STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm

Robertas Patamsis

Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų  buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti,  t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie  nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.

Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „  Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.

  1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų,  Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių –  į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami  jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš  bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje  nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai,  dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi. 

 Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai  tiekdavo  milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai  gyvenantys  patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui –  persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.

Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Trumpai apie kolaboravimą

Robertas Patamsis

 Klaipėda, 2022.11.30.

Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.

Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo  (bendradarbiavimo)  tarp  okupacinio režimo ir vietinių gyventojų  terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį  okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra  šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet  vis tik parankinį, pagalbinį,  be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau  išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė  vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar  reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai  su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą  reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo  formą. Tai slapti kolaborantai,  vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui –  juk kolaboracinė sistema planingai  pradedama kurti jau  ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).

Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos  pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė  jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda  vykdyti  intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo  tikslą – iš pradžių valstybės informacinę  okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami  propagandiniai leidiniai, vedamos  įvairios radijo ir TV  laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami  interneto  portalai. Šiuose procesuose  dalyvauja  ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama  valia kovoti, priešintis.

Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia  savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos  Penktosios kolonos sudedamoji dalis. 

Skaityti daugiau: Trumpai apie kolaboravimą

Skrebai – partizanų pagalbininkai

Robertas Patamsis

Nuotraukoje:  Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.

1945 m. pavasarį  du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.

1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų  apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.

1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų  parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami:  vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems  skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).

Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.

Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai

Pavojingi svečiai

  1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios  – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai  yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.

  Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs  uždarbiauti  kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus  sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal  į  Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt  vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų  perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.

Skaityti daugiau: Pavojingi svečiai

Subkategorijos