KOVOJAU SU LIETUVIŲ TAUTAI SVETIMA SOVIETŲ VALDŽIA
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Partizano LIUDVIKO SIMUČIO pareiškimas Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui
Šio rašto autorius Liudvikas Simutis, g. 1935, už dalyvavimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje Pabaltijo karinio sovieto tribunolo 1955 buvo nubaustas mirtimi. SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas mirties bausmę pakeitė 25 metų griežto režimo pataisos darbų kalėjimu. Po 15 kalinimo metų, 1970.V1I.20, aplenkdamas kalėjimo administraciją, kuri jo anksčiau siųstus pareiškimus sulaikydavo, Simutis savais kanalais pasiuntė SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui naują pareiškimų, kurio nuorašas pasiekė ir laisvąjį pasaulį. Pareiškimas parašytas, žinoma, rusų kalba.
Liudviko Simučio tėvas Adomas Simutis, kilęs iš Vėgerių val., Mažeikių apskrities, nuolat gyveno savo namely Kaunatavoj, Luokės vals., Telšių aps. Dirbo padieniu darbininku. Buvo vedęs. Turėjo du sūnus. Nepriklausomybės laikais politinėm organizacijom nepriklausė. Apie jo kokį reiškimąsi, Lietuvą sovietam okupavus, trūksta žinių. 1941.VI.8, tik dvi savaites prieš vokiečių-rusų karo pradžių, jis buvo NKVD suimtas ir laikomas Telšių kalėjime. Jo lavonas buvo rastas Rainių miškely drauge su 72 kitų Telšių kalėjimo kalintųjų ir, rusam besitraukiant, 1941.VI.24 naktį Rainių miškelyje nukankintųjų lavonais. Tarp tų lavonų buvo dar keturi kaunataviškiai: Adolfas Butkus, Karolis Kizevičius, Petras Maskolenka ir Kazys Paulauskas, NKVD suimti tų pat dieną kaip ir Simutis. Kaunatavoj niekas neabejojo, kad visus juos bus įskundę po 1863 sukilimo Kaunatavos dvaro žemėse įkurdinti rusai kolonistai.
Vertėjas
SSSR Aukščiausiojo Sovieto
Prezidiumui
Simučio Liudviko, Adomo s., g. 1935 Adresas: Mordvių ASSR p /o Javas, p /ja ZX 385 /10
Pareiškimas
Buvau penkerių metų amžiaus, kai man parodė mano tėvo lavoną. Pusė veido sutinus, pamėlynavus. Antroji pusė kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda balta, atšokus nuo kūno, apvirinta. Liežuvis ištrauktas ir virvele ištemptas. Lyties organai sutraiškyti. (Apie tai aš sužinojau vėliau). Gretomis daug tokių pat sumaitotų lavonų. Mano motinos ir daugelio man nepažįstamų žmonių raudojimas. Prakeikimai bolševikų adresu.
Ligi tol aš nebuvau girdėjęs ‘bolševikai’ žodžio. Pirmąją informaciją apie bolševikus gyvenimas man netikėtai pateikė jų sumaitotų lavonų pavidalu ir jų adresu siunčiamų prakeikimų — žmogėdros, niekšai, žmonijos padugnės — pavidalu.
Tuos prakeikimus siuntė ne propagandistai, o iš siaubo ir skausmo sąmonę prarandančios motinos, žmonos, dargi vyriškiai. Tai buvo 1941 metų birželio mėnesį, raudonajai armijai traukiantis. Man tada buvo penkeri metai amžiaus.
Aš žinojau, kad Lietuvoje revoliucijos nebuvo, kad raudonoji armija atėjo į mūsų šalį ir nekviesta pradėjo daryti joje tvarką ir kad tai vadinasi okupacija.
Po antisovietine pogrindžio LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) vėliava aš atsidūriau ne todėl, kad man socializmo idėjos nepatiko — tada aš dar buvau per jaunas, kad ganėtinai susivokčiau teorijoje — o todėl, kad raudonosios armijos į Lietuvą atneštoji sovietų valdžia dorojosi su nesuprantamos naujosios tvarkos neprisiimančiais žmonėmis su besaike ir nusikalstama žiaurybe. LLKS sudarė Lietuvoje visiems žinomą ir pakankamai įspūdingą jėgą, išėjusią prieš sovietų armijos okupaciją Lietuvoje, prieš jos užkartą sovietinę santvarką.
Buvo nelygi kova, todėl nuožmi. Kova žūtbūtinė! Lietuvos istorijoje tai ne naujiena. Jei nūdien Vietnamo partizanam didelė pagalba eina ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš daugelio kitų šalių kompartijų, tai ginantiern savo mažąją gimtinę nuo galingojo agresoriaus Lietuvos partizanam savo mažąją gimtinę nuo galingojo agresoriaus Lietuvos partizanam iš šalies niekas iš esmės nepadėjo. Beveik visi padorūs pasaulio žmonės (jei po visa to galima juos padoriais laikyti), tylėdami žiūrėjo į sovietinių karių vykdomas lietuvių žudynes. Penkerius pokario metus Lietuvoj nesiliovė šaudynės, liejosi žmonių kraujas, žmonės vaitojo tiek dėl sovietinės valdžios, tiek dėl LLKS rankos.
Bet aš žinojau, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje lietuviai — saviškiai, o sovietų armijos kariai kalbėjo man nesuprantama, svetima rusų kalba. Aš žinojau, kad Lietuvoje revoliucijos nebuvo, kad raudonoji armija atėjo į mūsų šalį ir nekviesta pradėjo daryti joje savo tvarką ir kad tai vadinasi okupacija. Aš žinojau, tikrai žinojau, kad ne LLKS kovą privedė iki tokio įniršio, nesgi LLKS dar neegzistavo, kai čekistai jau virino mano gyvam tėvui rankas, traiškė jo lyties organus.
Aš norėjau gyventi, mokytis ir žaisti. Betgi koks gyvenimas, kai trečia diena gatvėje tįso nužudytas kaimynas ir niekam nevalia jo palaidoti. . . Koks gi mokymasisi, kai čia vienas, čia kitas moksladraugis liaujasi rodytis mokykloje — juos drauge su šeimomis užkaltuose prekiniuose vagonuose išvežė į Sibirą . . . Koks gi žaidimas, kai suaugusieji rauda.
Kad aš netirštinu spalvų ir apkalbomis neužsiimu, liudija skaičiai. Štai, kai kurie jų: “Nuo 1944 liepos iki 1945 gruodžio likviduotos 1067 antisovietinės pogrindinės organizacijos ir grupuotės, 839 banditų ginkluotos grupuotės (mūsų partizanai pravardžiuojami banditais), 11870 kontrrevoliucininkų (Lietuvos KP CK Partijos archyvas, 1771 fondas, op. 1771, od. sb 89, 88 psl.).
Aš žinojau, tikrai žinojau, kad ne LLKS kovą privedė iki tokio įniršimo, nesgi LLKS dar neegzistavo, kai čekistai jau virino mano gyvam tėvui rankas, traiškė jo lyties organus
Palyginkite: “Didžiojo tėvynės karo metais antifašistiniame pogrindyje ir partizanų sąjūdyje dalyvavo 9187 žmonės, kurių 1422 žuvo”. (Štaras “Partizanų judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais”, mokslų kandidato disertacija, 1965 m. 243 psl.).
Mano krūtinėje plakės gyva, ne akmeninė širdis. Likti nuošalyje aš negalėjau. Negalėjau! Mano antisovietinė veikla buvo garbinga ir nesavanaudiška. Aš dariau vien tai, ką nuoširdžiai laikiau būtina ir naudinga kovos reikalui su lietuvių tautai svetima sovietų valdžia. Nieko nedariau dėl asmeninės naudos ar garbės. Buvau įsitikinęs, kad kovoju su neteisingumu, kad vykdau savo pilietinę pareigą savo gimtinei, savo tautai ir visai žmonijai. Ta aplinkybė, kad antisovietinis sąjūdis Lietuvoje, pirmaisiais pokario metais apjungęs dešimtis tūkstančių žmonių, per 10 kovos metų pasidarė labai negausus, manęs nejaudino, o, atvirkščiai, mane įkvėpė žygiam. Aš tikėjau, kad reikalinga kovoti ne tik už save patį, bet ir už tuos, kurie pakliuvo į čekistų rankas ir su numeriu nugaroje, mirdami badu, kasė anglis Vorkutoje, taip pat už tuos, kurie, nematydami pergalės, iš baimės pakėlė arba nuleido rankas.
