SOVIETŲ RUSIJA - TAUTŲ KALĖJIMAS

VLADAS MINGĖLA

Sovietų Rusijos bolševikai niekad neturėjo daugumos pritarimo, štai 1917 m. lapkričio 7 d. Petrapilyje turėjo įvykti visos Rusijos darbininkų — kareivių ir valstiečių atstovų suvažiavimas. Tuo metu bolševikai pagrobė valdžią ir tą valdžios užgrobimą suvažiavę atstovai “užgyrė”. Petrapilyje buvusi kariuomenės Įgula (apie 40,000 vyrų) tą perversmą parėmė ginklu, nes jiem buvo žinoma, jog jie Kerenskio valdžios būsią iš Petrapilio iškelti. Sostinę pasekė provincijos miestai.

1917 m. lapkričio 25 d., po trijų savaičių, perversmui įvykus, Rusijos bolševikai paskelbė demokratinius rinkimus, šiuose rinkimuose bolševikai tegavo vos 25% visų balsų, taigi — vieną ketvirtadalį.

Atsikratyti Steigiamojo Seimo, bolševikai pasiuntė latvių šaulių ir jūrininkų būrius, kurie suvažiavusius atstovus išvaikė (1918 m. sausio 19 d.).

Nuo to laiko prasidėjo taip vadinamoji raudonoji diktatūra. Kareiviai ir darbininkai patikėjo bolševikų propaganda, kuri skelbė, kad, Leninui valdant, būsią duota kiekvienam žemė į nuosavybę Darbininkai perimsią visus fabrikus. Be to, sustabdomas karas, žodžiu, pažadėtas kur kas geresnis gyvenimas nei prie caro. Ilgainiui, valdant Rusiją Leninui ir Trockiui, pačių bolševikų tarpe iškilo priešingumai ir nesutarimas. Jie pareikalavo daug aukų. 1921 m. sukilo Petrapily Kronštadto kareiviai — jūrininkai. Raudonieji diktatoriai tą maištą, “kontrrevoliuciją”, nuplovė sukilusiųjų krauju. Minimo sukilimo metu buvo nukauta ir kitaip nužudyta per 20,000 žmonių. Betgi pasaulis mažai težinojo apie tą sukilimą ir apie jo aukų skaičių. Vakariečiai visą laiką laikėsi nuošaliai ir negirdėjo pavergtų žmonių šauksmo gelbėti žmonės buvo apgauti, nes jie nieko negavo: nei žemės, nei kitų gėrybių. Įsiviešpatavus raudonajam terorui, niekas jau nedrįso bet kokius reikalavimus kelti arba bet kokį nepasitenkinimą rodyti. Badas ir skurdas, įvairių epideminių ligų supamas, užviešpatavo, o visą tą blogybių vainiką iškilmingai lydėjo visagalė mirtis. Žmonės buvo žudomi, tiksliau — traiškomi, kaip sliekai, kaip vabalai.

VOKIEČIŲ—RUSŲ BOLŠEVIKŲ TAIKOS SUTARTIS

1918 m. vokiečių kariuomenė, beveik be jokio pasipriešinimo iš bolševikų pusės, žygiavo į Rusijos ir Ukrainos gilumą. Vokiečiai buvo pasiekę net Černigovo gub. žemes. Tuo tarpu anglai ir prancūzai keliaklupsti bėginėjo aplink Leniną ir siūlė jam visokeriopą pagalbą (maistu ir ginklais) prieš vokiečių imperialistus. Pagaliau po ilgo siūlijimo Leninas sutiko imti kapitalistų siūlomą pagalbą, ypač ginklus bei šaudmenis. Trockis, būdamas krašto apsaugos komisaras, organizavo raudonąją armiją ir ginklavo ją anglų ir prancūzų visai nemokamai pristatomais ginklais. Bet, kad laimėtų laiko, Leninas siuntė į Lietuvos Brastą savo atstovus pasitarimams su vokiečiais. Pagaliau, 1918 m. kovo 3 d. Rusijos bolševikai su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tiesa, tos sutarties tekstą padiktavo vokiečiai. Pagal tą sutartį vokiečiams turėjo atitekti visa Ukraina, Baltijos šalys, Kaukazo dalis, Suomija... Be to, bolševikams buvo užkrauta be galo aukšta kontribucija. Tuo būdu bolševikai besąlyginiai kapituliavo prieš vokiečius.

