NEVERTINĘ JŪROS

PETRAS BŪTĖNAS

Pasiskaitome mūsų raštuose ar šiaip laikraščiuose tebenudejuojant, kad baltai, atskiromis lietuviai, nesidomėję jūra, jos nevertinę ar neįvertinę ir kad baltų uostamiesčiai esą įkurti svetimųjų, atklydusių į baltų žemę jos užėmėjais ir pasilikėjais. Šitokia nežinau kuo rimtu, remiama mintis standartiškai ir eina iš kartos į kartą, tartum kokia bendra ir tikra verkšlenanti taisyklė. O to visko kilmė ir išvada atrodo aiški;: svetimų metraštininkų ir istorininkų taip buvo. ir yrą rašoma, ir todėl tarytum mes be rimtų argumentų turį tikėti, betikėdami ir patys turį ne kitaip rašyti.

Bet yra pastebėta svetimai istoriografijai kaip tik priešingų žinių apie baltų pilis - miestus, nors šiandien jų baltiški vardai nebebūtų skelbiami knygose, laikraščiuose ir žemėlapiuose, pvz.: Tuvangsta - Karaliaučius šiandien tik kažkokį beprasmį užkartinį rus. Kaliningrad Vardą yra gavęs S. Rusijos okupacijoje ar Kirsos pilis (Kirsa buvo vienas iš prūsų vadų), vok. Kirs + burg, kryžiuotiškai ir dabar vok. Christburg “Kristaus pilis” (Kryžiuočiams Kirsa pavirto Kristumi!), lenk. - rus. Kišpork, o dabar

lenk. Dzierzgon — du miesteliai Prūsų žemės žiemvakariuose; ir daug kitų. Kur baltai kada nors buvo įsikūrę gyvenvietę, pasistatę pilį, tai toje pačioje vietoje ir okupantai, dažnai savaip perkrikštiję jų baltiškus vardus, plėtė tas gy-venvietes ar statėsi ir savas pilis jau savo grynai okupacinės ir genocidinės politikos reikalams. Konkrečiai dėl pilių ir uostų: okupantai ir savo pilis statydavosi ten ir baltų uostus palikdavo ten, kur patys baltai pasirinktose strateginėse vietose ar laivuojamųjų upių žiočių pakrantėse jau būdavo įsirengę savo pilis ir uostus nepalyginti iš daug anksčiau.

Plačiau čia neįrodinėsiu, kad taip yra. Bet vieną pavyzdį tai čia prisiminsiu, — nors ir ne uostą, tik Gardiną prie plataus Nemuno ir staigaus jo posūkio. Gardino statymo pradžią vikriai savinasi beveik visi Lietuvos kaimynai ne-batai ir nesomai. Įsiskaitę L. E. VI. 535 . . . psl. apie senąjį Gardiną ir jo įvairių laikų statybos likinius, išvystame kovą: realų būtovinių amžių sluogsniavimąsi žemėse ir žemėje, kol, galop, prieini ir patiri, kad ir seniausias pilies miesto sluogsnis visdėlto yra tik baltų. Tuo tarpu sve-

Šiaurinių germanų (normanų - vikingų-varingų - skandinavų) iš Baltijos jūros baltų žemės puldinėjimai, prasidėję VI a. po Kr., ypač sustiprėjo naujajame geležies amžiuje 800 - 1200 metais. VI - IX amžių tarpe susikuria Lietuvos valstybė, čia matomas ir mūsų žemės Baltijos uostų tarpas tarp Dauguvos ir Vyslos žiočių.

Žemėlapio nuotrauka pagal K. H. Schroetter iš: Hagemeyer, Europas Schicksal im Osten, Breslau (Hirt) 1938, — Jomsburg, VI, 1/2 : Engel, Der Kampf um die baltischen Lande; Verlag von S. Hirzel in Leipzig.

Kitką žemėlapis tik apytikriai terodo, — taigi, jis tobulintinas. Kaiko jis ir visiškai nerodo. Į vietovardžių rašymą perdaug dėmesio prašom nekreipti. Tiksliai juos rašomus galima rasti J. Andriaus 1956 m. Lietuvos žemėlapio vardyne, o kitus ir 1950 m. Lietuvių kalbos vadove.