Aš buvau suimtas ne 1952 metais, kai valstybės saugumo organai gavo pakankamai duomenų apie mano ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, apie tai, kad turiu ginklą, kad platinu nelegaliai leidžiamus LLKS laikraščius, brošiūras ir lapelius. Mane suėmė 1955 m., po trejų metų mano aktyvios antisovietinės veiklos, suėmė tada, kai stuburo džiovos parblokštas, pagal gydytojų prognozę buvau trejiem metam paguldytas į ligoninę, gulėjau gipse, negalėjau vaikščioti.
Tatai nepadėjo man persiimt pagarba čekistų atžvilgiu, neskatino keisti nusistatymą sovietų valdžios atžvilgiu. Tik Sovietų Sąjungos KP viešas Stalino asmenybės kulto pasmerkimas ir pripažinimas, kad šalyje buvo eilė nenormalių reiškinių, kaip nekaltų piliečių represavimas, nuožmumas, akių dūmimas ir pan., ir kad “tatai neturi pasikartoti” (Chruščiovas), pastatė man klausimą: nejaugi Kremlius taip pakeistų savo politiką, kad kova prieš sovietinę valdžią taptų nebereikalinga? Be to, apie tą patį laiką aš jau aiškiai įsisąmoninau, kad politine veikla aš verčiausi ne iš pašaukimo, o iš reikalo, kad aš negaliu būti politiniu veikėju, nes neturiu tam nei reikalingų gabumų, nei noro, nei pakankamo išsilavinimo. Todėl aš įstojau į taikaus, ramaus, darbinio gyvenimo kelią. Pradėjau kelti savo išsilavinimo lygį. Įsigijau porą darbo specialybių. Pradėjau dirbti, nors dėl sveikatos padėties buvau nuo darbo atleistas. Įtempiau visas jėgas, kad nepažeisčiau suimtiesiem nustatytą režimą, nors ir negalėjau pripažinti jo visiškai teisingu.
Aš tikėjau, kad reikalinga kovoti ne tik už save patį, bet ir už tuos, kurie pakliuvo į čekistų rankas ir su numeriu nugaroje, mirdami badu, kasė anglis Vorkutoje, taip pat už tuos, kurie, nematydami pergalės, iš baimės pakėlė arba nuleido rankas.
Paskutinių aštuonerių metų būvyje (iki 1970) aš tolydžiai buvau alkanas. Buvo labai sunku. Bet aš tylėjau, nors tokio valdžios nusistatymo kalinamųjų atžvilgiu, ypatingai politinių kalinių atžvilgiu, negaliu pripažinti teisingu. Beveik tolydžiai čia mums duoda tokią žemos kokybės duoną, kad netgi peralkę žmonės neįstengia savo davinio suvalgyti. Tokia pat duona tiekiama ir netoliese apgyventų vietovių gyventojam. Bet jei tyli pilnateisiai piliečiai, tyliu ir aš, kalinys, nors tokio tylėjimo negaliu laikyti normaliu. Tai neatitinka “komunizmo statybos moralinio kodekso dvasios”, juo labiau, kad dabar Salyje jau ne pokariniai badmečio laikai. Sprendžiant iš laikraščių, dabar yra iš ko gaminti normalių duonų.
Sovietų valdžios atstovai dažnai mane apšaukia nusikaltėliu, banditu. Aš tyliu, nors tokį nusistatymų mano atžvilgiu laikau neteisingų. Neteisingas jis ne tik todėl, kad aš ne banditas, bet ir todėl, kad sovietų valstybės oficialioji politika deklaruoja pakantų kitaip manantiem.
