NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Tęsinys)

Lietuvių kalba dar nebuvo išlyginta. Nei scenoje, nei spaudoje. Dažnai reikalingoms sąvokoms trūko žodžių. Svetimų žodžių, posakių, samplaikų gausybės žeidė ausį. Kalbos gryninimas ir žargonų šalinimas kėlė jos lygį iki pat Antrojo karo. Taisėme, kiek įmanydami. Sunkiau buvo nugalimos tarmybės scenoje. Savotiškas tarimas ir bendrinė tartis nuolat buvo kantriai sekami ir įvairiausiais metodais gerinami. Labai sunkus buvo nenusistovėjęs kirčiavimas. Ne tik pas mus, bet vėliau ir Valstybės teatre kirčiavimo dėsniai keletą kartų kito.

Vėlavimo liga atrodė nepagydoma. Glinskio trupė ir mes pradėdavome vaidinimus punktualiai, nekreipdami dėmesio į vėluojančius, nors jie ir trugdydavo jieškodami savo vietų. Kai klube jau liko tiktai mūsų kuopelė, vieną dieną nutarėme pabandyti didesnį griežtumą: vaidinimą pradėjome, septyneriems asmenims esant salėje, o už durų išlaikėme visą minią iki pertraukos. Tasai faktas Kaune šauniai praskambėjo. Sveikintinos pasekmės įtikino visus, kad mandagumas yra privalomas punktualių svečių atžvilgiu, bet ne vėluojančių. Visados sveikomis idėjomis vedinas plk. K. Žukas, vėliau Krašto apsaugos ministras, paveikė savo bičiulį solistą Kiprą Petrauską, tasai paveikė Valstybės teatro administraciją, ir ... ten taip pat įsitvirtino tikslus punktualumas.

Tais pačiais metais kuopelė drauge su visu klubu persikėlė į patogesnį ir erdvesnį namą: Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampe, kur iki tada veikė lenkų draugija Liutnia. Čia karių švietimas ir poilsis atrodė smagiau akinami, nors scena ir nebuvo teatrinė.

Netrukus kuopelė pasirodė tiek subrendusi ir gyvinga, kad jau 1921 m. tapo oficialiai pavadinta Karių Teatru.

Šitaip gaivinome karius dar porą metų iki perleidžiant patalpas 1922 m. XI. 19 d. įsteigtam Karininkų Klubui, 1924 m. IV. 30 d. pavadintam Karininkų Klubui, 1924 m. IV 30 d. pavadintas priklausė Ekonominei Karių Bendrovei, kol Ramovė pasistatydino iš Mickevičiaus gatvės pusės — Nr. 13 — atskirus prabangius rūmus, ir visas likusis Laisvės alėjos pusėje namas atiteko E. K. Bendrovei.

Karių klubas ir teatras, bendrais karinės valdžios sprendimais, persitvarkė kitaip. Klubo tikslai liko perkelti į dalių klubus, numatant jiems artimesnę švietimo vadovų priežiūrą. Teatras gi, kad ir likęs be specialios patalpos, taip pat, kaip ir seniau, priklausė Kariuomenės štabui, kiek praplečiant ir šiaip jau nemažas teatro savaveiksmiškumo teises. Bandymai, pamokos bei susirinkimai jau sklaidėsi keleto įstaigų ar dalių patalpose ir net privačiuose butuose (nuoširdžių globėjų auka). Klubo ir teatro turtai ir inventoriai buvo atskirti ir atitinkamai suskirstyti.

Jeigu palygintume tąjį mūsų teatrą su panašiais kitų valstybių karių teatrais ar sporadiškomis trupėmis, o tokiomis žiniomis ir tokiais palyginimais labai domėjomės, tai pastebėtume, kad vienur turėta vien tik pramogų tikslų, kitur neišeita iš siauručio patriotizmo. Daugelis valstybių šiandien neturi rimtesnių tikslų tokiems teatrams, nevertina jų kaip svarbaus lavinimo bei auklėjimo veiksnio, net liaudies šokiai ir dainos, tie kario sunkaus ir pavojingo gyvenimo skaidrintojai, nėra branginami. Siektinas idealas — speciali dramaturgija. Mūsų praktika leidžia tvirtinti, jog teatrinei mūsų tautai, teatrą mylinčiam mūsų kariui, scena yra svarbesnė ir brangesnė, negu spauda, negu pamokos ar geri pavyzdžiai. Scena teikia jaudinančių įspūdžių, verčia galvoti, veikia būdą, pažiūras, ryškina principus, žadina idėjas, kelia dvasią, gimdo didvyriškumą ir t.t.

OPERETĖS

Lygiagretė sritis — operetės, parūpo mums irgi beveik nuo pat pradžios. Nereikalaujančios didesnio dalyvių skaičiaus, prašmatnių scenų, stambių lėšų jau buvo statomos 1920 m. Savo sudėtyje teatras turėjo permaža solistų. Radome mums geistinų mokyklinio jaunimo tarpe, muzikos mokyklose, restoranuose, o vėliau — konservatorijoje ir Valstybės teatre. Padoriai su vadovybėmis santykiaudami, lengvai gaudavome prielankių leidimų aktoriams, solistams, muzikams ir šokėjams dalyvauti K. teatre, kartais ne vienam paskiram spektakliui ar koncertui, bet ištisai jų eilei, su labai mažu, asmeniškai sutariamu atlyginimu, pakeliamu to teatro biudžetui, o kaikuriais atvejais net be atlyginimo. Be to, žymi tokių gastrolininkų dalis, norėdama lavintis įvairiose scenose, muzikos ir šokio meno srityse, likdavo nuolatiniais mūsų teatro bendradarbiais.

Consilium facultatis, M. Petrausko 1 v. operetė, perderinta iš J. A. Fredro’s komedijos, A. Matulio ir vėliau N. Rastenio išversta, pastatyta 29 kartus;

Užburtas kunigaikštis, M. Petrausko 3 v. operetė — 21 k.;

Apvesdinkit ir mane, M. Petrausko 3 v. operetė, — 15 k.;

Agutė rauda, Jonukas juokiasi, J. Offenbacho 1 v. operetė, Vl. Braziulevičiaus (Braziulio) versta, —9 k.;

Milionierius, M. Petrausko 1 v. operetė, — 1 k.

