DEL KATKEVIČIAUS PERGALĖS TIES SALASPILIU
Lietuvos-Lenkijos sunkieji raiteliai 17 amžiaus pradžioje.
O. URBONAS
Nepaneigdamas nė vieno žodžio iš gerb. p. dr. V. Sruogienės straipsnio norėčiau šią nepaprastą pergalę paaiškinti iš karinio taško žiūrint.
Pereitais metais KARYJE dr. V. Sruogienė aprašė Didžiojo Lietuvos etmano Katkevičiaus žygius ir jo pergalę kautynėse su švedais ties Salaspiliu — Kirchholmu.
Pergalė buvo nepaprasta ir nenuostabu, kad dr. Sruogienės žodžiais: “garsas apie laimėjimą greit pasklido ne tik po Lietuvą ir Lenkiją, bet ir po visą Europą ir dar toliau. Katkevičių sveikino vokiečių imperatorius Rudolfas, Persijos šachas, Anglijos karalius... Iš 14,000 švedų, 9,000 gulėjo negyvi kautynių lauke. Visos jų atsargos, 60 vėliavų, 11 patrankų, Karolio IX brangenybės, keli šimtai belaisvių teko Lietuvos karo vadui. Visa Švedijos armija buvo sunaikinta... Katkevičius įžygiavo Į Rygą ir kukliai parašė Žygimantui Vazai: Žmonių Jūsų Didenybės žuvo vos 100...”
Viskas, kas čia parašyta yra istoriniai faktai, kurie negali kelti jokios abejonės. Bet, perskaitęs visą straipsnį, gauni įspūdį, kad tas laimėjimas pasiektas vien lietuvių drąsa ir pasiryžimu kautis, kad Katkevičiaus būdo bruožai, jo nepaprastas drąsumas ir veržlumas vainikavo šią pergalę. Prie to dar, kaip rašo dr. Sruogienė: “sakoma, kad prieš kautynes Katkevičius pavaišino savo kariuomenę degtine...”
Atrodo, būk tai nei tuometinė lietuvių kariuomenės organizacija, nei jos taktika, vienu žodžiu, viskas tas, kas paprastai suprantama terminu “karinė doktrina”, nevaidino jokio vaidmens. Gerai jei taip iš tikrųjų būtų; nereikalingas būtų nei karo mokslas, nei ilgametis ir sistemingas kariuomenės apmokymas, nereikalingas būtų nei karo patyrimas, nei atitinkamas pasiruošimas.
Istorija mums sako: saujelė lietuvių sumušė 14,000 švedų kariuomenės. Bet kodėl? Kaip tas galėjo įvykti?
Karo gi istorija mums sako: neužteko čia lietuvių nepaprasto drąsumo, neužteko ir tos laimės, kuri anais laikais, matyti, lietuvius lydėdavo. Priežastis buvo žymiai gilesnė ir jos, pirmoje eilėje, tenka jieškoti karo doktrinoje, kuria vadovavosi iš vienos pusės švedai, iš kitos — lietuviai.
16 a. gale švedų kariuomenė išgyveno kaip ir tam tikrą krizę. Tuometinis švedų karalius Karolis IX gerai suprato, kad kariuomenei reikalingos tam tikros reformos organizacijos ir taktikos srityse. Bet kadangi jam stigo kūrybinės dvasios, impulso savo reformoms jis buvo priverstas semtis svetur.
Tais laikais Europos kontinentas turėjo pasiūlyti šį tą naujo, nes iki tol vyravusi, taip vadinama, ispaniškoji taktika įgijo pavojingą konkurentą — niderlandiškąją taktiką, kuri įvedė pagrindinių pakeitimų tose srityse, kurios atrodė jau galutinai nusistovėję.
Tų ideologijų, kurios susidarė reformacijos ir kontrreformacijos kovų išdavoje, senosios taktikos prisilaikydavo katalikiškieji kraštai, o naujoji taktika daugiausia išplito po protestantiškuosius kraštus. Kadangi Karolis buvo didelis protestantizmo šalininkas, manęs jog galėsiąs šį tą laimėti pavaizduodamas savo kovą su Žygimantu kaip tų didelių religinių kovų tąsą, perėmė ir įsivedė savo kariuomenėje niderlandiškąją taktiką.