Ligi šiol nei sovietų valdžiai, nei komunizmo idėjai aš nepersiėmiau pasitikėjimu nei pagarba. Tikriausiai tai dėl to, kad mano buvimas kalėjime tam ne padėjo, o, atvirkščiai, kliudė. Čia sovietų valdžios atstovai, kovotojai už komunizmų (bent pagal savo užimamų postų) dažnai man pataria: “Keisk pažiūras. Kito kelio į laisvę nėra”. Tuo pačiu jie atima iš manęs galimybę pagarbiai nusiteikti jų ir jų atstovaujamos valdžios bei partijos atžvilgiu. Kam jau kam, jei ne jiem privalu žinoti ir suprasti Markso mokymų, kad žmogaus pažiūrų formavimasis priklauso nuo daugelio, daugelio veiksnių, bet tik jau ne nuo nuosavo noro vienokias ar kitokias pažiūras turėti. Auklėjamojo užsiėmimo darbinė pusė čia, ypatingo režimo pataisos darbų kolonijoje, kurioje esu laikomas, taip pat yra tokia, kad be pasibiaurėjimo darbu ir to darbo administratoriais daugiau nieko man negali duoti. Aš mėgstu darbuotis iš širdies, veido prakaite, kūrybingai. Tai liudija mano asmens byloje padėkos už gerų darbų ir pavyzdingų elgesį. Bet kai čia iš manęs reikalauja darbo, kuriam atlikti man neduoda nei žaliavos, nei reikalingų įrankių, tai esu priverstas blogai dirbti; be to, kai pirmųjų mėnesio pusę apskritai darbo nėra, o antrųjų pusę tenka dirbti už du, kai bet kurį mėginimų pasigaminti trūkstamų ar pritaikyti turimų darbui įrankį lydi prižiūrėtojo įtariami žvilgsniai arba net ir tikri tardymai, o dažnai tatai kvalifikuojama ir tvarkos pažeidimu, — tai toks darbas manęs netaurina.
Kalėjime praėjo 15 mano gyvenimo metų. Suprantu, kad tiek laiko yra labai maža, kad nuo mano rankos kritusio Osipovo artimųjų širdyse aprimtų skausmas. Betgi ir mano širdyje lig šiol skausmas neatlyžo dėl čekistų žvėriškai nukankinto mano tėvo, kuris buvo suimtas tik kaip įtariamas ir kurio kaltė (dargi sovietinės valdžios mastu) nebuvo įrodyta. Netgi jo reabilitavimo negaliu tikėtis, nes jis buvo nukankintas prieš teismų, tikriau — be jokio teismo. O visi jį pažinojusieji man kalbėjo, kad jis buvo geras žmogus.
Aš prieš, kategoriškai prieš kerštų. Mano buvimas kalėjime liudija, kad aš sugebu gyventi darbingų, taikų gyvenimų, sugebu būti lojalus sovietų valdžiai, jei ji rimtai imasi savo klaidas taisyti. Suprantu, kad šioks liudijimas nebūtinai turi būti priimtas įrodymu. Argi mažai žmonių, kurie ne 15 metų, bet visų gyvenimų veidmainiauja. Vis dėlto man dabar ne 15 - 19 metų, kai aš bandžiau kakta sienų laužti. Dabar aš linkęs atskaitomybei ir žinau, kad valstybės saugumo organai, padedami sovietų armijos, LLKS seniai likvidavo. Sovietinės Lietuvos laikraščiai ir žurnalai, kuriuos turiu galimybę kalėjime skaityti, tvirtina: lietuvių tauta suprato, kad komunizmas ne tik neišvengiamas, bet ir puikus, kad Lietuvos sąjunga su Rusija ne tik tvirta, bet ir naudinga, todėl antisovietinei veiklai Lietuvoje dabar nebėra dirvos. Nuosekliai nebėra pagrindo prielaidai, kad aš atnaujinčiau antisovietinę veiklų, jeigu mane paleistų.
Būdamas antisovietinis iki savo suėmimo aš sugebėjau ir komjaunuoliu būti, dargi komjaunimo aktyvistu. Sugebėčiau aš dabar taip pat suvaidinti atgailaujantį nusikaltėlį, kokiu mane čia norėjo padaryti. Mokėčiau prirašyti visą drobulę pagyrų ir būrio viršininkui, ir visai sovietinės valstybės pataisos darbų sistemai, ir apskritai sovietų valdžiai. Mokėčiau prikalbėti krūvą malonių pažadų. Tuo užsitarnaučiau kolonijos administracijos tarpininkavimą malonei gauti. Bet aš to nedarau ir nedarysiu, nes tai nebūtų iš širdies. Jei nėra reikalo kalbėti, jei neprivalu, aš moku ir galiu dėl daug ko patylėti. Bet meluoti, juoba savo asmens naudai meluoti labai jau nesinori.