Vienos iš tų operečių, nereikalingos chorų ar šokėjų, dažniausiai būdavo statomos kukliai, bet iškilmių progomis — su orkestru. Kitos, platesnio masto, pagal reikalą ir galimybes — su savo choru (apie 20-24 asmenų), savo šokėjais ir samdytu orkestrėliu (nuo 8-18 asmenų), arba be jų, su priimtinomis kombinacijomis, ypač ilgesnėse kelionėse. Išimtinais atvejais — tiktai su pianistu. Deja, reikia liūdėti, kad M. Petrausko operečių kalba, daugiausia vertimai, yra labai prasta. Vietomis atrodė net neįmanoma beišlyginti.

Didžiausių įspūdžių yra laimėjęs Užburtas kunigaikštis, Lietuvoje ir užsieniuose anksčiau ir vėliau gausiai kitų statytas, bet anksčiau tiktai kaip komedija. Įdomus prisiminimas: 1919 m. Jurbarke Vilniaus teatro studijos statytoje šioje komedijoje vaidino pagrindinę rolę P. Žukauskas. Dabar jo sūnus, gimęs tą pačią vasarą Kaune, V. Žukauskas — jau vienas iš populiariausių mūsų aktorių JAV-se, savarankis kūrėjas, turtingos fantazijos improvizuotojas, režisorius ir, kas labjausiai gerbtina, yra uolus lietuvių teatro istorikas.

Skirtingų mūsų statytų tos operetės vaidinimų eilėje būta ir praplėstų. Pav. su Dainos draugijos choru scenoje pasirodė per 50 asmenų, dirigavo Pijus Adomavičius. Vėliau Klaipėdoje, Aukuro draugijai drauge su muzikos mokykla (pirmosios — J. Stiklioriaus ir antrosios — St. Sodeikos rūpesčiais bei pastangomis) statant, mūsų teatras talkino, scenoje buvo apie 70 asmenų, dirigavo St. Sodeika. Nelengva, nors įdomi, aplinkybė: šios apybraižos autorius važinėdavo režisuoti patvariai kas šeštadienį iš Kauno į Klaipėdą ir grįždavo pirmadieniais.

Proza, poezija, muzika, rečitatyvai, dainavimas, solistai, chorai, šokiai — visa tai vaidybos apjuosiama ir apgaubiama — operetėje sunkiau jaunimo suvokiama, negu grynoje dramoje, bet užtat daug įdomiau priimama. Lavinimas vyksta visokeriopai, patrukliai, su įkarščiu. Atsiranda netikėtų gabumų. Didelė sparta, linksmas gyvumas ir gyvas linksmumas įaudrina, uždega.

Esti nuomonių, jog tiktai kitos, gyvesnės, vikresnės, lankstesnės tautos gali būti gabios operetėms. Tartum lietuviai esą ne tiek greiti, ne tiek judrūs. Netiesa. Mes esame įrodę, kad visos operetėms privalomos sąlygos ir būtinybės nėra lietuviams uždraustas vaisius. Karštas publikos reagavimas, įsismaginimas ir įsilinksminimas tai patvirtina.

Pažymėtina, kad keletas pirmaeilių mūsų aktorių bei solistų dalyvavo ir kitų — laikinų — ansamblių statytose civilinei publikai operetėse, k. a.: Valstybės teatro scenoje J. Petrausko statytoje Geišoje, Vasaros teatre (Miesto sode) V. Steponavičiaus statytoje Skaisčioj oje Elenoje ir kt.

Šiaip ar taip, gaila, kad dabar beveik niekas mūsų išeivijoje operečių nerašo. Labai praverstų ir mėgėjams lavinti, smaguriavimo teikiant, ir publikai patenkinti. Tiktai ginkimės visomis jėgomis nuo tuščio juoko, kvailų pokštų ir pigaus skonio klaunų ne cirke, bet scenoje.

LIETUVIŠKAS SKONIS?

Atskirai būtų keltinas klausimas, kurios rūšies komizmas yra mums arčiau prie širdies. Suprantame, kad visuotinumas nepasiekiamas. Reagavimas parodo būdingas kiekvieno individo ypatybes. Visdėlto tautiniai, kad ir ne konkretūs, bruožai vargais negalais apčiuopiami, pvz.: specifiškai lietuviški, bendrai slaviški, rusiški, Vakarų Europos, Amerikos ar dar kokie kitokie.

Daugiau sekdami publiką, negu programą, dabar Amerikoje lengvai galime pastebėti, kaip ne tik lietuviškos, bet ir betkurios programos metu vienas žiūrovas juokiasi kvatoja, o kitas nė nenusišypso, ir kiek vėliau tie patys asmenys visai priešingai išgyvena: pirmas rimtas, o antrasis gerokai pralinksmėjęs. Masinis gi publikos reagavimas bei pastabumas, net, jeigu toji publika yra rinktinė, linksmais vaidinimų ar koncertų momentais irgi kaskart kitoks.

Jau nebekalbant apie tai, kad kiekvienas žiūrovas atitinkamu savo imlumu, palinkimu ar tam tikrų pokštų pamėgimu, sąmoningu ar nesąmoningu, pats save atestuoja. Išimtimi laikytume tiktai tuos, kuriems, tik “parodžius pirštą”, jau atrodo labai juokinga.

Bet tai būtų didesnės apimties temos, reikalaujančios specialaus įsigilinimo.

Labai įsispraudęs atmintin pavyzdėlis: 1953 m. kovo 7 d. Čikagos lietuvių teatras statė Clevelande Bubulį ir Dundulį, linksmą trijų veiksmų nutikimą. Autorius ir režisorius Antanas Rūkas. Čia vaidinęs Petras Mačys — viengungis Šaltekšnis — davė vienoje scenoje neužmirštamai komišką veidą, beveik be žodžių, beveik nejudėdamas, daugeriopą jausmų skalę vaizduodamas vien tik veido mimika, be galo komiška ir raiškia charakteristika. Vėliau patyrinėjus pasirodė, kad žiūrovai tatai priėmė labai santūriai, maždaug pusė žiūrovų net nepastebėjo to nepaprasto talentingumo, puikiai pritaikinto momentui.

Probėgšmais esame palietę komizmą.

Tad kada ir kas atsakys į klausimą — kaip benagrinėti, kaip kvalifikuoti sceninį skausmą, dvasios grožį, heroizmą, ašaras ir jų atliepimą žiūrovuose?

ĮMANOMOJI PAŽANGA

Karių teatro dalyviams kiek daugiau pasi-lavinus ir įgijus praktikos, išdrįsome imtis sunkesnių kūrinių. Ir žiūrovai jau pradėjo labjau tuos veikalus branginti, suprasdami, kad teatras nėra tiktai pramoga. Repertuare jau turėjome didžiausią dalį rimtų, sunkių veikalų.