timoji istoriografija, net ir nuolat kažkokiu savo niekamverčiu teisingumu tuščiai besiginanti bolševikų rusų istoriografija, ir lig šiol tebėra grynai okupacinio pobūdžio; pvz. tokia pat yra ir plačiai paskleistoji S. Rusijos carinės nuomonės bolševikinės produkcijos knyga: N. N. Voronin, Drevneje Grodno, 1954 m., ir iš lietuvių kaiką yra buvusi laikinai kiek apklaidinusi. Panašiai taip pasielgta ir su kitais baltų miestais, pilimis ir uostais. Būtų geriau, nes nebūtų tiek juokinga, kad tie visokie vadinamieji “didieji” smarkiau žvilgterėtų į save ir pvz. apuostytų savo kraštų nors ir vien sostinių atsiradimą. Kas pirmi statė Berlyną, Maskvą ir Varšuvą, kol ten dar nebuvo vokiečių, rusų ir lenkų? Politikams ir diplomatams tokios žinios neperdaug būtų patogios, nes, mat, galima priešų įsigyti pvz. Pabaltijo valstybių vadavimo bylai. Nebijokim! Jie savo reikaluose sustingę ir apdiržę, — tie “didieji”. Visi mūsų tokie didieji kaimynai tebeina ir eis su savo “Drangais”: Drang nach Osten — Drang nach Westen — Drang nach Osten — Drang nach Westen!.. — ir vis, suprask, rimčiausia mina amžinąją ar kartais net ir šventąją “taiką” skelbdami. Užtektų paklausti, kodėl jie visi trys vienodai nesutiko, nesutinka ir geruoju nesutiks plačiajai ir turtingajai Ukrainai nepriklausomybės pripažinti ir duoti. Ukrainai, kurios tiesioginiai draugai tebėra ir pasiliks Pabaltijo valstybės. Ar didžiosios poltinės “lakštingalos” to nesupranta?

Ties baltų žeme Baltijos pajūryje ar netoli nuo jūrinių vandenų, pradedant nuo žiemryčių ir einant į pietvakarius, sutinkame kad ir šiuos negermaniškus uostus, liudijančius baltų pastangas atsišlieti į jūrą ir ja naudotis:

RYGA, žemaitiškai, o senovėje ir latviškai Ringą, rašo, esanti statyta 1201 metais čia atklydusio vokiečių ordino. Miestas ėmė kurtis prie Ringos upelės — Dauguvos įtako miesto prekyvietėje. Baltų šaka žiemgaliai čia rado suomių-ugrų giminės lybių kaimą dar prieš jokių vokiečių čia nesimaišymą.

ŽIEMGALIŲ UOSTAS yra baltų: portus Semigallorum buvo Mūšos - Lielupės žuotyse, anot Henriko Latvio 1199 metų kronikos, o tos žiotys į Dauguvos patį žemupį yra ties Ryga. Tas metraštis balažin per kiek metų už Rygos 1201 metų “įkurtuves” senesnį aną žiemgalių uostą skelbia.

MINTAUJA taip tardavo ir kuršiai, žiemgaliai bei latviai —vienas iš istorinių Žiemgalos centrų, kuris dabar yra Ltv. Žiemgalos aps. miestas ir vadinamas lat. Jelgava, taigi somiškai (lybiškai). Mintauja gi anksčiau buvusi Mūšos - Lielupės žemupyje apie Sluoko ežerą, taigi Žiemgalos pačioje šiaurėje, kaip ir portus Semigallorum bei Ringą - Ryga, ir tik vėliau, atsiradusiam Livonijos ordinui nuo Rygos pradėjus žiemgalius spausti, ji buvusi perkelta į Jelgavos vietovę, taigi gerokai į pietus, betgi taip pat prie Mūšos - Lielupės, prie jos kairio -vakarinio šono, strategiškai patogiame bare, prie laivuojamosios upės ir 32 km nuo Lietuvos Žiemgalos — šiauriau žiemgalių Sidabros pilies ir Joniškio miestelio.

VENTPILĖ, latv. Ventspils, aps. mst. ir uostas prie jūros ir Ventos žiotyse, Ltv. Kuršo šiaurinėje dalyje, turi baltišką vardą, istorijoje yra buvęs lietuvių žemaičių interesuose, kaip teberodo kad ir pvz. ten plačiai apsčiai paplitę vietovardžiai.

LIEPOJA, lat. Liepāja, uostas ir aps. miestas Latv. Kuršo pietinėje dalyje, 110 km į pietus nuo Ventpilės, ir žr. Seeburg.

SEEBURG “jūros pilis” Rimberto 853 metų žiniomis, ir sprendžiama tai buvus Liepoją arba dar gal vieną iš dviejų nuo Liepojos netoli tebesančių gyvenviečių: Gruobyną ar Kapsėdą. O reikalai, kaip ir ta visa apylinkė, susiję, tiesa, ne vien su uostu, bet ir su jau tais laikais iš anksčiau stipria kuršių ir žemaičių Apuolės pilimi, baltų pajūrinę žemę saugojusia ir gynusia nuo nuo VI a. po Kr. pradėjusių iš jūros puldinėti normanų-varingų-skandinavų. Šiai gynybos sistemai priklauso ir Įpilties piliakalnis į žiemryčius nuo Šventosios žvejų uosto.

