NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS
Apybraiža iš atsiminimų
VLADAS BRAZIULIS
Tėviškos meilės kupina širdimi skiriu mano jauniausiai dukteriai Niolei Jarašūnienei.
Netolimoji gražioji praeitis! Entuziazmas, energija ir pasišventimas galėtų kalnus nuversti, bet ... vėl karas, vėl priespauda, dar nuožmesni engėjai, dar siaubingesni žudikai! . . Visko netekome!
Kodėl?.. Kodėlgi?!. .
PRATARMĖS VIETOJE
Mes mėgstame turtingą mūsų tautosaką, didžiuojamės liaudies dainomis, stebiname kitataučius tautiniais šokiais, bet ne mažiau branginame ir savąjį teatrą. Sugebėjome 19. a. pabaigoje ir šio a. pradžioje įvairiomis priemonėmis kovoti prieš spaudos draudimą ir tuo pat metu organizavome gausiomis gudrybėmis vaidinimus Lietuvos klojimuose, arba svetur kukliose, nežymiose, salėse. Vaidinamųjų veikalų vertė dažnai būdavo menkutė, turimus dramaturgus galėtume pirštais suskaičiuoti, patys vaidinimai beveik nekildavo augščiau už mėgėjišką lygį, tačiau veržte verždavomės, kantriai vargdami ir svajodami apie nepriklausomybę .. .
Jaunimas buvo savas, gyvas ir artimas. Mielai dalyvavo vaidinimuose, choruose, šokiuose. Tokiu pat nuoširdumu dėjosi į anuos pavojingus meno pragiedrulius ir piemenėliai, ir kaimo berneliai ar mergelės, ir ūkininkaičiai, ir moksleiviai, ir studentai.
Bežengiant į sunkiai atgaunamą nepriklausomybę 1918-19 m., kariams teko daug vargelio vargti, gyvybę aukoti, betgi tautos būdo ypatybės mirgėjo, švytėjo. Kariuomenei palaipsniui siekiant normalaus gyvenimo, kiekvienas stojęs kariuomenėn jaunuolis ne tik buvo mokomas garbingai eiti tėvynės gynėjo pareigas, bet ir bendrai buvo lavinamas daugeriopose mokslo, meno bei amato srityse.
Teatrą, gi, muziką ir šokius kariai visad mėgo ir mėgsta. Tai mūsiškoji įgimtis, lietuviškoji ir tiktai lietuviškoji puošmena. Glūdinti kasdien ir per amžių amžius mūsų viduje, mūsų dvasios polėkiuose, mūsų pasąmonėje ... Tad specialusis karių teatras turėjo puikią dirvą savo kūrybai vystyti. Šitokiai plotmei purenti ir meno sėkloms jon sėti buvo įžiebta daug, oi daug kuriamųjų kibirkštėlių, paskatinta įstangiu žingsnių ir šuolių pirmyn, augštyn — visur vyraujant meilei savam kraštui, savam menui, savam kariui.
Išnaša. Tiktai neminėsime žodžio darbas, nes daug yra buvę ir šiandien pasirodo garsiųjų betkurios meno srities artistų, kurie skrupulingai jaučia, kad kūryba, kūrimas gimsta pačiose sielos gelmėse, teikia gaivinančių, kilnių, šventų momentų, kyla iki užsidegimo, įkvėpimo, intuicijos, net ekstazės, remiasi kantrybe, ištverme ir visdėlto nieku būdu negali būti lyginama su proziška kasdienybe — sausu, varginančiu darbu. Kūryba irgi vargina, gal net kankina, bet tai ne darbas! Įkvėpimas kildo, polėkiai ilsina, fantazija svaigina, bet tai ne darbas!
Efektyvus pavyzdėlis smogė mums į galvą, kai neseniai vienas mažo veikaliuko režisorius po mažos mėgėjų trupės vaidinimo viešai pasveikintas, atsakė ne prakalba, o trim žodžiais: aš noriu miego! Ar tai nėra meno žeminimas? Ar tai ne panašu į nuvargusio ūkininko ar bendrai fiziško darbo nukamuoto žmogaus posakį? Ar viešumoje kada šitaip nusiskundžiama? Tai bent “saloninis stilius”!