Tai — politika, 1 v. farsas, atliktas 29 kartus;

Laisvės kovotojai, Gaigalo 4 v. drama, — 17

Kova, Bitės - G. Petkevičaitės, 3 v. pjesė, — 16 k.;

Beauštanti aušrelė, L. Giros 2 v. pjesė, — 15 k.;

Avinėlis nekaltasis, Aišbės 4 v. komedija, (rodos, sulietuvinta), — 14 k.;

Prano laimė, 3 v. komedija, — 11 k.;

Paparčio žiedas, L. Giros misterijos (rodos, iš lenkiškų šaltinių) fragmentai — 10 k.;

Prilips ožys liepto galą, A. Ostrovskio 4 v. komedija (Ne vsio kotu maslenica), Gedgaudo išversta, — 9 k.;

Karolio teta, Brandono 3 v. komedija, K. Aly tos išversta, — 9 k.;

Skenduoliai, E. Brieux 3 v. pjesė, V. Mingailaitės - Tumėnienės išversta, — 8 k.;

Širdis ir herbas, Gintauto 3 v. drama, — 6 k.;

Širdies kerštas, 3 v. drama, — 6 k.;

Pelninga vieta, A. Ostrovskio 4 v. komedija, J. Stanulio ir P. Kvietkausko išversta, — 5 k.;

Vaduotojas, L. Giros 1 v. vaizdelis, — 3 k.;

Augila nebrendila, VI. Braziulevičiaus (Braziulio) 1 v. komedija, — 3 k.;

Našlaičiai, J. Cicėno 4 v. drama, — 2 k.;

Talka, Žvaigždės (A. Ambraziejūtės -Steponaitienės) 5 v. drama, — 1 kartą;

Lietuviškos vestuvės, K. Strazdo 3 v. vaizdai — 1 kartą;

Gyvenimas, W. Feldmano 3 v. drama, J. Strazdo išversta, — 1 kartą.

Kad ir rimtomis pastangomis, ir kantriu j ieškojimu, visdėlto ne visus autorius bei vertėjus pavyko restauruoti. Labjausiai gaila dėl to, kad visada autorius laikydavome pirmoje vietoje. Kaikurie autoriai buvo apdovanoti K. t. garbės narių titulais ir privilegijomis.

Amerikinio pobūdžio farsas — tai politika, kuris pirmu žvilgsniu atrodo lengvutis, bet reikalaująs labai atsargių bendro tono (iki riksmo) personažų, grupavimų ir mimikos niuansų derinimų, kad neperžengtų vos apčiuopiamų ribų į šaržą.

Avinėlis nekaltasis, atrodo, perdirbtas ir Karolio teta — plačiai žinomos komedijos, įvairiomis kalbomis vaidintos, o Karolio teta ne tik scenose, bet ir ekranuose net iki šių laikų. Jos nelengvai pastatomos, joms reikia ypatingo susivaidinimo, ir nelengvai pasiekiamų detalių, ir gerokai išlyginto tempo.

Augila nebrendila — iš karių gyvenimo, su patogiais sceniniais isismaginimais, kiek mažiau kartų vaidinta, nes daug rankraščio nuorašų buvo išplatinta kariuomenės dalyse, šaulių vienetuose, gimnazijose ir t.t, ir buvo jų pačių statyta. Išimtis — Kauno Aušros berniukų gimnazija, kur režisavo autorius, vaidino gimnazistai, o gimnazistės vaidintojos buvo pakviestos oficialiai, tėvų komiteto pastangomis, iš Aušros mergaičių gimnazijos. Netrukus Sakalo bendrovė išleido tą komediją savo leidinių liaudies teatro veikalų serijos pradžiai pirmuoju numeriu. Literatūrinė komedijos vertė pripažinta nedidelė.

Kiek gilesnio, rimtesnio, verčiančio daugiau susikaupti, susimąstyti, turinio Ostrovskio komedijos, ar Prano laimė, jau turėjo kitų tikslų — sužadinti protaujančių betkurios rūšies žiūrovų smalsumą, gilinimąsi į socialius gyvenimo defektus bei liūdesį dėl plintančių negerovių, nelygybės, skriaudų.

Atskirai vertintina Skenduoliai — gera forma, beveik draminiu pavidalu perteikiama sifilio baisybės, jojo žala artimiesiems, aplinkai ir pasekmės, greta vaizduojant prostitucijos pagrindus ir priduriant mokslinius įtikinimus. Išversta iš prancūzų kalbos. Parūpinta Lietuvos Abolicionisčių draugijos pastangomis, kur ypatingai veiklios pasirodė dr. prof. Tumėnienė ir dr. A. Kaupelytė - Ragaišienė - Bieliūnienė. Nepaprastai karštų sveikinimų sulaukta iš Vaižganto.

Pagaliau kita kalba apie saikingai rekomenduotinus veikalus, patriotizmu pagrįstus, bet kartais rimtumu ar didžiosiomis problemomis varginančius. Žengdami į tokią problematiką, davėme Laisvės kovotojus, Kovą, Beauštančią aušrelę, Širdies kerštą, Vaduotoją, Našlaičius ir Gyvenimą.

Čia plito karingumas, kariškas pasišventimas ir pareigingumas, heroizmas, kilni poetinė tėvynės meilė, įsišakniję santykių su lenkais skauduliai, paslėptoji blaivybės propaganda, viską nugalinti motinos meilė.

Neviešoji kritika savo K. t. sudėties šeimoje įsigalėjo, kaip svarbus dalykas po kiekvieno vaidinimo ar koncerto. Retai tedalyvavo vienas kitas patikimas svečias nuomonėms pagilinti bei diskusijoms praplėsti. Kiekvienas aktorius privalėjo išklausyti bent dviejų kolegų nuomones apie jo atliktą uždavinį. Diskusijos lavino klausytojus įvairiose srityse. Galutinės išvados veikė kaip egzaminų rezultatas. Pasitaikydavo ir aiškių nesutapimų su spaudos, kad ir išmaningų recenzentų nuomonėmis.

Aktoriaus titulas buvo tiek gerbiamas, kad nenorėta juo lengvai švaistytis. Jie buvo teikiamas tiktai tam, kuris, nugalėjęs visokias scenines savo ydas ir atlikęs privalomąjį vaidmenų skaičių, įsigydavo teisę į vyraujančius arba pirmaeilius vaidmenis. Tatai buvo pasiekiama maždaug per trejetą - ketvertą metų. Aktoriai niekad nesudarydavo didelio sudėties procento.

