Kuprinės pabiros

NEVISAD PAGEIDAUJAMI DRAUGAI

Mūsų lietuviškoji patarle kai kada sako: “Viešpatie, apsaugok nuo draugų! O nuo priešų aš pats apsiginsiu”. Dievaž, iš tikriausio gyvenimo patyrimo pasakysiu, kad tie žodžiai kilę iš išmintingiausių lūpų. Iš tikrųjų, nuo priešų gali apsiginti. Davei kumščiu pašonėn, paėmei pagalį, o jeigu savo pačiomis jėgomis neįveiki, pašaukei policininką, ir viskas tvarkoje. Bet kaip apsiginti nuo geriausiųjų savo draugų? Šios priemonės netinka, o kitokių dar niekas neišrado.

O gerieji draugai tau visokiausių šunysčių ir kiaulysčių prikrečia. Sakysime, pasiskolina iš tavęs pinigų, ir nebandyk paprašyti grąžint. Užgausi geriausią draugą. Arba, nueini į restoraną su gerais draugais išgerti. Geri, sąskaita didėja, ir kai jau netoli 50 ar 70 dolerių sumelė priauga, žiūrėk, po vieną draugą pradeda nykti nuo stalo. Pagaliau pasilieki vienas ir apmoki visą sąskaitą.

Na, sakysime, susirandi gražią, kaip lėlę, mergaitę. Užsimezga meilė, malonūs susitikimai. Į pasimatymus visad laiku ateina. Minutė į minutę. Tiesiog angelas! Ir pagaliau supažindini ją su savo geriausiu draugu. Ir kągi! Po kiek laiko tavo meilė pradeda vėluotis į pasimatymus. Kuo toliau, tuo daugiau vėluojasi, kol pagaliau jos visai nebesulauki ir pagauni su tavo geriausiu draugu kokiame nors kine ar kitur maloniai bečiulbant. Prirašytumei visą jaučio odą draugų šunysčių, bet neapsimoka. Užteks ir šių kelių pavyzdžių.

Ne aš vienas tokios nuomonės apie savo geriausius draugus. Mano geras prietelis Simas Barblaitis irgi nekitokios. Kartą vienoje Brooklyno gatvių pagaunu už rankovės beskubantį Simonėlį ir sulaikau:

— Bene, prieteliau, į kokį valdybos posėdį ar susirinkimą taip skubi?

Prietelis Simas sustoja, atsikvepia, ranka perbraukia per savo rasotą kaktą, ir kaip kirviu atkerta:

—    Raulai, jau trys metai, kai į susirinkimus nebevaikščioju!

—    Tai, Simai, atšalai nuo visuomeninio darbo! Taip negražu! — norėjau pradėt jį graudenti. Bet jis sulaikė mano kalbą ir pradėjo save teisinti neblogiau kaip koks advokatas.

—    Girdi, prieteliau Raulai, — pradėjo kalbėti Simas. — Prieš trejetą metų ir aš uoliai lankiau susirinkimus, priklausiau prie keletos organizacijų, ir kitokias visuomenines pareigas atlikdavau. Bet dabar!.. Per tuos geruosius draugus teko nutraukti.

Turiu tokį gerą draugą Jokūbą Rimboką. Didelį visuomenės veikėją. Priklauso beveik prie visų lietuviškų organizacijų. Jis tai ir nubaidė mane nuo organizacinio gyvenimo. Kur tik į kokį susirinkimą nueidavau — ten ir Jokūbas besėdįs.

—    Hm, kokia čia bėda, jeigu Jokūbas sėdi? — mėginau pertraukti Simą.

—    Va, ir bėda! Kai tik prasideda rinkimai į valdybas, į kokias nors komisijas, ar kitas pareigas, Jokūbas tuoj ir siūlo mano kandidatūrą. Visas susirinkimas apninka tave rinkti, o tu čia skerėčiotis, teisintis, kad neturi laiko, ir visaip suktis, kad savo kandidatūrą atsiimtumei.

