JIE KOVON EITŲ...
PRANYS ALŠĖNAS
Kad gyvenimas išeivijoj žaloja lietuvybės veidą, to, manyčiau, permaža pasakyti. Išeivija, tiesiog, žudo lietuvybę, nutautina mūsų tautos vaikus ir daro begaliniai didelius nuostolius mūsų tautos ateičiai. Tenai — Tėvynėje — mūsų tėvynainiai žudomi fiziškai, o čia — išeivijoj — dvasiškai.
Tačiau ir šiame atvejuje yra išimčių. Kaip fizinėms ligoms nevisi žmonės vienodai pasiduoda, taip lygiai ir dvasinėms. Yra išeivijoj lietuvių, kurių atsparumu nutautėjimui netenka abejoti. O tų atspariųjų eilėse, nesuklysime pasakę, yra visi mūsų Laisvosios Lietuvos laikmečio atsargos kariai.
Mūsų buvusieji “žaliūkai” — tai kiečiausias riešutas nutautėjimo ligai. Lietuvis, atsargos karys, yra tiek suaugęs su Lietuva, kaip savo Tėvyne, jos likimu, vargais ir džiaugsmais, kad jo atplėšti nuo jos — niekas negalėtų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretos — mūsų jaunimui buvo nepamainoma įvairiausių sričių lavinimosi mokykla, taip lygiai mūsų kariuomenė buvo jiems didžiausia patriotizmo skiepytoja.
Lietuviai kariai, pradedant 1918 m. nepriklausomybės kovomis, guldė galvas už Tėvynės laisvę. Ir vėliau — jie buvo pasiryžę visuomet tai padaryti. Jeigu nebuvo pakeltas ginklas prieš raudonuosius okupuojančius mūsų kraštą — tai krašto vyriausybės apsisprendimo reikalas. Ar vyriausybė toje srityje padarė klaidą, vengdama savižudybės kovoje prieš šimteriopai skaitlingesnį priešą, ar teisingai pasielgė — ateis laikas ir istorija tą apspręs, išaiškins. Tačiau šis sprendimas, anaiptol, nebuvo lietuvio kario, kaip tokio, bailumo pažymys, ar jo netęsėjimas pažado ginti Tėvynę, nesigailint nei sveikatos, nei gyvybės.
Nepriklausomo gyvenimo laikotarpis musų kraštui suteikė visiškai kitokį veidą. Nuteriota carinės Rusijos provincija — buvo tapusi žydinčiu ir žvilgančiu kraštu. Nūdien, nors ir vėl tas viskas sugriauta, išnaikinta, tačiau istorija turi išlaikiusi tą darbštaus lietuvio pavyzdį, jo kūrybingumą, norą ir mokėjimą laisvai gyventi.
Visiškai teisingi žodžiai, kuriuos čia cituoju iš atminties ir kuriuos yra pasakęs buvęs laisvosios Lietuvos kariuomenės vadas, gen. St. Raštikis:
“Jeigu ne mūsų kariuomenė, nebūtų nepriklausomybės laikotarpis mums tęsęsis dvidešimt tris metus. Jis būtų buvęs daug trumpesnis ir butų buvę daug mažiau pažangos padaryta”...
Lietuvių atsargos karių rastume visame plačiame pasaulyje, pradedant klaikiais Sibiro plotais, kur jie vargsta sunkiam ištremime, ir tolimuose Australijos, Venecuelos, šiaurinės bei Pietinės Amerikos kraštuose. Tenai jie, nors gyvendami laisvėj, taip pat kenčia Tėvynės ilgesio bei nostalgijos kamuojami. Jie nuolat pasiryžę stoti į kariuomenės eiles ir žygiuoti Tėvynės vadavimo frontan. Jie būtų geri talkininkai nūdieniam laisvajam pasauliui, jeigu jis ryžtųsi imtis reikiamų žygių prieš baisųjį laisvės priešą — komunizmą.
Jeigu sugaustų karo trimitai, šaukią laisvės trokštančią žmoniją į Kryžiaus žygį prieš baisiuosius tironus, lietuvis karys, nežiūrint kur jis šiandien begyventų, imtų į rankąs ginklą ir žygiuoti! vaduoti savo Tėvynės ir savo brolių bei seserų iš Sibiro vergijos.
