Kareiviai be milinių
Tokiu pavadinimu Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla Vilniuje 1963 metais išleido kelių autorių sudėtinę, neva “apybraižų”, knygą, kurioje aprašomi sovietinių parašiutininkų ir vietos komunistų žygiai, tuo metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje, II Pas. karo metu. Atrodo, kad straipsniai pradžioje buvo spausdinami sovietinėje spaudoje, tik vėliau surinkti ir išleisti atskira knyga, pridedant šių "herojų” atvaizdus ir įvairių dokumentų nuotraukas. Knyga skaitoma lengvai, lyg koks romanas, tik gaila, kad krauju ir ašaromis rašytas. Daugelyje vietų nekaltų žmonių krauju apšlakstytas, kurie pateko į karo sūkurį prieš savo norą ir reikalą.
Knygoje minimi parašiutininkai susidarė iš įvairių bolševikinių pareigūnų, partijos veikėjų, komjaunuolių ir šiaip įvairių asmenų, pabėgusių kartu su besitraukiančia sovietų kariuomene į Rusijos gilumą prasidėjus 1941 m. birželio 23 d. Vokietijos — Sov. Sąjungos karui. Didelė dalis pabėgėlių vyrų buvo įjungta į, taip vadinamą, Lietuvišką diviziją, tačiau kiti — vyrai ir net merginos, daugumoje užsigrūdinę komunistiniai veikėjai pirmos bolševikų okupacijos metu ir iš anksčiau, rasti tinkami šiai akcijai, buvo surinkti jau 1941 m. pabaigoje į tam tikrą netoli Maskvos esantį centrą ir čia apmokomi šokti su parašiutais, bei visokių parašiutininkams reikalingų “gudrybių”: išeiti karinį apmokymą, naudotis minomis sprogdinant įvairius objektus, įvairių sabotažo ir teroro veiksmų, šnipinėjimo meno, o dalis buvo apmokyti radistais.
Visas šis margas tikrų banditų būrys jau 1942 m. pradžioje pradėtas nuleidinėti parašiutais į užfrontę, daugiausia Kazėnų apylinkės miškuose, netoli Naručio ežero, Gudijoje, kur jie turėjo savo vadovybę, aprūpinimo bazę, ir iš kur jie, mažais būreliais padalinti, naktimis slinkdavo gilyn į Lietuvos teritoriją. Kita dalis buvo nuleista įvairiose kitose Lietuvos vietose.
Antroji šių “kareivių be milinių” pusė susidėjo iš įvairių vietos gyventojų, daugumoje rusų kilmės, Lietuvos piliečių, dėl įvairių priežasčių nespėjusių pabėgti su raudonąja armija, arba ir nenorėjusių bėgti, tačiau, kurie, vokiečiams užėjus, kurstomi per radiją iš Maskvos, arba specialiai numestų parašiutininkų skatinami ir instruktuojami, prisidėjus besislapstantiems, arba iš stovyklų pabėgusiems, rusų karo belaisviams, susimetę į gaujas ėmė plėšti ir terorizuoti ne tik vokiečių karius, arba naikinti jų karinius objektus, bet ir kitus Lietuvos gyventojus, nėjusius su jais ranka rankon.
Pirmoje eilėje su šiuo gaivalu teko kautis Lietuvos policijai, tiktai kai kada ir kai kuriose vietose prisidedant vokiečių kariuomenei. Anais laikais, ypatingai 1943-44 metais, pakeliavus kur nors Lietuvos provincijoje, nereta buvo išgirsti, kad čia ir čia slankioja kažkokie ginkluoti banditai, kad jie čia, ar ten, ką nors užpuolė, apiplėšė, nužudė, kad vienoje ar kitoje vietoje įvyko su policija susišaudymas ir būta nukautų, bet tik retais atvejais tebuvo žinoma, kas tie nukautieji yra, nes vietos gyventojai jų neatpažindavo. Tiesa, parašiutininkai irgi buvo aprūpinti dokumentais, betgi tik padirbtais, o savo tarpe vadinosi prasimanytais vardais ir slapyvardėmis. Todėl ir policija ne visais atvejais jei ir pasisekdavo sugauti gyvą parašiutininką, arba jį nukauti, žinojo, su kuo turi reikalą. Dabar šioje knygoje visa atidengiama kaip ant delno: duodama jų tikrosios pavardės ir gyvenimo aprašymai, įdėtos fotografijos, jei žinoma — ir žuvimo aplinkybės. Užtat policija, kuri buvo priversta kovoti su šiais skėriais, anų laikų aktyvistai, buvusieji šauliai ar šiaip patriotiniai nusiteikę Lietuvos gyventojai, kuo nors prisidėję prie jų veiklos išaiškinimo ar likvidavimo, knygoje pavaizduoti biauriausiomis spalvomis, nesigailint viso bolševikinio keiksmų žodyno ir visų jų žinomų epitetų.
