„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

     Oto Šimekas- g. 1925 m. gegužės 5 d.,

     1944 m. lapkričio 14 d. sušaudytas Karo lauko teismo sprendimu už tai, kad atsisakė šaudyti lenkus - civilius gyventojus. Dieve, priimk jį į savo amžiną gyvenimą!

     Tai užrašas prie vieno kapo Machovos kapinaitėse. Tas kapas išpuoštas daugybe gėlių ir dviem tautinėmis vėliavėlėmis - Austrijos ir Lenkijos. Kas gi tas Otas Šimekas?

     Jis gimė Vienoje, 7-erių metų neteko tėvo. Motina turėjo išlaikyti didelę šeimą, nes Otas buvo 13-asis vaikas. 17-metis, labai kuklus jaunuolis, buvo pašauktas į kariuomenę. Vienų atostogų metu jis pažadėjo motinai niekada nešauti į žmogų.

     Oto dalinys buvo perkeltas į Jugoslaviją. Apsupimo metu jaunas kareivis gavo įsakymą nušauti moterį, bėgančią iš degančio namo. Otas delsė žiūrėdamas į savo tuščią šautuvą. Jam buvo paduotas užtaisytas šautuvas ir įsakyta šaudyti į kitas moteris. Otas nešaudė teisindamasis, kad jis kaip krikščionis negali to suderinti su savo sąžine. Šį incidentą viršininkas perdavė į Berlyną kaip atsisakymą vykdyti įsakymą.

Skaityti daugiau: „Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

Knyga apie Lurdo stebuklus

     Dr. A. Stivieris, ilgametis Lurde veikiančio biuro stebuklingiems išgijimams tirti pirmininkas, parašė knygą, kuri vokiškai vadinasi Gibt es noch Wunder in Lourdes?

     Autorius smulkiai aprašo tyrimo organizacijas ir tyrimo būdus. Tyrimus atlieka dvilypė gydytojų kolegija: viena grupė veikia pačiame Lurde ir vadinasi Gydytojų biuras, kita - Paryžiuje ir vadinasi Tarptautinė medicininė komisija. Toliau nurodoma, kokios reiklios yra tos komisijos, kaip atsargiai gydytojai elgiasi, pripažindami ligą natūraliai neišgydoma, kad iš tūkstančių pagijimų ligi šiol toji komisija tėra stebuklingais pripažinusi tik 63 pagijimus.

VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

    Viešpatie, kodėl įsakei man mylėti visus žmones, savo brolius? 
Aš bandžiau tai daryti, bet išsigandęs grįžtu pas Tave... 
Viešpatie, vienas aš buvau toks ramus, 
buvau taip patogiai ir ramiai įsitaisęs.
Mano dvasia buvo rami, aš gerai jaučiausi.
Buvau vienas, bet santaikoje su savimi.
Jaučiausi saugus nuo vėjo, lietaus ir purvo.
Būčiau likęs švarus savo vienatvės bokšte.
    Bet Tu, Viešpatie, radai plyšį mano tvirtovėje.
Tu privertei mane šiek tiek praverti duris.
Žmonių riksmas privertė mane krūptelėti,
tarsi lietaus šuoras, krisdamas į nepridengtą veidą;
tarsi audringas vėjas mane sukrėtė draugystė,
tarsi saulės spindulys nepastebimai įsiskverbė
ir sukėlė sieloj nerimą Tavo malonė,
ir aš, būdamas neišmintingas,
palikau duris truputį praviras.
    Viešpatie, dabar aš žuvęs!

Skaityti daugiau: VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

Akademikas Vladimiras Fokas

     1974 m. gruodžio 27 d. Leningrade staiga mirė Vladimiras Fokas, vienas žymiausių tarybinių fizikų. Jo mirtis sukėlė oficialių valdžios sluoksnių šoką. Mat pasirodė, kad akademikas testamente pusę savo turto paskyrė stačiatikių Bažnyčiai, tame pačiame testamente prašydamas jį palaidoti su religinėmis apeigomis. Todėl buvo specialiai uždelsta paskelbti pranešimą apie jo mirtį. Leningradskaja pravda jo nekrologui skirtą vietą užpildė skyreliu apie šachmatus, o partijos, valstybės ir mokslų akademijos vadovų pasirašytas oficialus nekrologas pasirodė Pravdoje tik po penkių dienų - 1975 m. sausio 2 d.

     Tame oficialiame nekrologe rašoma:

     1974 m. gruodžio 27 d., eidamas 77-uosius metus, mirė socialistinio darbo didvyris, akademikas Vladimiras Fokas - žymus tarybinis fizikas.

     V. Foko darbai įėjo į šiuolaikinės fizikos pagrindus ir iškėlė jo vardą tarp žymiausių pasaulio fizikų. Nėra tokios knygos kvantinės mechanikos, lauko teorijos ir matematinės fizikos klausimais, kurioje nebūtų minimi V Foko tyrimų rezultatai. V. Foko mokslinei kūrybai būdingas nepaprastas platumas - nuo principinių teorijos klausimų ir su jais susijusių filosofinių problemų iki konkrečių taikomojo pobūdžio darbų. Žymus Foko indėlis į teorinę fiziką sulaukė visasąjunginio ir tarptautinio pripažinimo.

Skaityti daugiau: Akademikas Vladimiras Fokas

KAIP IŠ TIESŲ BUVO

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Spaudoje galima rasti tvirtinimų, jog Bažnyčios inspiruojama chirurgija viduramžiais buvo laikoma „nešvariu“ mokslu ir kad Bažnyčia draudusi skrosti lavonus bei daryti operacijas. Nepaklusniesiems grėsęs net laužas... (Mokslas ir gyvenimas. 1971. Nr. 1).

     Istorija šių tvirtinimų neparemia. Priešingai, istorija teigia, kad krikščionybė jau nuo pat pirmųjų amžių į savo veiklos sferą įtraukė ir rūpinimąsi ligoniais. Buvo organizuojamos ligoninės nosocomium. Tokius namus kurdavo net privatūs asmenys, pavyzdžiui, Cezarėjos vyskupas Bazilijus (apie 369 m.). Benediktinų 529 m. regula kalba apie vienuolių pareigą ir garbę rūpintis ligoniais (36-oji regula). Vyskupijų dvasininkų susirinkimai (sinodai) įsipareigoja steigti ligonines (pavyzdžiui, 742 m. šv. Bonifaco vadovaujamas sinodas Vokietijoje). Susiorganizuoja sambūriai, kongregacijos, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo dirbti su ligoniais: parabolanai (VI a. Aleksandrijoje), šv. Lozoriaus, Šventosios Dvasios, šv. Antano. Šie žmonės veikdavo epidemijų metu, globodavo raupsuotuosius. Kai kuriuose vienuolynuose buvo žmonių, gerai išmanančių gydymą, - ten plaukdavo ligoniai iš plačių apylinkių (pavyzdžiui, San Galeno, St. Pjer le Vif in Sena) (1). Kai kurie dvasininkai pagarsėjo kaip gydytojai (pavyzdžiui, vysk. Fulbertas iš Šartro) (1, p. 219). Apie šv. Pranciškų Asyžietį (fl226) biografai pasakoja, kad jis bučiuodavęs ligonių žaizdas. Tad ar tikrai viduramžių tikintysis bijojo kraujo ir pūlių?

Skaityti daugiau: KAIP IŠ TIESŲ BUVO

Daugiau įrašų...

  1. AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS
  2. PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI
  3. ATSIGRĘŽKIME Į ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ
  4. MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)

Subkategorijos