TALKA

Reikšmingesnis faktas — Talkos pastatymas. Numanu, kad teatrų krypčiai truputį pagelbėjo dramos veikalų konkursai. Pakeliui, mums bestatant Laisvės kovotojus, Beauštančią aušrelę, Širdį ir herbą ir kitus tokių polinkių veikalus, pasirodė K. Inčiūros pjesė — Savanorio duktė, dar vienas kitas ir žymiai vėliau St. Lauciaus veikalai: Laisvės keliais, Žydinti žemė, Signalas bei kiti. Bet vieni jųjų persilpni (ne iš čia minimųjų), diletantiškai parašyti, kiti vėl dėl kitokių priežasčių netiko. Tuo tarpu visa eilė tinkamų veikalų buvo perdideli tiek vaidintojų kiekio, tiek komplikuoto scenovaizdžio, bei kitų sričių, atžvilgiais. Gal nebūtume pajėgę statyti ir vežioti tokių gundančių ir didžios vertės veikalų, aktualių tam laiko tarpui kaip: kiek senstelėjęs Pilėnų kunigaikštis, arba nauji V. Krėvės, V. Mykolaičio - Putino, B. Sruogos ir J. Maironio kūriniai.

Šitaip tarp Skilės ir Charibdės bevargstant ir naujos tematikos bejieškant, prieita prie kiek platesnės Talkos.

Tuo metu rašytojai lyg nesileisdavo išjudinami ir nukreipiami į pirmojo Pasaulinio 1914-1918 m. karo temas, lyg bijodami liesti sunkias, dar neužgijusias mūsų tautos žaizdas. Tai paprastas, normalus reiškinys po kiekvieno karo. Žiūrovai daugiau linkę į pramogas. Tai dažni pažymiai daugelyje tautų.

Kas kita dabar išeivijoje, neturint laisvos tėvynės. Dailioje literatūroje, ar kurio kito meno srityje, šios temos yra ir bus gyvos ir būtinos, nes vargai, kraujas, aukos, priespauda niekados nebus užmiršti ir nuolat, ir nuolat, ragins mus visus, nuo vyriausių veiksnių, politikų ar veikėjų, iki kiekvieno eilinio tautiečio ne nurimti, ne apkerpėti, bet kovoti visokiausiomis priemonėmis už šviesesnę krašto ir tautos ateitį.

Ir, štai, Talka, mūsų pastatyta Valstybės teatro scenoje, sukėlė gyvų ginčų, sužadino naujų kūrybos polinkių, — ir skurdžioji mūsų dramaturgija praturtėjo šiokiu tokiu naujų kūrinių pluoštu naujomis, mums artimesnėmis temomis. Netrukus ir Valstybės teatras atgaivino savo repertuarą tokiais veikalais kaip Per audrą — Tarvydo ir kitais.

Savaime aišku, kad kūrybos sritims plintant ir vis naujiems tikslams mus viliojant, tarpais ir mūsų repertuaras privalėjo kiek kitokio turinio bei pobūdžio veikalų.

Šitokiomis svajonėmis vedini, kažkaip nejučiomis, išradome ir pasisavinome originalią ir prašmatnią tradiciją — vaidinti vien tik lietuviškus veikalus ir, dar vėliau, būtinai tiktai naujus, dar niekur nevaidintus. Aiškus dalykas, tokia tradicija negali ilgai tverti, tačiau naudos buvo iš to nemaža.

Keletas dramaturgų, dar netvirtomis kojomis žengiančių į sceną, praleido savo nedrąsius kūrinius per mūsų teatro “koštuvus” ir išvydę tuos, jau išlygintus, patobulintus rampos šviesoje kūrinius, jau drąsiau žygiavo platesnio pasaulio vieškeliais. Turbūt pakaktų prisiminti bent Juozą Cicėną, keliolikos scenos veikalų autorių, kurio dramą Našlaičius esame statę, o vėliau pjesė Pamūrys perleista Valstybės teatrui, arba Gintalą, mūsų auklėtinį ir jojo Širdies ir herbo dramą, mūsų vaidintą, lygiai ir kitų autorių veikalus, mūsuose kruopščiai nagrinėtus, nors ir nevaidintus.

Pastebėjome, kad toksai grūdų nuo pelų skirstymas buvo paveikęs ne tik mūsų originalią scenos bei beletristikos veikalų kūrybą, bet ir vertėjus. Knygų rinkoje jau buvo apsčiai pasirodę verstų iš įvairių kalbų bulvarinių romanų ir lengvų, menkaverčių, scenos veikaliukų. Netenka abejoti, kad tokiems vertelgoms vertėjams teko susirūpinti ir paj ieškoti žymesnių autorių ir vertingesnių kūrinių.

 

(Bus daugiau)

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Tęsinys)

TAUTOSAKA SCENAI AR ESTRADAI?

Itin maloni ir sveikintina betkurios tautos teatruose sritis yra tautosaka. Lietuviškame teatre bendrai tautosakos kurį laiką nebūta. Nei dramoje, nei operoje, nei balete. Tad K. t. imasi taikinti scenai Lietuviškas vestuves. K. Strazdas parašė veikalą, kurį teko gerokai pakeisti, nuglūdinti ir išlyginti turinio, apeigų, chorų ir šokių santykius. Apeigos — vilniečių. Joms autorius aukojo visus savo gabumus ir rankiojo jas su didele meile. J. Dambrauskas papildė muziką, orkestravo ir dirigavo. Scenoje, be mūsų, dalyvavo ir Gabijos choras. Spauda ta proga sukėlė tikrą sąjūdį. Pasirodė daug ilgų straipsnių apie patį veikalą ir jame parodytas apeigas, dainas bei muziką, apie tautosakos taikinimą scenai ir t.t. Rašė Vaižgantas, L. Gira ir kiti.

Šito akstino paveiktas kompozitorius ir operos dirigentas J. Tallat-Kelpša pradeda rašyti Lietuviškų vestuvių operą naujuoju VI. Braziulevičiaus libretu, tiktai, deja, šiandien nežinome, ar yra užbaigęs. Labai abejojame.

Taip pat vokiečių okupacijos metu planavome grynai lietuvišką operetę, kur tasai muzikas, be abejonės, tokiam pobūdžiui labiau tiktų už daugelį kitų muzikų ir kuris jau užsidegęs siūlė įdomių momentų, pereigų, tipų, bet . . . net iki šios dienos, iš viso niekas nerašo.

Žinome, kad Valstybės teatre vėliau, iki pat karo, buvo kuriama ir statoma tautosakos perpinti nauji veikalai, gal ir be mūsų akstinų, bet šitokių veikalų vis dar trūksta.

