TEN TYLI SLEPIASI LIETUVOS SENOVĖ

P. BLIUMAS

Lietuvoje yra daug savo senove pagarsėjusių vietų. Dažnas iš mūsų esame girdėję apie Pilėnus, Merkinę, Meškėnus, Raginėnus, ir kitas Lietuvos istorines vietas. Nevieną jų poetai dainomis apdainavo, rašytojai savo raštuose aprašė. Bet šalia tų pagarsėjusių piliakalnių ir milžinkapių, mes rasime ir tokių vietelių, kuries tyliai tebeslepia didingą Lietuvos praeitį. Viena iš tokių tyliųjų isterinių vietelių yra Lepšiai.

Lepšių kaimas stovi ketvirtame kilometre nuo Panevėžio miesto įi pietus, prie Panevėžio — Ramygalos vieškelio (dabar plento). Į pietų pusę nuo to kaimo tęsiasi nedidelė slėnoka pieva, kurios viduriu į Žagienės-žagienos-žagienio upelį, taip pat, Kraujotaka vadinamas, mažytis upelis teka. Kitoje slėnio pusėje, gražiame kalniuke yra pradžios mokyklos sodyba, o šalia jos apylinkės kaimų kapinaitės, pušelėmis apsodintos. Aplink mokyklą ir tas kapinaites auga javai ir daržovės.

Praeivis niekada nebus pagalvojęs, kad čia tyliai slėpėsi to krašto labai tolima senovė. Tą istorinę vietą baigė pamiršti net artimųjų apylinkių gyventojai.

1920 metais betyrinėdamas tos, man pavestos, mokyklos istoriją, sužinojau, kad anksčiau mokyklos vietoje karčiamos būta, o dar senesniais laikais čia didelis kapinynas buvęs. Vienas senelis man papasakojo, kad sename kaimo žemės plane ir tų buvusiųjų kapų vieta esanti pažymėta. Netrukus įsitikinau, kad toje vietoje tikrai piliakalnėlių būta, kurie buvo užėmę apie šešetą hektarų žemės ploto. Pasiklausinėjus, senukai papasakodavo, kad tose vietose senais laikais buvę daug supiltų ir akmenų vainikais apsuptų kalniukų. Bet vietiniai gyventojai tuos būdinguosius kalniukus išardę, akmenis namų pamatams ir kapelių tvorai suvartoję, o likusius į Panevėžį nuvežę ir pardavę; žemę suarę ir javus pasėję. Tik du iš jų kapeliuose vis dėlto tebėra apysveiki išlikę. Jiems panašių kalniukų ir dabar tebėra už šešių kilometrų į vakarus nuo Panevėžio — Berčiūnų vasarvietės pušyne, Nevėžio deš. krante; Gasparų pušynėlyje ir laukuose — už 9 km į vasaros vakarus nuo Panevėžio — Lėvens deš. krante; Raginėnuose — Šeduvos vls. ir kitur.

Besiklausinėdamas dar sužinojau, kad Lepšių pilkalnių vietose, beardami žemę, žmonės randa pinigėlių ir “gelžgaliukų”, kuriuos dažniausiai palieka vietoje. Rudenį tose vietose kasdami bulvėms dėti rūsius, taip pat randa visokių “gelžgalių”, bet ir juos drauge su rastais kaulais sumeta atgal į duobes. Vėliau, patyręs, kad visi tie pasakojimai yra tikri, su mokiniais pririnkau nemažą pinigėlių ir žalvarinių papuošalų. Pirmieji radiniai mane suįdomino. Netoliese esančios smėlduobės šone suradau dvi molines urnas su pelenais ir smulkiais kauliukais. Spėjau, kad tai yra buvusios degintų kūnų liekanos. Netoli tos vietos pietinėje kapelių pusėje auga stora, tūkstantmetė, labai būdinga liepa: neaugšta, storų išsikerojusių šakų ir kupli, o jos liemenyje buvo dvi didokos skylės. Seneliai, rodydami tas skyles, papasakodavo, kad švedmetyje prie tos liepos stovėjusios švedų karo patrankos, kad iš jų kariai, šaudydami į liepą, išmušę jai ir tas skyles.

Pietinėje liepos pašonėje užtikome didoką geldos pavidalo įdubimą. Tas įdubimas buvo moliu išplūktas ir kietai išdegintas. Sprendžiama, kad toje vietoje mūsų proseneliai savo mirusiųjų kūnus bus degindavę. Šiaurinėje liepos pusėje radome akmeninio pamato liekanas — tai buvusio aukuro dalis iš pagonijos laikų.

Buvusiųjų piliakalnių vietose surankiojome nemaža geležinių kirvių, durtuvų galų, peilių, skiltuvų titnago gabalų ir net radome mažą titnaginį kirvuką. Iš žalvarinių papuošalų radome: galvos vainikų, apyrankių, auskarų, įvairių sagčių, grandinėlių, fibulų ir žiedų. Vieni žiedai buvo lygūs, kiti virvute susukti, o treti dar ir pavijoti. Nemaža radome ornamentuotų ir paprastų molinių puodų šukių, o vietomis storokų slucgsnių pelenų ir anglių. Lepšių, Pažagienių, Kir-kūnų ir Daumėnų kaimų laukuose radome apie 20 įvairių formų ir laikotarpių akmeninių kirvukų.

Lepšių mokyklos sodyba

1. Mokykla, kapeliai ir laukas, kuriame senovėje pilkalneliai buvo.

2. Mokytojas su mokiniai -enka senovės istorines liekanas.

3. Kryžiuku atžymėtoje vietoje buvo atkastas Vyt. Didž. laikų karžygio kapas (toje vietoje matyti vėliava). PASTABA: Minėta iškasena 1930 V. D. metais buvo išstatyta Kaune — parodoje, V. D. pavilijone.