Kitas vėl nedovanotinas nuotykis. Atsidavusio teatrui St. Pilkos 40 metų kūrybos sukakties proga kaikas iš artistų sveikina tam tikram leidinėlyje solenizantą, mylintį savo amatą. Kodėl ne meną? Ar girdėjo kas bevertinant dailės kūrinius ar parodas kaip amatą? Argi muzikai ar kompozitoriai gerbiami kaip amatininkai? Nuo meno iki amato neišmatuojamas atstumas!
Pažvelkime į mūsų karių dvasios žadintojo istorijėlę bent apgraigomis, be tikslių duomenų, be dokumentų, be pakankamų šaltinių, apytikre chronologijos tvarka.
KAUNO ĮGULOS KAREIVIŲ KLUBAS
1919 m. liepos 23 d. Kaime, Maironio gatvėje, tame name, kur vėliau buvo veikęs Vilkolakis ir dar vėliau Kauno konservatorija, įsikūrė Kauno įgulos kareivių klubas. Ogi nuo rudens jau šioje mažoje, gana kuklioje scenoje ir negeresnio tinkamumo salėje, apie 250 sėdimų vietų, nuolat vaidino, dažnokai, sezonui įpusėjus, net po du kartus kas savaitę, Vilniaus teatro studija su K. Glinskiu priešakyje ir kiek rečiau — Skrajojantis teatras, J. Vaičkaus vadovaujamas. Tatai vis vieši vakarai, kadangi atgimstančiame Kaune būta didelio salių trūkumo. Be to, visokio pobūdžio bei turinio koncertai, arba vien tik šokių vakarai ir nevieši prašmatnūs pokyliai, taip pat, buvo kartais visuomeninių, kultūrinių ar šalpos organizacijų rengiami.
Juo toliau, juo daugiau girdėjome balsų prieš šokių vakarus, rengiamus be jokios meninės programos. Tai esą bereikalingos pramogos, neką teteikiančios sielai ar protui, tuštinančios jaunimo dvasios potraukių aruodus. Tokių nuomonių pasirodė ir spaudoje. Betgi klubas buvo nusistatęs savo tikslais tokius šokių vakarus kariams drausti.
Vilniaus Teatro studijos tikslai buvo žymiai didesni ir mostai galingesni, negu klubo. Studija vaidino plačiajai Kauno visuomenei, buvo Švietimo ministerijos šelpiama, turėjo gausų repertuarą ir tiktai protarpiais vaidino kariams. Šitoksai dvasios penas kariams, kaip retas laimikis, buvo karo vadovybės didžiai vertinamas.
Šiaip, dienos metu, kaikurie jaunutės kariuomenės daliniai, neturėdami patogesnių patalpų, lankydavo privalomas pamokas klube, o vakarais daliniai, bei pavieniai kariai, tik retkarčiais galėjo naudotis šia, jau savąja, bet perkrauta įvairiais kitokiais parengimais, sale. Užtat vaidinimai, dieniniai ar vakariniai, buvo lankomi didžiausiu susidomėjimu, nors jų toli gražu neužteko. Provizoriškai, skiriamieji kariams spektakliai, nors ne visada tinkamo turinio, buvo priimami su pasitenkinimu ir su dėkingumu.
Visa tat galėjo tikti betkuriam skoniui, betkuriai nuotaikai: rimti kūriniai, gal net ne kiekvienam suprantamo gilaus turinio, lengvi, linksmi, su muzika, solistais, choru ir šokėjais, operetės bei apeigų veikalai ir nauji, dar niekur nestatytieji. Iš naujųjų labiausiai prigijo: S.
Čiurlionienės - Kymantaitės vaizdeliai — Kuprotas oželis, Gegužis, 3 v. komedija Visai pasisekė, kuri pačios autorės išimta iš planuotos eigos ir neatnaujinta, o truputį vėliau jau stambesnė, svaresnė 3 v. komedija Pinigėliai.
Kurį laiką klubą globojo Kareivių Prietelių Draugija, turėjusi tikslų šviesti, auklėti ir šelpti kareivius. Jai pirmininkavo Kauno Įgulos kapelionas kunigas Br. Bumšas. Nuoširdžios ir mielos įvairių sričių rūpintojos, dažniau už kitus su klubu bendraujančios, buvo V. Matulaitytė (vėliau Lozoraitienė) ir Popikaitė. Reikšmingos globos buvo rodyta ne vien tik klube, bet ir kariuomenės dalyse. Aukos dosniai plaukė, tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienių geradarių, nors teko rūpestingai sekti ir tųjų aukų skirstymą. Antai, viena svetimtautė nesidavė įtikinama ir persiuntė bene 16 vagonų maisto, rūkalų ir aprangos į .. . Lenkiją.