Tuo tarpu propagandos komisaras ir komunizmo ideologas Bucharinas ir jo bendradarbių masės visais ruporais triūbijo krašto viduje ir užsieniui, jog tik dabar, esą, Rusijoje įgyvendinama “laisvė, brolybė ir lygybė”. Ir daugis tuo tikėjo, ypač Vakarų pasaulio žmonės. Sovietiškoji despotija visur užsienyje rodėsi avies kaileliu prisidengusi. Palengva, po truputį, bolševikams pavyko įkalti užsieniečiams, ypač jų vyriausybėms, Sovietų Rusijos gyvenimo “visokeriopą pažangą”. Tai buvo melas. Pasauliui viskas buvo rodoma melagingoj šviesoj. Tikrovėj buvo badas, melas, nekaltų žmonių skerdynės. Iš viso: teroras — bolševizmo valstybės credo. Tas credo Sovietų Rusijos gyvenimo raidoj nė kiek nepakito ir šiandien. Melas, nieku nepagrįsta propaganda, vistiek savo tikslą atsiekė. Pagaliau, ko nepasiekė, ko neįveikė bolševikų propaganda, tai padėjo nugalėti teroras ir žudynės. Bolševikų valdomose srityse niekas ramiai negalėjo miegoti: baimė, siaubas ir nuolatos lydintis slogutis pavertė kiekvieną žmogų į nuolatos drebantį vergą.

Bet tuo pačiu laiku anglai ir prancūzai nenustojo teikę bolševikams visokeriopą pagalbą. Raudonoji armija augo ir skaičiumi ir savo galybe. Ji pradėta organizuoti 1918 m. vasario 23 d. Rusijoje tuo laiku buvo užsilikusių gyvų carinės kariuomenės karininkų. Trockis juos pakvietė karo tarnybon ir pažadėjo jiem gerą atlyginimą ir saugumą. Tokių, kariškai pasiruošusių karininkų, atsirado apie 30,000. Jų dėka ėmė augti ir stiprėti bolševizmo kumštis — raudonoji armija. Ilgainiui toji armija, vakariečių apginkluota, nugalėjo carinės armijos likučius ir išžygiavo užimti Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Vokietijoj tuo laiku įvyko maža revoliucija: buvo pašalintas kaizeris ir išsiųstas į Olandiją.

Vidaus teroras Felikso Dzeržinskio (lenkų bajorų kilmės) vadovaujamas dabaigė nugalėti kliūtis, kitaip tariant — išžudyti bent kiek nepatikimus žmones. Čeką — Ypatingoji Komisija — krašto viduje buvo visagalė. Politinius įsitikinimus, pagal bolševikų ideologiją, lengva nugalėti šūviu į pakaušį. Sovietų Rusijoj žmogus pasidarė pigesnis, negu daiktas. Bolševikai sako: “Negyvi lieka Sovietų Rusijos draugais, nes jie negali išbėgti į užsienį, jie negalės išnešti tų baisenybių, kurių jiem teko patirti”. Tuo “rūpinosi” dieną ir naktį visagalė čeką. Sadisto Felikso Dzeržinskio uolumo dėka, bolševikai sunaikino kelis milijonus nieku nenusikaltusių žmonių.

Mirus Sovietų Rusijos įkūrėjui, pirmajam Sovietų Rusijos diktatoriui Leninui (Vladimir Iljič Uljanovas — dvarininkų kilmės žmogus), valdančioj komunistų — bolševikų partijoj pasijuto desperatiškas pakrikimas, nesutarimas. Dėl valdžios, tarp kitų, susikibo Juozas Džiugašvili — Stalinas ir Lev Bronstein — Trockis. Stalinas paskelbė, jog jis įsitikinęs, kad esą įmanoma, bent laikinai, įgyvendinti ekonomišku požiūriu atsilikusioje Rusijoje komunistinę sistemą. Iki tol buvo triūbijama per visus propagandos ruporus priešinga nuomonė, kad komunizmas pirmiausia bus įgyvendintas augštai iškilusios pramonės kraštuose — Vakarų Europoje. Taigi Stalinas paneigė nusistovėjusią komunistinę dogmą. Tai buvo Lenino tikėjimo paneigimas. Tarp komunizmo “apaštalų” kova plito ir aštrėjo. Tačiau ją laimėjo Stalinas. Trockis buvo Lenino tikėjimo šalininkas. Stalinas buvo begalo kerštingas ir išdidus sadistas. Jis niekam ir niekados neatleisdavo mažiausio prieštaravimo. Nedovanojo jis ir Trockiui. 1925 m. Trockis buvo pašalintas iš atsakingų pareigų, o vėliau išstumtas į užsienį. Po ilgo bastymosi (jokia valstybė jo nenorėjo priimti) pagaliau Trockis atsidūrė Meksikoje, čia jis nerimo ir kėlė viešumon Stalino klaidas. Todėl jis buvo Stalino įsakymu užmuštas. Taip baigė savo gyvenimą labai daug nuopelnų turįs komunizmui —

Kruvinasis Lapkritys bolševikų Rusijoj 1917 m.

bolševikas, Sovietų Rusijos raudonosios armijos vadas ir kūrėjas Lev Davidovič Bronštein — Trockis

Sovietų Rusijos propagandos komisaras ir bolševizmo ideologas Bucharinas, nors ir kitaip galvodamas, buvo prisitaikęs prie Stalino santvarkos ir skelbė krašto viduje ir Vakarų pasauliui melą. Vis-dėlto ir jo nervai galų gale neišlaikė: jis kartą išdrįso spaudoj Stalino politinės linijos komunizmą išvadinti “Azijatišku socializmu”. Po to jis buvo tučtuojau suimtas, o 1937 m., neatsižvelgiant į jo nuopelnus, sušaudytas.

