TAUTINĖS VIENYBĖS KELIAS
A. MUSTEIKIS
Tautines vienybės idėja ir jos ugdymas išeivijoje yra vienas esminių laidų bendroje kovoje dėl krašto ir tautos laisvės atgavimo ir lietuvybės išlaikymo. Ji išsaugo tautos gyvatos tęstinumą, ji suteikia jėgų išsilaikyti tautai patekus nelaimėn ir kartu suburia tautos dvasines ir materialines pajėgas kovai su krašto priešu. Šitaip nusakę tautinės vienybės svarbą tautos gyvenime, o ypač išeivijoje, su didžiausiu širdies skausmu matome, jog jos šiandien neturime ir nėra duomenų, jog ją turėsime artimoje ateityje.
Kyla klausimas, kodėl jos netekome? Kurios priežastys privertė ją suardyti? Plačioji visuomenė daugeliu atvejų vis dar suranda bendrą kalbą svarbiaisiais tautos reikalais, kai politinių grupių vadovaujantieji asmenys labiau ir labiau gilina tautinės neapykantos prarają. Šių dienų spauda, išskyrus šį nepartinį žurnalą, išmarginta pravardžiavimais bei niekinimu priešingos grupės žmonių. Kai kurie atsakingieji laikraščių redaktoriai yra taip toli nukrypę į nekultūringą ir neapykantos pilną polemiką, jog šioje vietoje nedrįstame pacituoti jų išvedžiojimų.
Tautinei vienybei atstatyti pasirinktas būdas ar metodas yra pasenęs, nekultūringas ir jis teigiami! vaisių neduos. Kiekvienas pedagogas pasakys, jog vaiko niekinimu nepataisysi, greičiausiai jį dar blogesniu padarysi; tik labai retais atvejais ir labai atsargiai panaudojant neigiamas priemones galima jį atitiesti ir vėl pastatyti ant tikro kelio. Gi suaugusiems ir pakankamai apsišvietusiems asmenims neigiamo aspekto priemonių naudojimas darniam sugyvenimui atkurti visiškai netinka. Vien kaltinimais ir priekaištavimais, nors ir labai kilniais motyvais būtų reikalas grindžiamas, tautinės vienybės neišugdysime. Šitai parodė pastarųjų kelerių metų mūsų spaudoje vestoji propaganda ir polemika dėl bendros veiklos suderinimo kovoje su tarptautiniu priešu, kuris laiko mūsų tėvynę pagrobęs ir tautą pavergęs. Ir jeigu toks būdas bendradarbiavimui jieškoti ir toliau bus naudojamas, mes stosime ant slidaus kelio, kuris gali nuvesti į visišką susiskaldymą ir, pagaliau, tautinės visuomenės išnykimą išeivijoje. Jei partijų vadovai ir jiems talkininkaujančioji spauda nesupras savo žalingojo darbo, statydami savo partijos reikalus augščiau, negu krašto ir tautos, jie ir tik jie bus atsakingi ir už tai tautos pasmerkti. Kai partijos reikalai nulemia vadų laikyseną, tuomet nesigailima jokių negražių kaltinimų savo politiniam priešui. Savoje akyje nematoma jokio krislo, kai priešo — didžiausius rąstus įžiūrima. Savų klaidų nenurodoma, nes tai pakenktų partijos neklaidingumui ir jos vadų nepamainomumui. Iki šiol nė viena pusė nepasisakė padariusi politinių klaidų. Jei jos įvyksta, tai suverčiamos priešingai pusei.
KAS DARYTINA TAUTINEI VIENYBEI ATSTATYTI?
Tautinei vienybei atstatyti pirmiausia reikia pasirinkti tinkamas metodas, pagrįstas moksliniu aspektu. Iki šiol užimtoji partijų vadų ir spaudos akcija yra visiškai netinkama. Panašų tik žiauresnį metodą vartoja maskviniai kraugeriai, suruošdami liaudies teismus ir tuo būdu sunaikindami savo režimo priešus. Koliojimosi ir purvinimo metodas mūsų visuomenėje neturi pasisekimo, jis jos nevienija, bet dar labiau skaldo. Plūdimosi priemonės jau iššaukė reakciją. Bet kokių balsavimų ar liaudies teismų organizavimas tautinės vienybės neatstatys. Tautinei vienybei sukurti mums reikia pasirinkti kultūringą, moksliškai paremtą metodą, kuris remiasi objekto analize ir sinteze.