Tačiau klubo gyvenimo planų, programų bei visokių apyskaitų sritis tvarkė iš karių sudarytoji valdyba, palaikydama pirmaisiais metais glaudų kontaktą su Kareivių Prietelių Draugija. Kitąmet draugija, persiorientavusi kitomis kryptimis, nuo klubo nutolo.
Klubas liko savarankis. Kiek sekėsi, noriai naudojo priglaustas gaivias menines programas, kurių vis tik neužteko klubo planams.
BRANDUOLIO GIMIMAS
Gražių klubo idėjų ir projektų plotams erdvėjant bei progresuojant, nuotaikoms kylant, vaidinimams vis labiau ir labiau karius įteigiant, vieną gražią dieną, 1919 lapkričio 18, gimė Karių dramos mėgėjų kuopelė, suorganizuota laisva valia iš to pat klubo dalyvių ir bendrai Kauno įguloje surankiotų mėgėjų, norinčių priimti nemenką įspėjimą, griežtą sąlygą — ne tiek diletantiškai ar pramuštgalviškai paišdykauti scenoje, kiek rimtai lavintis.
Nors ir kukliai užuomazgai sudaryti svarbiausias pagrindas — koštuvai kandidatams patekti į kuopelę buvo rimtai valdomi, nes ir tikslai buvo kategoriškai pasistatyti — pastoviai stengtis prisotinti, kiek įmanoma, visą kariuomenę.
Šiaip ar taip, griežtai varžyti kuopelės sudėtį siaurai karinėmis ribomis vistiek ilgainiui nebūtų pavykę, nors ir buvo priimamos gražiosios lyties atstovės iš karių šeimų arba jų giminių. Tuo būdu durys buvo atviros civiliniams, studentams ir kitiems, pasikliaujant atitinkamomis privalomomis rekomendacijomis ir lengvais egzaminais. Taip pat stengtasi nepabrėžti skirtumo tarp karininkų ir kareivių, bet remtasi tiktai bendru išsilavinimu, gabumais scenai ar muzikai ir gerais norais ištverti bent 3-4 metų, ar sukurti bent 10 vaidmenų.
Tuo pačiu metu Jūsų nuolankusis tarnas— tuomet kapitonas — kad ir turėdamas devynias galybes darbo kariuomenėje, kad ir dalyvaudamas K. Glinskio trupėje jau devynerius metus (Petrapilis, Vilnius, Jurbarkas ir Kaunas) ir todėl nenorėdamas šiojo meno židinio apleisti, visdėlto maloniai raginamas ir įtakingų asmenų įkalbamas, išdrįso rizikuoti — kuopelei vadovauti, mokyti, režisuoti, diriguoti, o vėliau dar ir vaidinti, ir deklamuoti, ir dainuoti, ir akomponuoti, ir šokti. Užsidegimas ir kariškas ryžtas nepripažinti jokių kliūčių įkaitino, lyg varu varė šitaip apsispręsti ir apsiimti.
TADA — TEN, O DABAR —ČIA . ..
Kūrybingos liepsnos sukėlė didžiulę energiją ir begalinį pasišventimą. Jaunimas — savojo teatro, laisvojo teatro pirmūnai, stropiai lankė pamokas, pašnekesius, bandymus bei susirinkimus po 2-3 kartus kiekvieną savaitę, neretai net iki 5 kartų, pridedant sekmadienius, nors kartkartėmis tekdavo skirstytis iš tokių karštų vakaronių tik po vidurnakčio. Truputį vėliau atsirado ir peržengusių 40 m. amžių, tiek pat atsidavusių bendriems siekiams, pionierių. Negalima užmiršti ir tai, kad pirmais antrais mūsų savarankiško gyvenimo metais kiekvienas ir beveik kiekvienos srities darbininkas Kaune privalėjo dirbti sunkiai ir ilgai, neskaičiuoti antvalandžių, o kartais net gailėtis, kad para 24 valandas teturi.
Kuopelės gerbimas buvo tikras, nuoširdus, pačių gi akstinų, idėjų įtaiga tiek paveiki, kad to atgimimo skruzdės virpėjo krutėjo nė kiek ne šalčiau ir ne lėčiau, gal net karščiau ir greičiau, negu anie pirmutinių klojiminių vaidinimų kibirkščių skelėjai, prievartautojų stelbiami ir persekiojami prieš karą.
Antra vertus, jeigu anuo metu svetimuose kraštuose lietuviškos gyvybės žadintojai, degdami tokia pat meile savam teatrui, kad ir nepaprastai rizikuodami, drįso rengti įmanomus vaidinimus vaidinimėlius, koncertus koncertėlius, imdamiesi visokių gudrybių pavojams nuo pavergėjų išvengti, tai ar galima lyginti tatai su panašia mūsų jaunimo veikla, bepuoselėjančia tas meno sritis dabar tolimuose kraštuose? Juk čia bemaž niekur šitokie tautiniai pasirodymai savo bei kitataučių tarpe nėra nei tiek draudžiami, nei tiek persekiojami, kiek prieškarinėje Rusijoje. Pav. JAV-se. Dargi net domimasi, skatinama ir rimtai vertinama. Deja, ne viskas taip vyksta, kaip priderėtų.
Galime pripažinti, kad daugelyje kolonijų mūsų jaunintas rodo nuoširdaus prisirišimo prie bažnytinių ir pasaulinių chorų, muzikos, šokių, mokyklinių parengimų ar vaidinimų, bet ne visur. Vienur visa tai sukeliama lengvai, organizuojama sklandžiai, žengiama darniai ir sėkmingai, kitur — sunkiau arba net persunkiai. Pastaruoju metu sunkiausioji sritis — vaidinimai. Ir raiškusis skaitymas bei deklamacijos smunka. Tiesa, trūksta mokytojų, žinovų, autoritetų, trūksta rūpestingumo lygiai kaip ir teatro srityje.
Liūdna, kai tenka girdėti nemokšiškai skaitant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aktą — šiandien vieną brangiausių mūsų raštų — Vasario 16 dienos iškilmėse, liūdna, kai Maironio metais jo poezija blogiau atliekama, negu kad jam gyvam būnant, liūdna, kai antrajame Kultūros Kongrese 1962 m. net teatro sekcija neegzistuoja!
Šių eilučių autoriui teko ir periodikoje dėl tokių nedovanotinų smukimų dejuoti. Paimkime pavyzdžiui nors keletą citatų iš 1962.VI.6 d. Dirvos 65 nr. straipsnio Neskriauskime Maironio, Deklamuotojų nuosmukis. “. . . norėtume ypatingą dėmesį atkreipti į poeziją. Žymi josios dalis atliekama muzikų — vokalistų, chorų bei solistų, bet didesnė tenka deklamacijai. Jeigu eilėraštis atgimsta muzikine forma, tai gaidos dainuotojui duote duoda kiekviename skiemenyje toną, garso ilgumą, stiprumą, spartą, niuansus ir kt., o deklamatorius turi pats visa tai surasti”.
“Argi neturėtų šitie ypatingieji metai sužadinti mumyse pastangų skrupulingai j ieškoti tiksliausios ne tik eilėraščių bei posmų, bet ir paskirų žodžių interpretacijos? Pagarba autoriui verčia rimčiau įsigilinti į visas detales, nesigailint laiko atsisakyti nuo mėgėjiško skubotumo ir išbristi iš skaudaus, plačiai įsiviešpatavusio deklamacinio nuosmukio. Blogiausia, kad tokios ydos pastebimos ne betkur, bet gausiose kolonijose”.
“Nesigilindami perdaug į smulkmenas, prisiminsime nors keletą perdėm vyraujančių klaidų:
Beveik kiekvieno ketureilio posmo skaidymas į dvi dalis po dvi eilutes, kur antroji sakoma garsiau arba augštesniu tonu, trečioji — žemiau, ketvirtoji — žemiausiai ir tuo nusistatymu einama per visus posmus, be įvairinimo; betgi tokių, šiuo atžvilgiu “nepatogių” eilėraščių yra daug Maironio poezijoje;
Stabčiojimas po kiekvienos eilutės ir kitokios skyrybos nepaisymas;
Vengimas kirčiuoti žodžius pagal eilėdaros ritmą, tai visad privaloma, nors šiandien tie paskiri žodžiai ir kitaip kirčiuojami;
Pastangų trūkumas atsargiai paveikti įvairaus amžiaus deklamatorius, pav. 5, 10, 14, 18 ar gal ir 40 m. amžiaus;
Perdažnas judėsiu bei pozų vartojimas ir Ansamblinis kelių ar net keliolikos asmenų deklamavimas be subtilaus suderinimo”.
Tikslumo dėlei korektūros klaidos netaisytos.
