Kasdieną mus pasiekia liūdnos ir net skausmingos žinios. Ir visos informacijos priemonės neperduoda šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo daugumai didinga Lietuvos istorija? Juk Lietuvos sienos buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Niekas neparodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Ir dabar dar yra daug kolaborantų kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms. Ir už litą ar dolerį pasiryžę parduoti Lietuvą.
Štai rugpjūčio 14 d. politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą „Dėl paminklo J. Pilsudskiui statybos Druskininkuose“. Pasirodo, kad šio miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą. Tame pačiame proteste parašyta: J. Pilsudskis kaip tvirtina prof. V. Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį. Rugpjūčio 27 d. „XXI amžius“ įdėjo trumpą žinutę, kad laikraštis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu. O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J. Pilsudskį, bet ir bestovinčius paminklus P. Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: „Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę“. Čia tinka ir A. Brazausko atvejis. Svarbus principo klausymas už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į jokius padorumo principus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio „Lietuvos Aido“ vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio 1937 m. išleista Kaune „Spaudos fondo“ knyga „Lenkai ir Lenkija“. O lenkai kaip liudija protesto autoriai davė leidimą tik po keleto metų Seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui A. Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti gatvę.
Skaityti daugiau: Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus
Iš nevilties šaukiuosi tavęs, Viešpatie!
Viešpatie išgirsk mano balsą! (Ps 130)
Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai
Minutėlei Jūsų dėmesio ir supratimo.
Po 2002 m. rugsėjo 11 d. tragedijos Niujorke, prof. V. Landsbergis rašė: „Šis tragiškas įvykis sužeidė Ameriką, o Rusiją sustiprino. Tai atsispindėjo ir Lietuvoje. Rusijos įtaka smarkiai didėja, o Lietuvos valdžia pakrikusi, nevieninga, kapituliantiška. Spaudimas turi aiškų strateginį tikslą: satelizuoti, paversti mūsų šalį Rusijos įtakos zona, bei vartais plečiant įtaką Europoje“.
Mes nesenai paminėjome prieš dvidešimt metų atgautą Laisvę ir sudėtas gyvybės aukas. Virš 700 000 Lietuvos piliečių pajautė okupanto žiaurumus, tremtis, kalėjimus ir žudynes Lietuvos miškuose ir KGB rūmuose. Dar iki šiol nežinoma, kur randasi tūkstančių nužudytųjų kaulai. Dar nebandėme sudaryti visų nužudytųjų sąrašų. Turbūt laukiama, kol išmirs buvę gyvi liudytojai.
Iki šiol dar nepaskelbta, kad Maskvoje sušaudyta virš šimto lietuvių patriotų. O kur dar sušaudytieji Gorkio kalėjime ir kur sušaudytieji 16 ministrų, 9 generolai, 8 maj. Bulvičiaus bendražygiai ir visa eilė dvasiškių: vyskupo bei kunigų. Jų sąrašai iki šiol dar nesudaryti.
Partizanų žuvo virš 22500 Lietuvos miškuose ir Vilniaus KGB kalėjimuose. Ir šiuo metu partizanų ir laisvės kovotojų atminimas ne tik negerbiamas, bet priešingai – niekinamas.
Ariogaloje, partizanų ir laisvės kovotojų šventėje nebuvo nei vieno aukščiausios valdžios pareigūnų. Ateitininkai minėjo savo organizacijos šimtmetį. Juk ateitininkai buvo sudarę 1941 m. pirmąją prof. J. Ambrazevičiaus vyriausybę, išvijus bolševikus iš Lietuvos. Kaune šių metų rugpjūčio 22 d. buvo pašventina skulptūra „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Ir šiose minėjimuose nedalyvavo joks aukštos valdžios atstovas.
Bolševikams pavyko įtikinti ir aukštosios valdžios atstovus, kad Lietuvoje yra ne ūkininkai, darbininkai ir inteligentai, bet elitas (paskutiniu laiku pralobę apiplėšdami tautos žmones) ir runkeliai. Taigi, visi laisvės kovotojai už Lietuvą tapo runkeliais. Mes Laisvės kovotojai tokio Lietuvos žmonių suskirstymo nepripažįstame. Yra laisvės kovotojai, patriotai ir kolaborantai.
Buvę kolaborantai vis įžūliau niekina laisvės kovotojus. Dabar kuriamas AMB (Algirdo Mykolo Brazausko) kultas. Kaišiadorių seniūnė L. Katelevskienė sukvietė pasitarimą dėl AMB atminimo įamžinimo. Vienas seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius pasiūlė Kaišiadorius pavadinti Brazausko vardu. Kyla mintis – ar šis žmogus yra silpnaprotis ar nusikaltėlis. Komunistų partija (dabar persivadino į socialdemokratų partiją), kuriai vadovauja žinomas komunistų veikėjas Č. Juršėnas. Šiuo metu jis yra komisijos AMB atminimo įamžinimo komisijos pirmininkas. Komunistų – socialdemokratų fantazija be ribų. Jie svajoja apie AMB vardo suteikimą tiltui Vilniuje, Seimo salei arba Kauno Technologijos universiteto salei, išleisti auksinę monetą ar pašto ženklą.
Skaityti daugiau: Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai
Dovydas Vyšniauskas
Vergo rūbai visada lengvesni už kario šarvus... Taip prasideda mano pasakojimas apie mano močiutės brolį, partizaną Antaną Mosteiką, slapyvardžiu – Inkaras. Pradėsiu nuo slapto KGB apklausos protokolo, kuriame rašoma: “[…]Antanas Mosteika–Inkaras turėjo automatą. Kokias pareigas jis užėmė, nežinau, bet žinau, kad buvo neeilinis partizanas (dokumente –banditas) […]". Tai tik vienas iš daugelio dokumentų…
Taigi, kas jis, ta paslaptinga asmenybė? Dalyvaujantis visuose okupuotos Lietuvos sukilimuose ir pasipriešinimuose, sugebėjęs pabuvoti tiek užsienyje, tai yra už Sovietų Sąjungos ribų, tiek tremtyje Karelijos lageriuose ir sugebėjęs juose ne tik išgyventi, bet ir iš jų pabėgti. Persekiojamas ir ieškomas visų įmanomų okupacinei Rusijos valdžiai priklausančių slaptųjų tarnybų. Kuriam buvo užvestos operatyvinės, baudžiamosios ir filtracinės bylos, kuris buvo įtrauktas į užregistruotas agentūrines bylas: „Kroty“ (Kurmiai) ir „Sakaly“(Šakalai). Apie jo karštą būdą, turimą autoritetą, padarytas klaidas, kai nepašalini tu, bet pašalina tave, apžvelgsime pasakojime. Nes iš Aurimo Rapalio, istorinio muziejaus „Partizanų troba“ įkūrėjo, turimos archyvinės medžiagos, apklausiant tuo metu dar gyvus buvusius ryšininkus, žinoma, kad Antano Mosteikos žmona, nesulaukusi jo dvejus metus, negavusi jokios žinios ir girdėdama visus kaimo žmones kalbant, kad jis negyvas, pagautas ir sušaudytas, išteka antrą kartą. Ir išteka ne už bet ko, o už ruso, Salantų saugumo darbuotojo.
Skaityti daugiau: Partizanų kelias
Albinas Kentra | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Skaityti daugiau: Mirė Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra
