Kronika

A. A. MJR. JUOZAS ŠIPELIS

Sausio mėn. 30 d., širdies smūgio ištiktas, Toronte staiga mirė kūrėjas-savanoris, teisininkas ats. artilerijos majoras Juozas Šipelis.

Velionis buvo gimęs kovo 1 d. 1900 m. skaitlingoje ūkininkų šeimoje Stetiškių km., prie Panevėžio. Baigęs Panevėžio gimnazijos 7 klases, su kitais gimnazistais stojo savanoriu į besiorganizuojančią. Lietuvos kariuomenę — Panevėžio Apsaugos būrį, iš kurio buvo paskirtas į Karo mokyklą. Baigęs pirmąją laidą, buvo paskirtas į pirmąjį artilerijos bateriją jaunesniuoju karininku. Vėliau, eidamas 1 artilerijos pulke įvairias pareigas, iki pulko ūkio viršininko imtinai. 1937 m. išėjo į atsargą majoro laipsniu. Dar būdamas kariuomenėje, baigė Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakultetą ir išėjęs į atsargą buvo taikos teisėju Panevėžy ir Vilniuje. Bolševikams užėjus, iš teisėjo pareigų buvo atleistas ir tik besislapstydamas išvengė bolševikų suėmimo. Vokiečiams užėjus, tarnavo Panevėžio apskr. viršininko įstaigoje. Antru kart bolševikams užeinant, velionis pasitraukė į vakarus. Begyvendamas Dresdene, Wuerzburge ir Kemptene, išgyveno tų miestų žiaurius bombardavimus ir su tuo surištus gyvybei pavojus.

1948 m. spalio 10 atvyko į Kanadą ir darbo sutartį atliko tabako ūkyje Tillsenburge. Paskutiniu metu velionis dirbo prie kariško aerodromo sargo darbą. Nors ir baigė pusantrų metų “Professional Salesmanship” kursą ir gavo baigimo diplomą, tačiau toje srityje sau darbo nerado.

Velionis Juozas buvo aktyvus bendruomenės, vietos kūrėjų - savanorių skyriaus, SLA ir kitų organizacijų narys. Buvo nevedęs, paliko brolį Petrą, gyvenantį Sudbury, ir Lietuvoje tebegyvenančią motiną, brolį ir 3 seseris.

Velionio palaikai buvo pašarvoti Odetti laidojimo koplyčioje, kur buvo gausiai bičiulių lankomi. Jo karstas buvo padengtas tautine vėliava, kuri velionį palaidojus buvo įteikta broliui. Iš koplyčios velionio palaikai buvo palydėti į Prisikėlimo parapijos bažnyčią, kuriai jis priklausė, čia buvo atlaikytos gedulingos pamaldos su tėvo kun. Tarcizijaus prasmingu pamokslu. Eilė mašinų velionio palaikus lydėjo į šv. Jono parapijos lietuviškas kapines, kuriose prie duobės tarė žodį klebonas tėv. Placidas Barius, savanorių vardu — J. Matulionis ir SLA vardu — J. Strazdas, šaltojo vasario trečiąją dieną Lietuvių kapai priglaudė jau aštuntą kūrėjų - savanorių sąjungos Toronto skyriaus narį. Kiti du ilsisi kitose kapinėse.

St. Banelis

A.A. plkn. Andrius Kerbelis

Praėjusiame KARIO numeryje rašiau, kad plk. Kerbelis sunkiai serga, jau kelis metus nesikeldamas iš lovos, paraližuotas, slaugomas ir prižiūrimas savo geros žmonos, kuri, deja, irgi nelabai sveika.

Dabar pulkininkas Kerbelis nuo tų didelių kančių, galima sakyti, “išsigelbėjo”, nes vasario 19 d. jo gyvybė užgęso, išvargusi ir tiek daug iškentėjusi širdis nustojo plakusi, širdis kupina meilės Lietuvai, dėl kurios nepriklausomybės ir laisvės jis kovojo, atsižymėdamas Širvintų kautynėse. Iki pirmosios rusų bolševikų okupacijos jis ilgą laiką buvo Marijampolės apskr. komendantu. Laimingai išsislapstęs pirmosios okupacijos metu, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, Lietuvos jis neapleido. Tikėdamasis, kaip ir daugelis lietuvių partizanų, Vakarų pagalba, jis tris metus slapstėsi, kol galų gale bolševikų buvo surastas, žiauriai kankintas ir išvežtas į Sibirą. Po 12 sunkių vergovės metų, išvargintam, iškankintam ir be sveikatos likusiam pulkininkui buvo leista grįžti Lietuvon, kad užbaigtų savo labai sunkų gyvenimo galą. Tai yra dar viena auka baisiosios rusų - bolševikų Lietuvos okupacijos. Tegul bus šiam narsiam kariui ir dideliam kankiniui lengva Tėvynės žemė!

