Lietuvos karių atsiminimai

KARTĄ ITALIJOJ

 

B. VRUBLEVIČIUS

Bevartant savo dienoraščio jau gerokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo ir šiandieninius atominius laikus, štai dar vienas įvykis stoja prieš akis. Tai buvo 1944 m. Kalėdų išvakarėse per Kūčias.

Jau prieš kurį laiką mūsų priešlėktuvinės artilerijos 843-čias Abteilung’as (lygus vienam batalionui) buvo iš Rusijos rytų fronto atkeltas ir apsistojo apie 30 km nuo Adrijos jūros. Pirmoji baterija stovėjo Godroipo bažnytkaimyje, jos uždavinys buvo — saugoti svarbų geležinkelio tiltą. Daugumas vokiečių švenčių proga buvo paleisti namo, liko vos po tris vyrus pabūklo tarnybai. Savo būryje buvau vienintelis lietuvis. Mat, mobilizavę prievarta jaunuolius, “saugumo” dėliai, nepasitikėdami, mus visus išbarstė po vieną ar po du tarp vokiečių, net neleido atostogų ar šaudyti. Ir tik jau vėliau pastebėjo, kad ir lietuviai verti dėmesio bei pagarbos.

Tvirtai įsikasę 3.7 cm pabūklus vynuogynų laukuose, užsimaskavę, tą gražų, ramų Kūčių vakarą ruošėmės toli nuo tėvynės ir namiškių, nors kukliai, atšvęsti šventę.

Gavę kiek dovanų, skanumynų, su eglaitėmis išpuošę savo barakus, visi buvome gerai nusiteikę, net giedojome Stille Nacht, jų mėgiamą Kalėdų giesmę. Man, buvusiam Vilniuje čiurlioniečiui, nemažam muzikos ir dainos mėgėjui, teko “organizuoti” iš kelių senų vokiečių chorą. Bet, deja, neilgai teko mums linksmintis. Staiga išgirdome sargybinio šauksmą: “Fliegeralarm!” žaibo greitumu, stachanovietiškai, šokome laukan prie pabūklų. Tačiau šaudyti buvo neįmanoma, nes amerikiečių bombonešiai skrido 8 km augštyje, turėjome slėptis ir laukti... kalėdinių dovanų. Netrukus ir sulaukėme. Mus apšvietė, išmesdami tam tikras žvakes su parašiutėliais ir po to pasipylė, lyg lietus, bombos. Pasidarė gana karšta. Bombos taip arti krito, kad viena net į mūsų bunkerį pataikė. Kiekvienas iš mūsų jautėsi lyg mirusių tarpe esąs. Galvojau sau: “Štai, tau ir Kalėdos, bus man amen! O gaila būtų čia Italijos žemėje žūti, dar jaunas esu, vos dvidešimt vienerias Kalėdas teko matyti... Ak,” sakau sau mintyse, “sudie, Tau Lietuva, jau nebegrįšiu į tėviškės pastogę ir nebematysiu sesių lietuvaičių”. Ir taip užsisvajojau, kad net visai užmiršau bombardavimą. Išlipęs iš duobės, žiūriu, jau viskas nurimę ir lėktuvai dingę.

Grįžę į bunkerį mano draugai manė, kad manęs jau ir gyvo nėra. žinoma, džiaugėmės išvengę nuostolių, tik vienu baraku buvo mažiau. Tęsėme šventines iškilmes toliau.

Lygiai vidurnaktį ir vėl pavojus! Šį kartą svečius turėjome anglų naikintuvus, kurių apie 20, buvo pasiryžę žūtbūt sunaikinti tiltą. Tuojau visi šokome prie pabūklų juos pasveikinti. Mūsų taikintojo Kocho nebuvo, todėl aš šokau taikintojo vieton šaudyti — buvo gera proga. Vadas Itn. Pletz šūktelėjo įsakymą — “Ugnis!” Na, ir prasidėjo pragariška šūvių simfonija... Man šovinius padavinėjo storasis Paulius Schmidtas iš Silezijos, kalbąs lenkiškai. Prožektoriams sugavus lėktuvą, turėjom tučtuojau leisti ugnį, nes naikintuvai buvo judrūs ir puolė iš visų pusių, šaudžiau pirmą kartą, buvo įdomu ir gražu, matėsi kaip šviečiamieji sviediniai krinta pro naikintuvo nosį.

Mano vargšas Paulius, kišdamas šovinius, žiūrėdamas augštyn ir man šaukdamas: “Suk į kairę, į dešinę, augštyn”, ir panašiai, net ir nepastebėjo, kad automatiškas pabūklas nupjovė jam pirštą. Iš to džiaugsmo, kad mudu pataikėme į vieną lėktuvą, kuris tik sužybčiojo ir nukrito už kelių šimtų metrų, jis vis šaukė man. Aš irgi buvau nemažiau patenkintas, nes tai buvo mano pirmas “krikštas” ir pirmas kliudymas. Kai baigėm šaudyti ir viskas nurimo, tik tada Schmidtas sudejavo ir apalpo. Pirštą radome ant žemės jau visą pajuodavusį.

Ligoninėje jis išbuvo net du mėnesius. Prieš pat karo galą mudu gavome geležinius kryžius — E.K. 2, jais buvo apdovanoti dar du kiti lietuviai.

Baigėsi karas ir mes patekome nelaisvėn kartu su vokiečiais kaip “savanoriai ir nusikaltėliai”...

BELAISVIO PASAKOJIMAS

 

ANT. BERNOTAS

Žemiau dedamas pasakojimas yra žydo Giršos F., kilusio iš Vilkaviškio miesto. Iš pasakojimo matyti, kaip ir kokiais būdais bolševikai karo metu suformavo taip vadinamą “lietuviškąją diviziją” (16) ir kaip ji dalyvavo kovose su vokiečiais.

“...Tarnavau konduktorium, vėliau šoferiu Vilkaviškio mieste. 1941 m. gegužės mėnesį baigiau šoferių kursus Kaune ir gavau teisę valdyti lengvas ir sunkias mašinas. Vos grįžau iš kursų ir mane paskyrė Vilkaviškio apskrities kompartijos šoferiu. Nuolat važinėjau su kompartijos ir NKVD valdininkais po visą apskritį. Su savo lengva mašina dalyvavau prie lietuvių vežimo birželio 14 ir 15 dienomis. Aš suimtuosius vežiojau iš miesto į geležinkelio stotį.

Prasidėjus karui, jo pirmosios dienos ankstų rytą, aš gavau paliepimą vykti į turgavietės aikštę, iš kur turėsiu vykti nurodyta linkme. Nuvykęs į aikštę, radau daug sunkvežimių ir kariuomenės. Man įsakė imti vieną sunkvežimį, į jį sulipo apie 30 raudonarmiečių ir aš juos turėjau vežti tolyn. Beveik nesustodami mes vykome per Kauną ir Vilnių. Pravažiavome Minską ir sustojome tik Smolenske. Čia buvo ramiau ir vokiečiai nebe taip bjauriai bombardavo, todėl mane paleido ir išdavė pažymėjimą, kad esu šoferis ir atvykau iš Lietuvos. Tačiau vokiečiai greitai pradėjo bombarduoti ir Smolenską ir visi gyventojai ėmė bėgti tolyn. Su bėgančiaisiais aš atsidūriau Voroneže. Su gautu pažymėjimu aš kreipiausi į autobazę norėdamas tarnybos. Kaip šoferį, mane mielai priėmė ir davė sunkvežimį. Vežiodavau mieste autobazes prekes, dirbau tik 8 valandas per parą, gaudavau algos po 600 rublių per mėnesį ir kambarį ir gyvenau visiškai gerai.

1942 m. sausio 15. d. aš gavau įsakymą, kad esu mobilizuojamas ir turiu kreiptis į vietos vojenkomatą. Aš stojau ir buvau priimtas. Drauge stojo ir daugiau žydų ir lietuvių, kilusių iš Lietuvos. Visi mes buvome nugabenti į Gorkio apygardą, į Balachnos miestelį, kur buvo formuojama “lietuviškoji divizija”.

