POEZIJOS HORIZONTAI
Dvasiniame chaose, kuris šiandien gaubia kultūrą, meną ir žmogų, ypatinga gaida skamba Bernardo Brazdžionio poezija. Šiandien, kai poezija vis labiau grimzta į intymias egocentrines sferas, racionalių formų ir sąskambių ekvilibristiką, paviršutinio originalumo ieškojimą, kai ji vis labiau tampa saviraiškos priemone, Brazdžionio eilės, kaip visada, kalba apie žmogų - žemės keleivį, gėrio ir blogio dramą jo sieloje. Poetas bene pirmasis lietuvių lyrikoje iškėlė žmogų iki kosminės didybės, suvokęs jį kaip nemirštamą žemės valdovą. Eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“ yra tarsi kertinis akmuo pažinti visai poeto kūrybai, jis skamba lyg himnas.
Brazdžionis žvelgia į žmogų istorijos perspektyvoje kaip į amžiną, nemirtingą būtybę:
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Šis posmas pasikartodamas akompanuoja visam pakiliam eilėraščio skambesiui, kuris pagrįstas praeinamumo ir amžinumo kontrastu:
Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Skaityti daugiau: BERNARDO BRAZDŽIONIO LYRIKA