Jis buvo gimęs 1893 m. Augštaitijoje; paliko našlė žmona Ona, sūnus Vytautas — Amerikoje, Lietuvoje — sūnus Liutavaras ir dukterys Dana ir Ramunė. Visai šeimai reiškiu gilią užuojautą.    R. Liormonas

 

Sav.-Kūr. ltn. Povilas Tyrulis

Vasario 24 dieną Čikagoje, staiga nuo širdies smūgio, mirė savanoris-kūrėjas ltn. Povilas Tyrulis, kuris tik ką buvo peržengęs 60 metų amžiaus slengstį.

Velionis buvo gimęs Daugpilyje 1904 m. rugsėjo 6 d. Augo, brendo ir mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir P.L.P. A. Smetonos karo mokykloje. Baigęs I rūšies gabumais buvo pakeltas į leitenanto laipsnį ir paskirtas į gusarų pulką. Pulke ištarnavo 15 metų, eidamas įvairias pareigas, pradedant jaun. karininko ir baigiant eskadrono vado. Iš kariuomenės buvo atleistas, nes buvo aktyvus 1934 metų liepos mėn. “pučo” dalyvis. Po to, velionis tarnavo Vidaus Reikalų ministerijoje iki Lietuvos tragedijos — 1940 metų, eidamas įvairias pareigas: gelžkelių policijos nuovados v-ko, pasienio policijos v-ko ir policijos mokyklinėse institucijose — būriuose buvo istorijos lektorius.

Povilo Tyrulio visas gyvenimas buvo gana audringas. Jis jau nuo pirmos gimnazijos klasės pradėjo reikštis kaip energingas ateitininkų organizacijos narys. 1919 m. raudoniesiems užėmus Panevėžį, meta jis gimnazijos suolą ir išeina partizanauti, teturėdamas vos 14 metų amžiaus. Išvijus iš Panevėžio srities raudonąsias gaujas, Tyrulis grįžta į gimnaziją. Bet, neilgam. Po metų, kitų, apleidžia gimnaziją ir išeina savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenėje būdamas, pats mokėsi, lavinosi ir kitus mokė; dalyvavo visuose kariškuose judėjimuose bei sukilimuose. Ypač daug nukentėjo, dalyvaudamas 1934 m. sukilime. Būdamas prof. A. Voldemaro ideologinės doktrinos pasekėjas, suimamas, kalinamas, teisiamas, degraduojamas ir net atleidžiamas iš kariuomenės.

Tačiau velionio visi tie sukrėtimai nejaudino, jis vis vien būdavo pilnas energijos, ryžto ir toliau kovoti už savo ideologiją.

Jis buvo ypatingų savybių žmogus, turėjo stiprų blaivų protą ir nusistovėjusią politinę pažiūrą, ir iki mirties išsilaikė karštu prof. Voldemaro ideologijos puoselėtoju. Tačiau buvo santūrus, turėjo įsigijęs daug draugų ir užtat nenuostabu, kad jo palaikus į amžino poilsio vietą palydėti susirinko didelis būrys idėjos draugų bei organizacijų atstovų.

Pov. Tyrulio palaikai buvo pašarvoti Judeikio koplyčioje Čikagoje. Vasario 26 d., 8 val. su velioniu atsisveikinti susirinko dąugiau kaip šimtas žmonių. Atsisveikinimo iškilmes pravedė jo asmeniškas draugas kpt. Pov. Dirkis. Atsisveikinimo kalbas pasakė: Macianskas — L. A.S. vyr. valdybos vardu, kurioje velionis ilgus metus išbuvo Seniūnų Tarybos nariu, L.V.S. Ramovės Čikagos skyr. vardu — valdybos vicepirm. Maslauskas; Savanorių - kūrėjų, B. L.P.T. Klubo Krivūlės, Lietuvių Pensininkų Sąjungos ir LAD Vydūno skyriaus vardu — Pov. Dirkis.