Pradžioje mane paskyrė į 167 šaulių pulką, bet po penkių dienų perkėlė į tos divizijos auto kuopą. Čia perėjau apmokymą ir gavau teises valdyti mašinas bei rusišką šoferio knygutę. Maždaug po 4 mėnesių buvau perkeltas į 249 šaulių pulko I-jį batalioną, 2 kuopą, kur buvau kaip paprastas šaulys.

1942    m. pabaigoje mūsų dalinį iškėlė į Tulos apygardą prie vietovės Ugrin, netoli Jasnaja Poljanos. čia buvau kaip sumanus eilinis ir nešdavau sargybą. Algos gaudavau po 10 rublių mėnesiui ir jaučiausi visiškai gerai.

Mano pulko vadu buvo plk. Šurkus, 2 kuopos vadu ltn. Aleksandravičius, kilęs iš Šiaulių. Lietuvos kariuomenėj tarnavęs puskarininkiu, buvęs batsiuviu. Jo padėjėju buvo ltn. Dargis (žuvęs kautynėse prie Orelio). Be to, pulke dar buvo ltn. Pateliūnas, šoferis ir ltn. Šiškys (žuvęs kautynėse prie Orelio; pats mačiau jį ligoninėje sunkiai sužeistą), Šiškys ėjo politruko pareigas ir buvo labai žiaurus. Kuopoje buvo labai daug žydų.

Stovint mums trečioje zonoje aprūpinimas buvo pakenčiamas.

1943    m. pradžioje divizija pajudėjo fronto link. Mums buvo pasakyta, kad vykstame ilgesniems užsiėmimams. Ėjome apie pusantro mėnesio, kol pasiekėme fronto antrąsias linijas. Pakeliui aš nebenorėjau eiti, apsimečiau sergąs ir buvau patalpintas į ligoninę. Mūsų dalinys sustojo vietovėje Jegorovka, Orelio ruože, netoli pirmųjų linijų. Bijodamas eiti į kautynes, aš pareiškiau gydytojui, kad sergu ir mane paskyrė į kuopos ligoninę sanitaru, čia buvo gerai ir netaip pavojinga. Čia pamačiau, kokius didelius nuostolius musų divizija turėjo kautynėse. Apie 90% vyrų žuvo, buvo sužeisti arba pakliuvo į vokiečių nelaisvę.

Kovo 1 d. aš susiginčijau su vienu leitenantu ir, kaip nedrausmingas, buvau išsiųstas į pirmąsias linijas. Nežinodamas, kur randasi mano dalinys, aš ilgą laiką klaidžiojau po laukus. Kovo 3 d. pasiekiau savo dalinį ir tos pačios dienos popietį, apie 15 val., mūsų kuopa gavo uždavinį atsiimti iš vokiečių vieną kaimą. Aš gavau šautuvą ir 15 šovinių. Bepuolant iššaudžiau tik 5 šovinius. Mums bepuolant vokiečiai apšaudė visų rūšių ugnimi, ypatingai buvo smarki minosvaidžių ugnis.

Buvau skeveldra sužeistas į šlaunį ir šaukiausi pagalbos, bet jos niekas neteikė. Aplinkui gulėjo daugybe užmuštų ir sužeistų karių. Mūsiškiai buvo atmušti ir likusieji gyvi pasitraukė. Aš su kitais sužeistaisiais nuėjau link vokiečių linijų ir buvau paimtas į nelaisvę”...

JŪRININKAI KASA BULVES

Leonas B.

1944 m. vasarą karo audra atbloškė mane į Vieną. Tuo metu Viena dar nebuvo paliesta bombardavimų Ir gyvenimas, palyginti, buvo gana saugus ir geras. Tačiau neilgai Vienoje tegyvenau. Kaip ir daugelis lietuvių jaunimo, patekau į vokiečių kariuomenę ir buvau paskirtas į vokiečių karo laivyną. Laivyno mokykloje mokslas karo metu buvo sustrumpintas iki 9 mėnesių.

