APIE 1345 METŲ KRYŽIAUS KARĄ PRIEŠ LIETUVĄ
Algirdas Budreckis
Vienas iš pavojingiausių momentų Lietuvai žūtbūtinėje kovoje su Kryžiuočių ordinu buvo 1345 metų kryžiaus karas. Jau nuo 1343 m. ordino didysis magistras Ludolfas Koenigas rimtai pradėjo planuoti didžiulį kryžiaus žygį (Kreuzzug) prieš Lietuvą.
Tuo metu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo Jaunutis, kuris nesugebėjo nei valdyti Vilniaus kunigaikštystę, nei vadovauti broliams jų kovose su įvairiais priešais. Ordinas pastebėjo, kad DLK Jaunučio parama broliui Liubartui jo kovoje su lenkais dėl Valuinės buvo neveiksminga. Ordinas jau seniai laikė apsupęs Žemaičius iš pietų ir šiaurės (Livonijos ordino žemes), palikdamas tarp kryžiuočių ir kalavijuočių valdomų plotų vos siaurą skiriantį ruožą, kuriuo Lietuvos teritorija ties Palanga siekė Baltijos jūrą.
Didmeisteris Koenigas planavo užgrobti tuos žemaičius ir suduoti Lietuvai mirtinį smūgį. Bet pirm to, reikėjo susitaikyti su pietiniu kaimynu, su lenkais. Tuometinis lenkų karalius Kazimieras III kariavo su Liubartu Gediminaičiu dėl Haličo ir Valuinės. Jis pasirodė prijaučiąs kryžiuočių siekimams, nes norėjęs turėti laisvas rankas prieš kunigaikštį Liubartą.
Štai, 1343 metais Kališe Kazimieras pasirašė taiką su kryžiuočių magistru Koenigu. Taikos tarp kryžiuočių ir lenkų sąlygos buvo labai palankios ordinui, nes pagal sutartį Kazimieras jam atidavė Kulmo, Kujavijos, Pamario ir Michailovo žemes, Nešavos pilį, Orlovo ir Ogorino žemes. Kryžiuočiai rėmė lenkų pretenzijas į Valuinę, o lenkai sutiko palikti Lietuvos likimą kryžiuočiams. Šitas diplomatinis laimėjimas pakėlė ordino vardą Europoje ir paskatino nepaprastai gausų svečių suplaukimą Prūsuosna.
Pakeliui į viso Pabaltijo užvaldymą stovėjo žemaičiai, kuriuos užkariauti ordinas ruošėsi per ištisus 1344 metus. Dar Gedimino mirties metais ordinas buvo nutiesęs iš Prūsų į Lietuvą tris naujus plačius kelius. Dabar ordinas tęsė kelių tiesimą toliau. Jis statė Lietuvos pasieniuose ir naujas pilis.
Magistras Koenigas kryžiaus karan sukvietė gausybę Vakarų Europos riterių, kurie troško kardo garbės ir grobio. Jisai sukvietė Čekijos karalių Joną Liuksemburgietį su savo sūnumi Karoliu (busimuoju imperatorium), Vengrijos karalių Liudviką D’Anjou, Olandijos grafą Vilhelmą IV ir daugelį kitų Vakarų Europos valdovų. Per ištisus metus Prūsijon plaukė čekų šauliai, burgundų, vokiečių ir vengrų riteriai, aibės avantiūristų ir bastūnų. Ordino žvalgai dažnai pranešdavo, jog anapus Nemuno yra pastebėtas geras derlius ir turtingi pagonių kaimai. Šitie raportai, nors ir labai perdėti, tik skatino svečių grobuoniškumą. Jie nekantravo laukdami 1344-45 metų žiemos, kada jiems bus galima lengviau peržengti Lietuvos užšalusias balas ir upes . . . “Nach Ostland wollen wir reiten!”.
Ir Vilniuje buvo žinoma, kad kryžiuočiai ruošią didelį žygį. Tačiau nėra išlikę šaltinių, kad Jaunutis būtų kaip nors veikiai reagavęs į šitą pavojų. Nėra aišku, kodėl jis nesiėmė priešveiksmių. Iniciatyva kilo iš kitų lietuvių kunigaikščių.
