Ksenofonas — 10.000 žygis

10.

Tada jis atsistojo ir sušaukė Prokseno dalinių vadus. Jiems susirinkus, jis tarė: “Vadai, aš negaliu miegoti, manau, jūs taip pat nemiegate. Negaliu ramiai gulėti, kai pagalvoju apie būklę, kurioje esame. Yra aišku, kad savo planus baigę, priešai stojo atviron kovon su mumis. Tačiau mūsų tarpe nėra nė vieno, kuris pagalvotų apie priešpriemones, kaip kuo geriau pasiruošti mūšiui. Jei apsileisime ir pateksime į karaliaus rankas, ko gi galime tikėtis iš jo? Jis yra žmogus, kuris nukirto savo paties žuvusio brolio, savo motinos sūnaus, galvą ir ranką ir prikalė prie stulpo. Taigi, kokio elgesio galime iš jo tikėtis mes, kurie savo naudai neturime nei kraujo ryšio su juo, mes, kurie žygiavome prieš jį, norėdami jį nuversti, padaryti pavaldiniu, arba net nužudyti? Argi jis nedarys viską, kad mus sunaikintų ir tuo visiems laikams atgrasintų kitus nuo pakartotinų žygių prieš jį? Ne, visiškai aišku, jog turime daryti, ką tik galime, kad nepatektume į jo rankas.

“Aš pats, dar paliauboms besant, vis apgailestaudavau mūsų būklę, su pavydu žiūrėdamas į karalių ir jo šalininkus. Aš galvojau apie tai, koks didelis ir puikus yra jų kraštas, kokius neišsemiamus išteklius, kiek tarnų, galvijų, aukso ir aprangos jie turi. Iš antros pusės aš galvojau apie sąlygas, kokiose mūsų vyrai yra, neturėdami nė dalies tų gerų dalykų, nebent pirktų juos. Tačiau žinau, kad nedaug tokių jau beliko, kurie turėtų pinigų ir galėtų mokėti, o priesaikos, kurias davėme, draudė mums pasirūpinti ištekliais kitaip kaip mokant už juos. Sudėjęs visa tai kartu, aš jausdavau didesnį nepasitenkinimą paliaubomis, kaip dabar karu. Tačiau nutraukus jiems paliaubas, pasibaigė jų išdidumo laikotarpis ir mūsų nesmagių jausmų. Dabar tie visi geri dalykai guli prieš mus lyg laimikiai, tai pusei skirti, kuri pasirodys vertesnė jų. Dievai bus varžybų teisėjai ir, aišku, jie bus mūsų pusėje, nes mūsų priešai buvo tie, kurie panaudojo dievų vardą tuščiom, kai mes, nors ir turėdami prieš akis tiek gėrybių, griežtai laikėme savo rankas atokiai, nes buvome prisiekę dievams. Todėl, man atrodo, jog galime eiti į tas varžybas su daug didesniu pasitikėjimu už juos. Be to, mes sugebame geriau už juos pakęsti šaltį, karštį ir vargą; turint dievus savo pusėje, mūsų moralė yra augštesnė už jų; o jei dievai laiduos mums laimėjimą, kaip jie darydavo anksčiau, mūsų priešai bus lengviau pažeidžiami ir žudomi, kaip kad mes būtume.

“Labai galimas dalykas, kad esama ir kitų, kurie galvoja kaip ir aš. Taigi, dėl dangaus, nelaukime kitų ateinant pas mus, kad prašytų iš mūsų žygdarbių. Būkime pirmieji šaukiantys kitus į garbės kelią. Pasirodykite, kad esate narsiausi iš visų dalinių vadų, su didesnėm teisėm vadovauti už dabartinius mūsų viršininkus. Kas dėl manęs, tai jei tik jūs esate pasiryžę imtis šitos iniciatyvos, as esu pasiruošęs eiti kartu su jumis ir jums paskyrus mane savo vadu, aš nesiteisinsiu savo jaunu amžiumi. Iš tiesų, jaučiuosiu pakankamai suaugęs, kad galėčiau gintis”.