Iškilmių metu jo karstas buvo apdengtas savanorių - kūrėjų vėliava, kurios prieglobstyje jis pasiekė ir amžino poilsio vietą — kapus. Jo karstas skendo vainikuose.

Vasario 27 d. 10 vai. ryto iškilmingai iš koplyčios buvo nulydėtas į Nekalto Prasidėjimo bažnyčią. Kun. Kelpšas su asista atgiedojo egzekvijas ir atnašavo mišias, kurių metu operos solistas Brazys giedojo. Po bažnytinių apeigų velionio palaikus į šv. Kazimiero kapus palydėjo apie šimtas bičiulių. Kapuose kun. Kelpšas, atlikęs apeigas, tarė trumpą atsisveikinimo žodį.

Povilo Tyrulio perankstyva mirtis buvo išdava ne tik tarnybinių išgyvenimų, bet ir tremties. Jis buvo jau netekęs regėjimo ir sužalojęs širdį, ištiktas smūgio jis ir mirė.

Lietuvos vyriausybės jis buvo apdovanotas: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Savanorio - Kūrėjo medaliu, Klaipėdos atvadavimo ženklu ir D. L. K. Gedimino ordino 4-ju laipsniu. P. Tyrulis buvo vedęs Mariją Buikaitę. Išaugino sūnų studentą Povilą. Dukrelę Gražiną, gi, dar kūdikio amžiuje pasiėmė kapai.

Povilo Tyrulio ankstyva mirtis daug žalos padarė ne tik jo šeimai, bet ir visoms toms organizacijoms, kurioms velionis priklausė. Liūdi jos, netekę aktyvaus ir sumanaus nario.

Taip pat liūdi likusi jo žmona Marija, sūnus Povilas, sesuo Sofija Oželienė ir giminės.

Karstą nešė velionio idėjos draugai: St. Griganavičius, K. Radvila, J. Balčiūnas, V. Kačinskas, Šaučiūnas ir Gudaitis.

Ilsėkis ramybėje idėjos drauge!

P. Dirkis

Plk. Itn. B. Bilmano laidotuvės

PLK. LTN. BRONIŲ BILMANĄ prisiminus

Prieš trisdešimt su viršum metų Merkinėje nusižudė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas plk. Itn. Bronius Bilmanas. Velionis kilimo buvo žemaitis — iš Tauragės miesto. Kam jį teko pažinti ir pasikalbėti, buvo matyti, kad žmogus buvo išsiauklėjęs ir išsimokslinęs; buvo baigęs gimnaziją, ir Peterburgo universitete studijavo teisę. 1914 m. buvo mobilizuotas ir pasiųstas į Nikalojaus karo mokyklą, kurią baigęs, buvo pasiųstas į Vakarų frontą. 1918 m., kaip ir dauguma, Bilmanas grįžo į Lietuvą. Pirmosios karininkų mobilizacijos paliestas, įstojo į Lietuvos kariuomenės 1 p. pulką ir buvo paskirtas bataliono vadu. Kaip tik tuo metu vyko kovos su bolševikais ir bermontininkais, kuriose Bilmanas parodė sumanumą ir drąsą, už ką jį karo vadovybė apdovanojo Vyties Kryžiumi. Po kurio laiko jis buvo perkeltas į 3 p. pulką vado pavaduotoju ir ėjo pulko vado pareigas. Pasibaigus kovoms ir kariuomenės dalinius sumažinus, dalį karininkų teko atleisti į atsargą, jų skaičiuje buvo ir plk. Itn. Bilmanas.

Būdamas atsargoje, jis įstojo Pasienio policijos tarnybon. Vilkaviškio baro, Vištyčio rajono viršininko pareigas eidamas, atostogoms išvyko į Merkinę, kurioje 1933.VII.20 d. nusišovė. Kadangi mirtis įvyko pasienio policijos Alytaus baro ribose, tai mirusio laidotuvėmis prisiėjo rūpintis baro viršininkui, kurio pareigas tuo laiku ėjau. Laidotuvės šiek tiek susikomplikavo, nes vietos klebonas Bilmano palaikų neįsileido į kapines.

