Partizanai: Istorija ir dabartis

KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

J. Dz.[kun. Juozas Zdebskis]

     Paslaptie, kurią kančia vadiname, kas esi tu mano gyvenime? Mano priešas, kuris mane persekioja visur, kur tik būčiau, nuo kurio negaliu pabėgti, ar kažkas kita, ką privalau kitaip suprasti? Ką aš žinau apie kančią savo natūraliu žinojimu? Aišku, kad kiekviena mano prigimties dalelytė bijo kančios ir nuo jos bėga, nesvarbu, ar ta kančia būtų fizinė, ar dvasinė.

     Ką gali apie kančią pasakyti mano aplinka, ypač bedievių pasaulis? Jie nieko paguodžiamo pasakyti negali, nes jų gyvenimas - tai buvimas čia, žemėje, ir jų gyvenimo džiaugsmas - visa tai, kuo gali patenkinti savo gamtinius norus. Dar senieji romėnai nieko daugiau negalėjo pasakyti apie savo gyvenimo paslaptis, kaip tik: Gerkim, valgykim, nes rytoj mirsim... ruoškimės rožėmis, nes jos vysta... Jie neturi kito atsakymo, kaip tik nuo skausmo bėgti, o kai bėgti neįmanoma - beviltiškai kapituliuoti. Šitaip suprantamas skausmas nualina, išdžiovina kaip Sacharos saulė kiekvieną daigelį, kuris norėtų gyventi.

Skaityti daugiau: KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

HIMNAS MEILEI

Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas S J]

     Dažnai, rodos, žmogus pritrūksta jėgų: norėtųsi viskuo nusivilti, nuo visų pabėgti, į viską ranka numoti ir pasiduoti apatijai, sustingimui. Bet vėl kiekvieną kartą, kai tik perskaitau šv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes Caritas Christi urget nos (Kristaus meilė verčia mus).

          Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės,
           aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

               Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
          ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
          jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
          tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

               Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
          jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
          bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.

               Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
          meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

               Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
          nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga,
          nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

               Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
          Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 1-8).

Skaityti daugiau: HIMNAS MEILEI

OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ

K.[Felicija Kasputytė]

          Žmogau, žmogau, ir kokį kelią nuėjai
          Lig mūs, kurie juk buvom tavyje–

skelbia „Lemiuelio išpažintyje“ choras, tarsi rezonuodamas poeto kančias, išgyventas beieškant didžiųjų vertybių ir besigilinant į būties paslaptis.

     Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką yra ilgas ir skausmingas. Per „Septynių vienatvių" raudingą liūdesį, per Pinemonto vienišumo kančias, per Migelio Manjaros ir Mefiboseto meilę bei atsižadėjimą jis ateina prie Dievo, prie gailestingumo, prie universalios meilės idėjos, kurią skelbia Pinemontas („Meilės poveikio“ herojus) ir Migelis Manjara, atsižadėjęs savęs ir visa širdim įsiliejęs į artimo meilės darbus. „Simfonijos“ tarsi rezonuoja poeto širdį, pasiilgusią meilės ir besiveržiančią sužadinti universalios meilės jausmus kitų širdyse. Tik giliai išgyvenęs gyvenimo tuštumą ir beprasmybę, poetas pradėjo ilgėtis prasmės ir tikrosios realybės. Tik giliu žvilgsniu išmatavęs tamsumą, jis išvydo Amžinąją Šviesą. Tik nuėjęs ilgą, skausmingą kelią, jis pradeda metafizinius apmąstymus, bandydamas giliai pažvelgti į save, prasiskverbti į būties gelmes, į Moters šviesą, į amžiną tikrovę.

     Jaunystės kūriniuose meilė buvo apgaubta liūdesio ir beviltiškumo. Juose buvo tiek daug raudingo skausmo, užgesusios vilties, meilės griuvėsių. „Rudens dainoj“ poetas ragina įsiklausyti į vėjo balsą, kuris skamba tarsi gedulinga rauda. Žiaurus vėjas nudraskė lapus ir išsklaidė visas viltis:

          Ryt eisim pasvajot tenai, kur beišliko jau nūnai
          Griuvėsiai šiandienos; žodžius mes skambančius liūdnai,
          Parinksime, kurie kasdien meluoja ir apgaudinėja...

Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