Rugpjūčio 31 d. greituoju kariniu ekspresu per Berlyną atvykau į paskyrimo vietą — mažą Waren-Muritz miesteli Mecklenburgo provincijoje, maždaug 90 km nuo Berlyno. Mokykla, kuri vadinosi “9-te Marine Ersatz Abteilung” buvo maždaug apie 6 km nuo miestelio, netoli Muritz ežero. Į mokyklą vykdamas nė svajoti nesvajojau, kad čia rasiu lietuvių. Pasirodo, apsirikta. Jų radau apie 80, o po kelių dienų jų skaičius pakilo iki 90. Ten dar buvo apie 400 latvių ir 150 estų.

Mes, lietuviai, buvome beveik visi I-je kuopoje, kurio I ir II būriai buvo vien lietuviški. Tik labai maža dalis mūsiškių buvo kitose kuopose. Daug mūsų vyrų buvo studentai ar tik gimnazijas baigę. Vieni jų buvo metus atitarnavę Darbo Tarnyboje.

Po poros dienų reikėjo padėti savo civilinius drabužius ir apsivilkti vokiečių “marine landes-truppen” uniforma. Laikui bėgant, ėmė mažėti viltys, kad mes kada nors tapsime jūrininkai. Visas apmokymas buvo vien pėstininkų.

Po poros savaičių atvyko speciali vokiečių komisija, kuri kiekvieną išskirstė į vadinamus “laufbahn’-us”. Visi žemesniojo ūgio, bet ypatingai geros sveikatos, pateko į pirmąjį povandeninių laivų įgulos skyrių. Kiti į antrąjį — mašinų skyrių, gi visi augšto ūgio į 14 laivyno artileriją. Man pačiam teko šis paskutinis “laufbahnas”.

Visiems vyrams, paskirtiems į I ar II “laufbah-nus”, buvo išduotos mėlynos jūrininkų uniformos. Šiaip mes turėjom žalias uniformas su geltonais inkarais antpečiuose. Deja, viskas tuo ir pasibaigė. Be jokio skirtumo dieną iš dienos ėjome pėstininkų apmokymą, kuris nieko bendra neturėjo su laivynu. Mokykloje galėjo būti apie 4000 vyrų. Tai savotiška pereinamoji vokiečių jūrininkų stovykla. Jie į čia atvykdavo iš įvairių laivų, jau sąjungininkų nuskandintų. Pabūdavo keletą savačių, kol gaudavo naujus paskyrimus.

Apmokymas buvo gana sunkus. Kiekvieną dieną rikiuotė, lauko pratimai, šaudymas ir kt. Mūsų I ir II būrio apmokymui vadovavo ypatingai griežtas vokietis — vyresnis kariūnas (oberfenrich), tipiškas prūsų karininko tipas. Mokymo rezultatai pasirodė už mėnesio, kai įvyko mokymo baigimo iškilmės. Iš 4000 vyrų, vokiečiai pasirinko lietuvių I būrio 32 vyrus į garbės būrį sutikti augštuosius laivyno karininkus.

Savo tarpe sugyvenome gerai ir jokių ypatingų nesklandumų nebuvo. Vokiečiai mėgdavo mūsų dainas ir keliais atvejais, žygiuojant mums į pratimus per Warreno miestelį, liepė dainuoti lietuviškai. Vokiečiai civiliai kraipydavo galvas, nesuprasdami kokia kalba dainuoja šie jauni vyrai, aprengti vokiečių uniforma ir pilna karine šarvuote.

Po 6 savaičių mokykloje susilaukiau ir savo tėvelių. Deja, jis iš karto manęs nepažino. Blogas maistas, sunkus mokymas ir nuolatiniai naktiniai pavojai buvo pakeitę mano išvaizdą. Galvojau bėgti, kaip ir daugelis kitų draugų, nes nebuvo jokio noro kovoti už vokiečius.

