BENDRADARBIAVIMAS IR LAISVĖ
Išeivijai bendradarbiauti su paliktu kraštu yra taip natūralu, kaip valgyti ar gerti. Asmenišką, visuomeninį, kultūrinį ir politinį bendradarbiavimą su savo tėvynėmis intensyviai praktikuoja Amerikos skandinavai, vokiečiai, šveicarai, italai, japonai . . . Jokių nesutarimų tos išeivijos tarpe dėl to nekyla. Lietuviškos išeivijos gi bendradarbiavimas su okupuotos Lietuvos žmonėmis daugiau negu šimtmečio ketvirtį yra nutrūkęs. Nėra ne tik bendradarbiavimo, bet nei normalaus bendravimo ar santykiavimo. Ar tų santykių atstatymas yra įmanomas?
Pagrindinė sąlyga atstatyti išeivijos ir Lietuvos lietuvių okupacijoje bendradarbiavimą yra laisvas, niekieno nevaržomas žmonių, idėjų ir kultūrinių vertybių pasikeitimas visišku lygybės principu. Jei tik ši sąlyga būtų išpildyta, bendradarbiavimas suūžtų pavasario sriautu. Nereikėtų dėl to nei bartis, nei pyktis. Dabar tų sąlygų nėra. Jų ilgimės mes, ilgisi ir Lietuvos žmonės. Ištrėmimu į Sibirą ir ilgai trukusiu nužmoginimu žmogaus tragikos filosofiją asmeniškai paliudijęs Juozas Keliuotis simboliškai įvardintame straipsnyje “Tiltas, kurio nėra” (“Kultūros Barai”, 1971-12) ilgesingai kalba apie “abipusių kontaktų” reikalingumą. Dėl reikalingumo visi sutariame, bet nuomonės išsiskiria dėl galimumų. Iki šiol kontaktai galimi iš vienos pusės. Tai patvirtina tas pats Keliuotis kitame laikrašraštyje: “Apie mūsų laimėjimus užsieniečiai ‘geradėjai’ puikiai žino. Jie skaito tarybinius laikraščius, susitinka su tėvynainiais ir anoje, ir šioje okeano pusėje” (“Literatūra ir Menas”, 1972-15). Autorius negali pasakyti, kad tėvynainiai Lietuvoje išeivių laikraščių ir knygų negauna o nuvykę tėvynėn uždaromi Vilniuje ir budriai saugojami. Prie bendradarbiavimo tilto, lyg Amerikoje prie išvažiavimo iš didelės automobiliams statyti aikštės vartų, okupantas yra įtaisęs geležinius nagus. Jei bandysi iš kitos pusės įvažiuoti, supiaustysi padangas. Taip ir Kazakevičiaus iš Vilniaus prieš kurį laiką “Į Laisvę” adresu pasiųsti knygų siuntiniai adresatą pasiekė, o iš čia siųsta poezijos knyga “žuvo” pakelyje. Taigi, reikia sutikti su Keliuočiu, kad tilto, kuriuo į abi puses laisvai keliautų ir susisiektų Lietuvos ir išeivijos žmonės, jų kūriniai ir idėjos, dar nėra.
Naudodamas 1939 ir 1969 metų statistikas, Keliuotis įrodinėja, kad pertą trisdešimtmetį švietimo srityje Lietuvoje padaryta pažanga. Bet kaip kitaip galėtų būti? Per tą laiką pažangą padarė ir puslaukinės Afrikos tautelės, ir patys rusai. Tai ką kalbėti apie veržlią ir kūrybingą lietuvių tautą, kad ir sunkiose okupacijos sąlygose. Reikia pritarti Keliuočiui, kad dabar Lietuvoje yra daugiau gydytojų, agronomų ir inžinierių, negu 1939. Žmonės Lietuvoje nevaikščioja nuogi nei alkani. Tačiau pilnai žmogaus žmogiškąjį alkį ir troškulį patenkinti gali ne duona ir vanduo, bet laisvė. Dėl laisvės žmogus dažnai atsisako ne tik duonos ir vandens, bet ir gyvybės. Keliuotis žino, bet negali pasakyti, kad lietuvis Lietuvoje laisvės neturi. Ją jam išplėšė Maskva. Ne duonos ir vandens, bet laisvės reikalauja jau sovietų sistemoje išaugęs Lietuvos jaunimas dabar, ne agronomų ir inžinierių, bet laisvės Lietuvai siekė pokario kovose dešimtys tūkstančių gyvybę atidavusių partizanų.
Sutikime tačiau minutei su Keliuočiu ir kitais, kurie skelbia, kad Lietuva esanti laisva ir laiminga “socialistinių tautų šeimoje”. Sutikime, kad kultūriniai ryšiai ne tik kad reikalingi, bet ir galimi. Tačiau prieš monumentalaus tilto pastatymą, ištieskime laikiną lieptą ir patikrinkime konkrečiose aplinkybėse tokio bendradarbiavimo galimybes. Pirmam bandymui pasikeiskime rašytojais. Sutarkime, kad iš Lietuvos į Vakarus atvyksta, sakysime, trys rašytojai ir čia jiems keliuose didžiausiuose lietuvių centruose suorganizuojami literatūros vakarai. Tuo pačiu metu Lietuvos miestuose tiek pat literatūros vakarų suruošiama iš Vakarų atvykusiems trims rašytojams. Nė viena pusė nevetuoja parinktų rašytojų ir necenzūruoja jų skaitomos kūrybos. Šis bandymas atliekamas, laikantis džentelmeniško susitarimo ir pilnos lygybės principo.
Jei šis siūlymas anoje pusėje būtų priimtas, galima būtų pripažinti, kad Maskva okupuotos Lietuvos žmonėms duoda bent mažytį trupučiuką laisvės. Jei ne, paliks galioje įsitikinimas, kad siūlomas “kultūrinio bendradarbiavimo” tiltas tebėra saugojamas geležinių Maskvos nagų, kad kokio judėjimo iš priešingos pusės nebūtų.
STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ
LFB JAV-bių ir Kanados 1973 metų tradicinė studijų ir poilsio savaitė įvyks rugpjūčio mėnesio 5-12 dienomis Dainavoje. Planuojama aktuali ir įdomi programa. Visi Bičiuliai ir jų šeimos nariai kviečiami jau dabar sutvarkyti savo 1973 metų atostogas taip, kad galėtų toje studijų savaitėje dalyvauti. Plačiau ir pilniau apie studijų ir poilsio savaitę bus informuojami LFB nariai bendralaiškiuose ir biuleteniuose, kuriuos gaus visi frontininkai JAV-se ir Kanadoje.
LFB Centro Valdyba
