LIETUVIŠKUMAS
JONAS MIŠKINIS
Kur gi yra lietuvių tauta? Visur, kur gyvena lietuvių. Taigi ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir kitur: Europoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir kituose žemynuose, kur tik lietuvių gyvenama. Vadinasi, tauta yra neaprėžta erdvės. Tauta gali sudaryti atskirą valstybę, bet gali jos ir nesudaryti. Tauta ir be valstybės griaučių gali gyventi kaip organizmas. Lietuviai per 120 metų neturėjo savo valstybės, bet vis dėlto pasiliko gyva tauta. Tokiu būdu tauta yra kažinkas augštesnis, galima sakyti, lyg dvasinis dalykas. Todėl tas bruožas daug pasako. Jis drauge nurodo, kad tauta taip pat yra, nepalyginti, daugiau negu atskiras asmuo.
Kai sakoma “lietuvių tautos šventė”, tai tuo pačiu pažymimas ir pats lietuviškumas. Tam tikru požiūriu tautos šventę galėtume vadinti ir lietuviškumo švente. Mat, tauta bei tautiškumas, paprastai, nėra bespalviai dalykai ir turi tik vienai tautai prigijusių ypatybių. Vadinasi, tautos šventė pabrėžia mūsų tautos savitumą, kitaip tariant, tai, kuo ji skiriasi nuo kitų tautų. Čia reikia suprasti ne ką kitą, o tik lietuviškumą. Tačiau lietuviškumas reiškiasi ne vien tik kalba, bet prigimtimi ir papročiais.
Lietuviškumą ugdė senesnioji mūsų karta, bet ji varė tik aušrininkų ir varpininkų darbą. Tačiau ir prieš juos kalbėjo lietuviškai ir skaidrino lietuvišką sąmonę tokie dvasios milžinai kaip Daukantas, Valančius ir kiti. Bet ir čia negalima sakyti, kad šie lietuviškos dvasios ugdytojai su kitais veikėjais būtų pačius pirmuosius dirvonus plėšę. Ne. Juk 19-jo amžiaus pradžioje ir jo pirmojoje pusėje lietuvišką mintį puoselėjo visa eilė vyrų, kuriuos mes kartais vadiname romantikais, mat, jie žavėte žavėjosi lietuvišku pasireiškimu. 18-me amžiuj lietuviškai rašė didelis poetas Donelaitis ir kiti. Tačiau lietuviškumo žiburių nestigo dar ir ankstyvesniais laiko tarpais. O gal ano meto bajoriškoji Lietuva buvo visiškai pamiršusi savo tėvų kalbą? Nevisi! Pavyzdžiui, 19-jo amžiaus bajoras Mikalojus Daukša parašė savo garsiąją “Postilę” lietuviškai. Ir, va, ką tas žemaičių kunigas kanauninkas kalba savo veikalo įžangoje? Jis ligi sielos gelmių susižavėjęs lietuvišku žodžiu ir peikte peikia tuos, kurie savo gražiausią kalbą mėgina išmainyti į svetimą. Kas Daukšą paragino lietuviškai rašyti? Gi, jo vyskupas Giedraitis, kuris patsai su žmonėmis kalbėjo lietuviškai. Vadinasi, šešioliktojo amžiaus lietuviai didikai mokėjo ir kalbėjo lietuviškai. Jie savo kalbą buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių.
Vilniaus vyskupas Motiejus gyveno Vytauto Didžiojo laikais ir drauge su Vytautu sprendė politinius klausimus lietuviškai kalbėdami. Sakoma, kad prie Vytauto ir Jogailos, kai buvo krikštijami lietuviai, tai lietuviškai jiems aiškino Kristaus mokslą.
Taigi, lietuviškumas yra nuo amžių; jis išdygęs iš paties gyvenamo krašto, pagaliau ir iš gimtosios žemės. Iš tikrųjų ta mūsų gimtoji žemelė yra labai brangi: tiek ji yra sunkte persisunkusi lietuviškojo kraujo, ašarų ir prakaito... Todėl lietuviškumas garuoja iš tautos vargo, žygių ir pastangų. Jis yra kažkas organiška, arba gyva.
Mes visi esame lietuvių tautos dalelė, nežiūrint, kur begyventume. Jos prieglobstyje esame išaugę, daug kas ir išsimokslinę. Jos dėka, Lietuvos nepriklausomybės metais, sudarytose sąlygose gyvenome ir dirbome. Kad ir esame dabar atskilę nuo lietuvių tautos kamieno, bet vis tiek reikia tautai kas duoti. Bet kas? Kieto pasiryžimo dėl tautos laisvės atgavimo, intensyvaus darbo, vargo, ašarų, o gal, kada prisieis, ir kraujo. Mūsų tautos ateitis, garbė, didingumas ir laisvė pareina nuo mūsų pačių. Kiekvienas asmuo yra maža dalelė didžiulio tautos kūno. Tauta blanksta ir menkėja, jei jos sūnūs nekrauna ant jos aukuro didingų aukų.
