APIE KAREIVIUS, NEDAINUOTAS JŲ KOJAS IR KIT.
PRANYS ALŠĖNAS, Kanada
Besiblaškydami po platųjį pasaulį, jau matėme gana daug žmonių ir daug kareivių. Vieni jų vienaip atrodė, kiti — kitaip.
Išklydom iš savo tėviškių. Mūruose atradom vėsumą, anot St. Ylos, o įkaitintam asfalte — ugnį, kuri degino mūsų padus...
Taip. Bet gi keliaudami daug matėme ir dar daug matysime. Todėl matytuosius žmones vis norisi lyginti su mūsų žaliųjų lygumų žmonėmis, taip lygiai ir kitų kraštų kareivius — su mūsaisiais, buvusiais žaliūkais.
Deja, kaip žmogus žmogui nelygus, taip kareivis kareiviui, šioje vietoje tenka stabtelėti ties pasaulio ir valstybių pasiskirstymu į taip vadinamus militarinės dvasios ir civiliškos galvosenos kraštus.
Tąja “militarine dvasia” persiėmusius kraštus, anaiptol, netektų skaityti kartu ir imperialistiniais kraštais, kaip buv. nacių laikais Vokietiją, nūdien — Raud. Sovietų Sąjungą ir t.t. Buvo ir dabar yra valstybių, kur žmones, taip lygiai ir tų kraštų kareiviai,
— neapsnūdę, ryžtingi, narsūs, nors — negrobuoniški. Tokių kraštų skaičiun reikėtų įrikiuoti buv. Nepr Lietuva, bei jos žvalieji kariai. Kai reikėjo Tėvynės laisvę atvaduoti — jie kovėsi narsiai, kaip liūtai, nors dažnai nepavalgę reikiamai, apiplyšę, menkai ginkluoti. Tačiau jie tenorėjo apginti tik savąją žemę, nenorėjo nieko užgrobti, nieko pavergti...
POETO ŽODŽIAI APIE NEDAINUOTAS KOJAS
Mūsų subtilusis dainius, Petras Babickas, eiliuodamas apie žmonių, gyvulių ir kareivių kojas, tarp kita ko, šitaip posmuoja:
“Kodėl gi niekas, niekas nedainavo kareivio kojų, Kurias dažnai nupjauna ligoninėj ar frontuos?..
O kiek minčių jos mums suteikia,
Kai trypia žydinčius laukus,
Kai mindo rūtų darželius,
Ar valstybes su dulkėmis sumaišo,
Tikrai, širdis dabar — bevertė,
O kojos — aukso maišas...”
Ach, o vis dėlto, mūsų karių nuplautomis kojomis beatkovojant savojo krašto laisvę — buvo nemaža. Vienok, jie netrypė, nemindė svetimų žydinčių laukų ir valstybių dulkėmis nemaišė. Tik mūsų kraštelį vėl
— svetimieji ne tik su dulkėmis sumaišė, bet ir krauju bei ašaromis paplukdė...
MŪSŲ IR KITŲ KRAŠTŲ KARIAI
Atsidūrę šiaurės Amerikos kraštuose: JAV ir Kanadoj — matome tų kraštų kariuomenę. JAV-bių kariuomenė, tiesa, jau pakeitė savo “civilišką” išvaizdą į karišką, betgi, pav., Kanados — dar toli gražu... Kanadiečio kario — nė nemanyk sulyginti su buv. mūsiškiu Lietuvos kariuomenės kariu. Tai, galima būtų pasakyti, daugiausia, “civiliškos”, ir tai dar abejotinos — išvaizdos kariai: dažniausiai begaliniai nutukę, be žvalumo, energjos ir t.t. Vietiniuose dienraščiuose yra jau buvę laiškų redaktoriam, kuriuose nusiskundžiama, jog Kanados kareiviui jau būtų perdaug sunku nešti šautuvą, kuprinę ar kitą — ypač fronto — krūvį, nes ir šiaip perdaug jis apkrautas... savaisiais riebalais.
Š. m. kovo 15 d. Toronto dienraštis “The Globe and Mail” atspausdino Jim Senter straipsnį, pavadintą “Canadian Forces Can Be Glamorous”, kuriame apie “neužburiantį” kanadietį kareivį savo išvedžiojimus jis pradeda šitaip:
“Ji buvo nedidukė, vienok patraukli, natūrali blondinukė. Ji teigė, jog amerikietiškoji armija, jos akimis žiūrint, gal daugiausia užburianti visame pasaulyje, tačiau, ji gailisi, nes reikia pasakyti, jog kanadiškieji kariai — tai tarytum drabužių ryšuliai...”
Taigi, trūksta karinės išvaizdos, o, vienkart, ir kareiviško šaunumo, o — tuo pačiu — ir kareiviško grožio. Mūsiškiams žaliūkams to netrūko...