ŠVENTOJI, buvusi išversta vok. Heilige Aa, ir prie jos žiočių Šventosios žvejų uostas, šiauriau Palangos, tiesa, pirmas statytas Nepriklausomosios Lietuvos. Betgi pati vietovė turi savo žemaitišką būtovę. Kai S. Rusija ir Lietuvos valstvbės vietovardžius imtų rusinti, tai, kaip ir dabar M. Lietuvoje — Karaliaučiaus srityje, ji būtinai užkartų kokį bolševikiškai ar cariškai rusišką vardą. Jei taip ėmus atsitiktų, tai kada nors kur nors koks neapdairuolis ar tyčiadarys imtų sakyti rašyti, jog Šventosios žvejų uostą pvz moskvičiai pastatę. Be to, apsirijėliams dar ir kita slidi nelaimė: Šventosios upės ir uosto vardas bolševikams rusams ir ideologiškai baisus ir pavojingas, kaip pvz. jiems buvo baisus, ne tiek baisus Marijampolės aps. miesto vardas, kad net jam yra prireikę atsitiktinio Kapsuko vardo kaip pakaitalo, nors toje didelėje apskrityje ne vien kapsų gyvenama ir nors tos apskrities turima tikrai didelių lietuvių tautos patriotų veikėjų, tos pačios Rusijos kruvinai persekiotų. Kaip gi Lietuvos okupantams nebus baisu, jei šventas yra tai, kas lot. sanetus, rus. sviatoj, vok. heilig! “Kadangi visoje baltų žemėje yra šventų vietovardžių perdaug, tai kartu su tokiais vietovardžiais išnaikinti ir baltus, kaip mūsų carai juos užkietėjėlius be pasigailėjimo irgi yra naikinę!” — šitoks pasakymas šmėklinasi iš šių dienų maskvinio Kremliaus. O pabaiga, žiūrėk, yra visiškai paprastutė: baltų žemės Šventosios upės, Šventi ežerai, Švėtės ir Švitiniai upės ar ir Ventos, kad ir jos kur pvz. apie Minską jau yra surusintos Viatomis (iš Venta), nieko bendro neturi nei su šventumu, nei su prakeiktumu, savo vardais terodydamos turinčios reikalo su pilkąja žemele.

PALANGOJE tam tikru laikotarpiu irgi buvo norėta ir bandyta įrengti uostą, bet taip pat ne svetimųjų, o pačių lietuvių.

KLAIPĖDOS pilis, miestas ir uostas turi daug istorinės medžiagos kaip baltų kūrinys, ir tai jau kiekvienam žinoma. Kai Klaipėdos sritis sukilimu prisijungė prie Lietuvos valstybės, per trumpą laiką čia išaugo modernus geras uostas, prieš tai vokiečių buvęs visai nuskurdintas.

LABGUVA aps. miestas prie Deimenos žemupio, piečiau Kuršmarių, yra mūsų vandenų uostas. Vien lietuviuose, kaip Labguva, yra ir daugiau uostų — Nida, Gilija, Rusnė, Krantas, Palvininkai, Tepliuva, Vėluva ir kt.

TUVANGSTA - Karaliaučius pilis, miestas ir uostas, po ano baltiško savo vardo okupacijoje turėjęs dar ir lotynišką vardą, yra senas baltų kūrinys, ir stebėkime tos pilies ir uosto strateginę situaciją.