Po Ksenofono kalbos, visi dalinių vadai, kurie jo klausė, ragino jį būti jų vadu; visi, išskyrus vieną vardu Apolonidas, kuris kalbėjo beotiška tarme. Apolonidas pareiškė, jog nesąmonė kalbėti, kad būtų koki nors kiti būdai išlikti sveikiems, kaip Įsigyjant, jei tik tas dar įmanoma, karaliaus malonę. Ir jis pradėjo pasakoti apie visus galimus sunkumus. Tačiau Ksenofonas tuoj jį nutraukė ir tarė: “Gerasai žmogau, tu esi tos rūšies asmuo, kuris nesupranta, ką matąs, ir neatsimena, ką girdėjęs. Juk tu buvai su visais, kai Kyrui žuvus, tuo didžiuodamasis karalius atsiuntė mums reikalavimą atiduoti ginklus. Bet kai mes, toli gražu, nepasidavėm, bet pasiruošėm mūšiui, išžygiavom ir apsistojom šalia jo armijos, jis nepaliko nė vieno akmens neapvertęs, siųsdamas pasiuntinius deryboms, prašydamas paliaubų, aprūpindamas mus ištekliais, kol, pagaliau, jis išsiprašė paliaubas. Bet kai mūsų vyresnieji ir dalinių vadai nuvyko pasitarimui, tą, ką tu siūlai, ir paliko savo ginklus, pasikliaudami paliaubomis, kas įvyko? Ar jie šiuo metu nėra mušami, kankinami, įžeidinėjami, tačiau, vargšai, negali numirti, nors, manau, jie trokšte trokšta mirties? Visa tai žinodamas, mėgini tvirtinti, kad tie, kurie siūlo gintis, kalba nesąmonę ir liepi mums dar kartą eiti pas karalių ir mėginti gauti jo palankumą? Mano nuomone, kariai, mes negalime pakęsti savo tarpe šito žmogaus; turėtume atimti iš jo pareigas, uždėti jam ant nugaros krūvį ir naudoti jį krūvio gyvulio vietoje. Būdamas tokiu, koks jis yra ir kartu būdamas graikas, jis daro gėdą ne tik savo gimtinei, bet ir visai Graikijai”.

Tada įsiterpė Agasias Stymfalietis sakydamas:    “šitas vyras neturi nieko nei suBeotija, nei su Graikija. Aš pastebėjau, kad jo abi ausys yra pradurtos, kaip lydiečio”. Pasirodė, kad tai buvo tiesa, todėl jie išvarė jį laukan.

Kiti pradėjo vaikščioti po įvairius dalinius ir ten, kur dar buvo gyvas vyresnysis vadas, jie kreipėsi į jį, o jei jo nebebuvo, į pavaduotoją, o kur buvo tik dalinio vadas, jie kreipėsi į jį. Susirinkę visi susėdo priešais vietą, kur buvo laikomi sudėti ginklai. Viso ten susirinko apie šimtas vyresniųjų ir dalinių vadų ir susirinkimas prasidėjo vidurnaktį. Posėdį atidarė seniausias iš Prokseno dalinių vadų Hieronimas iš Elio, pradėdamas taip kalbėti: “Vyresnieji ir dalinių vadai, turėdami galvoje dabartinę mūsų būklę, nusprendėme susirinkti patys ir pakviesti jus prisidėti prie mūsų, kad pasitarę prieitume kokio nors galimai naudingo sprendimo. Aš kviečiu Ksenofoną, kad kalbėtų taip, kaip jau yra kalbėjęs mums”.

Pakviestas kalbėti Ksenofonas tarė: “Vienas dalykas yra mums visiems aiškus, būtent, kad karalius ir Tisafernas suėmė tuos iš mūsų, kuriuos tik galėjo ir aiškiai planuoja, jei tik pajėgtų, sunaikinti visus mus. Mūsų pareiga, kaip aš ją įsivaizduoju, yra daryti viską, ką tik galime ,ne tik kad nepakliūtume vietinių galion, bet kad juos paimtume į savo rankas. Šitą sakydamas, aš norėčiau pabrėžti, kad jūs čia susirinkę, esate pastatyti nepaprastai atsakingon padėtin. Visi mūsų kareiviai dabar stebi jus ir, jei jie pamatys, kad esate be drąsos ir jie taps bailiais, bet jei jūs būsite aiškiai pasiryžę sutikti priešą ir šauksite kitus atlikti savo pareigą, būkite tikri, log jie seks jus ir bandys būti toki, koki ir jūs esate. Teisingiau būtų jei jūs mėgintumėte būti už juos augštesni, pagaliau, juk jūs esate vyresnieji ir dalinių vadai ir pareigūnai. Taikos metu jūs gaunate didesnį atlyginimą ir daugiau pagarbos. Dabar karo metu, jūs turėtumėt būti narsesni už bendrą žmonių masę, daryti už juos sprendimus ir, jei reiks, stoti pirmieji prie sunkiausių darbų. Pirmas didelis patarnavimas armijai, kurį kuo greičiausiai turėtumėt atlikti, tai paskirti vyresniuosius ir dalinių vadus vieton tų, kurių mes netekome. Nes ten, kur nėra vieno prižiūrėtojo, negalima nieko naudingo ar garbingo nuveikti. Bendrai tai tinka visoms gyvenimo šakoms ir ypač teisinga yra karių gyvenime. Čia drausmė leidžia žmogui jaustis saugiu, tuo tarpu drausmės trūkumas sunaikino daugybę žmonių dar prieš mus.

