Partizanai: Istorija ir dabartis

Dar turi tiek daug padaryti

Balandžio 17-ąją Benediktas XVI šventė savo 83-ijį gimtadienį. Rytoj sukaks penkeri metai, kai jis pradėjo eiti popiežiaus pareigas. Nors šį jubiliejų temdo neslopstantis skandalas dėl dvasininkų vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo, palaimintojo vardų pasirinkęs Katalikų bažnyčios vadovas nesieja kunigų pedofilų su tikėjimu ir iš visos širdies ragina tikinčiuosius plačiai atverti duris Kristui.

      2005 metų balandžio 19 dieną Vatikane iš kamino pasirodę balti dūmai pranešė, kad katalikai turi naują popiežių, ir netrukus pasirodė juo išrinktas vokietis Josephas Ratzingeris. Kreipdamasis į susirinkusią minią Benedikto XVI vardą pasirinkęs Bažnyčios vadovas sakė: „Kardinolai išrinko mane, paprastą ir kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką, kuris turės pakeisti didįjį popiežių Joną Paulių II. Mane guodžia laktas, kad Viešpats žino, kaip dirbti su neadekvačiais įrankiais."

      Iš tiesų niekas ir nesitikėjo, kad solidaus amžiaus konservatyviu vadinamas kardinolas J. Ratzingeris taps popiežiumi reformatoriumi. Visi žinojo, kad jis pasisako prieš abortus, kontracepciją, moterų įšventinimą į kunigus ir gėjų santuokas. Tačiau taip jis siekė apginti tai, ką Katalikų Bažnyčia visais amžiais laikė moralinėmis vertybėmis. Net kai kurie naujojo popiežiaus kritikai buvo priversti pripažinti, kad saugodamas šias vertybes popiežius padeda Bažnyčiai išlikti.

Skaityti daugiau: Dar turi tiek daug padaryti

Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus

      Šiais dvasiniai šurmuliuojančiais laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai parapijose vis dar nesubūrė nei po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus", todėl Bažnyčios šmeižė jai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas. Tokie komitetai savaime skleisti} krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, prezidento A. M. Brazausko laidotuvių režisieriai nebūtų drįsę laužtis į Arkikatedrą, o tam nepavykus - apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvuoti Bažnyčios gynėjams partizanams. Per netrumpą savo gyvenimą esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.

      Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, provokacinė režisūra. Kalbu apie LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo mirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų" braižą.

Skaityti daugiau: Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus

A.Maceina Zoocentrizmas

 Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.

Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra

k u l t ū r i n i s   v i t a l i z m a s.

     Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.

     Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.² Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.

Skaityti daugiau: A.Maceina Zoocentrizmas