Tuomet prisiėjo kreiptis į stačiatikių šventiką, prašant plk. Itn. Bilmano palaikus priimti į jo administruojamas kapines, šventikas mielai sutiko priimti ir net sutiko palaidoti su visomis bažnytinėmis apeigomis, nežiūrint, kad mirusis buvo katalikas.

Išsprendus laidotuvių reikalą, 1933 m. liepos 22 d. Merkinės miestelio aikštėje buvo išrikiuotas pasienio policijos dalinys ir Bronius Bilmanas su visomis kariškomis ceremonijomis buvo palaidotas Merkinės stačiatikių kapuose amžinam poilsiui.

Pov. Dirkis

A.A. JAUN. PSK. VINCAS ŠIDLAUSKAS

Atsargos jaunesnis puskarininkis Vincas Šidlauskas gimė 1904 m. kovo mėn. 16 d. Dovydžių km. Kruopių vlsč. Šiaulių apskr. Mirė 1965 m. vasario mėn. 9 d. Waterbury Conn. Už Lietuvos reikalus kovojo visais įmanomais būdais. Buvo Kruopių šaulių būrio vadas ir ten pat karo metu partizanų grupės vadas. Paskutinis

jo noras buvo sulaukti vasario 16 d. Gaila, jis jos nesulaukė. Pasiliko nuliūdusi žmona Julija ir vienas brolis Argentinoje, o taip pat būrys bičiulių.

A.A. VRŠ. VINCAS SIMONAITIS - DEVEIKIS

4-jo Pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko 2-os kuopos viršila Simonaitis Vincas (tremtyje — Deveikis Kazys) mirė 1965 m. Vasario 16    d. Nottinghame, Anglijoje.

Viršila Simonaitis gimė 1903 m. balandžio 6 d. Utenos apskr., Molėtų valsč., Kraujalių kaime. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę 1923 m., visus 17    metų karo tarnybos atliko 4 p. pulke.

Rusams bolševikams okupavus Lietuvą, buvo iš kariuomenės paleistas ir bolševikų persekiojamas. Prasidėjus rusų — vokiečių karui, vadovavo Pušaloto partizanų būriui. 1944 m. savanoriu įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Buvo paskirtas Panevėžio bataliono 1-mos kuopos kuopininku. Kartu su besitraukiančia Panevėžio Lietuvių karo komendantūra atsidūrė Vokietijoje. Vokietijoje buvo įstojęs į parašiutininkų mokyklą, norėdamas nusileisti Lietuvon ir įsijungti į besikaujančias lietuvių partizanų eiles. Karo įvykių eiga viršilai Simonaičiui nebeleido šio žygio įvykdyti.

Tremtyje gyveno Nottinghame, Anglijoje, čia uoliai ir plačiai dalyvavo lietuvių tautinėje veikloje. Talkininkavo įvairioms lietuvių organizacijoms. Buvo Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos Tarybos nariu.

Palaidotas Nottinghamo kapinėse.

J. V.

 


Niagaros Pusiasalio ramovėnai; pirmoje eilėje iš k. į d.: J. Vyšniauskas, L. Markelis, P. Polgrimas, J. Grigas, J. Kavolėlis. Antroje eilėje: J. Šarapnickas, P. Balsas, Z. Jakubonis, Juoz. Grigas, J. Skeivelas, St. Gudaitis, Pr. Meškauskas ir V. Beliūnas.

Los Angeles skyriaus ramovėnai, dalyvavę 1965 m. vasario 28 d. visuotiniame narių susirinkime. Iš kairės sėdi:    A. Pinkus, K. Venclauskas, J. Andrius, K. Vec-Zemelis, O. Žadvydas, K. Liaudanskas, A. Avižienis, V. Karalius, A. Mironas; stovi: P. Litvinas, V. Augus, P. Gasparonis, V. Apeikis, P. Pakalniškis, J. Činga.