“Mano manymu, paskyrę reikalingą skaičių vadų ir sušaukę kareivių susirinkimą, jūs atliksite kaip tik ko iš jūsų padėtis reikalauja, jei juos kiek padrąsinsite. Dabar jūs turėtumėt suprasti, kaip ir aš suprantu, koki jie turėjo būti nusiminę, kai nakčia vieni sudėjo ginklus, o kiti išėjo sargybų. Aš nežinau, kokia iš jų nauda tokioje būklėje, dieną ar naktį? Bet jų dvasia vėl greitai pakiltų jei jų mintys būtų staiga pakeistos ir vieton galvoti ‘kas gi atsitiks su manim?’ jie pradėtų galvoti: ‘ką aš turiu daryti?’

“Jūs gerai žinote, kad ne skaičiai ar jėga kare duoda pergalę. Ne, tik kai viena pusė eina sutikti priešo su dievų dovanota augštesne morale, priešas, kaip taisyklė, negali išlaikyti. Aš pastebėjau vieną dalyką, bičiuliai, kad kariaudami tie, kurių tikslas išlikti gyviems, paprastai miršta vargingai ir negarbingai, o tie, kurie mirtį laiko bendru žmonių likimu ir mėgina mirti garbingai, kažkokiu būdu, dažnai pasiekia seno amžiaus ir laimingai gyvena, šituos faktus jūs turite suprasti, to reikalauja būklė, turite pasirodyti narsūs vyrai esą ir pareikalauti to paties ir iš visų kitų”.

Jam kalbėti pabaigus, prabilo Chirisofas: “Iki dabar Ksenofonai, aš tik vieną dalyką apie tave žinojau, girdėjau tave esantį atėnietį. Dabar gi aš sveikinu tavo kalbą ir veiksmus, kurių ėmeisi ir norėčiau matyti čia daugiau tokių vyrų kaip tu. Tada visoje armijoje vyrautų reikiama dvasia. O dabar”, jis tęsė: “draugai, negaišinkime laiko. Eikime ir tiems, kuriems trūksa vadų, leiskime išsirinkti naujus. Juos išrinkus, susieikime stovyklos viduryje atsivesdami ir naujai išrinktuosius. Ten pat išrikiuokim ir visus kareivius. Lai šauklys Tolmidas eina kartu su mumis”.

Syriečiai neša duoklę Persijos karaliui.

Bareljefas Persepolyje

Tais žodžiais jis atsistojo, rodydamas, kad nėra ko delsti ir, kad tai, kas reikalinga turi būti atlikta tuoj pat. Po to buvo išrinkti šie vadai: dardanietis Timasionas į Klearcho vietą, achaj ietis Ksantiklis į Sokrato vietą, arkadietis Kleanoras į Agio vietą, arkadietis Filesius į Me-nono vietą ir atėnietis Ksenofonas į Prokseno vietą.

2.Karo Taryba

Jau aušo, kai buvo išrinkti nauji vadai ir visi susirinko stovyklos vidury, kur buvo nutarta sušaukti kareiviai ir išstatyti sargybų postai. Kai visa armija susirinko, Chirisofas atsistojo pirmas ir pradėjo kalbėti: “Kariai, mūsų būklė, be abejonės, yra sunki. Mes netekome labai gerų vyresniųjų ir dalinių vadų ir kareivių, o be to Ariejaus vyrai, buvę mūsų pusėje išdavė mus. Bet, nežiūrint to, mes kap narsūs vyrai turime nugalėti sunkumus, nepasiduoti, bet laimėti garbę ir saugumą pergale. Jei tai būtų ne mūsų jėgoms, tai bent mirkime garbingai ir kol gyvi esame nepakliūkime į priešo rankas. Nes jei pakliūtume, manau, susilauktume tokio likimo, kokį aš meldžiu dievus lemti mūsų priešams”.