Tarpgrupinės nesantaikos analizė yra antrasis žingsnis į tautinės vienybės kelią. Nesantaikos priežastingumo nustatymas yra galimas ir tikras, jei šioji analizė bus atlikta tinkamų asmenų ir tinkamu metodu. Jei, sakysime, cheminių elementų mišinį analizuos chemikas ir naudos mokslinį metodą, tai analizės duomenys bus tikri, bet jei tą darbą pavėsime žmogui, nors ir augštojo mokslo, kuris neturėjo reikalų su chemija, analizės rezultatai išeis ne tik netikslūs, bet gal net juokingi: jis gali surasti tokių elementų, kurių ten visai nebuvo įmaišyta, šitokių reiškinių mes prigyvenome mūsų politinėje tarpgrupinėje veikloje. Politinės nesantaikos priežastis nagrinėjo tokie žmonės, kurie tikrų nesantaikos duomenų neturėjo, arba, jei turėjo, jų buvo nepakankamai, arba jie nesirėmė objektyvumu, bet laikėsi partijos doktrinos. Ikišiolinis nesusipratimų aiškinimas ne tik neiškėlė esminių nesantaikos veiksnių ir aplinkybių, bet tiktai šmeižė priešą, prisidengiant kilniais krašto vadavimo obalsiais.
Nustatę nesantaikos priežastingumą, iškėlę padarytas klaidas ir netinkamus ėjimus, turime sudaryti tautinės vienybės pagrindus, dėsnius, kuriais vadovaujantieji galėtų rasti kelią į tautinę vienybę, kuri apjungtų visas pozityviąsias visuomenės jėgas mūsų krašto ir tautos vadavimui iš tarptautinio priešo nagų. Šitam žygiui reikia tautinių dvasios didvyrių, kurie, užmiršę, ar bent laikinai atsižadėję partinių siekimų, išdrįstų pasakyti visuomenei padarytas klaidas, išdėstytų savo pažiūras, aiškiai nusakytų politinio bendradarbiavimo dėsnius. Jei šitaip pasielgtų visų politinių grupių vadai, atpultų visokie koliojimai spaudoje, priekaištai vieni kitiems ir greičiausiai būtų surastas kelias krašto laisvinimo byloje.
Žinodami, jog ikišiolinis politinių partijų ir ypač spaudos pasirinktas kelias neveda vienybėn, bet. priešingai, dar labiau ją skaldo, turime reikalauti šių dalykų:
1) Spauda nustoja variusi savo politinių priešų niekinimo ir šmeižimo propagandą, tautinės vienybės klausimais deda tik teigiamo pobūdžio straipsnius, parašytus tik atsakingų partijų asmenų.
2) Partijų vadai patiekia teisingą informaciją apie buvusius nesutarimus, išdėsto savo pažiūras dėl politinio bendradarbiavimo, atsisako reikalavimų dėl kažkokių primatų, nes kada reikia kovoti su priešu dažniausiai niekas nereikalauja sau didesnio fronto.
3) Visų politinių ir regionalių sričių po lygų skaičių atstovų sudaro bendrą kraštui vaduoti tarybą, kuri savo rėžtu išsirenka vykdomąjį komitetą, tarybos nustatytiems darbams atlikti.
Jei šitokiu keliu mūsų spauda ir partijų vadai nueitų, visuomenės skaldymas automatiškai sustotų, tautinė vienybė vėl suklestėtų ir prasidėtų pozityvus politinis ir kultūrinis darbas ne tik viršūnėse, bet ir paskirose kolonijose. Tad, pabuskite, spaudos redaktoriai, ir politiniai vadovai, nes nešate didelį ir labai atsakingą darbą prieš visą lietuvių visuomenę.