Ką bekalbėti, jeigu net kunigo A. Juškos Svodbinė Rėda iki šiam laikui dar, toli gražu, nepanaudota. Žinomas dalykas, jeigu svetimtaučiams rodyti tokie kūriniai visados verta, tai mums patiems tikrai naudinga ir brangu. Tiktai vis dar iki šiam laikui klaidžiojama ir nesurandama tinkamų atsakų į pagrindinius klausimus, kas svarbiau: būtinas veikalo siužetas, pakankama intriga ar dainos, šokiai ir apeigos? Ar gali tautosakos elementai nustelbti turinį? Ar leistina statyti tautosakos pynę su “skystoku” turiniu? Ar verta tokias pynes statyti koncertiškai, be draminių elementų?

Manytume, kad būtų teisingiausia, įpinant tautosakos gražmenas į scenos bei ekrano veikalą, visdėlto pagrinde turėti vyraujantį draminį turinį su privalomais dramaturgijos dėsniais.

Miko Petrausko Lietuviškos vestuvės sudarytos kitokiais pagrindais. Įdomūs ir liaudiškai žybčioją G. Veličkos veikalai, turi pasisekimo išeivijoje, rodo nemaža draminių siūlių, nors vienam kitam veikalui dramizmo principų lyg ir trūksta.

Tad tebūnie mums leista iliustracijai pacituoti kaiką iš šią apybraižą rašančiojo recenzijos, pasirodžiusios 1960 m. V.13 d. Dirvos 56 nr.

CHICAGOS DAINAVA IR “VESTUVĖS”

Įsivaizduokime sceninį ar grynai koncertinį kūrinį lietuviškoms vestuvėms atgaivinti visoje jų įvairovėje. Tai būtų neapsakomo grožio šventė. Galėtume didžiuotis neišmatuojamais mūsų turtais vaidybos, plastikos, šokio ir muzikos srityse. Ir jeigu pasiryžtume kruopščiai ir atsargiai atvaizduoti bent etnografines paskirų Lietuvos vietovių vestuvių skirtybes, tai kiek tokių pasigrožėjimo iškilmių susidarytu? Pagaliau, kiek dar tų skirtybių galima susekti tokių vietovių įvairių amžių glūdumoje? Net nedrąsu klausti.

Tad ar verta, ar prasminga prie tokių papročių bei apeigų dar prijungti bet kurio pobūdžio dramos veikalą? Tokios, štai mintys kyla žiūrovuose, šiltai priimant dainaviečių “Vestuves” Clevelande gegužės 7 d.

Nepriklausomoje tėvynėje kai kurie autoritetai bei žinovai jau buvo priėję mokslinių nagrinėjimų išvadas, kad lietuviškoms vestuvėms negali būti naudingi jokie intriguojantieji ar gyvinantieji nuotaiką priedai ar priedeliai, kurie nėra betarpiškai semiami iš tautosakos”.

Korektūros klaidų sužalotieji žodžiai atitaisyti.

KAUNO RADIOFONAS

Atskira, taip pat pionieriškų mūsų polėkių šaka — Kauno radiofonas, su kuriuo pradėjome visokius bandymus nuo pat pirmųjų jo veikimo dienų, nuo 1926 metų, vadinasi, buvome nusipelnę tikrojo pirmūno garbę.

Čia duota daug ir duota net ir tada, kai radiofonas dar nemokėjo honorarų. Šios ilgos metų eilės pradžioje bandėme visokias techniškas priemones įvairialytiems garsams vaizduoti bei išsiuntimui tobulinti, o vėliau džiaugėmės jau ne tik savo, bet ir kitų artistų ar ansamblių, menu gerai visais atžvilgiais susitvarkiusiame radiofone.

Reikalavimams augant ir įvairėjant, mums teko figūruoti įvairiose srityse: esame davę vaidinimų, koncertų, paskirų solistų, deklamatorių, skaitytojų, naujų kūrinių skaitytojų, šiaip kalbėtojų, paskaitininkų, improvizuotojų, anekdotų pasakotojų ir specialių, ad hoc, rašomų kūrinėlių.

Leidome į radiofoną kelioliką jau mūsų vaidintų scenoje, arba vaidinamųjų veikalų, pridėjome Vydūno Lietuvos pasakėlę, Vėtrą ir kitus, keletą naujų Vienuolio monologų bei specialiai radiofonui parašytų dialogų ir trumpų vaizdelių, pvz. Ugninis rutulys, ar apsakymėlių, K. Binkio Tamošių Bekepurį, mažų verstų pramoginių dalykėlių, pvz., Irgi galva, A. Averčenkos, A. Iešmanto išverstą, Daug triukšmo dėl nieko, Egzaminai į operos - dramos studiją (čia bene bus šis tas iš to paties A. Averčenkos kūrybos), įspūdingą J. Rainio (B. Melngailio verstą) pasaką — Aukso žirgą.

Neapsimoka nė bandyti skaičiuoti mūsų vokalistų koncertinių programų turinio. Dažniau už kitus rodėsi vyrų kvartetas ir solistai. Choras koncertuose nedalyvavo, nes vos spėdavo ruoštis vaidinimams, ypatingai, kada pradėjome statyti naujai išverstas operetes.

Kiek scenoje mums buvo sunkoka dėl lėšų stokos statyti didesnes, plačiai žinomas operetes, tiek radiofono tikslais esame pastatę, su savo choru ir radiofono orkestru, visą eilę stambių operečių, k. a.: Geiša, Doringoji Zuzana, Linksmoji našlė, Grovas fon Liuksemburg. Jos visos, išskyrus Geišą, yra Vl. Braziulevičiaus verstos. Be to, radiofone kartojome visas jau scenoje mūsų vaidintas operetes. Kol radiofonas neturėjo orkestro, operetėms dirigavo Vl. Braziulevičius. Radiofono orkestrui jau belydint operetes, dirigavo Vl. Motiekaitis.

Valstybės teatrui įsteigus savo pastogėje nuolatinę operetę, ten ėjo Linksmoji našlė, Grovas fon Liuksemburg ir Šikšnosparnis to pat vertėjo tekstais.

Patogumų pradžioje turėjome permaža. Ypatingai suvaržyti jautėmės pradžioje, pačioje Radijo stotyje — Vytauto kalne. Radiofonui persikėlus į Laisvės alėjos 11 Nr., jau buvo kiek erdviau ir lengviau. Ir galų gale Daukanto g. 12 Nr. turėta jau žymiai daugiau specialių patogumų.