Didžiausias pavojus grėsė Kęstučio valdomoms žemėms: Trakų, Kauno, Gardino ir Palenkio sritims ir Žemaičiams. Šiaurėje vokiečių (kalavijuočių) pavojus ypačiai grėsė Polocko kunigaikštystei, kurioje nuo 1342 m. buvo pasodintas Algirdo sūnus Andrius.
Štai todėl Algirdas ir Kęstutis buvo labiausiai susirūpinę atremti vokiečių antpuolį. Tą atsiekti jiems reikėjo atstatyti tvirtą valdžią Lietuvoje. Brolis jaunutis šitam uždaviniui netiko; jį reikėjo pašalinti iš Vilniaus, iš Didžiojo kunigaikščio sosto. Susitaręs su Algirdu, 1344 m. žiemą Kęstutis įvedė savo kariuomenę į Vilniaus sostapili ir suėmė Jaunutį. Apie tai Kęstutis pranešė Algirdui, kuris atvyko iš Vitebsko į Krėvą. Perversmo laimėtojai sutarė Algirdą laikyti Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir pavesti jam valdyti Vilniaus kunigaikštystę, kuri buvo laikoma Didžiosios kunigaikštystės centrine sritim. Abudu broliai sudarė sutartį, kuria jie turėjo palaikyti vienas antrą tiek prieš išorinius, tiek prieš vidaus priešus ir visas nukariautas sritis dalintis pusiau.
Šis Lietuvos valdovų pasikeitimas visiškai pakeitė ir padėtį kryžiaus karo atžvilgiu. Kitaip sakant, Algirdui ir Kęstučiui paėmus valdžią ir
karybą į savo kompetentingas rankas, ordino planai pavirto niekais. Abu kunigaikščiai buvo gabūs karvedžiai nuo pat jaunystės. Kęstutis pasižymėjo savo narsumu, Algirdas savo gudrumu.
Bet mažai laiko teliko susiorganizuoti prieš ordino antpuolį. Nebuvo įmanoma sutelkti visų gediminaičių karines jėgas laiku. Pietvakariuose Liubartas įkandin rungėsi su lenkais. Kryžiuočių smūgį turėjo atremti Kęstučio žemaičių-trakiškių pulkai ir Algirdo kariuomenė iš Vitebsko. Atvirame karo lauke ordino kariuomenė su svečiais būtų per gausi ir stipri. Lietuviams reikėjo vadovautis Algirdo strategija: greitumu ir netikėtumu.
Signaliniai laužai buvo sukrauti ant kalvų ir piliakalnių palei vakarų pasienį. Raitų šauklių tinklas buvo sudarytas pranešti kuriuo keliu atvyksią kryžiuočiai.
Pagrindinė kryžiuočių kariuomenė atžygiavo per Parusnį. Pamažu ji slinko pirmyn, tris -penkias mylias kasdien, nes reikėjo kirsti medžius, kai kur išdeginti girias. Kryžiuočių kariuomenės žymės buvo degančių miškų dūmai, šarvų ir kaustų žvangėjimas. Priešui artėjant, Algirdas ir Kęstutis liepė visiems panemunės gyventojams 10 mylių ruože sudeginti savo trobesius ir pasitraukti su šeimomis ir turtu į Lietuvos gilumą — į tankumynus. Todėl, kai kryžiuočiai persikėlė per Nemuną, jie rado vietoj grobio tik degėsius. Jų nusivylimas buvo neapsakomas. Svečiai ėmė murmėti. Kryžiuočiai sustabdė žygį apsvarstyti padėtį. Priešui delsiant, lietuviai ėmėsi iniciatyvos.
Pagal Algirdo suplanuotą strategiją, gandas buvo paleistas apie lietuvių pasiryžimą pulti Sembą. Suklaidinti kryžiuočius Kęstučio žemaičių pulkai puolė Klaipėdos pilį ir nuniokojo Sembos sritis. Užgirdę, kad Kęstutis plėšia Sembos sritį, pasitarę kas daryti, kryžiuočiai grįžo atgal gelbėti savo žemių. Žemaičių raitininkai savo eikliais žemaitukais suskubėjo atgal į savo teritoriją.