Po jo atsistojo Kleanoras iš Orchomeno ir tarė: “Savo akimis matote, kariai, koks priesaikų laužytojas ir bedievis yra karalius. Jūs matote Tisaferno išdavimą. Jis gi mums pasakojo, kad, būdamas Graikijos kaimynas, labai daug reikšmės skiria mūsų gyvybių išgelbėjimui. Tuo remdamasis jis prisiekė, pats ištiesė mums savo dešinę, ir pats asmeniškai apgavo mūsų vyresniuosius vadus suimdamas juos, tuo parodydamas maža pagarbos Zeusui svetingumo saugotojui. Pasidalinęs valgiu su Klearchu, klastingai suėmė mūsų vadus ir juos sunaikino. Pagaliau Ariejus, kurį mes buvome pasiruošę paskelbti karaliumi ir su kuriuo pasikeitėm užtikrinimais, kad vieni kitų neišduosime, nerodydamas jokios dievų baimės ar pagarbos žuvusiam Kyrui, nors jam gyvam esant buvo laikomas didžiausioje pagarboje, paliko mus ir susidėjo su pikčiausiais Kyro priešais, kurių pagalba dabar jis nori mums, buvusiems Kyro draugams, pakenkti. Aš meldžiu dievų, kad jie suteiktų tiems žmonėms, ką jie užsitarnavo. Kas mus liečia, kurie tą viską matome, nesiduokime daugiau apgaunami, kovokime kietai, kiek tik galėdami ir pakelkime ką dangaus valia mums uždės”.

Po jo atsistojo Ksenofonas. Jis vilkėjo savo gražiausiais rūbais, galvodamas, jei dievai leis nugalėti, tai pergalė verta gražiausių šarvų, jei gi jis turės mirti tai ir tuo atveju dera užsivilkti geriausius rūbus ir mirti jais dėvint. Savo kalbą jis pradėjo taip: “Kleanoras kalbėjo apie priesaiką, kurią vietiniai sulaužė ir apie jų išdavimą; aš esu tikras, kad jūs sutinkate su tuo, ką jis pasakė. Taigi jei mes ir vėl panorėtume užmegsti draugystę su jais, būtume tik bailiai. Juk žinome, kas atsitiko mūsų vyresniems vadams, kurie, pasitikėdami gera valia, pasidavė į priešo rankas. Bet jei savo tikslu pasirinksime su ginklais rankose atmokėti už viską, ką jie mums padarė ir ateityje kovosime visuotiną karą su jais, tada su dangaus pagalba mums yra daug garbingų vilčių išlikti sveikiems”.

Jam taip bekalbant, kažkas nusičiaudėjo (nusičiaudėti senovėje reiškė gerą — laimingą ženklą). Kareiviai tai išgirdę, visi kaip vienas krito ant kelių ir pagarbino dievą, davusį šį ženklą. Ksenofonas tęsė toliau: “Kareiviai, kadangi Zeuso Išgelbėtojo ženklas pasirodė tada, kai kalbėjome apsie saugumą, aš manau, turėtume duoti pasižadėjimą, kad už savo išlikimą aukosime padėkos aukas dievui, kai tik pasieksime pirmą draugingo krašto vietą, o visiems kitiems dievams pažadėkime aukoti pagal mūsų išgales. Kas su tuo sutinka, tepakelia ranką”.

Visi pakėlė rankas, padarė pažadus ir sugiedojo pajaną (paean).