J. Rainio Aukso žirgo chorinių įtarpų muziką parašė, mūsų prašomas, J. Tallat-Kelpša. Reta, originali naujovė puikiai pritapo prie teksto: bekalbant atsargiai valdomu tonu, visiškai nežymiai žengiama į vientisai susiliejančią choro melodiją, pagrįstą pasakiškais intervalais ir vos apčiuopiama frazuote. Klausytojas nejučiomis pasineria į liūliuojančias nirvanos dausas.

Nors tarpais nemaža laiko ir pastangų teko skirti, norint pasiekti galimo tobulumo su solistais ir kalbėtojais, didesnio dėmesio kreipiant į naujai leidžiamus į mikrofoną kūrinius, o ypač su gausesniais ansambliais, visdėlto toksai tobulumas lengviau pasiekiamas prieš mikrofoną, negu scenoje. Ten sąlygų mažiau ir pačios sąlygos lengvesnės. Tad, retkarčiais, netikėtas ir būtinas skubotumas mūsų nebaidė.

MENAS GAMTOJE

Bekeliaudami pafrontėje 1921 metais kartais vaidindavome miškuose, ar šiaip bent mažiausio vaidinimui tinkamumo vietose. Scenos su primityviais, bet pakenčiamais įrengimais, pavyzdžiui šalia Žiežmarių, “išaugdavo” tiesiog per 24 valandas. Visai kariškai.

Bet praktika parodė, kad kaikuriais atvejais labiau pravartus tam tikri montažų pavidalai, arba naujoviškos, ne viduramžinės, misterijos. Juo labiau atitinkamoje gamtos pozicijoje.

Valstybės teatras vokiečių okupacijos metu pradėjo nuo 1941 m. Kaune rodyti montažus, kadangi jau buvo varžomos teisės statyti patriotinius veikalus, kuriuo nors požiūriu nepriimtinus okupantui. Šie montažai gimė kažkaip spontaniai, lyg tai būtų slaptas lietuvio širdies troškulio raminimas, bejėgis smaugiamos tėvynės skausmų apverkimas, banguojąs giliausio sielvarto išsiliejimas. Žiūrovai virpėjo, kentėjo, ašarojo .. . Kiekvienas deklamatoriaus ar choro žodis buvo branginamas labiau už auksą, už perlus. . .

Vienok tuose montažuose buvo perdaug koncertiškumo: saloninės sienos, apšvietimas, drabužiai, visą laiką scenoje tas pats deklamuotojas (vienodas ir, dar blogiau, monotnus, daugiau skaitytojas, negu deklamuotojas) ir choras ar solistai, perilgos ir ne vietoje pauzės ir dar viena, kita, teoriškai neleistina, smulkmena, tuo tarpu, kai publikos širdys krauju tvinsta. . .

Mūsų montažai, kelioliką metų anksčiau, buvo sudaromi kitaip. Dar buvo ramūs taikos metai. Pvz., per oficialų ir iškilmingą Vasario 16 D. minėjimą Klaipėdoje. Atitinkamos, dekoracijos, šviesos, drabužiai, grimas, paslėptas choras (montažas nėra koncertas, tad choras būdamas

Karių Dramos Mėgėjų Kuopelė 1924 m. Kaune. Sėdi, iš k.: St. Kindulaitė, Ant. Gedmontas, lljinskaitė-Mintaučkienė, reižsorius mjr. V. Braziulevičius, V. Gedeikienė, mjr. J. Lanskoronskis. Stovi: Pratkus, Em. Grikevičaitė, B. Bobelis, Andriušytė, J. Kurpis, Mintaučkis, Tumėnienė, Šepetys, J. Briedis. Guli: U. Džiugelis, Ant. Zauka. (Nuotrauka gauta iš V. Žukausko teatrinio archyvo).


scenoje turėtų deramai atrodyti ir vaidinti). Dekoracijoms pakeisti laikas skaičiuojamas ne minutėmis, bet sekundėmis. Negalima leisti žiūrovų jausmams nurimti ar atvėsti. Kas kita dramos veikalų metu. Tenai ilgesni antraktai gali būti pateisinami, kaip pertraukos tarp atskirų turiniu ar net temomis veiksmų.

Vėliau, karo metu ir po karo, Vokietijos stovyklose ir JAV-se jau tiktai K. t. likučių ar atžalų patyrimas įrodė, kad kiekvienas montažas, iš vienos pusės, reikalauja mažiau išlaidų, negu vaidinimas, o iš kitos pusės, didžiausių įspūdžių žiūrovuose pasiekia tiktai šitokiomis sąlygomis:

1)    pranešėjas, jeigu yra būtinas tekstams sumegzti ar ką paaiškinti, bei bendros tendencijos gairėms nusmaigstyti, gali ir dar dažniau privalo būti sceniškai izoliuotas;

2)    choras ar betkoks muzikinis lydėjimas gali būti scenoje tiktai be dirigento ir tiktai tada, kai susijungia su turiniu savo išvaizda ir ne daline, bet ištisa vaidyba; vienintelė išimtis — apoteozė;

3)    bendrai turinio ir nuotaikų linijai, privalomas vientisumas; tačiau labai klysta tie re-žisoriai ar vadovai, kurie skaityme, dialoguose, deklamavime ar vaidyboje labiau bijo patetikos, negu monotonijos; šitokia yda smukdo, marina visą turinį; santūrumas neįgalina nusileisti iki monotonijos;

4)    kiekvienam monologui, eilėraščiui, dainai, šokiui, gyvam paveikslui, pantomimai ar betkokiam ansambliui būtina: dekoracijos, šviesos, butaforija ir rekvizitas; visa tai keistina be pertraukų, su pauzėmis 10-15 sekundžių absoliučioje tamsoje arba anapus uždangos;

5)    kalbėtojams, dainininkams ar šokėjams nerekomenduotinas naudojimas vietų parteryje ar balkonuose, kaip iš viso labai retai tevartojamas teatruose efektas; išimtinais atvejais reikia didžiausiu atsargumu apsvarstyti tai, kad užuot pasiekę stipresnių efektų, nenusiviltume pigiais balastais ir

6)    automatizuotos muzikos arba dirbtinių garsų girgždėjimas, bei klaidos, vengtini visomis įmanomomis priemonėmis.

Tikrai įdomu pabrėžti, kad kaikurie panašūs montažai ir misterijų fragmentai trejetą ar ketvertą kartų buvo statomi Žemaitkiemyje, brigados generolo gydytojo V. Nagiaus-Nagevičiaus ūkyje, Babtų apylinkėje, prie pat Nevėžio. Nepaprastai patogi, tartum misteriška vietovė— lyg tam tyčia pritaikyta dauba su gamtine akustika.

