Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime
Nuotraukoje Palių partizanai Muškietininkų būrys.
Vitas Vyšniauskas – Kmynas, Bebras.
Gimė 1929 metais. Gyveno Daukšiuose. Jo tėvas buvo miškininkas,todėl turėjo reikalų su Palių ir Buktos miško partizanais. Nuošalyje neliko ir Vitas, jis nuo 1945metų pradžios partizanų ryšininkas, vėliau Geležinio Vilko rinktinės partizanas . Labai veiklus, energingas, drąsus, narsus mūšiuose, paslaugus kovos draugams.
Žuvo 1950 metų rugpiūčio 3 dieną Norvertavo kaime. Liudvinavo vlsč. Marijampolės raj. Prie Juknelio sodybos, išduotas MGB informatoriaus “ Miko”. Kartu žuvo Julius Iršius – Kėkštas. Šaltą, lietingą ankstų rytą jie peršlapę ir sulyti atėjo pas rėmėjus Liudvinaičius. Nusiavė ir pasidžiovė avalynę, apsiprausė, pavalgė ir ruošėsi pailsėti, kaip pastebėjo pamiške atslenkančius rusus ir stribus. Vyrai paskubom griebė avalynę, ginklus ir ėmė trauktis, bet persekiotojai juos pastebėjo, ėmė vytis ir šaudyti. Partizanai perbėgę runkelių lauką, prigludo prie Juknelio sodybos pastatų, bet buvo apsupti ir nelygioje kovoje žuvo.
Vaclovas Vyšniauskas.
Gimęs 1922metais Ąžuolinių km. Simno vlsč. Alytaus apsk. Bebro pusbrolis.
Tada, kai būsimasis Bebras dar ramiai sekė okupanto veiksmus rajone ir aplinkiniuose kaimuose, Juozo ir Teofilės Vyšniauskų šeimoje prasidėjo įtempta padėtis: bolševikams paskelbus mobilizaciją Vaclovas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų, gavo šaukimą į frontą, kovoti už pavergėją. Dorai išaugintas ir išauklėtas Vyšniauskų sūnus pasirinko partizano kelią. “Okupantui netarnausiu” pasakė ir išėjo į Žuvento palias, kur organizavosi pirmieji būriai kovai už Tėvynę.
Neilgai Vaclovas partizanavo, dar ir slapyvardžio neturėjo , o kovos krikštas buvo ir kovos už Laisvę pabaiga. 1945m. balandžio 23 dienos ankstų rytą pietinėje Palių dalyje ir apie Žuvintą prasidėjo Palių puolimas. Tankios kareivių grandinės klampojo per balas, kemsynus, brovėsi per krūmus, prasidėjo susišaudymas. Vaclovas tuo metu su kitu partizanu ėjo sargybą prie partizanų stovyklos Palių Žaliosios girios pakraštyje, kai kareiviai atidarė uraganišką ugnį. Vaclovas krito vietoje, antras sargybinis suspėjo pranešti stovyklai, kas nutiko. Po poros dienų, nutilus šūviams, vyrai pradėjo ieškoti žuvusių. Vaclovo kūną , nudraskytais drabužiais, surado pušynėlyje prie tos vietos, kur ėjo sargybą. Kaime padarė karstą ir tyliai ten pat pušynėlyje palaidojo. 1990metais Vaclovo kūnas perlaidotas Simno kapinėse, drauge su Kalniškės mūšyje žuvusiais partizanais. Tą dieną, valymo metu žuvo būrio vadas A. Liudžius, J. Burbulis, A. Kirtiklis T, Liutkevičius, J. Kolys.
Skaityti daugiau: Palių partizanų Muškietininkų būrys
Leonas Vilutis gimė 1920.4.11 Derviniškės kaime Linkmenų parapijoj Švenčionių apskrityje (dabar Utenos apsk.)
Šeimoje augo penki vaikai. Tėvai turėjo 18 ha žemės. Senelis Petras Vilutis buvo knygnešys.
Leonui einant penktuosius metukus mirė motina, o- devintuosius ir tėvas. Liko penki visiški našlaičiai. Vyriausiai seseriai Emilei ėjo 16-ti metai. Vaikystė buvo labai sunki, tačiau padedant kaimynams, o ypač pusbroliui Vincui Vilučiui visi išgyveno ir išaugo dorais žmonėmis. Kadangi tik už poros kilometrų ėjo Demarkacinė linija su Lenkija( per Linkmenis) Leonas nuolat sukinėjosi prie jos, tapo šaulių būrio sūnumi, o nuo 16metų buvo priimtas į būrį- tapo šauliu. Tuo labai didžiavosi. Lygiagrečiai mokėsi,baigė mūrininkų, dažytojų kursus. Vėliau įstojo į Telšių Valstybinę vidurinę amatų mokyklą. Kad galėtų pragyventi ir užsimokėti už mokslą, kaip gabus mokinys, mokyklos kapeliono kon. Jono Kučingio buvo rekomenduotas kartu dirbti ir bendrabučio vedėju. (Su monsinjoru kun. J. Kučingiu, gyvenančiu Los Angelese palaikė ryšius iki mirties).
Besimokydamas Telšiuose 1941metų pradžioje organizavo slaptą kuopelę mokinių tarpe, kurią vėliau išplėtė.
Baigęs1942 metais Telšių amatų mokyklą tų pačių metų rudenį pradėjo mokytis Vilniaus aukštesnioje technikos mokykloje. Nenutraukdamas pogrindinės veiklos 1942 metų vasarą įstojo į LLA \(Lietuvos Laisvės Armijos) kovotojų gretas.Priesaiką davė LLA įkūrėjui ir vadui Kaziui Veverskiui- Seniui. 1943m. baigėVilniuje pogrindžio Karo mokyklos žvalgybos ir organizavimo skyrių, kuriame vienas iš dėstytojų buvo J. Vitkus, būsimas partizanų vadas Kazimieraitis. Tais pačiais metais LLA vado K.Veverskio buvo paskirtas dirbti LLA štabe, žvalgybos skyriuje. 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegsti VR ryšius su LLA.
1944m pradžioje, Leonas vykdo apygardos vado kpt. A. Eidimto – Žybarto įsakymą-organizuoja Vanagų būrius Platelių miške, o pasislinkus frontui į Vakarus, LLA vadovybė Leoną Vilutį pasiunčia į Rytų Lietuvą organizuoti stambius pasipriešinimo okupantams partizanų “ Vanagų” dalinius.
Skaityti daugiau: Pirmąjam Tigro rinktinės vadui 100.
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Skaityti daugiau: Audros būrio žūtis
