KO TRŪKSTA TABOR FARMOS POKALBIAM?
Kaip žinom, Tabor Farmos pokalbius pradėjo a. a. Juozas Bičiūnas, PLB Valdybos buv. pirmininkas. Turėjo gerą ir gražų tikslą: sudaryti sąlygas susitikti skirtingų nuomonių bei įvairuojančių nuotaikų žmonėm ne tik pasikalbėti aktualiaisiais dienos klausimais, bet ir pabendrauti, pasižmonėti. Tokie neformalūs pažmoniai, Bačiūno nuoširdžiausiu įsitikinimu, turėję lyginti asmeninius kampuotumus, švelninti mūsų polemikų aštrumus, atleisti susitvenkusias įtampas. Bet, svarbiausia, ko Bačiūnas norėjo, tai apaštalauti Lietuvių Bendruomenės idėjai, sudarant tą atmosferą, kuri reikalinga kliūtims nuo Bendruomenės kelio šalinti. Reikia pripažinti, kad pirmasis 1964 metų susikimas tokia atmosfera pasižymėjo: šeimininkas savo kvietuosius svečius nuoširdžiai priėmė ir vaišino, o svečiai atsilygino tuo pačiu džentelmeniškumu. Nuomonės buvo reiškiamos atvirai, bet ir korektiškai. Taip, kaip turi būti kultūringų žmonių draugėj.
Praėjo keleri metai, ir Bačiūnas vėl norėjo tokį pažmonį pakartoti. Bet jau negalėjo: užklupo jį patį liga, pasibaigusi jo mirtimi. Persitvarkiusi PLB Valdyba įvykdė tai, ką velionis buvo planavęs: radusi naujųjų Tabor farmos šeimininkų Almos bei Valdo Adamkų palankumą ir su jais susitarusįjį apsisprendė pažmonius ir toliau tęsti. Kartu tai turėjo būti a. a. Juozo Bačiūno prisiminimas ir pagerbimas. Šie pažmoniai dabar pradėti vadinti Bendruomenės - Spaudos - Radijo dienomis. Kelias dienas surengė pati PLB Valdyba, 1972 metų dienas bendru susitarimu surengė Liet. Žurnalistų Sąjungos Valdyba. Ji sudarė programą ir sukvietė svečius.
Dienų programoj buvo kun. Kazimiero Pugevičiaus pranešimas apie lietuvių radijo valandėlių ir informacijos centro problemas, rašytojo ir žurnalisto Vytauto Alanto paskaita “pagrindine tema” “Matydami dabartį, žvelkirnę į ateitį”, keturių jaunimo atstovų — Rimos Janulevičiūtės, Rimo Genčiaus, Roberto Selenio ir Jūratės Jasaitytės — pasisakymai “Dėl ko mūsų jaunimas neskaito lietuviškos spaudos?”, spaudos konferencija ir Vinco Rastenio kritiškas žvilgsnis “Mūsų spaudos įtaka Lietuvai”. Taip pat Liet. Žurnalistų S-gos ir jos veiklos klausimais kalbėjo valdybos pirm. kun. Juozas Vaišnys, SJ, ižd. Jurgis Janušaitis ir vykd. vicepirm. Vytautas Kasniūnas. Jie pasikeisdami tvarkė ir pačius dienų pokalbius, tik spaudos konferencijai moderuoti buvo pakviestas rašyt, iržurn. Liudas Dovydėnas.
Kaip matyti, dienų programa turėjo ir įdomių klausimų, ir aktualių reikalų. Jos vykdytojai taip pat buvo gerai pasiruošę. Jei V. Alanto paskaita tenkinosi daugiau bendrybėmis, nuolat mūsų keliamomis bei svarstomomis, tai K. Pugevičiaus ir V. Rastenio pranešimai buvo dalykiniai: pranešėjai į jiems duotas temas pažiūrėjo specialistų žvilgsniu, tad kompetentingai bei motyvuotai. Buvo girdėti balsų, kad vien dėl šių pranešimų Tabor Fanuos dienos buvusios vertingos. Taip pat buvo įdomus ir jaunimas. Pasirodė, visi keturi (ir išprovokuota pasisakyti Emilija Pakštaitė, jau pati bendradarbiaujanti mūsų spaudoj, viena iš jaunimo kongreso žiniaraščio redaktorių) lietuviškus laikraščius skaito, tad smalsu buvo pasekti, kaip ir ką skaito. Galėjo jų pasisakymai patikti ar nepatikti, bet bendra išvada — jaunimas visų pirma paskaitęs tai, ką laikrašty randąs apie save. Vadinas, eina vyresniųjų pėdomis. Obuolys nuo obels netoli tenurieda!