SOVIETŲ RUSIJOS “DIPLOMATIJA”

Nekartą Stalinas savo knygose arba kalbose paliesdavo sovietinės diplomatijos esmę. Jis sakydavo: “Žodžiai neturi atitikti darbus, kitaip — kas tai būtų per diplomatija? Tikslas yra viskas, žodžiai, diplomatų kalbos arba pažadai — vienas dalykas, o, padarius išvadas, veiksmai — kitas dalykas. Gražūs ir geri žodžiai, prie to priklauso ir pasirašomos sutartys, yra tik kaukė pridengti tikriems mūsų siekimams. Sutartys tol gali būti vykdomos, kol jos neša naudą Sovietų Rusijos galybės augimui, bet jeigu jos mums nuostolingos, jos bet kuriuo momentu nutraukiamos. Nuoširdi ir teisinga diplomatija tiek įmanoma, kiek įmanomas sausas vanduo arba medinė geležis.”

Iš to Stalino “pamokymo” aišku, kad “tikslas pateisina priemones”. Be to, užsienio politikoje naudojama ir įbauginimo priemonė, tuo atveju, jeigu priešas yra ne iš stipriųjų. Galingam priešui galima ir nusileisti ir mandagiau kalbėti, jeigu tik iš to numatoma nauda, šis metodas naudojamas ir šiandien.

Bet savo krašto viduje bolševikai kitaip galvoja. Jie mandagumo dėsnius pamiršo. Jie čia nesirūpina žmogaus perauklėjimu; šioje srityje jiems tarnauja įtikinančiu argumentu “naganas”, šūvis į pakaušį arba koncentracijos stovykla, žmogus, gyvenąs Sovietų Rusijos valdomoje teritorijoje, yra pigus ir niekingas daiktelis. Tie įvairių tautų vergai kasa kanalus, kasa uranijų, anglį, kerta miškus Sibire, atlieka kitus darbus be jokio atlyginimo, arba už labai mažą. Jie paverčiami kaliniais — vergais, kad nereikėtų mokėti atlyginimo, kad jie pigiai atsieitų valstybei. O kad jie labai trumpai gyvena, be laiko miršta, tuo valstybė nesirūpina. Iš satelitinių valstybių arba iš sąjunginių respublikų vergų trūkumai nuolatos papildomi.

Naujai atvežtiem į vergų stovyklą žmonėm komisaras pirmiausia pasako visai atvirai dėlko jie čia yra atvežti. Būtent: “Jūs žinote, kodėl jūs 'čia patekote? — Dėlto, kad jūs esate Sovietų valstybės ir komunizmo priešai — liaudies priešai. Jūs atvežti mirčiai. Kuo greičiau jūs mirsite, juo geriau bus jums patiems, nes išvengsite bereikalingų kančių, be to, sovietų valstybės, sovietų liaudis apsivalys nuo bereikalingos liaudies priešų naštos”.

ŽUDYNIŲ STATISTIKA

Pagal buvusį Anglijos minister} pirmininką Čurčilį, rusai porevoliuciniam laikotarpy išžudė mases žmonių (Winston Churchill knyga “After-math” 1924). Toje knygoje sakoma, kad nužudyta 28 pravoslavų vyskupai, 1219 popų (pravoslavų dvasiškiai), 6000 profesorių ir mokytojų, 9000 gydytojų,12.000    dvarininkų, 27,000 pirklių, 54,000 caro armijos karininkų, 70,000 buv. carinės Rusijos policininkų,

193.000    darbininkų, 260,000 kareivių, 355,000 įvairių spec, inteligentų, 815,000 ūkininkų — valstiečių. Bet kas pats išgyveno tuos įvykius, pats savo akimis tą laikotarpį matė, tas žino, jog tie skaičiai per maži ir tolimi tikrovei. Mat, senas vakariečių diplomatas atsargus savo teigimuose. Senos diplomatų mokyklos auklėtinis — politikas ir diplomatas neišdrįso teisybės pasakyti, neišdrįso bolševikų užgauti, todėl manoma, sąmoningai prasilenkė su tiesa. Be to, tenka atsiminti, jog statistika neliečia pilietinio karo aukų. Tai tik čekos suimti ir nužudyti žmonės.