Niderlandiškoji taktika buvo (priešingai ispaniškajai, išsivysčiusiai tiesioginiai iš šveicariškosios) tiesioginis romėnų kohortų taktikos pakartojimas. Prisilaikydami romėnų kautynių tvarkos, niderlandiečiai sukūrė batalionus (šis pavadinimas jų buvo pirmą kartą pavartotas 1592 m.), kurie sudarydavo vien tiktaktini junginį (priešingai kohortai). Sujungdami 6—8 batalionus į šabloniškus junginius jie atkūrė tikrą Romos legiono kopiją. Bet, sumažinę savų batalionų jėgą iki 500 vyrų (priešingai vokiečių, katalikiškajam batalionui iš 3,000 vyrų), niderlandiečiai žymiai sumažino savo pėstijos dalių jėgą.
Geriau suprasti šios reformos reikšmę tenka tik įsivaizduoti kariuomenę, kad ir iš 12,000 žmonių. Tuo metu, kai ispanai, arba vokiečiai iš tokios jėgos sudarytų 4 batalionus, niderlandiečiai sudarydavo jų 24. Be to, ispanai ir vokiečiai griežtai laikydavosi gilios pikinierių rikiuotės ir juos apstatydavo šaulių linijomis su tam tikrais iškyšuliais kampuose. Niderlandiečiai gi perėjo prie linijinės rikiuotės, rikiuodami linijomis ir pikinierius ir šaulius. Tuo būdu šauliai įgaudavo savo normalią “ugnies rikiuotę”, kuri atitinkamai padidino jų ugnies veiksmingumą. Šis faktas, drauge su didesne mažų batalionų manevro laisve, neabejotinai, davė jiems pirmenybių susidūrus su nejudriais ir nepaslankiais ispanų, arba vokiečių senosios mokyklos batalionais.
Niderlandiečių kavalerija irgi buvo organizuota ugnies kautynėms. Ji būdavo sudaryta vien iš kirasyrų ir karabinierių, kurių šaunamieji ginklai buvo jų pagrindinis ginklas. Vėliavų jėgos irgi būdavo silpnos. Vėliavą sudarydavo 100 — 200 vyrų (priešingoje pusėje — 300). Kavalerijos batalionas neturėdavo pastovios sudėties ir būdavo sudaromas, pagal reikalą, iš įvairaus vėliavų skaičiaus. Kavalerijos kautynių rikiuotė būdavo sudaroma, kaip ir pėstininkų, iš linijų. Kadangi europinė kavalerija kaudavosi sutelktomis ir suglaustomis masėmis, tai didesnis batalionų skaičius, niderlandiečiams duodavo tam tikrų pirmumų.
Dėl artilerijos tenka pasakyti, kad ji abiejose pusėse stovėjo maždaug vienodoje augštumoje.
Iš viso, niderlandiečių kariuomenės organizacija ir taktika, karo meno srityje, reiškė tam tikrą revoliuciją, bet pasaulinis persilaužimas toje srityje įvyko tik tada, kai Gustavas Adolfas įrodė šių idėjų gyvybingumą savo laimėjimais Vokietijoje. Tokiu būdu niderlandiečių kariuomenė reprezentavo naujas ir gyvybingas idėjas, kurių svarbiausia ypatybė buvo ta, kad šalto ginklo reikšmė buvo lyg ir paneigta.
Lietuvių kariuomenė tais laikais (taip pat ir lenkų) vadovavosi lyg modernizuota senąja riterių kautynių forma. Kavalerija sudarydavo kariuomenės branduolį, pėstininkai buvo neskaitlingi, daugiausia samdytų dalinių, sudarytų iš algininkų, pavidale. Kavalerija buvo trijų rūšių: sunkioji, pussunkė ir lengvoji. Gusarų — jietininkų vėliavos turėdavo 4—5 metrų ilgumo jietis, kirasyrai — šarvininkai — pistoletą, kaip pagrindinius ginklus; jie sudarydavo sunkiąją kavaleriją. Kazokų vėliavos būdavo ginkluotos šautuvais ir pistoletais, be to, dar turėdavo 2—3 metrų ilgumo jietis. Jie sudarydavo pussunkę kavaleriją. Kazokų daugiausia būdavo lenkų kariuomenėje, bet pasitaikydavo ir lietuvių kariuomenėje, kaip pav. 1603 m. rugpjūčio pabaigoje Katkevičiaus armijoje ties Talinu buvo gusarų 8 vėliavos, kazokų — 4 ir totorių — 5 vėliavos. Totorių vėliavos, ginkluotos lankais ir strėlėmis, kai kada ir šaunamaisiais ginklais, sudarydavo lengvąją kavaleriją. Visos kavalerijos dalys turėdavo kardus (kirasyrai — kalavijus), dažniausia turkiškos formos. Be to, kiekviena kavalerijos vėliava dar turėdavo tam tikrą kiekį ginklų, pritaikintų pramušti priešo šalmus: kirvius, kovos buožes ir specialų šarvus pramušantį ginklą — končarą.