Simas įtikino mane, kad geri draugai gali ir iš visuomeninio darbo išstumti, ypač, jeigu neturi palinkimo įeiti į valdybas. O kas mūsų laikais nori tų valdybų. Ir pats Rimbokas, turbūt, jų vengia.

Šiais laikais turime visokiausių išradimų. Didžiausių ir mažiausių. Išrado atomines bombas, bet kodėl niekas neišrado tokio paprasto gyvenimiško dalyko — kad be valdybų galėtų veikti įvairiausios organizacijos. Juk tuomet mūsų organizacijos turėtų daugiau narių, gausiau ateitų į susirinkimus, nes nebijotų išrinkimo į valdybas arba į įvairias komisijas.

Kol dar tokio išradimo nėra, siūlau dabartinėms valdyboms pasinaudoti tokiu mano receptu. Kai per susirinkimą bus renkama valdyba, tai kvietimuose skelbti visai atvirkščiai:    “šiame susirinkimevaldyba nebus renkama”. Pamatysite, kokiais keliais nariais daugiau atvyks į susirinkimą. Ne vien tik valdyba, bet ir vienas kitas užklydęs narys.

Kaulas Gurga

SIUNTINIAI IŠ AMERIKOS

Paskutiniu metu pradėjus daugiau siuntinėti siuntinių iš Amerikos į Lietuvą, pora siuntinių pasiuntė savo sesei ir bruklynietė Pušaitienė. Pasiuntusi siuntinį, savo sesei parašė laišką: “Miela Mortele! Pasiunčiau Tau ir Tavo vyrui du siuntinius, į kuriuos įdėjau Tau kautą, dresę, šiušius, o Tavo vyrui siūtą, svederį ir marškinius.

Mortelė, gavusi siuntinį, rašo amerikietei sesei padėką: “Miela Agotėle! Dėkoju už siuntinius. Bet ką siuntei, tik vienus marškinius tegavome. Visa kita, matyt, paštuose pakeitė. Vietoj laiške minimų dresės, šiušų, siūto, svederio ir kauto, gavome tik suknelę, pusbačius, eilutę (kostiumą), megztuką ir paltą. Sesut, nesiųsk brangių daiktų. Matai, kad pakeičia...”

B. K.

ŠIAIP RAŠYS LAIŠKUS

Paskutiniu metu spaudoje pastebėta, kad bolševikų valdžia reikalaus iš rašančių į užsienį laiškus girti sovietinį gyvenimą. Kągi, reikalaus —- reikės vykdyti. Atsargesni jau ir dabar parašo: “Brangus dėde! Gyvename gerai. Mums nieko netrūksta. Aną šeštadienį buvo mūsų kolchozo susirinkimas. Kolchozo vedėjas įsakė, kad visi kolchozininkai būtinai įsigytų amerikoniškų drabužių eilutę ir pusbačius. Bet tų daiktų dar neatvežė į mūsų krautuves. Jeigu, dėde, turite nors kokių senų drabužių ir avalynės, atsiųskite. Bus geri, kol į mūsų krautuves atveš naujų iš Amerikos. Vietiniai drabužiai pas mus jau nebemadoje”. B. K.

IMPERATORIUS IR KEPURĖ

Napoleonas, išėjęs iš svečių, pats siekė nusikabinti savo kepurę. Tai pastebėjęs, prišoko nukabinti jo adjutantas:

—    Imperatoriau, leiskite man nukabinti! Aš augštesnis.

—    Tu ne augštesnis, bet ilgesnis! — atkirto Napoleonas.

B. K.

SOVIETINIO PILIEČIO GALVOSENA

1940-41 m. sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Už ką mane bolševikai kalino, dar ir šiandien šio galvosūkio neišsprendžiu. Patekau ir į vienutę. Kad man nebūtų taip nuobodu, pas mane pasodino vieną sovietų majorą, nuteistą 4 metams kalėti. Jis nesijaudino. Visai rimtai ir mane guodė, kad kiekvienas padorus sovietinis pilietis turi atsėdėti kalėjime. Jo žodžiais:

— Mažiausiai du metus atkalėjęs jau yra subrendęs sovietinis pilietis .