Religinius reikalus atlikus, Ksenofonas tęsė toliau: “Aš ką tik sakiau, kad mes turime daug garbingų vilčių išlikti sveiki. Pirmiausia mes išlaikėme savo priesaiką dievams, kai priešai savąją sulaužė ir kreivai prisiekdami pažeidė paliaubas. Dalykams taip stovint, yra protinga manyti, kad dievai eis prieš mūsų priešus ir kovos mūsų pusėje. Jie gali labai greitai stiprų padaryti silpnu, o silpną išgelbėti iš pavojaus paties vidurio, jei tik tokia jų valia. Toliau aš jums priminsiu pavojus, kuriuos mūsų tėvai yra nugalėję, kad suprastumėte, jog reikia būti narsiems ir kad su dievų pagalba narsuoliai išlieka sveiki ir didžiausiuose pavojuose. Atsiminkite, kaip persai ir jų draugai atvykę su milžiniška kariuomene manė nušluosią Atėnus nuo žemės paviršiaus, bet atėniečiai, būdami pakankamai drąsūs, nors ir vieni palikti, bet juos sumušė (persų pralaimėjimas prie Maratono 490 m. pr. Kr., kur Herodoto žiniomis jų žuvo 6400). Ta proga jie pasižadėjo paaukoti po vieną ožį deivei Artemidei už kiekvieną užmuštą priešą. Negalėdami surasti tiek ožių iš karto, jie nutarė kasmet paaukoti po 500 ožių ir šiandien jie juos dar vis tebeaukoja. Kai vėliau surinkęs nesuskaičiuojamą kariuomenę Kserksas išžygiavo prieš Graikiją, jūsų tėvai mušė šitų žmonių tėvus ir sausumoje ir jūroje (jūros mūšis prie Šalamio 480 m. pr. Kr. ir sausumoje ties Platėja, 479 m. pr. Kr.), šitų įvykių įrodymus jūs galite rasti mūsų turimose trofėjose. Bet pats geriausias įrodymas tai laisvė miestų, kuriuose jūs esate gimę ir užaugę, nes jūs negarbinate jokio žmogaus kaip savo Viešpačio, bet tik dievus. Toki buvo žmonės, kurių vaikai esate ir aš nesakau, kad jūs darote savo tėvams negarbę. Prieš nedaugelį dienų jūs kovėtės mūšyje su vaikais mūsų senų priešų ir nors jie daug kartų pralenkė skaičiumi jus, tačiau su dievų pagalba juos sumušėte. Jūs pasirodėte esą narsūs norėdami iškovoti Kyrui karalystę, bet dabar kova eis dėl jūsų pačių išlikimo, todėl reikia laukti iš jūsų daug didesnės drąsos ir ir daug didesnio pasiryžimo nugalėti. Be to, dabar jūs turėtumėt jausti didesnį pasitikėjimą savimi priešo akivaizdoje. Paskutinį kartą jūs neturėjote jokio patyrimo ir nors matėte jų nepaprastus kiekius, nežiūrėdami to, savo tėvų dvasios vedami, turėjote pakankamai drąsos pulti juos. Dabar, ką jūs iš patyrimo žinote, nors būdami daug kartų gausesni, jie nelabai trokšta jus pasitikti, taigi dėl kurių priežasčių jūs turėtumėt jų bijoti? Nemanykite, kad mums bus blogiau dėl to, kad vietiniai buvę mūsų eilėse dabar paliko mus. Jie yra tik dar didesni bailiai už tuos vietinius, kuriuos mušėme, ką jie įrodė palikdami mus ir jieškodami globos kitoje pusėje. Daug geriau matyti juos priešų eilėse, kaip išsirikiavusius mūsų gretose.

(Bus daugiau)

 

11.

“Jei kas iš jūsų yra nusiminęs todėl, kad mes neturime kavalerijos, kai priešas turi jos didelius kiekius, tas turi prisiminti, kad 10,000 kavalerijos yra lygu tik 10,000 vyrų. Dar niekas nežuvo kautynėse arklio Įkąstas ar įspirtas; kautynėse viskas yra atliekama žmonių. Mes stovime ant daug tvirtesnių pamatų kaip kad raiteliai, kurie sėdi augštai ant arklio ir bijo ne tik mūsų, bet taip pat bijo ir nukristi nuo arklio. Iš antros pusės, tvirtai atsirėmę į žemę savo kojomis, mes galime daug smarkiau kirsti puolančius ir geriau pataikyti į taikinį. Tiktai vienu atveju kavalerija turi pirmumų už mus, raiteliai gali greičiau už mus pabėgti.