Įvedant Sovietų Rusijoje (prievartos būdu) kolchozus, atimant privačius ūkius, buvo išžudyta apie 9 milijonai ūkininkų. Per Ukrainos dirbtinį badą, kuris įvyko pagal vyriausybės planą (išvežus visą derlių, atėmus visą maistą) išmirė badu per 10 milionų žmonių — ukrainiečių. Kiti šaltiniai mini 12 milionų aukų.

SOVIETŲ SANTVARKOS VALYMAI

Žmonių skerdynės vyko be paliovos. Valymai užima svarbią vietą žudynių statistikoje. Štai. per 1936—1841 m. didž. apsivalymus, Stalino įsakymu buvo suimti, o vėliau sušaudyti, kiti nunuodyti, žymiausieji komunistų valstybės šulai, partijos vadai, kariuomenės vadai, štai jie: Zinovjevas, Trockis, Kamenevas, marš. Bliucheris, Rykovas, Krestinskis, Muratovas, Ježovas, Radekas, Bucharinas, Gamarnikas (karo komisaras), marš. Tuchačevskis, marš. Jegorovas, gen. Chalepskis, adm. Orlovas, gen. Jakiras, gen. Alksnis, gen. Eidmanas, gen. Putna, gen. Uborevičius ir daugybė kitų.

Kad suprastume Sov. Rusijos teroro žiaurumą, paimkime skaičius, štai iš 5 maršalų sušaudyti 3. Sušaudyta 11 vicekomisarų (viceministeriai), sušaudyta 90% armijos generolų. Iš 80 generolų, kurie sudarė augščiausiąją armijos tarybą, 75 buvo sušaudyti. To valymo aukomis tapo 80% visų armijos pulkininkų ir apie 30,000 žemesniojo laipsnio karininkų. Tuo metu buvo suimta ir padėta į kalėjimus daugiau kaip milionas žmonių. To pačio valymo metu sušaudyta 300,000 civilių. Rusai sugebėjo vietoj nužudytųjų pastatyti naujus žmones, be to, patikimus Stalinui.

Po Stalino mirties, Sov. Rusiją valdė Malenkovas ir MVD viršininkas, geriausias Stalino draugas, Beria. Bet Nikita Chruščiovas, susitaręs su maršalais Bulganinu ir Žukovu, įvykdė tylų perversmą 1954 m. Beria, pagaliau, savo draugų buvo apdovanotas — kulka į pakaušį. Jis paskelbtas, kaip “kapitalistų šnipas”. Vėliau buvo iš valdžios išstumtas ir Malenkovas, bet šis, pagal savo pavardę, liko mažas ir tylus, bet laimingas, kad liko gyvas. Po Berijos mirties buvo sušaudyti tūkstančiai jo pasekėjų, visai tyliai, be teismų, be propagandos.

Per II-rą Didįjį karą, prie Katyno, rasta nužudytų 12,000 lenkų karininkų, kar. gydytojų ir kapelionų.

GRUZIJA

Tarp kitko reikia paminėti ir narsiąją Gruzijos tautą. Po revoliucijos, kada buvo paskelbta visoms tautoms laisvo apsisprendimo teisė, Gruzijos tauta pasiskelbė nepriklausoma respublika (tuo pat laikuta teise pasinaudojo Lietuva, Latvija ir Estija). 1920 m. gegužės 7 d. Sov. Rusijos vyriausybė pripažino Gruzijos nepriklausomybę. Betgi neilgai trukus (1921. II. 11 d.) raudonajai armijai buvo duotas įsakymas užimti Gruziją. Nors gruzinai ir labai narsiai gynėsi, bet neįstengė atsispirti dešimteriopai gausingesnei armijai. Mažytė gruzinų tautelė buvo paskandinta jos pačios kraujuje. Tuo laiku padėjo galvas per500,000 gruzinų.

Reikia nepamiršti, jog čia buvo kalbėta apytikriai skaičiuojant tik iki 1941 m., o juk Sibire, Kazachstane ir kitose tolimose Rusijos vietovėse miršta mūsų tautiečių ir kitų tūkstančiai. Juk įvairių tautų žmonių (apie 20 milionų), darbo vergų, kasa auksą, uranijų, geležį ir akmens anglį... jie kasa, sunkiai dirba, ir miršta, blogai maitinami, o susirgusių niekas negydo. Niekas jiems neruošia kapų nei laidotuvių. Niekas ir niekuomet iš giminių jų nebematys. Nes ten mirties angelas atskrenda kasdien ir priglaudžia tūkstančius nukankintų žmonių. Ir baisūs nusikaltimai vyksta už geležinės uždangos. Jie pasaulio valdovams nesuka galvos, nejaudina širdies.