J. A. Jūragis — Laisvei auštant
J. Juodis — Laisvės dvikova
Juozas Almis Jūragis
LAISVEI AUŠTANT
1. P i r m i e j i
Rūstybės minos mūsų širdys,
Vergiją nešti mums gana!— — —
Mus laisvės troškuliu nugirdo
Šviesi jos pažado diena.
Iš Vilniaus rimtos žinios eina:
Jau siaučia priešas mūs kaimuos.
Jis mūsų laisvei deda kainą
Kovos ryžtingos—kruvinos.
Kardus nukalsim kaimo kalvėj
Ir jietis smailinsim aštrias.
Sutiksim priešą šūvių salvėm,
Čia savo galą jis suras.
Nuo Palangos ligi Švenčionių,
Lig Augustavo ir Seinų
Šiandien laisvi pakylam žmonės
Apginti tėviškės namų.
2. A u d r o s e
Vis tamsiau apsiniaukia padangė
Ir perkūnas sugriaudžia rūstus.
Tavo juodbėris, broli, jau žvengia,
Pažiūrėki ar kardas aštrus.
Piktos jėgos užlieti grasina,
Tyko mus sunaikinti visi.
Už tą žemę kovosim lig vieno—
Mums didžiausia audra nebaisi.
Už daržely žaliuojančią rūtą
Ir už kryžių sodybos kieme,
Mes išeisime kautis kaip liūtai,
Nors maišysis dangus su žeme.
Kraujo sėklą į žemę kas sėja,
Laisvės derlių užaugant regės;
Kai sugrįšim, kovoj ištesėję,
Aureole tėvynė žydės.
3. V i l t i s k o v ą u ž g r ū d i n a
Mus nudegino saulė ir nugairino vėjai,
Žygių dienos jaunystę užgrūdino.
Mes už šventąją laisvės idėją
Išlaikysim ne vieną dar rudenį.
Lietuva tarp tautų nors nedidelė
Kelią ateičiai tvirtą sau žino:
Mes nesam vargingi paklydėliai
Ant kelio didžiųjų kaimynų.
Mus naikina įnirtusios gaujos,
Bet laisvės vilčių neišrovė—
Mes atgimstančią Lietuvą naują
Jau įvykusia laikom tikrove.
Jos vardu visuos frontuos kariaujam
Už tauriausiąją laisvės idėją.
Mes į pergalę tikime naują
Ir į laisvės dienų sužydėjimą.
4. Š i r d y s p o m i l i n ė m
Kai plačios lankos žaliuoja,
Ar žiema žemę atmaino,
Gretos kareivių žygiuoja
Traukdamos skambančią dainą.
Daina karinga kai girdis,
Rodos kariai geležiniai,
O plaka žmogiškos širdys
Ir po kareivių milinėm ...
Kiek tenai šautuvų blizga
Drausmingoje rikiuotėj,
Tiek širdžių myli ir ilgis
Džiaugtis, gyventi nesočios . ..
* * *
Kai šaukė,
Išėjo... —
Tik. veidas nubalo kaip drobė ...
Prie vartų
Dar kartą
Juos mylimų rankų glėbys surakino,
Kartą gal paskutinį . . .
as žino . ..
O žygiai ir kovos ir nuovargio naštos
Dienas ir naktis jų pagrobė . ..
Prailgusios dienos, skausmingosios naktys!
Širdis kad neplaktų,
Nebūtų to ilgesio, sielvarto pančių!—
Ir gimtojo kiemo,
Akių mylimosios
Ir motinos veido raukšlėto
Tada nepasilgti galėtum
Kalbėdamas skausmo rąžančių.
Nejaustum tada, kad esi žmogus jaunas,
Vos pirmas gyvenimo pėdas pramynęs,
Bet būtum žvėris, kuris eina ir kaunas—
Tai būtum karys geležinis.
* * *
Kai žengia kariai
Pro tave, pilieti,
Kuris šalygatvy lieki stovėti,
Nuimki prieš juos kepurę— — —
Klausykis ką kalba jų plakančios širdys:
— Ave Patria! Te salutant morituri!
— Mirti einam! Mirti einam!
— Už tėvynę! Gėlėtą — — —
Jie kausis ir žus už tėvynę,
Už laisvę,
Už garbę šventos vėliavos.
Kariai juk negali prieš mirtį drebėti.
Bet širdį. . .
Kur širdį kareiviui padėti?— — —
5. H e r o j a i
Jie pašventinti herojais—
Iš kovos jie nesugrįžo.
Vėlės jų nuėjo rojun,
Jų kapus dabina kryžiai.
Iš jų kraujo žydi gėlės,
Žydi gėlės jiems ant kapo.
Iš jų kraujo Laisvė kėlės
Ir gyvybe tautai tapo.