“Aišku, kad jūs galite pasitikėti savimi kautynėse, nesirūpinti dėl to, kad Tisafernas daugiau neberodys mums kelio ir karalius neparūpins progų pirktis maisto. Kad tas tiesa, tai pasvarstykite, ar geriau turėti vadovu Tisaferną, kuris visai atvirai veikia prieš mus, ar belaisvius, kuriems įsakysime rodyti kelią ir kurie žinos, kad jų padarytos klaidos, turinčios įtakos mums, bus klaidos, kurios turės įtakos jų pačių asmenims ir net jų gyvybėms. O kai tiekimas, ar geriau yra pirktis jų rinkose, kur turime mokėti daug už maža (be to, mes jau ir pinigų daugiau nebeturime), ar geriau sumušti juos mūšyje ir patiems pasiimti tiek išteklių, kiek kiekvienas norės,

“Turėtumėt suprasti, kad šitie būdai yra geresni. Tačiau galite galvoti, kad upės yra nepereinamos kliūtys ir, kad keldamiesi per jas pateksite į spąstus. Jei taip tai prašau apsvarstyti, ar vietiniai nėra kvaili. Juk visos upės nors tam tikrame atstume nuo augštupio ir nepereinamos, vistik gali būti pereinamos net kelių nesušlapus, jei bus einama pagal tėkmę link jų šaltinių. Bet jei mes ir negalėtume keltis per upes, net jei niekas mums kelio nerodytų, net ir tuo atveju neturėtume nusiminti. Mes nepavadintume mysiečių geresniais už mus, tačiau žinome, kad jie, prieš karaliaus valią jo paties šalyje valdo daug didelių ir turtingų miestų. Mes žinome, kad toki pat yra ir pisidiečiai ir savo pačių akimis esame matę, kaip lykaoniečiai užėmę įtvirtintas pozicijas lygumose, naudojasi gaunamu pelnu iš krašto, priklausančio šitiems vietiniams. Mūsų atveju aš sakyčiau, mes neturime aiškiai rodyti, jog rengiamės į namus, bet turime taip elgtis lyg mūsų mintis yra įsikurti čia. Esu tikras, jog karalius duotų mysiečiams tiek vadovų, kiek jie panorėtų ir duotų jiems daug įkaitų, garantuodamas savo gerą valią, kad tik galėtų juos išsiųsti iš savo krašto; jis ir kelius jiems pravestų, jei jie panorėtų išvykti keturių arklių vežimais. Esu tikras, kad jis triskart didesniu malonumu padarytų tą pat ir su mumis, jei pamatytų mus bandančius pasilikti. Ne, ko aš tikrai bijausi, tai, kad kartą pažinę lengvą ir ištaigingą gyvenimą, džiaugdamiesi šitų puikių, stambių moterų, medų ir persų žmonų ir dukterų draugyste, mes pasidarysime panašūs į Lotoso valgytojus ir užmiršime kelią į namus. Taigi aš manau, kad teisingiausia ir protingiausia mums pirmu tikslu pasistatyti grįžimą prie mūsų židinių ir namų Graikijon ir parodyti, kad graikai skurdų gyvenimą pasirenka patys, nes jų galioje yra likusiems namuose varguoliams parūpinti laisvą ke-

Tokie raiteliai sudarė persų raitąją kariuomenę.

lią į šį kraštą ir iš karto padaryti juos turtingais. Kariai, man nereikia daugiau aiškinti. Visos gėrybės gali priklausyti tik tiems, kurie sugeba jas paimti ir išlaikyti.

“Tačiau turiu paliesti klausimus, kaip žygiuoti vengiant didesnių pavojų ir jei tektų kautis, kaip kautis mums palankesnėmis sąlygomis. Pirmas pasiūlymas, kurį duosiu yra: sudeginkim visus vežimus, kuriuos tik turime, taip, kad būtume laisvi žygiuoti ten, kur armijos labas reikalaus, kad nebūtume verčiami sekti paskui gyvulius. Taip pat turėtume deginti palapines, nes jos yra sunku gabenti ir jos nenaudingos kaunantis ar besirūpinant maistu. Toliau atsikratykime visų nebūtinų daiktų, pasilikdami tik tuos, kurie reikalingi kautynėms, valgant ir geriant, kad kiek galima daugiau iš mūsų neštų ginklus ir kiek galima mažiau neštų krūvį. Visa nugalėtų žmonių nuosavybė, kaip žinote, pakeičia savininką; taigi pergalės atveju turime žiūrėti į mūsų priešus, kaip į mūsų krūvio nešikus.

