulkos. Pamažu einu į kaimo vidurį. Sutinku budintįjį puskarininkį, kuris skuba tikrinti sargybų. Jam taip pat niekas neaišku, kas šaudo ir kodėl? Vėl nuaidi keli šūviai ir išgirstame kaimelio šone vaitojantį sužeistą. Kviečiu eiti kartu puskarininkį. Slenkame per daržus, anglies juodumo tamsoje, paimti sužeistąjį. Jis jau čia pat, prie jo yra kitas jo draugas, kuris sako, kad jie buvo beveik greta viens kito, kai vieną iš jų pakirto kulka.
Sužeistasis vaitodamas sako, kad jam peršauti viduriai. Nurodau puskarininkiui, kaip imti ir abu paėmę, jį išnešame į kaimelio gatvę. Štai ir mano draugas atbėga su neštuvais. Paguldę sužeistąjį, greit nunešame į ambulatoriją. Praskleidus rūbus pasirodo, kad kulka įėjusi į vidurius iš priekio ir per pečius išėjusi. Žaizdos nedidelės, beveik nekraujuoja, bet, aišku, kraujas plūsta į vidurius.
Atskubėjęs daktaras pasako, kad jis nieko negali padaryti, nes nėra priemonių tos rūšies operacijai. Reikia kuo skubiausiai sužeistąjį gabenti į ligoninę. Miestas, kuriame yra ligoninė, tik už 12 km. Ligi sekančio kaimo, kur gali atvažiuoti sanitarinė mašina, yra 2 km. Tuojau iškviečiame sanitarinę mašiną laukti mūsų gretimame kaime. Kuo skubiausiai paruošiamas vežimas su arkliu ir, paguldę į vežimą sužeistąjį, išvykstame į gretimą kaimą.
Šaudymas nors ir aprimo, mūsų apsaugai paskiriamas vienas skyrius. Vykstu ir aš kaip sanitarinis palydovas. Einu greta vežimo, sužeistasis nuolat vaitoja ir prašo gerti, bet aš nieko neturiu, tačiau ir turėdamas duoti negalėčiau, nes sužeistas į vidurius.
Jis nerimsta, sako, kad baisiai skauda, tikriausiai, sako mirsiąs. Aš, gi, jį kaip galėdamas raminu. Jo asmeniškai nepažinau, jis sakosi dar nei dvidešimties metų neturįs, jo taip labai laukusi mama sugrįžtant į Kauną.
Prieina vienas iš sargybinių — palydovų ir klausia, ar sužeistasis mirs? Ką, gi, aš galiu žinoti? Tamsoje įsižiūriu į klausiantįjį, kurio taip pat asmeniškai nepažinau, bet nuo to momento, jo veidas kažkaip pasilieka mano atmintyje.
Privažiuojame sekantį kaimą. Matome, kad sanitarinė mašina jau mūsų laukia, jau ir durys atidarytos ir neštuvai paruošti. Tik priartėjus, sanitarai čiupo sužeistąjį ir kuo greičiausiai įkėlė į mašiną. Aš įlipau kartu, norėdamas jį palydėti, bet man nurodė, kad aš nereikalingas, nes mašina jau turi sanitarinį palydovą.
Sužeistasis, vardu Vytas, vėl paprašė gerti, bet niekas, žinoma, jam nedavė. Už poros sekun-
Vietinės Rinktinės vyrai ant užšalusio Trakų eežro 1943 m. V. Augustino nuotr.
džių mašina nuskubėjo miesto link. Mes grįžome su viltimi, kad Vytas gal dar pamatys savo gimtąjį Kauną.
Deja, sekančią dieną mums pranešė, kad jis mirė ant operacijos stalo.
Už poros dienų į ambulatoriją įbėgęs daktaras liepė man, kad jį palydėčiau. Jis vyksta į antrą kuopą, nes ten vėl vienas žuvęs. Nuskubėjus ten nieko neteko veikti. Viršila paaiškino, kad per neatsargumą, savasis nušovė savąjį.
Priėjus prie žuvusiojo, mane nukratė šiurpas. Gulėjo su peršauta galva tas, iš anos nakties palydovų, kuris klausė manęs, ar Vytas mirs?
Jį pažįstą pasakojo, kad tai Ignas iš Šiaulių apylinkės.
Po kelių savaičių “Karyje” skaitėme užuojautą:
Rytuose, eidami tarnybos pareigas, žuvo: Vytautas Z. ir Ignas V. Jų artimiesiems gilią užuojautą reiškia: Bataliono vadas, karininkai ir kariai.
Taigi visur ir visaip žūdavo mūsų broliai.
Ir, tikriausiai, šiandien jų kapų nepuošia joks kryželis ir tų vietų neaplankys, nei jų motinos, nei seserys.
Tenbuvęs