Apie spalio mėnesio vidurį staiga buvo išvežti visi latviai ir estai į Danzigą, kur jų legionai turėjo savo mokymo stovyklas.

Mūsų keliems vyrukams teko juos palydėti. Buvo aišku, kad jūrininkais nebūsime, tik nežinojome ką vokiečiai darys su mumis.

Pagaliau apie spalio vidurį ir mūsų mokymas iš dalies pasibaigė. Porą kartų mus išvežė į didelį dvarą bulvių kasti. Dirbome apie 10 dienų. Maistas buvo labai blogas, o dirbti reikėjo sunkiai. Vokietis partietis dvarininkas jodinėdavo ant arklio ir ragindavo dirbti. Mūsų santykiai su vokiečiais pasidarė labai aštrūs. Vokiečiai kalbėjo, kad mus, greičiausiai, paleis ir perduos “Arbeitsamto” žiniai.

Spalio pabaigoje grįžome į mokyklą. Spalio 30 d. mokykloje pavojus. Per 15 minučių būti pilna apranga lauke. Išdalinamas sausas davinys, kulkosvaidžiai, granatos, municija. Lauke 4000 vyrų. Sklinda gandai, kad anglai ir amerikonai kažkur netoli išmetę desantą. Po pusvalandžio viskas atšaukta. Įsakymas gražinti kulkosvaidžius, municiją, dujokaukes ir šautuvus. Vėl naujas įsakymas. Išsirikiuoti. Stovime visi 72 lietuviai vyrai iš I ir II būrio. Patikrinimas, ir pasigirsta vokiečių leitenanto balsas. Girdi, mes, lietuviai, nenorime kariauti prieš anglo-saksus, mūsų nuotaikos žinomos ir mes netinkame dėvėti “garbingą” vokiečių kario uniformą. Rytoj mes būsime perduoti vokiečių “Arbeitsamtui”. Kiekvienas atskirai šaukiamas prie staliuko. Nuplėšiami antpečiai, sagos, atimamos kepurės. Paliekame tik su apatiniais, švarku (be sagų) ir kelnėm.

“Plechavičiukų” priešlėktuvinės apsaugos kuopa Berlyne 1944 m. atvykusi į pamaldas.

Spalio 31 d. sužinome, kur esame paskirti. 72 vyrai į Rostccką, 2 gauna paskyrimus į vokiečių prekybos laivyną, o likusieji išmėtomi po apylinkės ūkininkus. Aš paskiriamas prie didžiosios grupės. Tą patį vakarą, vokiečių sargyboms saugant, mus išvežė į Rostocką.

Milžiniško fabriko specialiai vokiečiams skirtoje valgykloje gauname vakarienę. Sriubos valgyk kiek nori. Aišku, kad tai tik keletą dienų, kol mus visiškai sutvarkys. Ateitis tai patvirtino.. Pagaliau vėlai vakare rikiuotėje nuvarė mus į užsieniečių darbininkų stovyklą. Atėjus į stovyklą suskaitėme tik 70 vyrų. Du pabėgo. Visi jiems slaptai linkėjome laimės. Stovykla didelė, aptverta dviguba spygliuota viela ir saugoma vokiečių. Kitą rytą mes fotografuojami visokiais numeriais ir skirstomi pagal specialybes. Vokiečiai juokiasi, kad, girdi, visi mes baigę technikos mokyklą ar gimnaziją būsime geriausi šveisuotojai.

Su draugu nutariam bėgti, kol dar nevėlu. 9:30 val. vakaro persirengiame civiliniais drabužiais. Atsisveikiname su geriausiais draugais ir... pirmyn. Draugai nueina užkalbinti vokiečių sargybinius. Pirmą eilę spygliuotos tvoros aplenkiame, nes randame slaptas duris. Šliaužiame grioviu apie 50 metrų. Antra dviguba tvora. Metame savo lagaminus į antrą pusę ir už poros minučių jau esame gretimajame miškelyje.