Pagerbiant plk. J. Šlepetį jo 70 m. amžiaus ir visuomeninės veiklos sukakties proga, balandžio 3 d. Maspetho lietuvių parap. salėje, Ramovės New Yorko sk. p-kas kpt. V. Alksninis įteikia Jubiliatui paveikslą. Kairėje — dr. A. Šlepetytė - Janičienė ir T. Šlepetienė.    Nuotr. V. Maželio

 

Mirė buv. Lietuvos karo aviacijos lakūnas A. Grinius

1965 m. sausio 14 d. Frezno mieste, Kalifornijoje, staiga mirė Aleksas Grinius (buv. Grinevičius). Jis gimė 1912 m. balandžio 4 d. Ukmergėje. Baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, metus mokytojavo pradžios mokykloje. Nutaręs dirbti Lietuvos kariuomenėje, 1936 m. baigė Karo mokyklą Kaune ir pradžioje buvo paskirtas j. ltn. į 1 gusarų pulką Kaune. Po metų perėjo į Karo Aviacijos mokyklą, ir po to tarnavo Lietuvos karo aviacijoje Kaune ir Panevėžyje ltn. laipsnyje, karo pilotu. Lankė augštuosius karininkų kursus. Sovietų okupacijos metu vėl mokytojavo prie Kauno, o vokiečių okupacijos laikais tarnavo lietuvių batalione pagelbiniuose daliniuose.

Tremtyje nuo 1948 m. rudens iki 1957 m. pavasario gyveno Kalifornijoje, vėliau Bostone, Mass., Vašingtone, D. C. ir Palo Alto, Calif. Dirbo vaistų pramonės administracijoje, jojimo kursuose, universiteto bibliotekoje. Palaidotas Fresno, Calif.

Amerikoje liko jo sūnus Vygintas, aeronautikos inžinierius.

A. A. Dr. Vytautas Grybinas

A. a. dr. Vytautas Grybinas gimė 1919 m. vasario 17 d. Lukšiuose, Šakių apskr., mokytojo šeimoje. 1938 m. baigęs Šakių “žiburio” gimnaziją vienais penketukais, išvyko atlikti karinės prievolės. 1939 m. baigė Karo mokyklą artilerijos leitenanto laipsniu. Pradėjo studijuoti mediciną V. D. universitete Kaune. Karo aplinkybės bei okupacijos sutrukdė jo studijas, todėl teko jas baigti Vokietijoje. Atvykęs į JAV 1949 m., atlikęs Internship ir išlaikęs reikiamus egzaminus, įsikūrė St. Louis, Missouri valstijoje. Čia vėl teko atlikti karinę prievolę, kaip ir daugumai mūsų daktarų — kapitono laipsnyje. Grįžęs pasižymėjo dideliu sąžiningumu ir darbštumu savo nelengvoje gydytojo profesijoje. Jis niekad nežiūrėjo į pacientų materialinį pajėgumą, nedarė jokio skirtumo, o teikė pagalbą visiems, kas tik į jį kreipėsi. Negailėdamas savo sveikatos, dirbo ilgiausias valandas be poilsio, kuo, matyt, sutrumpino savo gyvenimą. Ir taip, 1963 m. balandžio 26 d., savo rezidencijoje, ištiktas širdies smūgio, mirė vos 44 m. amžiaus sulaukęs. A. a. dr. Vytautas Grybinas buvo ne tik darbštus, bet ir gabus. Nesvetimas jam buvo plunksnos darbas, o erdvų jo butą puošė jo paties meniškai atlikti gausūs paveikslai: tėvo ir brolio portretai, tėviškės ir Lietuvos gamtos vaizdai. Ir taip sunku tikėti, kad jo jau nebėra šioje žemėje: tokio jauno, gabaus ir reikalingo žmogaus! Palaidotas jis Mt. Carmel kapinėse Belleville, Ill., mieste, kuriame su šeima gyveno.

M. K.-R.

A. A. Viršila Antanas Jonukaitis

Vasario 10 dieną, sulaukęs vos 56 metų amžiaus, atsiskyrė su šiuo pasauliu buvęs Lietuvos kariuomenės karys ir valdininkas Lietuvoje, o čia buvęs Lietuvių Tautinės S-gos Čikagos skyriaus pirmininkas ir buvęs B.L.P.T. Klubo “Krivūlės” valdybos narys, Antanas Jonukaitis.