Mažiausiai pasisekusi buvo vad. spaudos konferencija. Už atskiro stalo čia susodino Lietuvos gen. konsulą dr. J. Žmuidzi-ną, Vliko atstovą dr. J. Puziną, PLB Valdybos pirm. St. Barzdu-ką, JAV LB Valdybos pirm. Vyt. Volerą, Kanados LB V-bos vice-pirm. J. R. Simanavičių, Altos sekr. dr. VI. Šimaitį, ir konf-jos moderatorius L. Dovydėnas “urbi et orbi” paskelbė, jog juos klausti galį visi, kas tik norį. Tas tvarkoj. Bet jis taip pat pridėjo, kad galima ne tik klausti, bet ir visiems pasisakyti. Tad ginčai ir prasidėjo nuo “įkaitusių” Altos ir Bendruomenės taipusavio santykių. O visi žinom, kas kokias pozicijas gina. Altininkų tezė: kažkada į Ameriko atvykęs a. a. K. Žalkauskas ir kiti, jie susitarę su Altos anų laikų vyrais, kad Altą vien Lietuvą laisvinsianti, o Bendruomenė vien lietuvišku švietimu bei kultūra rūpinsiantisi. Ir baigta! Visiškai nesvarbu, kad laikai keičiasi, kad naujos lietuvių kartos užauga ir į gyvenimą ateina, kad susiformuoja naujos pažiūros ir kiti kriterijai. Svarbiausia pats “susitarimas”, ir nuo jo, daugeliui net nežinomo ir neaktualaus, nevalia nei žingsnelio, nei pėdos į šalį! Kad ir koks jis šiandien absurdiškas atrodytų. Bendruomenė turi savų argumentų. Visų pirma ji remiasi Lietuvių Charta. Taip pat gyvenimo tikrove: ji nori Lietuvos ir jos laisvės labui padaryti visa, kas yra kiekvieno lietuvio pareiga ir uždavinys. Ir Bendruomenė eina dar toliau: ji siekia ir bendradarbiavimo. Pvz. 1969 priimtose ir paskelbtose “PLB visuomeninės veiklos gairėse” PLB Valdyba pripažino Vilkui tą vaidmenį, kuris jam priklauso: “Santykiuose su Vliku PLB pripažįsta, kad Vlikas, sudarytas politinių lietuvių srovių ir laisvės kovos sąjūdžių pagrindu, vadovauja politinei lietuvių laisvės kovai”. JAV LB Taryba keliais jau atvejais svarstė JAV LB ir Altos santykių klausimus ir vis pasisakė už bendradarbiavimą. Ypačiai konkretus nutarimas buvo priimtas 1972 balandžio 28 - 29 Chicagos sesijoj: JAV LB ir Altą “sutaria esą lygūs partneriai, abu atlieką reikalingą ir naudingą Lietuvos laisvinimo darbą”, dėl to “tariasi dėl politinės linijos ir darbų suderinimo” (sukonkretintos ir to suderinimo sąlygos). Pripažindama teisę bei laisvę dirbti Vilkui, Altai, politinėms srovėms, laisvės kovos sąjūdžiams ir kt., Bendruomenė tuo pačiu pripažinimo pagrindu nori teisės bei laisvės ir sau pačiai: “Atėjo metas skirti Lietuvių Bendruomenei laisvojo pasaulio lietuvių gyvenime tą vietą, kuri jai iš esmės ir paskirties priklauso. Būdama atvira kiekvienam lietuviui, nes remiasi vieninteliu tautiniu pagrindu ir tvarkosi demokratiniu būdu, Bendruomenė yra natūrali organizacinė laisvojo pasaulio lietuvių jungtis, tad būtų idealu, kad jos padaliniai veiktų visur bendrajam tautiniam darbui dirbti ir lietuviams atstovauti” (PLB visuom. veiklos gairės).
Tokios Altos ir Bendruomenės pozicijos, ir Altos nuomonių reiškėjos “Naujienos” jas vertina šiaip: “Įsakymas tartis tiktai kaip ‘lygus su lygiu’ yra visų nesutarimų pagrindas. Jeigu JAV lietuvių bendruomenė būtų lygi su Amerikos Lietuvių Taryba, tai toks bendruomenės tarybos nutarimas dar būtų pateisinamas. Bet kiekvienam aišku, kad ji nėra lygi. Amerikos Lietuvių Taryboje yra kelios organizacijos, kurios vienos keliais atvejais yra daug didesnės, negu JAV Lietuvių Bendruomenė” (1972.IX.21). Čia ta riba, kurios neįmanoma peržengti. Dėl to ir bendrieji pokalbiai daros nevaisingi ir bergždi.