Lepšiu archeologinių liekanų maža dalelė: 1 akmens ir du geležiniai kirviai, skiltuvas ir titnago gabaliukas, žalvario sagtys, galvos vainikas, fibula, dvi apyrankės, žvangučiai, žiedai ir kitų papuošalų dalelės.

Kiek vėliau atkasėme Vytauto Didžiojo laikų karžygio kapą. Tame kape suradome: apie pusantro metro ilgio dviašmenį kalaviją, kirvį, durtuvą, peilį, pintinus su žalvariniais dantratukais galuose, diržo sagų, apsiausto geležinių ir žalvarinių sankabų, skiltuvą ugniai skelti, titnago gabalą, žalvarinę adatą, odinės piniginės galiuką, kuriame buvo 40 sidabrinių Vytauto D. laikų pinigėlių. Pinigėlių vienoje pusėje buvo Vytauto D. ženklas, o antroje — Gedimino stulpai.

Tie surinktieji eksponatai ir vėlesnės iškasenos sudarė nemažą Lepšių mokyklos muzėjėlį, kuris vėliau davė gerą pradžią besikuriančiam Panevėžio Draugijos gimtajam kraštui tirti muzėjui.

Lepšių buvusiųjų piliakalnėlių vietose ir apylinkėse surankiotos istorinės liekanos rodo, kad tose vietose lietuvių gyventa jau nuo akmens ir ypač įsitvirtinta žalvario amžiaus laikotarpiais. Nenuostabu, kad tose vietose galėjo būti ir didelių kariuomenių susirėmimų. Tai nuo tolo patvirtina ir upelio Kraujotaka pavadinimas. Vietos žmonėse yra užsilikęs padavimas, kuris sako, kad senovėje toje pelkėtoje pievoje, per kurią tekėjęs į Žagienę upelis, susidūrusios dvi galingos kariuomenės, ir jų žuvusiųjų bei sužeistųjų karių kraujas tuo upeliu į Žagienę tekėjęs, — todėl tas upelis ir gavęs Kraujotakos vardą, žinoma, to upelio dar senesnis, taigi tikresnis vardas turėjo kitas būti, kuris, atrodo, vietiniuose gyventojuose nebebuvo išlikęs.

Panašių istorinių liekanų randama visu Panevėžio — Ramygalos — Kėdainių vieškelio (dabar plento) ruožu: Pabalio, Šilagalio, šilaičių, Pašilių, Uliūnų, Dūdonių, Rimaisų kaimų, Belazaravo dvaro laukuose ir kitose vietose.

1935 metais tiesdami Panevėžio — Ramygalos plentą, Pašilių kaimo laukuose atkasė didelį karo laikų kapinyną, kuriame taipgi rado daug žalvarinių papuošalų ir geležinių ginklų liekanų.

Apie tą patį laiką, prie Rimaisų kaimo, Ramygalos vai., prof. J. Puzinui vadovaujant, buvo atkastas arklių kapinynas su žalvariniais žvangučiais, balnų papuošalais, kilpomis, žąslų dalimis ir kitokiomis liekanomis.

Pažvelgę į Lietuvos žemėlapį, pastebėsime, kad abipus Fanevėžio — Ramygalos — Kėdainių vieškelio, didelių pelkių ir balų būta. Rytinėje kelio pusėje — Žagienės ir Juodos upių slėniai ir Gryniūnų pelkės, o vakarų pusėje — nuo Panevėžio iki Ramygalos telkšojo didžiulės Nendrių pelkės, kurios kitkart buvo ežeras, nes karosų ir lynų mūsų laikais dažnose jų vietose pasigaunama. Todėl kariuomenės jų tarpu-gūbriu tegalėjo žygiuoti ir visų karų pėdsakus jame palikti.

Vėliau Lepšių ir kitomis apylinkių istorinėmis vietomis buvo susidomėję Lietuvos archeologai ir seno-

 

Tūkstantmetė švedų iš patrankų sušaudyta liepa, kurios vienoje pusėje surasta buvusi pagonijos laikų mirusiųjų kūnų degvietė, o kitoje — aukuro pamatų liekanos.

vės tyrinėtojai: prof. E. Volteris, prof. J. Puzinas, prof. J. Elisonas, pulk. P. Tarasenka, generolas St. Nagius-Nagevičius ir kiti. Prof. E. Volteris, J. Elisonas, pulk. P. Tarasenka, o taipgi Panevėžio Draugijos gimtajam kraštui tirti žmonės: A. Kasperavičius, P. Būtėnas, Rozmanas ir kiti, bandė pagrindinai kasinėti Lepšių, Molainių, Pašilių, Upytės, Berčiūnų, Pajuostės (Raguvėlės par.), Raginėnų ir kitas istorines vietas.

Kad svetimųjų žiaurios okupacijos tų darbų nebūtų sutrukdžiusios, minėtų vietovių pagrindiniai kasinėjimai būtų atidengę daug mūsų gilios senovės liudininkų, kaip nesugriaunamų duomenų, svarbių musų įvairių laikų istorijai, geografijai ir net kitiems mokslams.

Baigiant būtina pastebėti, kad svarbaus istorinio kelio ruožas nuo Kauno, taigi nuo Nemuno, į šiaurę per istorinės Lietuvos branduolį ligi pat dabartinės Latvijos ėjo kaip tik tokiais gūbriais kitaip sakant, panevėžiais, palėveniais ir pamūšiais (Nevėžis, Lėvuo, Mūša), šiame ruože yra nuostabiai daug susikaupusių Lietuvos istorijos duomenų, ne tik paviršiuje, bet ir pačioje žemėje.