Žiūrovai tilpdavo slėnyje, nors nė kėdžių, nė suolų niekados neužtekdavo, o scena — lygiai nuokalni atšlaitė su medžiais ir krūmais. . . betruktų tiktai aukuro. Tad ir dekoruoti buvo lengva ir pigu. Apšvietimas patenkinamas, juo labiau, kad ne tik per Jonines, bet ir kitomis progomis naudodavome laužus ir visokias iliuminacijas. Tam tikrus momentus stiprindavome gausiomis automobilių šviesomis, atstojančiomis prožektorių spinduliavimą reikalingomis kryptimis.

Statyta trumpos vaidinimų iškarpos, kaikas koncertiškai ir kaikas montažiškai. Misterinės pynės gaubdavo visą publiką slaptimis ir masindavo kilniais siekiais. Be Maironio ir Vydūno kūrinių dalių, dar atlikta ištraukos iš Paparčio žiedo, Vaduotojo ir Beauštančios aušrelės.

Kartais prisidėdavo Lietuvos Šaulių sąjungos choras su dirigentu N. Martinoniu.

Scenoje dalyvaudavo 15-30 asmenų, su choru — iki 90 asmenų, publikos gi prisirinkdavo tikrai iki 2.000 asmenų.

Gen. Nagevičius, išradingas iškilmių turnyje ir formose, tiek kitur, tiek ir čia, rodydavo didelio jautrumo ir gražiai sugestijuodavo iš anksto temas bei pagrindines mintis. Sutartinis skraidymas fantazijos plotuose apsivainikuodavo įspūdingais vaizdais.

Publika būdavo dviejų rūšių. Pirma — vyriausybės atstovai su ministru pirmininku priešakyje, žymi dalis reziduojančių Kaune diplomatų korpo ir rinktiniai svečiai — lietuviai ir užsieniečiai. Antra — kariai, šauliai ir didžiulė vietos gyventojų minia. Kaip tik toje srityje buvo nemaža lenkuojančių ir net sulenkintų lietuvių. Tuo būdu tokie sambūviai švelniai ir nejučiomis atlietuvindavo nesusipratėlius.

Vaizdui paryškinti leiskime sau pacituoti, ką sako generolo našlė Veronika Nagevičienė savo straipsnyje Vladas Nagius Nagevičius, Trumpa gyvenimo apžvalga, tilpusi Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų ap žvalgoje, išleistoje 1962 m. JAV-se, 51-52 psl.:

“Po kelerių metų mūsų kaimynai ir apylinkių gyventojai pamaži apsiprato su mūsų būdu, pramoko lietuviškai ir atvykę kokiu reikalu jau nebesigriebdavo lenkų kalbos. O tautinis atgimimas daug stipresne srove ėjo kitu keliu — bendravimu su apylinkių jaunimu. Kiekvieną vasarą Žemaitkiemyje būdavo ruošiamos gegužinės su muzika, šokiais, dainomis, kartais su paskaitomis ūkininkams, su filmomis. Labiausiai būdavo mėgiama Joninių šventė, kuri būdavo vykdoma su visais senoviškais papročiais. Prasidėdavo vėliavos nuleidimo ceremonijomis; po to — eisena į laukus, ir ten, po šimtamečiu ąžuolu, būdavo lietuviškas vaidinimas, šaulių choro dainos. O sutemus — kita eisena, į gilų Nevėžį. Čia vykdavo visokie būrimai, vainikų su degančiomis žvakutėmis plukdymas ir t.t. Mėnuliui patekėjus, visi grįždavo į Žemaitkiemio sodybą, kur šauliai užkurdavo didžiulį, augštą laužą. Laužui liepsnojant ir karo invalidų orkestrui grojant, prasidėdavo šokiai, dainos, žaidimai — nuotaikingas jaunimo pasilinksminimas”.

Kažkodėl nepaminėta nei vaidintojai, nei solistai, nei chorai, nei N. Martinonis.

Žinoma, po vaidinimo kviestieji svečiai turėdavo iškilmingą oficialų pokylį dvaro rūmuose.

Tatai buvo bendrai viliojanti vieta vasarinėms iškiloms, nes nuo Kauno lengvuoju auto pasiekiama per 1 v. 30 m., arba garlaiviu — per trejetą valandų. Pasitaikydavo svečių ir arkliais bekeliaujančių.

Organizacijų kviečiami esame davę keletą spektaklių Kauno Miesto sode — Vasaros teatre, apie 20 spektaklių per porą vasarų, irgi Kaune — Vytauto parko sceniškai priderintoje estradoje ir kariuomenės įguloms Alytaus, Kaišiadorių, Ukmergės, bei dar vienos kitos įgulos, atvirose scenose.

Neeiliniai, išskirtini vaidinimai vyravo: Kaimo miesto sode — Lietuvių - žydų bendravimo draugijos, prof. M. Biržiškos vadovaujamos, iškilmėse ir Vytauto parke — dažnais Dainos draugijos kvietimais, aktyviai besireiškiand administracijoje inž. Z. Bačeliui ir plk. V. Augustauskui.

Oficialių iškilmių, gegužinių ir kitokiomis progomis koncertuose dalyvavome užpildydami programas ištisai arba dalimis tiek Kaune bei priemiesčiuose, tiek Raudondvaryje, Vilkijoje, Veliuonoje, Jurbarke, Šakiuose, Palangoje ir kitur. Iš viso tokių nešabloniškų pasirodymų koncertine forma turėjome apytikriai 40.

Atskirai primintinos puošnios, iškilmingos, susijusios su vaidyba eitynės po Kauno miestą per ypatingas šventes, pvz. 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirtosios dienos sukaktį beminint. Čia teko vaizduoti senovės Lietuvos valdovus, karžygius ar šiaip simbolinius paveikslus specialiai dekoruotais autais važinėjant, kitiems raitiems jojant, arba pėsčia žygiuojant. Be to, pėsčiųjų procesijai išlydint Vytauto Didžiojo paveikslą iškilmingai kelionei po visą Lietuvą — iš A. Panemunės per miestą į Raudondvarį — balsingam K. Teatro atstovui teko keletą kartų skaityti P. Vaičiūno sukurtą Vytauto Didžiojo maldą, numatytose ceremonijų vietose procesijai sustojant. Spaudos manymu, vienose eitynėse žiūrovų po visą miestą galėjo būti bene 25,000.