Ar nebūtų galima išleisti deklamavimo bei raiškaus skaitymo vadovėlį? Tiesa, mokykloms dar įvairių vadovėlių trūksta. Lietuvių Bendruomenė skuba ir nesuskumba visus reikalavimus patenkinti, bet čia keliamoji žaizda juo toliau, juo opesnė ir skaudesnė. Gal, belaukiant vadovėlio, pavyktų surengti nors trumpalaikius, atostoginius šios meno srities kursus vienoje kitoje vietovėje mokytojams ir mėgėjams? Dalykas nieku būdu nedelstinas.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleista, rodos, 4 iš viso Deklamatoriai bei vadovėliai, o JAV-se nuo 1911 metais išleisto Kl. Jurgelionio Deklamatoriaus daugiau nieko nebegirdime šioje srityje. Užuojautos vertos ir kitos gretimos sritys. Dabar surengta tautinių šokių vadovams kursai. Bet kada susiprasime pamokyti programų vedėjus — pranešėjus, kalbėtojus (oratorius)? Laisvoje tėvynėje dažnai net svarbiausieji veikėjai ir valdžios atstovai (net vienas kitas ministras) prašydavo, kad žinovai prieš iškilmes ištaisytų kalbą, ją sukirčiuotų, tuo tarpu dabar? ... Žinoma, kitas klausimas, kaip “vaidinti” bekalbant, kaip stovėti, kaip judėti, balsą valdyti ir t.t. Nemažesnė gėda kartais žiūrėti į neskoningus kai kurių dirigentų judesius. Dažnai dejuojame, kad kitos tautybės Amerikoje labiau tais visais dalykais rūpinasi . . .
Sava kritika irgi nusmukusi, ligūsta, sušablonėjusi. Nedovanotinas šališkumas, net įkyrėjęs supratingiems skaitytojams, verčia arba liaupsinti savo srovės ar grupės menkus, mažyčius laimėjimus, arba nuolat girti ir perdėtai pradedančiąsias “žvaigždes”, arba perdrąsiai, net akiplėšiškai peikti jau daug pasiekusius savo srityje, diplomuotus ir turinčius ilgalaikį stažą aktorius, muzikus, solistus. Ir lyg tyčia, smarkesnės redakcijos, mėgstančios dažnai atsiliepti, kur reikia ir kur nereikia, bent recenzijomis, neturi savo bendradarbių tarpe nė vieno žinovo.
Publika? Masiškai imant, jos skonis permažai išlavintas. Rimtoji, objektyvioji kritika visados lavina žiūrovų skonį bei nusimanymą.
Blogiausias dalykas, kad dabartinis išeivijos jaunimas ne visur ir ne visados noriai jungiasi į tokius dvasinio atgajaus polėkius: aiškiai pasisako, kad gaila laiko, pakankamai turi kitokių malonumų, vargais negalais įtikintas lanko tiktai sporadiškai ir tiktai protarpiais, o kiečiau įpareigotas ilgai nebeištveria. Tad kurgi idėjos, brangūs tikslai, džiaugimasis savąja kultūra? Argi visa tai lengva širdimi metama į šalį, nors esame iš šalies visiškai nevaržomi? Argi silpnas, neatsparias tautybes ryjančiam amerikonizmo katilui aukojame savo begalinės vertės lobius, norėdami sąmoningai nutausti?
Skaudžios išvados nenoromis verčia priminti, kad 1) kultūringoji tauta teigiamai ir naudingai veikia savo mažiau kultūringus kaimynus, 2) net nugalėtoji karo metu kultūringoji tauta ilgainiui padaro žymios įtakos savo nekultūringam nugalėtojui, arba nugalėtojams, 3) priespauda iššaukia reakciją, vadinasi, mumyse gimtų didesnis ryžtas savam teatrui, jeigu nebūtume šiandien laisvi mus globojančiose šalyse ir ... kiek dar argumentų rastume prieš mūsų pavojingai gausėjančius silpnos valios atstovus? Argi galų gale tik vergai privalo meno?