Pirmiausia aprašoma seno Lietuvos komunistinio pogrindžio veikėjo, ilgus metus sėdėjusio kalėjimuose už priešvalstybinę veiklą, žydo Iciko Meskupo — Adomo grupės veikla. Šis asmuo su dar kitais devyniais vyrais, 1942 m. kovo 7 dienos naktį, parašiutais buvo numesti Latvijos teritorijoje, iš kurios patraukė į Lietuvos pusę, tačiau, jau kitą dieną susikovė su latvių policija prie Torkelės, kur keturi iš jų žuvo. Likusieji atkeliavo ir įsikūrė Biržų girioje, kur, dar nespėję nė užmegzti radio ryšio su Maskva, lietuvių policijos buvo apsupti ir kautynėse žuvo visi iki vieno. Žuvusiųjų tarpe buvo senų komunistinio pogrindžio veikėjų, pav. Lietuvos komjaunimo centro komiteto sekretorius Izraelis Icikovičius, Petras Pajarskis, jau 1918 m. Kupiškyje suorganizavęs komunistinę kuopelę, su kuria 1919 m. aktyviai prisidėjo prie raudonosios armijos, kovojant su Lietuvos kariuomene, Alteris Kleineris, buvęs Šiaulių miesto kompartijos sekretorius, Mironas Voitenka, buvęs Jonavos valsčiaus partorgas, Jonas Kanopa, sėdėjęs Raseinių kalėjime už komunistinę veiklą, Aleksandras Jacovskis — centro komiteto narys, Valerijonas Mockus— Mažeikių kompartijos sekretorius, Alfonsas Vildžiūnas — 1919 m. bolševikų eilėse kovojęs su Lietuvos kariuomene Kupiškyje ir Kavarske, ir Stasys Šklėrius — Rokiškio apskrities kompartijos sekretorius.
Tolesniuose skyriuose pasakojama apie Jonavos apylinkėse veikusią, daugiausia iš vietos rusų kilmės gyventojų susidėjusią teroristų grupę, prie kurios buvo prisijungę iš nelaisvės pabėgę rusų belaisviai, apie Kaune susitvėrusią slaptą kuopelę, leidusią laikraštuką "Kova”, apie Kauno geležinkelių depo sabotažininkų veiklą.
Jonavos teroristų grupė, kaip su pasididžiavimu knygoje pasakojama, apšaudė vokiečių karinę vilkstinę, vykusią iš Kauno plentu Ukmergės link, ir nuvertė karinį traukinį prie Kalnėnų stoties. Tačiau 1942 m. liepos mėnesio vieną dieną grupė buvo apsupta miško stovykloje ir kautynėse didesnė jų dalis — apie dvidešimt — buvo nukauti.
Kauno pogrindinę grupę suorganizavo parašiutininkas, “karo žvalgybos karininkas majoras” Kazys Trinkūnas, buv. Lietuvos kariuomenės karininkas, išdavikiškai perėjęs tarnauti bolševikams. Jis ir jo sėbras Stasys Keturka buvo nukauti susišaudyme su policija viename Napoleono gatvės name, kur jie buvo užsibarikadavę.
Štai kaip aprašoma nukautojo teroristo Juozo Lavrentjevo, nušovusio du policininkus, “atpažinimo” scena: “žuvusiojo kūną policininkai atvilko į miestelį, numetė ant žemės prie bažnyčios. Lavonas gulėjo aikštėje tris dienas. Nacionalistai varė į aikštę gyventojus, klausinėjo: “Kas jis? Pažįstate?” Ketvirtą dieną lavoną pririšo už kojų prie vežimo, nuvilko už miestelio, į žydų kapines, ir užkasė” (pusl. 53). — Niekados neteko girdėti, kad Lietuvos policija šitokį “atpažinimo būdą” kur nors būtų pavartojusi. Šitoks “atpažinimo būdas” Lietuvoje nebuvo žinomas iki tol, kol “išlaisvintojai” 1945 m. vėl neatsibeldė ir nepradėjo kovų su Lietuvos partizanais. Juk tai žodis žodin atatinka tam, ką jie darė su nukautais Lietuvos partizanais...
Kituose skyriuose aprašoma Panevėžio, Dotnuvos, Šakių ir Kazėnę miškuose veikusių teroristų grupių veikla. Dauguma jų žuvo susidūrimuose su policija ir vokiečių kariais. Paskutiniame skyriuje, pavadintame “Ar važiuosite į Kužius?” (toks buvo parašiutininkų duotas slaptažodis susirišimui su slaptos kuopelės nariais), pasakojama apie slaptos komunistų kuopelės, įsisteigusios “Bato” (buv. Frenkelio) odos ir avalynės fabrike Šiauliuose, veiklą ir žygius. Ką ši kuopelė nuveikė? F. Laurinaitis, parašęs šią apybraižą, jos veiklą taip nusako: 1. Dar prieš vokiečių kariuomenei užimant Šiaulius, kuopelės organizatorius Anatolijus Ryžakovas, padedamas Stepono Molčanovo ir buv. Šiaulių kompartijos rajkomo sekretorės Esteros Ošerytės, fabriko katilinėje sudegino visus fabriko komunistų kuopelės dokumentus ir bylas; 2. Virš paminėti, prisidėjus dar penkiems lietuviams, 1941 m. pabaigoje suorganizavo fabrike MOPRo skyrių šelpti į Rusiją pabėgusių komunistų šeimoms; 3. 1942 m. gegužės 1 d.
ant fabriko iškabino raudoną vėliavą; 4. Suorganizavo fabrike sabotažą: gadino įrengimus ir mašinas, naikino inventorių, vogė odas; 5. 1943 m. rudenį susirišo su Vaiguvos valsčiuje operavusia parašiutininkų grupe ir ruošėsi plataus masto sabotažo ir teroro veiksmams Šiaulių mieste ir apylinkėje. Tačiau, kaip “apybraižos” autorius tvirtina, kuopelės veikla policijai buvo žinoma jau nuo pat pradžios ir, kai buvo suimtas jos ryšininkas, kuopelė buvo susemta.
A. Beržinis