Tad kitą kartą gal ir nenoromis kyla aliuzijos į karių rikiuotėse naudojamas dainas ar orkestrų maršus. Šiandien galime didžiuotis mūsų dainomis, jų turiniu, melodijomis — jos imponuodavo svetimtaučius. Tad gal ir teisingai kaikas iš mūsų karių, dainingos tautos vaikų, piktindavosi hitlerinės vokiečių okupacijos metu, jų karių rikiuočių dainomis, net žiauriai tardami, kad atrodo, “lyg šunes loja” ir be jokio įvairumo. Juo labiau pasigailėjimo vertos raudonosios rusų komunistų armijos dainos, blevyzgomis išmargintos, arba partinių varžtų smaugiamos.

VYTAUTINIŲ IŠKILMIŲ MISTERIJA

Atskirai vertintinas didžiausias, ne tik Karių teatre, bet, rodos, ir visoje Lietuvoje per visą nepriklausomybės laikotarpį teatrinis įvykis — sceninis pastatymas — Putino misterija —Motina vaidilutė. Vaidinta 1930 V. D. metų rugpjūčio 15 d. Palangoje, prie Birutės kalno šlaitų, vytautinių iškilmių eilėje, vyriausybės nustatytoje centrinių iškilmių programoje, Vytauto Didžiojo komiteto sąmata ir daugeriopa Valstybės teatro pagalba.

Dalyvavo, be mūsųjų, kaikas iš Valstybės teatro aktorių bei technikos personalo, įvairūs kiti talkininkai, kariuomenės ir policijos daliniai ir keturi chorai, kurių du iš Kauno, diriguojami J. Dambrausko ir M. Liuberskio, vienas iš Panevėžio, dir. Vl. Paulausko ir vienas iš Telšių, dir. J. Gaubo. Vyriausias dirigentas jungtiniam chorui buvo J. Dambrauskas. Dekoracijos — dailininko K. Šimonio. Scenoje, su kariuomene ir statistais, buvo apie 900 asmenų, o žiūrovų iš Lietuvos ir užsienių (papigintais geležinkelių bilietais) vien tik su bilietais — per 6,000 asmenų. Ir dar už tvorelių didelė minia aplinkui.

Įdomu, kad užsienio spaudoje daugiau buvo rašoma apie šį gigantišką spektaklį, negu lietuvių spaudoje.

Be stambių minios grupių scenoje, jungtinio choro, fantastiškų šokių, dar ir paskiri chorai su statistais žygiavo avanscenoje.

Sunku ir pavojinga buvo vaidinti su arkliais, sujaudintais perdaug ryškių spalvotų šviesų, muzikos ir nepaprastos minios. Vis dėlto Kęstutis, (A. Laucius), paėmęs į rankas Birutę (V. Gaučiūtę), laimingai ir efektyviai vienu arkliu dviese išjojo.

Kaikurių žiūrovų nuomone, kulminacinis misterijos taškas bus buvęs šūkis — Mes valdysim pasaulį! (Scenos viršūnėje A. Kupstas). Tikrai tai buvo nepaprasto kilnumo metai. Tauta, atstačiusi savo laisvoje dabartyje didingą praeitį, džiūgavo ir tikėjo savo šviesia ateitimi.

Vaidinimui pasibaigus, pasipylė raketos ir fejerverkai, ir beveik visi žiūrovai iškilmingai su Karo orkestru ir degalais nužygiavo į jūros tiltą ties Palanga ir ten išklausė baigiamąjį vyriausybės atstovo žodį.

FILMŲ PRADININKAI

Pagaliau dar viena mūsų iniciatyvos sritis — pirmas Lietuvoje filmas. Truputį vėliau, 1931 m., pasirodė Onytė ir Jonelis — komedija, S. Linarto pastangomis bei rūpesčiais, 1933 m. Lietuva — pagrindinis, turistams, P. Babicko suorganizuotas ir gal dar vienas kitas. Tai privatūs, kad ir ne kroninio tipo, maži filmai, kuklūs bandymai.

Mūsų filmo planavimai, projektavimai ir pradiniai seansai buvo pradėti 1927 m., gi išleista viešumon 1930 V. D. metais. Autorius ir režisorius    —Vl. Braziulevičius, asistentas —P. Žaltauskas, operatorius — Dunajevas. Pavadinimas — Mūsų kareivis. Statyta Krašto Apsaugos ministerijos lėšomis. Kariuomenės pagalba begalinė ir neapmokama. Jeigu būtų statoma kitokiais būdais ir kitokiomis sąlygomis, lėšų būtų reikalinga šimteriopai daugiau.

Tikslas buvo pavaizduoti visa, kas įmanoma, iš kario tarnybos visose ginklo rūšyse, apjungiant tautai meniniu turiniu ir forma, artėjant prie epo, bet su šeima, džiaugsmais ir skausmais, vestuvėmis su natūraliomis, ne sceninėmis, apeigomis, ištisa eile kitokių apeigų ir šokių, nenukrypstant nuo intrigos užbrėžtų linijų. Siužeto fone parodyta civilinio gyvenimo momentai mieste ir kaime. Būdingų lietuviškų trobesių, prieangių, klėčių, tvorų, tinkamų filmui lauko darbų ir kitų ypatybių bejieškant, daug kelionių buvo atlikta. Ekrane taip pat perteikta miestų ir kaimų vaizdai, gamta, kario tarnyba, naujokų apmokymas, rikiuotė, šaudyba, žygiai, manevrai, paradai, šaulių bei skautų santykiai su kariuomene, šnipų veikla ir kitkas.

Filmuota buvo įvairiose Lietuvos vietose, įvairiose įgulose, Kaune ir priemiesčiuose, Petrošiūnuose, Pajiesyje, Vidiškiuose, Panemunėje, Pažaislyje, Jonavoje, Kėdainiuose, Palangoje, Klaioėdoie. Pozicijos panaudota: kareivinėse, aikštėse, gatvėse, tvirtovės fortuose, vieškeliuose, plentuose, laukuose, soduose, daržuose, miškuose, Nemune (mažais laiveliais), jūroje (Prezidento Smetonos laivu), lėktuvuose su parinktais filmui uždaviniais (gerokai nutolstant nuo Kauno), geležinkeliuose, leidžiant tam tikriems uždaviniams vieną specialiai parengtą traukinį iš Jonavos į Kauną. Be to, dar ledo sprogdinimai Nemune, Gaižiūnų poligono veiksmai, Karo muzėjus su apeigomis, karių kapinės Kaune ir kitos stambmenos ir smulkmenos.

(Bus daugiau)