Daugybę dar turime šitokių opių, bene kiekviename žingsnyje jaučiamų skaudulių, bet čia — ne vieta plačiau apie tai kalbėti. Gana tokių skaudžių šiandieninės išeivijos nuosmukio gretinimų su žaviomis anų laikų prošvaistėmis tėvynėje. Grįžkime prie temos.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į KILNIUOSIUS TIKSLUS
Žvilgterėkime į pirmuosius kuopelės žingsnius. Didžioji pradedančiųjų mėgėjų yda— perdaug skubus veržimasis scenon, viešumon. Įtikinę jau turimus busimuosius aktorius, kad susidariusiąją kuopelės sudėtį norime laikyti tinkama pastoviems, rimtiems visos kariuomenės tikslams, kuriems pasiekti reikia gerokai pasimokyti, pasilavinti pagal numatytą planą per 8 mėnesius ir ištisam kursui per 3 metus, pradėjome masinantį įsibėgėjimą svarbiose pradinėse šakose, k. a.: balso statymas, raiškus skaitymas, deklamavimas, improvizacija, plastika, šokiai, vaidybinė technika, scenos technika, grimas, tarpais pridėdami kiek žinių iš lietuvių kalbos ir literatūros, meno istorijos, teatro istorijos, psichologijos ir kitų dalykų, nors kitų nei lektorių, nei instruktorių, nei mokytojų nebuvo nei vieno. Bendrai tokių specialistų Lietuvoje buvo reta. Tik vėliau porą sezonų pagelbėjo ritminės gimnastikos ir plastikos srityse Iljinskaitė - Mintaučkienė, atsietinėmis gi paskaitomis — gen. št. plk. J. Lanskoronskis.
Čia pat pažymėsime, kad šitų pagrindinių žinių bei praktikos teikimas galėjo būti tiktai konspektyvus, mažomis dozėmis. Tuo pačiu metu buvo rengiamasi ir scenon žengti.
Netrukus, po tam tikrų pasitarimų su karo vadovybe, paaiškėjo ir artimiausieji kuopelės tikslai:
a) lavinti dalyvius vaidyboje, muzikoje ir šokyje, pridedant būtinus šalutinius dalykus,
b) sudaryti bent įmanomą, įvairiais požiūriais tinkamą, kariuomenei teatrinį bei koncertinį repertuarą,
c) vaidinti kariams pafrontėje ir nuolatinėse įgulose,
d) vaidinti ir koncertuoti savo iniciatyva ir kvietimais, arba sutartimis šauliams, skautams, moksleiviams, darbininkams, organizacijoms ir viešai Kaune bei provincijoje ir juo toliau, juo daugiau visokių įdomių ir viliojančių tikslų nurodė patsai kuopelės augimas, brendimas, arba buvo įsakyta siekti.
Malonu prisiminti, kad Kariuomenės štabo karo mokslo skyriuje turėjome mums palankų karių mokymo vedėją pulkininką leitenantą, vėsiau profesorių, Vaclovą Biržišką, išsamų patarėją, ir tarpininką santykiuose su vyresnybe ar su kariuomenės dalimis.
Paūgėjus, duota kartkarčiais iškilmingų, reprezentacinio pobūdžio vaidinimų bei koncertų Kaime, Klaipėdoje (gubernatorių J. Budrio ir A. Merkio kvietimais), ramovėse jų pačių, arba birutininkių, iškilmėms ar baliams, pulkų šventėse, civilinių organizacijų pokyliuose, gegužinėse ir t.t.
1920 m. balandžio 6 d. tame pačiame klube buvo pastatyta pirmoji premjera — Vyno Jieškojimas — M. Baluckio 2 v. komedija, J. Jaunučio - Strazdo versta. Vaidinta be gastrolių kitur, toje pačioje scenoje, kintančiomis vaidintojų sudėtimis, 9 kartus. Pastatymas šiek tiek palengvintas, besiderinant prie vaidintojų pajėgų stiprumo, bet nusileidžiant tik tiek, kiek leido teorinių sąlygų ribos. Esmė buvo lengvai įkandama nestipriai trupei, patsai apipavidalinimas nereikalavo didelių išlaidų. Nors klubas tvirtai stovėjo ir jo apyvarta aiškiai augo, bet pirmam pradedančios kuopelės vaidinimų sezonui gal nebūtų apsimokėjusi labiau rizikinga sąmata.
Greta viešpatavo stipri paskata — Glinskio studija. Mūsų pretendentai į aktorius lankė visus studijos vaidinimus, kritikavo, lygino su savais ir iš to mokėsi.
Tiktai sulaukus aiškios pažangos, kuopelė nebijojo sunkesnių veikalų bei didesnių lėšų skyrimo ir per tai pasiekė girtinų rezultatų. Bet pradžioje reikėjo taikintis prie klausytojų gabumų ir prie žiūrovų skonio — lengvo turinio ir lengvo žanro. Nei vaidybinės priemonės, nei interpretacija negimsta savaime, bet tik palaipsniui leidžiasi iššaukiamos vis gilesnės ir techniškesnės.