Pažymėtina, jog lietuvių kariuomenėje branduolį ir kartu masę sudarydavo gusarai — jietininkai. To
dėl lietuvių taktiką galima būtų pavadinti grynai smūgio taktika.
Lietuvių pėstija būdavo sudaroma iš samdytų vokiečių ar vengrų (heidukai) algininkų, nežymi jos dalis būdavo ir iš pašauktų vietinių žmonių. Jų organizacija visai atitiko Europos kontinento pėstininkų organizaciją, reiškia, būdavo sudaroma iš pikinierių ir muškietininkų. Bet dalinai ji būdavo ginkluojama ir sunkiais šaltaisiais ginklais — alebarda ir pike. Dėl to lietuviai (ir lenkai) galėdavo išrikiuoti tik trijų eilių pikinierių linijas (priekyje — muškietininkai). Ta rikiuotė buvo gana savotiška ir pagrindinai skyrėsi nuo tuometinės vakarų Europos pėstijos kautynių rikiuotės.
Bet, bendrai paėmus, pėstininkai kautynėse vaidindavo tik antraeilį vaidmenį. Jie paprastai pradėdavo puolimą tik kai priešo kavalerija būdavo iš kautynių lauko išstumta ir atsirasdavo proga pradėti kovą su priešo pėstininkais, kurie paprastai būdavo puolami iš sparnų ir iš užpakalio lietuvių kavalerijos.
Tuo būdu niderlandiečių ir lietuvių (ir lenkų) kautynių formos buvo labai skirtingos: pirmieji laikėsi ugnies taktikos, antrieji smūgio taktikos, bet vis tik sujungtos su tam tikra ugnies taktika.
Šių dviejų kautynių taktikų apjungimas duodavo lietuvių kavalerijai neabejotinų pirmumų kovoje su vakarų Europos kavalerija, kuri pasitenkindavo šaunamuoju ginklu kaip pagrindiniu kautynių ginklu. Iš fronto zovada puolančius jietininkus ir iš sparnų šaunamais ginklais puolančią lengvąją kavaleriją, vakarinės Europos kavalerija atlaikyti negalėdavo, nes jos šaunamieji ginklai į greit artėjantį priešą labai menkai veikė. Anų laikų šautuvas šaudė tik iki 35 metrų, o pistoletas dar arčiau.
Katkevičiaus didžiausias nuopelnas yra tas, kad neabejotinai žinodamas apie naujas Europoje pasirodžiusias idėjas (kaip patyręs vadas jis to nežinoti negalėjo), visgi jų aklai neperėmė. Iš kitos pusės, gerai žinodamas savosios sunkiosios kavalerijos medžiaginę ir moralinę persvarą, jis dažniausia naudodavo senas, tradicines lietuvių kautynių formas ir taip laimėdavo pergales: 1601 m. ties Kokenhusen, Wenden, 1603 m. ties Talinu, 1604 m. ties Mexhofu ir kt.