Sustojame pasitarti. Esame priemiesty, tai aišku, bet kaip toli nuo Rostocko geležinkelio stoties — klausimas. Spėjame, kad galėtų būti apie 6—7 kilometrus. Traukiame tramvajaus bėgiais iki pirmos sustojimo stoties. Nutariam laukti tramvajaus, jei dar toks iš viso bus, nes jau po 10 val. vakaro.

Staiga lėktuvų pavojus. Bėgam į čia pat esantį miškelį. Būklė nepavydėtina, nes šiandien būdami stovykloje, girdėjome, kad oro pavojaus metu kiekvieno barako žmonės bėga į jiems skirtus apkasus ir ten visuomet yra tikrinami vokiečių. Jei tai tiesa, tai vokiečiai tuoj pasiges mūsų ir gali pranešti karo policijai apie mūsų pabėgimą. Matau, kad ir mano draugas neramus.

Už gero pusvalandžio pavojus atšaukiamas. Tramvajus, atrodo, jau nebeina ir todėl kertame pėsčiomis miesto link, laikydamiesi tramvajaus bėgių. Po pusvalandžio mieste. Laimei sutinkame geležinkelietį, kuris mums aiškiai nupasakojo, kaip surasti stotį. Gatvės kaip išmirusios, nė vieno žmogaus, bet laimei ir karo policijos nematyti.

Pagaliau apie 11:30 val. vakaro pasiekiame stotį. Stotyje tik keli žmonės. Bilietų kasą ir bagažinę atidarys tik 6 val. ryto. Pirmasis traukinys Berlyno link išeina tik 6:30 val. rytą. Susirandame tamsesnį kampelį ir susėdame. Bilietai, neturint leidimo, parduodami tik iki 60 km tolumo keliui, o iki Berlyno turime apie 200. Vadinas, reiks 3 kartus pirkti bilietus. Iš anksto nutariame, kad sustojus stotyje, kur baigiasi mūsų bilietai, aš palieku prie lagaminų, o draugas bėga į stotį, perka bilietus vėl 60 km, ir taip varomės iki pat Berlyno.

Užsikalbėję nepastebėjome, kaip staiga prieš mus atsirado 2 vokiečių karo policininkai, šviesdami savo lemputėmis tiesiai mums į akis. Jaučiu, kad rankos dreba, ir dabar tai jau tikrai bus baigta su mumis. Vienas jų kažką pamurma ir staiga klausia dokumentų. Rodome savo iš laivyno paleidimo pažymėjimą. Pažymėjimas spalio 31 d. datos, o šiandien lapkričio 2 d. Taigi, nėra senas, o be to, jame esame minimi kaip “europiečiai savanoriai”, ir tai mums, atrodo, išėjo į naudą. Savo tarnybos laiko pažymėjimų (dienszeit bescheiningung) nerodome, nes jame aiškiai pasakyta, kad esame perduodami Rostocko Arbeitsamto žiniai.

Atrodo, vokiečiai patenkinti. Nuveda mus į laukiamąjį ir liepia palaukti. Po kelių minučių grįžta su kava ir “buterbrodais”. Nors ir nusiraminame, bet taip norėtųsi, kad greičiau ateitų 6 val. ryto.

Pagaliau ir lauktoji valanda atėjo ir galėjome nusipirkti bilietus. Tris kartus pirkdami bilietus, dar tą patį vakarą pasiekėme Berlyno Friedrichstrasse’s stotį. Laimingai praėję pro stotį ir nė sykį neužklausti dokumentų — atsisveikinome, čia mūsų keliai skyrėsi.

Rapolo Skipičio dėka, tuo metu Berlyne buvusio Lietuvių Sąjungos pirmininko, gaunu laikinus dokumentus, aišku, pakeisdamas savo pavardę. Po savaitės atsitiktinai sutinku savo draugą, kuris, pasirodo, taip pat apsirūpinęs dokumentais ir pakeitęs pavardę.

1945 metais rusams priartėjus prie Rostocko, ten buvo likę tik 6 lietuviai. Likusieji išbėgiojo, tik nevisi laimingai. Kai kuriems teko baigti dienas vokiečių KZ (koncentracinėse stovyklose).