IŠTIKIMŲJŲ ĮSIPAREIGOJIMAS

VEDAMIEJI

Nežiūrint kas kokiais motyvais ir kokiose aplinkybėse paliko Lietuvą, veik visi pabėgėliai pradžioje save laikė tremtiniais su konsekventiškais įsipareigojimais Lietuvai ir lietuvių tautai. Tuo pačiu metu skaudų apsisprendimų darė rusų okupacijon patekusi pati tauta. Ištikimųjų laisvei įsipareigojimas nulėmė apsisprendimą už pasipriešinimą. Nors, anot prof. M. Biržiškos, herojus liko Lietuvoje, tačiau ne visi pasilikusieji buvo herojai. Herojai kovojo, žuvo, ėjo Sibiro katorgon, o išlikę savo žemėje laisvės ilgesį užslėpė giliai širdyje, kuris lyg sėkla sausroje laukia palankaus klimato prasiveržti skaisčiu gyvybės daigu. Herojaus apsisprendimų nevilties akivaizdoje liudija šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinamas partizano Liudviko Simučio raštas, kuriame tarp kitų dalykų jis sako:

“Ta aplinkybė, kad antisovieti-nis sąjūds Lietuvoje, pirmaisiais pokario metais apjungęs dešimtis tūkstančių žmonių, per 10 kovos metų pasidarė labai negausus, manęs nejaudino, o atvirkščiai, mane įkvėpė žygiam.

Aštikėjau, kad reikalinga kovoti ne tik už save patį, bet ir už tuos, kurie pakliuvo į čekistų rankas ir su numeriu nugaroje, mirdami badu, kasė anglis Vorkutoje, o taip pat už tuos, kurie, nematydami pergalės, iš baimės pakėlė arba nuleido rankas”.

Kas pasitraukė į savanoriškų tremtį: herojus ar oportunistas?

Vikriausiai, žinoma, bėgo bailiai ir oportunistai, garsiai keikdami, dejuodami ir egzodo bendrakeleivius piktai kaltindami bailumu ir patriotizmo stoka. Bet ir tremtininkiška išeivija, kaip ir tauta okupacijoje, buvo. pastatyta prieš apsisprendimų, ne žodžiais, bet pačiu gyvenimu patikrinantį ištikimybę tautiniams įsipareigojimam. Tik tų apsisprendimų teko daryti visai skirtingose aplinkybėse: ten— okupacijos atneštos grėsmės, čia — laisvės pasiūlytos pagundos akivaizdoje; ten — asmeniškas apsisprendimas buvo daromas labiau spontaniškai, ne kartų baimės iškreiptas ir tam tikra prasme gal būt atapalaiduotinas nuo pilnos moralinės atsakomybės, čia — laisvas, racionalus ir pilnai sąmoningas, prisiimųs visas moralines implikacijas.

Ištikimybė tautiniams įsipareigojimams, apsireiškianti kova, kūryba ir veikla, rašo tautos istorijų. Ištikimųjų balsai susišaukia ir per geležinę uždangų. Į Juozo Lukšos balsų atsiliepė Julijonas Būtėnas, į partizano Liudviko Simučio iš Sibiro katorgos balsų atsiliepė šveicaras, širdį, protų ir jėgas paaukojęs Lietuvai. Tai prof. Juozas Eretas.

“Aš Šveicarijų telaikau platforma kovai už laisvos Lietuvos atstatymų. Ištrūkau iš bolševizmo nasrų ne tam, kad sukčiau istorijos vėjų neišdraskomų smagų lizdų— ištrūkau tam, kad laisvoje šalyje kovočiau už sugrąžinimą laisvės ir Pabaltijui . . . Kas išliko po baisios audros, turi veikti — veikti už tuos, kuriuos jau dengia žemė; veikti už tuos, kurie okupuotoje Lietuvoje gyvi palaidoti; veikti už tuos, kurie laisvame pasaulyje yra tapę vergai pinigo, smagumų, geidulių, iš kurių atminties vis labiau išnyksta kraštas, kuris jiems davė gyvybę”.

Ne tik kovoje su priešu, bet ir pilnai laisvajame gyvenime žmonės pakelia ir nuleidžia rankas, kapituliuodami prieš asmeniško gerbūvio viliones, prieš laikų, prieš “naktį be aušros”. Simutis ir Eretas kviečia bet kokiose aplinkybėse ne kapituliuoti, bet veikti. Veikti už save pačius ir už nebegalinčius, ir nebenorinčius. Veikti už laisvės kovų išduodančius ir pereinančius pas priešų. Ir veikti visose gyvenimo srityse. Ne murmėti, kad perdaug dėmesio kultūrai ir ne nuogąstauti, kad perdaug bruzdėjimo politinio - visuomeninio veikimo lauke. Be vieno katro tautinę gyvybę reiškiančio komponento lietuviškos išeivijos ateitis būtų tiek pat reali, kiek viltys be vienos kojos sportininko, bandančio laimę bėgti lenktynėse.