HEILIGENBEIL aps. miestas prie Aismarių, sn. Heilig + peil ir Heilig + beil, kur pirmasis sandas vok. heilig “šventas” vėliau yra pridėtas prie antrojo sando peil ir paskiau atsiradusio beil, o vok. Beil “kirvis, kirvelis”; taigi, lietuviškai išverstas Heiligenbeil yra “šventas kirvis”. Smarkiai juokinga! Kadangi tame tokiame vietovardyje poezijos ir humoro yra per kraštus, tai lenkai jį ir išsivertė Swięta Siekierka “šventas kirvelis”. Bet kai išaiškėjo, kad tame Heiligen + beil vietovardyje pirmasis sandas buvęs nebuvęs, o antrasis sandas beil ne kirvį, bet sandą peil, taigi baltų pilį raiškia, tai lenkai ėmę visai pasimetė, betgi, nuo poezijos-romantikos nenukrypdami, abu sandus savaip išsivertė, ir nuo 1946 metų turi Siviętomiejsce “šventa vieta”. Gi S. Rusija okupavusi tam miestui davė savo rusišką kaip tik žiaurų naujo “Beilio - kirvio” vardą Mamonovo, ir baltiškosio pilies pėdsakėlio nebeliko, nors rusai visur visiems pigiai giriasi neiną prieš kitas tautas. Kad tas iškraipytas sandas beil yra baltų žodis pilis (ją visi baltai turi), tai, matėme, rodė senas gyvenvietės vardas Heiligen + peil, ir dar plg. seno vardo Waistotepil mst. Alnos (Priegliaus kairio pietinio įtako) žemupio dešiniame -rytiniame krante, Vaist-ot-e+pil- “Vaistoto pilis”, kuri vėliau buvo pavadinta kitu irgi baltišku vardu sen. vok. Schippen+peil, vėliau — Schippen+beil, taigi Šipapilis, arba Šipo pilis, kaip pvz. anksčiau turėjome Kirsos pilį.

TULKIMYČIAI, vok. Tolkemit, lenk. dabar Tolkmicko, kamienas Tul + kimyt, miestelis, žvejų vietovė prie Aismarių, Prūsų žemės žiemvakariuose.

ELBINGAS, kur buvo Vulfstano IX a. po Kr. aprašytas Truso (vs. vd.; prekybos centras Prūsų žemės Pamedės srities pačiuose žiemryčiuose) prie Drūsens ežero, vadinamo vok. Drausen - S., o lenk. Jez. Družno, ir apie kuriuos rašo germanai vienaip, lenkai kitaip, o lietuviai -— reikėtų laukti jų dar parašant. Ir tas viskas visdėlto yra susiję su

DANCIGU Vyslos pačio žemupio pajūrinėje - kairėje - vakarinėje atšakoje. Vok. Danzig, lenk. Gdansk iš kamieno Gud-an-isk vardo vietovė savo pačia seniausia praeitimi dar nėra galutinai išaiškinta.

Nuo Dauguvos žiočių ligi Vyslos žiočių tiesiau yra ligi 500 km, o jei vien pajūriu lankstytumeis, tai tų kilometrų būtų žymiai daugiau. Šitas baltų pajūrinis tarpas nuo VI a. po Kr. (Europos vidurio, vakarų ir pietų tautų kilnojimosi laikotarpis; rytinių slavų iš Užpripečio ir nuo Pakarpačio atsiradimas pagal Dnieprą pirmiausia apie Kievą; kronikininko Jordano laikai ir jo baltų pažinimas) pradėjo justi šiaurinių germanų (normanų - varingų) vis stiprėjančius puldinėjimus, o nuo 1201 (- 1226) metų rytinių germanų abiejų ordinų karinį žnybimą iš dviejų pusių, patiems mozūrams lenkams, tiems ordino atsikvietėliams, tik Pavislyje tebuvusiems aktyviems į Baltijos jūrą prasiveržti.

Žinant tiek ilgą ir komplikuotai pavojingą baltų pajūrio ir jų pilių-uostų praeitį, kai sunku rasti tarpą ir akimirką, kada germanai būtų buvę nustoję aktyvumo rodyti savo grobuoniškumą, o vakariniams ir rytiniams slavams dėl to sau naudojantis baltų rytuose ir pietuose, — tai kaž ar būtų galima bent kiek kaltinti ar pačius baltus, ar atskiromis lietuvių tautą bei jos vadus, ar, kaip ir kaltinama, sakant juos jūros nemėgus ar jos reikšmės neįvertinus, ar ją net nepakankamai gynus. Geriausiai tai tokius klausimus tiksliai ir iš pagrindų istoriškai saviems nušviesti, kad ateityje be abejo žinotumėm ir atitinkamų išvadų darytumėmės. Daugiau nieko kito tuo tarpu nebėra likę.


Rytinių germanų (vokiečių) replės baltų žemėje nuo XIII a. pradžios = nuo 1202 metų Livonijos kardininkų ordinas veikia iš šiaurės, o po 24 metų nuo 1226 metų Teutonų kryžiuočių ordinas iš pietvakarių. Jų yra gulamos Dauguva ir Vysla, ordininių replių viduryje sėkmingai priešinantis sujungtajai Lietuvai Nemuno, Neries, Ventos, Mūšos ir Nemunėlio upynuose. Tarp Rygos ir Dancigo uostų yra ir kiti visi šiame straipsnyje išminėtieji baltų uostai. Brėžinys imtas iš Žiburių, 1947 m. 15 nr.