Tai buvo ypačiai ryšku šių metų Tabor Farmos dienose. Prieita iki to, kad neigtas net Bendruomenės nutarimų autentiškumas: girdi, PLB Valdybos pirmininkas radęs reikalą “spaudos atstovams kartoti ‘rezoliuciją’, kuri nėra net pačios bendruomenės narių daugumos įsitikinimas”, nes ją “bendruomenės tarybos likučiams pasiūlė ne bendruomenės tarybos narys, bet visai pašalinis asmuo” (“Naujienos”, IX.21). Nusmukta iki tokio poleminio lygio, kad Bendruomenės rinktieji pareigūnai laikomi “mažos grupelės samdytais mekleriais”, kurie visomis priemonėmis pasiryžę “mažumos nuomonę primesti Amerikos lietuvių daugumai” (ten pat). O kraštutiniai partiečiai kitiems primeta tai, ką patys savo praktikoje vykdo: “Jis (politikavimas) tėra reikalingas Fronto Bičiuliams, kurie norėtų, pasižaboję Bendruomenę, patys vieni išjoti į plačias politikos lankas, o svarbiausia, atkovoti iš Altos aukų šaltinį. Žiūrint į šitokią ‘veiklą’, kartais gaila tų žmonių, kurie šitaip jau geri lietuviai ir geri katalikai, bet dėl menkaverčių partinių interesų leidžiasi į kompromisus su savo sąžine ir garbe, užsideda Tartiufo kaukę ir savo visuomeninį ir net žmogiškąjį orumą sumurdo į partinių rietenų purvyną” (“L. Lietuva”, 1972.X.12).
Tai maždaug tokia linkme yra pakrypę Tabor Farmos dienų pokalbiai. Šitaip yra komentuojami Lietuvių Chartos dėsniai ir atsakingųjų Bendruomenės institucijų nutarimai. Ir prisimeni evangelijos muitininką bei fariziejų. Abu jie atėjo į bažnyčią melstis. Bet vienam, muitininkui, malda iš tikrųjų rūpėjo, tad jis buvo nuoširdus: “Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui”. Kitam, fariziejui, ne malda, bet muitininko suniekinimas rūpėjo, tad jis stovėdamas taip pats sau vienas kalbėjo: “Dėkoju tau, Dieve, kad aš ne toks, kaip kiti žmonės plėšikai, neteisūs, svetimoteriai, taip pat ir kaip šitas muitininkas”. Bendruomenė dirba, tariasi, svarsto ir ieško būdų, kaip būtų geriausia ir jai pačiai, ir jos partiniams oponentams, o šie vis tik priekabių ieško. “Naujienos” Bendruomenėj ieško “samdytų meklerių”, kai visi žinom, jog jų “pasisamdytas meklerius” net į ok. Lietuvą išdūmė. Jos temato Bendruomenėj “mažą grupelę”, nors JAV LB rinkimuose dalyvauja keli tūkstančiai lietuvių, o “nemato” grupelių Altoj, neturinčių net savo narių į vykdomuosius organus paskirti (juos “skolinasi” iš kitų grupių’). “L. Lietuva” “menkaverčiu partiniu interesu” laiko Bendruomenės pastangas “atkovoti iš Altos au__ kų šaltinį”, nors tai yra pačios “L. Lietuvos” prasimanymas: JAV LB savo rengiamuose Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimuose surenkamas aukas paskirsto pagal aukotojo valią, ir Altą jai tenkančią dalį visados gauna (priešingai elgiasi Altą — Bendruomenei skiriamas aukas ji net atsisako priimti ir persiųsti!). Kuriamas LF bičiulių “politikavimo” mitas, daromas baubu sau patiems gąsdinti. Bet Lietuvių Chartos, PLB konstitucijos, pačių lietuvių išsirinktų bendruomeninių institucijų nutarimų vykdymas yra “politikavimas”, kuris visiems lietuviams tik garbę teikia. Idealu būtų, kad į tokį “politikavimą” įsitrauktų kuo daugiausia. Turėtume būti tik patenkinti, kad ir frontininkai savo tautinės pareigos ir tautinio darbo įnašą atiduoda. Gražu, kad jų siekimai Bendruomenėje sutampa su daugumo lietuvių siekimais.
Baigiant jau galima atsakyti ir į pačioj pradžioj pasistatytą klausimą: “Ko trūksta Tabor Farmos pokalbiam?”. Reikia ir net būtina turėti savo nuomonę. Reikia ją pasakyti ir ginti. Bet kartu atsiminti, kad ir kiti turi savo nuomonę, kurią dera suprasti ir gerbti. Kai siekiama demagoginėmis priemonėmis oponentą paneigti bei suniekinti, tokie pokalbiai daros atgrasūs, nenaudingi ir — taip pat — nereikalingi. Kam be reikalo eikvoti jėgas ir laiką, kai yra tiek daug prasmingo darbo?
S. Papartis