Jau pirmuose susidūrimuose su lietuviais švedai įsitikino, kad niderlandiečių taktikos aklas perėmimas neduoda laukiamų rezultatų, kai turi reikalo su tokiu priešu. Tas dar labiau paaiškėjo po švedams nelaimingų kautynių ties Kokenhusen 1601 m. birželio pradžioje. Nestigo švedams žmonių, kurie reikalą teisingai įvertino ir jau karaliaus Eriko XIV laikais pasigirdo balsų, kurie reikalavo apginkluoti kavaleriją lietuvių pavyzdžiu. Kad švedai to nepadarė tenka priežasčių jieškoti, iš vienos pusės, psichologinėje srityje — jų nepaprasta lietuvių jietininkų baimė, ir iš kitos pusės, fakte, kad Karolis IX buvo didelis karaliaus Eriko karinės reorganizacijos priešas ir neigdavo viską, kas ano buvo suplanuota. Po kautynių ties Kokenhusenu, ši baimė įgavo tokio pobūdžio, kad Karolis buvo priverstas padrąsinti savo kariuomenę propagandiniais įsakymais. Bet, kadangi Karolis ir toliau laikydavosi negilių kavalerijos rikiuočių, neduodamas jai nieko lietuvių jietininkų puolimus atremti, švedų kavalerija ir toliau negalėdavo atsilaikyti prieš lietuvių kavalerijos smūgį.
Pralaimėjimai, kurie lydėjo švedus visuose jų susirėmimuose su lietuviais, aiškiai įrodė, kad jų kautynių organizacija ir taktika prieš šitokį priešą yra nepriimtina ir reikalinga jieškoti naujų formų, kad lygsvara būtų atstatyta. Ir visgi Karolis nutarė dar kartą išmėginti savo laimę, suduoti lietuviams smūgį ties Salaspiliu.
Šitos kautynės yra pažymėtinos tuo, kad jose švedai pamėgino stoti kovon improvizuota organizacija. Bet organizacija kautynių lauke pravesta neparuoštoje kariuomenėje, aišku, pasisekimo turėti negalėjo.
Gen. Anders Lennartssonas armiją sustatė taip: pėstininkų pulkus jis sudarinėjo iš vieno, arba keletos batalionų, žiūrėdamas jų stiprumo, bet sustatė juos visai prisilaikydamas ispanų — vokiečių būdo. Svarbiausia priežastis, kodėl jis atsisakė niderlandiškosios linijos buvo ta, kad jo manymu negilios linijos nepajėgė priešintis lietuvių sunkiosios kavalerijos puolimui. Kavalerijos batalionai buvo sudaryti, priešingai, suardžius esamą pulkų organizaciją: vienas iš 4 vėliavų, vienas iš 8 ir vienas iš 10 vėliavų.
Bendrai, švedų armijos rikiuotė įnešė šį tą naujo: kavalerija buvo sustatyta pikinierių batalionų tarpuose ir įtraukta atgal. Reikalui esant, ją pastūmus pirmyn, galima buvo sudaryti nepertraukiamą ugnies liniją, kurią priešo kavalerijai pralaužti būtų žymiai sunkiau. Be to, ir kavalerija nerizikuotų būti sumušta atskirai.
Tokioje rikiuotėje stovėjo švedų kariuomenė ir laukė lietuvių puolimo. Katkevičius prityrusia akimi tuojau atitinkamai įvertino šios naujos rikiuotės reikšmę ir kartu pavojų, kurį ji galėjo jo armijai sudaryti.
Teisingai įvertindamas priešo būdą, jis įsakė savo lengvajai kavalerijai, po klaidinančio puolimo, pavaizduoti visišką pasitraukimą. Jo planas aiškėja iš jo žodžių, kuriais jis kreipėsi į savo vyrus: “Kai vaizduosim pasitraukimą, kaip karinę gudrybę, tada kiekvienas vyras lai vaizduoja tikrą bėgimą. Taip mes priversime priešą nusileisti nuo augštumų ir jį sumušime lygumoje”.
Katkaus gudrybė pilnai pavyko. Žinodamas turįs trigubai skaitlingesnę armiją, pradėjus lietuvių lengvajai kavalerijai trauktis, Karolis jau svajojo apie visišką pergalę. Jis įsakė atitraukti savą kavaleriją į sparnus ir nusileido nuo augštumų. To Katkevičiui tik ir reikėjo. Sunkioji lietuvių kavalerija greit apsidirbo su priešo kavalerija, o po jos atėjo ir švedų pėstininkų eilė.
Pergalė buvo visiška, švedų armija buvo sunaikinta ir tik jos likučiai sugebėjo pasitraukti į Rygą, kur buvo susodinti į laivus.