“Man dar lieka paminėti vieną dalyką, mano nuomone, patį svarbiausią. Žiūrėkite, kaip apie tai galvoja mūsų priešai. Karo su mumis jie nedrįso pradėti, kol suėmė mūsų vadus. Tą jie padarė galvodami, kad tol, kol mes turime vadus ir klausome jų, tol kautynėse mes nugalėsime. Bet, pagrobę mūsų vadus, jie dabar mano, kad mes pairsime dėl priežiūros ir drausmės stokos. Todėl yra būtina, kad vyresnieji vadai, kuriuos dabar turime, parodytų daugiau rūpesnio už buvusius, o eiliniai būtų drausmingesni ir daug paklusnesni savo vadams dabar kaip anksčiau. Turime nubalsuoti, kad nepaklusnumo atveju kiekvienas iš jūsų tuo atveju vietoje pasitaikęs privalo vadams padėti vykdyti bausmę. Tas bus mūsų priešams karčiausias nusivylimas, nes nuo tos dienos, kai mes taip nubalsuosime, vietoj vieno Klearcho jie išvys 10,000 tokių, nepakenčiančių jokio nekariško elgesio.

“Tačiau man jau laikas baigti. Galimas daiktas priešas puls mus iš karto. Jei jūs sutinkate su pasiūlymais, kuriuos čia padariau, priimkite juos viešai kuo greičiausiai, kad galima būtų pradėti juos vykdyti. Jei kuris nors žino geresnius būdus tvarkyti reikalus už mano nupasakotus, teturi drąsos apie tai pasakyti, net jei jis yra tik paprastas kareivis. Saugumas, kurio mes siekiame, yra kiekvieno reikalas”.

Po jo kalbėjo Chirisofas: “Jei mes panorė-sim”, tarė jis, “imtis dar ir kitų būdų, be tų, kuriuos čia pasiūlė Ksenofonas, galėsime tą padaryti kiekvienu momentu. Aš siūlau, nedelsdami balsuokime už tai, kad jo nurodytas kelias yra geriausias. Visi, kurie su tuo sutinka, pakelia rankas”.

Visų rankos iškilo ir atsistojęs Ksenofonas dar kartą pradėjo kalbėti: “Kariai, paklausykite priedinių pasiūlymų, kuriuos padarysiu. Yra aišku, kad žygiuoti turime ten, kur galėsim gauti maisto. Mano žiniomis, nedaugiau kaip už dviejų mylių nuo čia yra keletas puikių kaimų. Tačiau aš nenustebčiau, jei priešai, lyg bailūs šunes, kurie bėga paskui ir bando kąsti kiekvieną praeinantį, bet sprunka nuo kiekvieno juos vejančio, aš nenustebčiau, jei jie seks paskui mus. Todėl gal geriau būtų, jei hoplitai žygiuotų tuščiavidurio keturkampio formoje, kad krūvio gyvuliai ir stovyklos palydovai jo viduryje būdami, būtų geriau apsaugoti. O jei mes dabar paskirtume tą, kuris turėtų būti keturkampio priekyje ir sudarytų vedančius padalinius, tuos, kurie turėtų būti šonuose ir, kuris turėtų būti atsakingas už užpakalį, mums nereikėtų tai planuoti, kai priešas artinsis prie mūsų, tie, kurie tiems reikalams bus paskirti, galės vykdyti. Jei kas turėtų geresnį patarimą, priimsime jo. Jei ne, tai aš siūlau Chirisofą vesti trikampį; būdamas spartietis, jis turi pirmumo. Du seniausieji vyresniųjų vadų turėtų rūpintis šonais, o jauniausieji iš mūsų, tai Tymasionas ir aš, turėtume būti atsakingi už užnugarį. Tą aš siūlau kaip laikiną priemonę. Vėliau, kai šitą žygio tvarką būsime išmėginę, galėsime nuspręsti, kokia tvarka yra geriausia, prisitaikant prie iškylančių vis skirtingų aplinkybių. Jei kas turi geresnį pasiūlymą, prašau duoti”.

Kai niekas nieko nepasiūlė Ksenofonas tarė: “Visi, kurie su tuo sutinka, lai pakelia rankas”. Pasiūlymas buvo priimtas.

“Dabar”, jis tęsė, “palikime susirinkimą ir pradėkime vykdyti, ką nutarėme. Kas ir vėl nori išvysti savo artimuosius turi būti narsus kareivis, tai vienintelis kelias tą pasiekti. Kas nori likti gyvas, turi siekti pergalės. Nugalėtojai žudo, bet pralaimėję būna žudomi. Kas trokšta pinigo, turi stengtis laimėti mūšius. Tik nugalėtojai gali pasilaikyti, ką jau turi, ir dar atimti, kas priklauso nugalėtiesiems”.