. . .ginantiems savo mažąją gimtinę nuo galingo agresoriaus Lietuvos partizanam iš šalies niekas nepadėjo. Beveik visi padorūs pasaulio žmonės (jei po visa to galima juos padoriais laikyti), tylėdami žiūrėjo į sovietinių karių vykdomas lietuvių žudynes.
Aš tikiu teisingumo triumfu! Tai nereiškia, kad aš nieko gera nematyčiau sovietinėje santvarkoje. Ne" apie tai čia kalba. Čia aš tik pabrėžiu, kad negalėjau prieš sovietinę valdžią nekovoti, kad nebuvau ir netapau nusikaltėlis, kad mano gyvenimas kalėjime nepadėjo išspręsti mano priešiškumo sovietinės valstybės valdžiai. Ir nėra pagrindo laukti, kad greitu laiku padėtis pasikeistų, nes plyšys taip sovietų valstybės oficialiosios linijos ir dalykų čionykštės konkrečios padėties yra labai gilus. O gi už tvoros vykstančius pasikeitimus negaliu pakankamai stebėti, nes nuo jų esu patikimai izoliuotas. (Ar kas pasaulyje gali patikėti, kad lig šiol nesu matęs nei televizoriaus, nei tranzistoriaus. Bet tai tiesa).
Bet ir mano širdyje lig šiol skausmas neatlyžo dėl čekistų žvėriškai nukankinto mano tėvo .. . bet... Aš prieš, kategoriškai prieš kerštą . . .
Suprantu, kad manęs, su ginklu rankose išėjusio prieš sovietų valdžią, čekistai negalėjo nesuimti ir nelaikyti nustatytą laiką kalėjime, bet nesuprantu, kam kalėjime mane badu marino ir visaip manimi tyčiojosi. Be to, šiuo metu, kai kova jau baigta, kai mes nugalėti, mano buvimas kalėjime darosi nenaudingas. Juo labiau, kai mano sveikatos stovis paskutiniu metu ėmė pastebimai blogėti. Jei dabar aš dar darbui tinkamas ir savo gyvenimui užsidirbu, tai kalėjimo sąlygomis artimiausiu laiku galiu tapti nedarbingas. Tada išlaisvinimas man būtų kartesnis nei kalėjimas.
Iš to, kas aukščiau pasakyta, eina išvada, kad tolimesnis mano buvimas kalėjime negali ugdyti manyje pagarbos sovietų valstybės valdžiai, o, atvirkščiai, man nurodinės, kad, nepaisant garsių pažadų, vis tiek kartojasi tai, kas ‘neturi kartotis’, ir patvirtins jau kilusią mano mintį, kad tąsyk,-1956 m., Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas pakeitė
Aš tikiu teisingumo triumfu
Pabaltijo Karinio Tribunolo sprendimą mane sušaudyti dėl to, kad, užuot mane paprastai sušaudę, kalėjime užkankintų nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis.
Prašau mane paleisti.
L. Simutis
1970.VII.20
Paaiškinimas
Savo pareiškimą Sovietų sąjungos Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui siunčiu neoficialiu keliu, t. y., ne per kolonijos specdalį, kaip man, kaliniui, privaloma, o man nelegaliu keliu, aplenkdamas kolonijos cenzūrą. Tuo būdu sąmoningai pažeidžiu kolonijos režimą, bet man kitos išeities nėra. Šio pobūdžio pareiškimus kolonijos administracija laiko piktybine antisovietika ir už tai baudžia, juo labiau, kad savo pareiškime kliudžiau ir administracijos interesus.
Vertėjo pastaba
Turimomis žiniomis SSSR vyriausioji prokuratūra pranešusi Simučiui, kad nesą pagrindo jo bylai peržiūrėti.