Lietuviai irgi laukė, kol ordinas grįš ginti savo žemės. Algirdo kariuomenė iš daugiau kaip 15,000 karių, staiga pasuko priešinga kryptimi, t. y. netikėtai įžygiavo į nepasiruošusią Livoniją. Jis buvo susitaręs su pasirengusiais sukilti prieš vokiečius žiemgaliais. Algirdo kariuomenė nusiaubė Žiemgalą, sugriaudama Tervetės, Mintaujos, Duobelės ir Cėsio (Ventos) pilis. Algirdas net nukirto provokiško žiemgalių kunigaikščio galvą, kad įbaugintų kalavijuočių šalininkus. Jis būtų apgulęs ir Rygą, tačiau, nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais, jos neėmė. Algirdas, kaip rykštė, perėjo į Siguldos sritį, paskiau dar į Turaidės ir Krinumos apylinkes, kurias apnaikino ir su dideliu grobiu grįžo Lietuvon.
Ir kaip kalavijuočiai šaukė pagalbos iš brolių kryžiuočių! Algirdo netikėtas žygis juos pritrenkė. Koenigo kariuomenė vėl įžygiavo į Žemaičius. Idant sulaikyti kryžiuočių žygį, kad jie neateitų Livonijos ordinui į pagalbą, Kęstučio kariuomenė, žygiuodama per Sūduvos dykrą (Wildniss), užpuolė Rastenburgą (Rastainę) ir nusiautė Priegliaus upės srities užnugarį. Ten Kęstutis sunaikino kryžiuočių kariuomenės maisto atsargas. Šis skubiai įvykdytas manevras sumaišė iš Sembos prie Nemuno nuskubėjusiems kryžiuočiams galvas.
Algirdo laimėjimas Livonijoje ir Kęstučio siautimas ordino užnugary, didžiulės kryžiuočių kariuomenės akivaizdoje, paveikė ordino svečius. Jie ėmė ginčytis su šeimininkais. Neturėdami nei grobio, nei maisto, net neturėdami tinkamų progų išbandyti savo ginklus prieš pagonis, nusivylę svečiai pagaliau apleido kryžiuočių stovyklą ir grįžo namo. 1345 metų žiemai užėjus, daugelis kryžiuočių žuvo išbadėję nuo šalčio. Magistro Koenigo kryžiaus karas virto niekais. Žiemos šalčiai ir alkis ordiną privertė pasukti atgal į Prūsus. Didysis magistras Ludolfas Koenigas, žygio planuotojas, buvo apšauktas bepročiu ir net apkaltintas išdavimu.
Jis buvo priverstas atsistatydinti ir jo vieton, 1345 m. gruodžio mėn. 13 d. buvo išrinktas Henrikas Dusemeris, kuris jau anksčiau pasižymėjo kovose su lietuviais.
Naujasis magistras suprato, kad vienu žygiu Lietuvos nenugalės, todėl nusprendė pakeisti ligšiolinę taktiką: užuot rengęs didelius žygius, jis pasiryžo puldinėti Lietuvą partizaniniu būdu (Kleinkrieg), stengdamasis nusiaubti kuo daugiausia žemių, sudeginti trobesių, paimti į nelaisvę žmonių, prisigrobti gyvulių.
1345 metų žygio pasekmės nulėmė tolesnę ordino karybą. Ordinas ilgam laikui nustojo savo prestižo Vakaruose. Jis tenkinosi puldinėdamas pavienes lietuvių pilis ir neapsaugotus kaimus, stengėsi veržtis į Lietuvą palaipsniui, statydamas tvirtovių juostas, tokiu pat būdu, kuriuo jie anksčiau nukariavo Prūsus.
Iš kitos pusės, Algirdo ir Kęstučio pergalė iškėlė jų vertę ir autoritetą tiek Lietuvoje, tiek ir užsieniuose. Šių karvedžių laimėjimai padėjo jiems sustiprinti valdžią Lietuvoje. Atstatę tvirtą valstybę, jie galėjo sėkmingai tęsti kovą prieš kryžiuočius ir plėsti Lietuvos kunigaikštystės sienas rytuose.