3. Graikai Nukenčia nuo Svaidyklių ir Strėlių

Po Ksenofono kalbos visi atsistojo ir nuėjo deginti vežimų ir palapinių. Atsarginius reikmenis norintieji pasidalino, o viską, kas liko, sumetė į ugnį. Tai atlikus, atėjo pusryčių metas; jiems įpusėjus valgyti, atvyko Mitridatas su maždaug 30 raitelių. Jis paprašė vyresniuosius vadus išeiti priekin, balso atstuman ir pradėjo kalbėti: “Mano bičiuliai graikai, aš, kaip žinote, buvau ištikimas Kyrui ir tebeesu jūsų draugas. Mano būklė, kaip pats matau, kelia man rūpesčio. Jei jūs žinote saugų būdą kaip iš čia išvykti, tai ir aš norėčiau prisidėti prie jūsų ir atsivesti savo vyrus. Taigi, tarkite, ką jūs siūlote ir laikykite mane savo draugu, kuris palaiko jūsų pusę ir norėtų prisijungti prie jūsų žygio”.

Vyresnieji vadai pasitarę, nusprendė duoti jam tokį atsakymą. Kalbėtojas buvo Chirisofas. “Štai ką mes nutarėme”, tarė jis, “jei mums bus leista vykti į namus, mes eisime per kraštą, darydami kiek galėdami mažiau žalos, bet jei kas nors mėgintų mus pakeliui stabdyti, mes kovosime kietai ir prasimušim”.

Tada Mitridatas pabandė įtikinėti, kad prieš karaliaus valią būtų neįmanoma išeiti sveikiems ir tas išdavė jį, kaip pasiųstą su slaptu tikslu. Jc vyrų tarpe buvo vienas iš Tisaferno šalininkų, kad užtikrintų jo ištikimybę.

Po šito įvykio vyresnieji vadai nusprendė, kad kol jie yra priešo šalyje, karas turėtų būti vedamas be jokių derybų su priešu, kadangi jų pasiuntiniai mėgina pažeisti kareivių ištikimybę. Jiems net pavyko suvedžioti vieną iš dalinių vadų, Nikarchą Arkadietį, kuris nakčia pabėgo su 20 žmonių.

Pavalgę jie persikėlė per Zapato upę ir žygiavo kautynių tvarkoje su krūvio gyvuliais, stovyklos .tarnyba ir palydovais keturkampio viduryje. Neper toliausia nuvykus, vėl pasirodė Mitridatas, lydimas maždaug 200 raitelių ir 400 lankininkų bei svaidytojų. Pastarieji buvo lengvai ginkluoti ir labai greitų kojų.

Vaizduodamas draugingą, Mitridatas artinosi prie graikų; bet, kai tik prisiartino pakankamai arti, jo žmonės, pėsti ir raiti, staiga iššovė strėles ir sviedė akmenis, padarydami kiek nuostolių graikų tarpe. Daugiau nukentėjo graikų užpakalinė sauga, negalėdama priešui atsilyginti, nes Kretos lankininkai nešaudė taip toli, kaip persai, o be to, būdami lengvai ginkluoti, jie slėpėsi keturkampio viduryje. Jiečių svaidytojų pasiekiamas atstumas buvo nepakankamas, kad kliudytų persų svaidytojus.

Tada Ksenofonas nusprendė nuvaryti priešą, kas ir buvo padaryta užpakalinėje saugoje su juo buvusių hoplitų ir peltastų. Tačiau, persekiodami jie nepačiupo nė vieno iš priešų. Taip įvyko, kadangi graikai neturėjo kavalerijos, o jų pėstininkai, priešui turint visus pirmumus ir dėl trumpalaikių lenktynių negalėjo pavyti priešo pėstininkų, kurie pabėgdavo jų neprisileisdami. Aišku buvo, kad negalima buvo persekioti didesnį atstumą, atsiskiriant nuo savos armijos. Vietinių raiteliai ir bėgdami sugebėdavo šaudyti atgal ir sužeisti, o graikai vykdę persekiojimą, turėdavo tą pat atstumą grįžti atgal, visą laiką kovodami. Išdavos buvo tos, kad per visą dieną jie nužygiavo ne daugiau kaip dvi su puse mylias. Tačiau po pietų jie pasiekė kaimus.

Šiuo KARIO numeriu yra baigiami Ksenofono atsiminimai, kurių tik nedidelę dalį sugebėjome patiekti. Ateityje numatome pilnus Dešimties Tūkstančių vyrų nuotykius išleisti atskira knyga.