Tuo tarpu svarbios temos — tėvynės meilė, kario garbingumas, kariškos idėjos, dvasia, ryžtingumas, draugiškumas, aukojimasis, kantrumas ir kiti kariams skiepytini privalumai — nėra dažnos scenos kūriniuose. Visuomet keliant prieš akis tokius tikslus, negalima jų pasiekti su pirmamečiais mėgėjais. Reikia ilgesnio laiko ir didesnio patyrimo.
Vengta žalingos mados priveistų sulietuvintųjų veikalų, kadangi literatūroje ir muzikoje, po gana griežtų protestų iš autoritetingų šaltinių, tartum paaiškėjo, kad jau esą nugalimi. Dabar, nesiknaisiodami tokiuose scenos veikaluose, kuriuos belietuvinant net autorių pavardės būdavo nuslepiamos, prisiminkime nors vieną vėliau sukurtą muzikos pavyzdėlį, iššaukusį nemaža spėliojimų — Oi berneli, vienturį, — J. Tallat-Kelpšos duetą. Panašus į nepaprastai populiarų rusišką duetą Van’ka - Tan’ka, bet jau tiek nutolęs, kad nebelieka įtarimo, esą Tallat-Kelpša panaudojęs rusišką pagrindą. Tat nebūtų sulietuvinimas, o gal tik sekimas, nors panašaus turinio, nuotaikos, struktūros ir detalių; bet tenebūna šita užuomina nei priekaištas, nei įtarimas.
KELIO TARPSNIAI BE VINGIŲ IR SU VINGIAIS
Pažvelkime į pradžioje vaidintus veikalus, derindami jų atliktų spektaklių skaičius:
Meška, A. Čechovo 1 v. juokai, A. Klimo išvarsta, vaidinta 36 kartus;
Kuprotas oželis, S. Čiurlionienės - Kymantaitės 1 v. vaizdelis, 32 k.;
Jaunikis, A. Čechovo 1 v. juokai, gal tai Piršlybos, P. Pundzevičiaus (Petliuko) išversta — 28 k.;
Lapkus, E. Rucevičienės sulietuvinta 3 v. tragikomedija, — 24 k.;
Velnias — ne boba, P. Petliuko 2 v. komedija, — 21 k.;
Gegužis, S. Čiurlionienės - Kymantaitės 1 v. vaizdelis, — 18 k.;
Aukso dievaičiai, M. Baluckio 3 v. komedija, (Grube ryby) J. Balčikonio išversta — 17 k.;
Advokato patarimai, J. Baffico 1 v. komedija, E. Rucevičienės išversta, — 16 k.;
Apsiriko, Žemaitės 2 v. komedija, — 16 k.;
Nesipriešink, Z. Przybylskio 1 v. komedija, A. Kaupo (Šėlimo) išversta, — 15 k.;
Namai — pragarai, Vaižganto 1 v. vaizdelis, — 15 k.;
Žvakutė užgeso, A. Fredro 1 v. komedija, K. Alytos išversta, —14 k.;
Alyvos žydi, Z. Przybylskio 1 v. komedija, K. Puidos (K. Žegotos) išversta, — 13 k.;
Trys mylimos, Žemaitės 3 v. komedija, — 10 k.;
Vyro jieškojimas, M. Baluckio 2 v. komedija, J. Jaunučio Strazdo išversta, — 9 k.;
Gaila — ne visi autoriai, ne visi vertėjai susekta.
Suprantama, tai buvo pirmieji žingsniai per pirmuosius ketvertą metų. Maždaug pusė tų veikalų yra lietuviški ar beveik lietuviški. Bent autoriai — lietuviai. Tiktai verta pastebėti, jog Lapkus, naujas dalykas, bene vienintelis iš mūsų statytų sulietuvintų veikalų, pamėgtas dėl naujumo, gero sceningumo, visados aktualios “šeimos draugų” temos ir gundančių vaidybos priemonių.
Velnias — ne boba — meistriškai sudaryta komedija, tiktai poroje vietų tekstas — beveik tikslus vienos A. Čechovo apysakaitės vertimas.