Velionis ilgą laiką tarnavo Lietuvos kariuomenėje, gusarų pulke, štabo viršilos pareigose. Buvo labai darbštus, tvarkingas ir pareigingas. Betarnaudamas įsigijo brandos atestatą. Išėjęs iš kariuomenės dalinių, dirbo Vidaus Reikalų valdybos saugumo departamente iki 1940 m. Rusams okupavus Lietuvą, velionis buvo atleistas. O Lietuvą užėmus vokiečiams, buvo pašauktas į saugumo tarnybą ir išbuvo iki 1944 m., t. y., iki pasitraukimo iš Lietuvos. 1945 m. velionis buvo apsigyvenęs Berlyne, kurį bombarduojant žuvo visa jo manta ir pats vos išliko gyvas.

Pasibaigus karui, Jonukaitis iš Berlyno persikėlė į Landshutą, vėliau į Rotenbergą. Čia gyvendamas ir būdamas stovyklos vadovu, važinėdavo studijoms į Tuebingeno universitetą. Prasidėjus tremtinių emigracijai, studijas nutraukė ir išvyko į JAV. Pradžioje apsigyveno Lawrence, iš kur vėliau persikėlė į Čikagą.

Velionis ir čia rankų sudėjęs nesėdėjo, bet tuojau įsijungė į organizacinį ir kultūrinį gyvenimą. Pri-

klausė patrijotinėms ir profesinėms organizacijoms:    tautinei sąjungai,

bendruomenei, Baliui ir klubui Krivūlė. Rėmė, pagal savo išgales, vadavimo institucijas ir sielojosi dėl Lietuvos išlaisvinimo.

Sunkiai dirbant, “šapa” pakirto sveikatą, gavo nepagydomą vėžį, nuo kurio ir mirė.

Jo palaikai buvo pašarvoti Mažeikos ir Evans koplyčioje, iš kurios vasario 13 d. buvo gražaus būrio draugų, organizacijų atstovų ir giminių atlydėtas į Marijos Gimimo bažnyčią. Iš čia, po iškilmingų pamaldų, buvo nulydėtas į šv. Kazimiero kapines ir ten palaidotas.

Velionis paliko Čikagoje liūdinčią žmoną Haliną, posūnį M. Gailių ir įsigytą namuką, papuoštą gėlėmis, kurias jis taip mėgo auginti.

Pov. Dirkis

A. a. ltn. Stasys Petkus

Kai miršta žmogus, vos pradėjęs reikštis visuomenėje savo gabumais, yra didelis nuostolis ne tik šeimai, bet ir tautai.

Štai vasario 2 d. su šiuo pasauliu persiskyrė dar pačiame savo pajėgume a. a. ltn. St. Petkus. Jo nuėjimas į amžinastį yra apgailėtinas, nes jis nusinešė į kapus savo turėtus menininko - vaidilos gabumus.

Velionis S. Petkus buvo gimęs 1918 m. Vaitinėnų km., Šilalės valsč., Tauragės apskr. Augo, brendo ir mokslus ėjo savo gimtojo kaimo pradžios mokykloje, Švėkšnos gimnazijoje, Tauragės mokytojų seminarijoje ir Kauno Karo mokykloje. Civiliniame gyvenime velionis buvo pasirinkęs mokytojo profesiją, kurioje išbuvo iki Lietuvos tragedijos. Pasitraukęs į Vakarus ir apsistojęs Bavarijoje — Hanau tremtinių stovykloje, kur įsikūrė meno ansamblis, jis vienas iš pirmųjų įsijungė į aktyvų darbą. Šiame ansamblyje velionis pradėjo reikštis su ypatingais menininko -vaidilos gabumais. Išemigravęs į J. A. V. ir apsigyvenęs Čikagoje, su kolektyvu nesiskyrė, bet aukojo savo jėgas ir dirbo “Atžalyne” keletą metų pirmuose dramų vaidmenyse. Vaidyboje velionis Petkus kas kart darėsi pažangesnis ir tvirtesnis. Tačiau velionis, eilinis metalo fabriko darbininkas, nenujautė, kad į jo gyvenimo dramą ateina klastinga liga, kuri po kelių kančios metų amžinai uždengs aktoriaus Stasio gyvenimo sceną.

Su dideliu širdies skausmu atsisveikinę, vasario 6 d. palydėjome a. a. ltn. Stasį Petkų į amžiną poilsio vietą — šv. Kazimiero kapines — ir supylėme naują kapą. Pov. Dirkis