Gaila, nesiryžta laisvojo pasaulio galiūnai imtis žygio panaikinti didžiąją XX amžiaus gėdą — sovietines darbo vergų stovyklas, kuriose kenčia apie 20 mil. žmonių. Buvę naciškieji kacetai panaikinti, tačiau to paties sukirpimo sovietų vergų stovyklos, tik daug gausesnės, tebeegzistuoja...
Dar norėtųsi užsiminti apie pasigirstančius išeivijoje priekaištus buv. Lietuvos kariui. Pasitaiko čia tokių žmonių, kurie, išnaudodami laisvosios spaudos skiltis, kartais pavaikšto, tarytum tie kaimo peštukai, pasileidę apyvarus ir priekabių bejieškodami. Jiems užkliūva gražusis mūsų nepriklausomybės laikotarpis, o taip pat ir mūsų buvusi kariuomenė. Jie mėgsta pasityčioti, pasijuokti iš buv. kariuomenės “blizgančių sagų” ir pan. Be abejonės, tų straipsnių autoriai patys nėra buvę kariai ir praktiškai apie kariuomenę nieko nežino.
Kad nepriklausomybės laikotarpy įvairiose srityse buvo daugiau ar mažiau klaidų — niekas to neginčys. Bet, ar dabar laikas ir vieta tas klaidas nagrinėti, jas išpūsti ir iš adatos vežimus priskaldyti?
Klaidų darymas — tik ir parodo, kad buvo dirbta, nes tik tas neklysta, kas nieko neveikia. Nepriklausomybės laikotarpio, o taip pat ir buv. laisvos Lietuvos kariuomenės kritikai, kaip drambliai porcelano krautuvėj. Iš jų naudos jokios, o žalos — daugybė. ..
Atsargos kariams, netenka abejoti, tokios “palaidų apyvarų vaikštynės” svetur — yra svetimas amatas, nes jiems perdaug brangus Tėvynės laisvės atminimas, kad jie galėtų jį teršti... Tokių straipsnių autoriai — yra kitokio plauko.
Šmeižiančio stiliaus straipsniai išeivijos spaudoje — dargi yra labai geri talkininkai lietuvių jaunimo nutautėjimui, nes tie, kuriems nebuvo lemta matyti Nepriklausomos Lietuvos, prisiskaitę šmeižtų, tegali galvoti: Kam mums rūpintis apie tokią Lietuvą, nors ir tėvų žemę, kur tik negerovės klestėjo.
TURĖTUMĖT ŽINOTI
Kad didelės valdžios sukūrimas išdavose sukuria tironiją. Tačiau yra stengiamasi sukurti pasaulinę valdžią per Jungtinių Tautų Organizaciją (UNO).
Kad žurnalas “U. S. News and World Report” yra pranešęs, jog apie 50% iš 1300 vadovaujančių pareigūnų Jungtinėse Tautose (UN) yra arba komunistai arba seką komunistų nurodymus. Vien tik Sov. Sąjunga ir jos satelitai J.T.sekretoriate turi 237 augštus pareigūnus.
Kad 1952 m. Free Trade Union Committee, priklausantis Amerikos Darbo Federacijai, atkreipė J. Tautų dėmesį į baisų faktą, kad užimtoje Kinijoje komunistai įvykdė 14 milionų politinių žmogžudysčių. J. Tautos tačiau nesiėmė jokio veiksmo.
Kad Jungtinių Tautų charta buvo paruošta Rusijos komunistų ir Amerikos Valstybės departamento atstovo Alger Hiss, kuris buvo nuteistas už melą, kai užsigynė, jog išdavinėjo Sovietų Sąjungai J.A.V. paslaptis. Tokį pareiškimą padarė J.A.V. Kongrese atstovas Usher Burdick, 1954 m. balandžio 28 d.
Kad 1953 m. J.T. Econominė Ir Socialinė Taryba buvo prašyta aptarti vergų darbą Sovietų Sąjungoje. Tačiau Taryba tą klausimą pašalino iš savo dienotvarkės. Kas liečia J. Tautas, vergija Sovietijo-je gali tęstis ir toliau. A.M.