Nusiraminau ir aš. Vadinas, ir mane brandina į tikrąjį ir padorų sovietinį pilietį.

Sovietinis majoras buvo visai šnekus. Plačiai papasakojo ir iš savo gyvenimo. Kalėjimo 4 metus buvo gavęs štai už ką:

Jis buvo paskirtas tarnybos reikalais iš Kauno į Tauragę. O tuomet iš Kauno į Tauragę traukiniai važiuodavo tik kartą per dieną. Majoras į traukinį pavėlavo. Nutarė laukti kitos dienos traukinio. Laukė, gėrė, miegojo, ir vėl pramiegojo. Tik trečią dieną pavyko įsėsti į traukinį ir patekti į Tauragę, bet ten jį areštavo. Apkaltino “sabotažu”.

Man su juo kalėjime besėdint, gavo jis laišką iš savo žmonos. Ji nusiskundžia, kad jau kelintas mėnuo nebegauna iš valdžios jo algos dalį, skiriamą žmonai. Mat, jeigu vyras kitur iškeltas, tai jo algos atitinkama dalis išmokama žmonai. Nuteisus nei vyras nebegauna algos, nei jo žmona, žmona skundžiasi, kad jai su vaikais reikės badu mirti.

Majoras nėkiek nesijaudino. Paraše jai laišką, patardamas:

— Vieročka, tu dar esi jauna. Ištekėk už kito vyro, ir nereikės tau badu mirti. O vaikas tegul miršta badu. Nesvarbu! Sovietų Sąjungoje yra milionai vaikų. Vienu mažiau ar daugiau, kas čia tokio. Tu dar galėsi jų tuziną turėti.

Kai majorui pareiškiau savo nustebimą, jis į mane pažiūrėjo, kaip į dar neperauklėtą ir nesubrendusį pilietį. Tik tiek tepatarė: “Draugui į sovietinį pilietį subręsti neužteks poros metų kalėjimo. Tur būt, reikės keliskart po tiek...”

B. N.

NEGALI BANKŲ PLĖŠTI

Vienas Sovietų pareigūnas, besikalbėdamas su amerikiečiu, išdidžiai pasigyrė. Girdi, pas mus Sovietų Sąjungoje negirdėti bankų apiplėšimų, kaip tai būna pas jus Amerikoje.

—    Tikiu, — atsikirto amerikietis. — Jūsų piliečiai neturi automobilių. O pėsčiomis su pagrobtais pinigais netoli tenubėgsi. K. B-lis

AMERIKOJE LIETUVIŠKAI

Atvažiavusi į Ameriką naujųjų ateivių Mozūraičių šeima buvo vedama iš uosto į autobusą. Sustojus prie stulpo su užrašu: “Bus stop” autobuso laukti, senoji Mozūraitienė iš džiaugsmo net apsiverkė:

—    Dieve, Dieve! Ir čia, Ameriko

je, užrašai lietuviški. Aiškiai lietuviškai užrašyta, kad čia bus sustojimas.    K. B.

KAIP ATSKIRTI?..

Ėjo keliu du keleiviai: žemaitis ir aukštaitis. Priėjo morkų daržą. Abiem panūdo raudonų morkų pasirauti. Augštaitis tuoj įšoko į daržą, ir tik tuokart apsidairė, ar nemato morkų šeimininkas. Žemaitis pirma apsidairė, ir tik tuomet per tvorą įšoko į daržą.    B. K.

TEISINGA PASTABA

Kai kurie mūsiškių užsienyje pakeitė savo pavardes į nelietuviškas ir neparašo saviškiams į Lietuvą laiškų. Neseniai teko skaityti vieno jaunuolio laišką iš Lietuvos: “Dėdyt, perduok mano linkėjimus anam “dėdei”, kuris užmiršo ne tik savo pavardę, bet ir gimtuosius takus”. Kągi, kandi pastaba kenčiančiųjų laisviesiems, kurie ir savo pavardžių užsigina.    B. K.