Kad ir nematome čia visiškai artimų kario sielai išgyvenimų, tačiau šiaip eiliniam žiūrovui daug patraukos atskleista: daug sąmojaus, linksmo nuteikimo, lengvai suprantamo turinio, bemaž iš karto užsimezgančio ryšio su žiūrovais ir, be to, pamokomų išvadų, susijusių su pramoginiais pagrindais.
Gilesnių įspūdžių paliko, rimtesnio nagrinėjimo sulaukė ir didesnio pritarimo pelnė, iš auklėtojų ir spaudos, Namai — pragarai, Kuprotas oželis, Velnias —ne boba, Lapkus ir Meška, nors Namai — pragarai paties autoriaus neperdaug tebuvo vertinami. Meška, nors ir lietuvių kalba vaidinta, mielai buvo kviečiama į rusiškos Kauno visuomenės meno vakarus. Primityviems naujokėliams, antai, tiesiog į širdį pataikė, nepaprastai sužavėjo Trys mylimos, net iki tokios ekstazės, kad komedijos herojų, kapitoną Gedmantą, po vaidinimo ant rankų nešiojo.
Jeigu vienur kitur galvojama taip, kad veikalas turi pasisekimo tol, kol publika ganėtinai lanko, t. y. kol biletų kasa gauna pajamų, nors ir būtų nerimta pagal tokias žymes spręsti apie kūrinių vertingumą ar autoriaus talentingumą, tai mūsų kuopelėje galiojo kitoks artėjimas į žiūrovą, kitokie santykiai su žiūrovu, tad ne visados spektaklių skaičiai rodytų veikalo pasisekimą. Daugumas neapmokamų vaidinimų skirta įsakymo keliu, apmokamų vaidinimų įvairiems tikslams įvairiose vietose leista pagal galimybes, nekenkiant bendrajai programai. Štai Advokato patarimus noriai kviesdavosi ramovės, Aukso dievaičius — civiliniai. Tokiomis aplinkybėmis, nė nekalbant apie kurio veikalo tobulumą, reikia priminti, jog laimingiau pavykęs pastatymas, režisūra arba stipresnė, ryškesnė mėgėjų vaidintojų sudėtis ir geresnis susivaidinimas negarantavo iš anksto didesnio vaidinimų skaičiaus ir priešingai — kiek blankesnis spektaklis galėjo būti kartojamas tiek, kiek buvo reikalauta. Tad gaila, kad programinės ar techniškos kliūtys neleido kaikuriems reikalams švankiau paplisti įvairių gerbėjų scenose.
Pravartu būtų suskaidyti bendrus vaidinimų skaičius, pažymint vaidinimų vietas, bet dabar tatai ... — nebeišsprendžiamas uždavinys.
1920 metais įsisteigusioji Lietuvių meno kūrėjų draugija ėmėsi organizuoti Tautos Meno teatrą, stengdamasi suburti į vieną teatrą įvairuojančias režisorių, aktorių ir studijų klausytojų grupes. Glinskis ir Vaičkus, besitardami sujungti savo jau aiškiai išprususius vienetus, įsteigė naują Angos teatrą, lyg dar vieną pakopą laiptuose į profesinį teatrą. Bet, rodos, tik vieną kitą vaidinimą bendromis jėgomis išleidus ir dar ne visus savo vadovų sekėjus patikrinus, rudenėjant sparčiau pažengta prie jau vieno bendro Dramos teatro, atidaryto gruodžio 19 d.
Ne visi Glinskio studijos aktoriai perėjo į tąjį teatrą, ne visi buvo pakviesti, ne visiems tarnybinės sąlygos leido, tačiau studijos vaidinimai klube suretėjo ir pagaliau visai nutrūko, o mūsų karių kuopelės vaidinimai savaime turėjo padažnėti. Gera, kad vienas kitas iš viliojamų prie galingesnių polėkių ar trauklesnių perspektyvų, parodė didesnės meilės savo kuopelei, nenorėdamas ardyti vešliai augančio sambūrio ir neapleisdamas jo.
Kadangi savų vaidinimų klubui nepakakdavo, gi pašaliečių rengėjų koncertai turėjo tik jiems rūpimų tikslų, tai klubas užpildydavo laikines spragas savo rengiamais koncertais, kuriuose kaskart dalyvavo tūlas iš mūsų kuopelės greta su įvairiais gastroliuotojais. Šiaip ne vien tik kariai ar jų šeimos, bet ir visokie klubo svečiai jau buvo pamėgę klubą ir geidavo nuolatinių pobūvių.
(bus daugiau)
