KARO MOKYKLOS XVI LAIDA

V.

1934 metų rugsėjo 15 dieną, Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Karo mokykla A. Panemunėje, išleido šešioliktą kadro karininkų laidą. Tie metai sutapo su Karo Mokyklos 15 metų gyvavimo sukaktimi. Penkiasdešimt aštuonis kartus valstybės prezidentas ištarė: “Be reikalo nepakelk. . .”, įteikdamas kardą kiekvienam iš jaunųjų vyrų, žengiančių per mokyklos slenkstį krašto gynybos ir jaunuomenės parengimo darban, kuriam buvo ruoštasi ištisi dveji metai.

1964 metų rugsėjo mėn. 15 dieną suėjo 30 metų nuo minėtos dienos. Jau geras pusmetis praėjo, neužsimenant apie šį įvykį, kuris mūsų tautos ir valstybės istorijoj yra vienas iš daugelio gyvavimo grandinės narelių, užimantis sau skirtą vietą ir vistik palikęs pėdsakų. Todėl, nors ir pavėluotai, tačiau trisdešimties metų sukaktis verta prisiminti, ypatingai mums, anų iškilmių, dar iki šiandien išlikusiems, dalyviams.

30 metų yra didelis laiko tarpas kiekvieno iš mūsų nueitam kely, kuris nebuvo paprastas, tartum lygumų upės rami tėkmė. Mūsų gyvenimo keliai buvo tartum gaivalingos kalnų upės veržimasis įsiutusioj gamtos stichijoj, su staigiais lūžiais, milžiniškais verpetais, šniokščiančiais vandenkričiais. Vieni iš mūsų buvom per greitai išmesti iš tėkmės amžinam poilsiui, kitus audros nubloškė į svetimą vagą, kur susiliejo su sveti-

Karo mokyklos pagrindiniai—šefo—vartai.

mais vandenimis, dar kitiems, neišsilaikius savuose krantuose, teko atsidurti tolimuose vandenynuose, ir gal tik keletui, išsilaikius savame baseine, tenka sunki ir garbinga pareiga išlaikyti amžių nužymėtą tėkmę.

Kaip ekrane prabėga taip mielai prisimintinų valandų vaizdai. A. Panemunės Karo mokykloje nuo pat 1932 metų rudens, kai pirmą kartą išsirikiavom apsirengę visokiausiomis “uniformomis” — gimnazistų, eilutėmis su kaklaraiščiais ir atlapu kalnieriumi, ar, pagaliau, ulonų ar pionierių karine uniforma. Kas paketėlį po pažaste pasispaudęs, kas odinį portfelį rankoje, ar čemodaną, arba visai nieko neturėdamas... Aš nuo Panevėžio, ... aš iš Prienų, ... aš tai kauniškis, ... iš Biržų. . . Marijampolės, Plungės, Ukmergės, Raseinių, Alytaus . . . Kažin kodėl, pradžioje buvo smalsu sužinoti, iš kur kiekvienas? Vienos, gi, savaitės bėgyje visi jau buvome — iš Karo mokyklos.

Kariūno kandidato laikotarpis mus galutinai visus apjungė į vieną šeimą — nes juk ir buvom vieninteliai “kariūnai kandidatai”. Reikėjo mokintis statutų apie ginklus, tvarkos kareivinėse, kaip vaikščioti, stovėti, pasisukti ir, atrodė, bene svarbiausia — sveikintis, tikriau tariant, sveikinti visur ir visuomet: mokyklos karininkus, kuriuos nebuvo sunku išskirti, dėl skirtingos jų uniformos ir vyresniojo kurso kariūnus. Nebuvo jau taip didelė sunkenybė atydžiau žvelgiant atpažinti tuos, kurie turėjo nors grandinio laipsnį, bet kai susitinki “tamstą vyresnįjį”, tai jau būdavo blogai, o jei dar prieblanda, arba esi užsisvajojęs apie kažkur paliktas gražias akis, taio žiūrėk, ir prašovei pro šalį, manydamas kariūną aspirantą praeinant. “Praneši skyrininkui” . . . “Pranešiu skyrininkui, tamsta vyresnysis”. Pagreitintu žingsniu, mintyse kartodamas visus žinomus keiksmažodžius, eini pro triaugščio kareivinių pastato kampą, vėl išsitempi, spaudi koją, smarkiai pasukdamas augštyn iškeltą galvą ir tik susilyginęs, pamatai kariūną aspirantą, taip pat priplotomis prie šonų rankomis, spaudžiantį koją ir sukantį galvą tavo pusėn. . . Tada, tik skubi kur į ramią vietą, kad ir vėl nereikėtų ką sveikinti.

Pirmieji egzaminai ir “kandidato” priedėlis, pagaliau, nukrinta, liekam tik kariūnais, gaunam išeigines uniformas, baltus diržus. Prasideda pirmojo kurso programa klasėje, aikštėje ir laukuose. Esame stebimi, mokomi, mankštinami, kad įgytume visą patyrimą, reikalingą pirmojo kurso kariūnui.

1932    metų Kalėdos daugeliui iš mūsų buvo tikrai laimingiausios —parvažiuoji namo pirmą kartą kariūno išeigine uniforma, baltu diržu, baltom pirštinėm, durtuvu prie šono — namiškiai negali atsidžiaugti, gėrisi ir kaimynai.

1933    metai prasideda darbo nuotaikoj—daugiau iš mūsų reikalaujama, daugiau reikia pastangų; artinasi pavasariniai pirmojo kurso baigiamieji egzaminai. Dalinomės žiniomis, nuovargiu, rūpesčiais ir džiaugsmu kaip broliai. Pirmieji mokslo metai apvainikuojami egzaminais ir stažui išsiskirstom į pulkus. Naujas pasaulis kareivinėse, poligone — pirmi patyrimai vadovauti ir mokyti praktikoje. Staiga sužinoję, skaudžiai išgyvename Dariaus ir Girėno žuvimą. Vasarai baigiantis, grįžtame atgal mokyklon įdegę saule, sutvirtėję dvasioje. Dalinamės išgyventais įspūdžiais, o jų būta tiek daug.

Vyresnysis kursas ruošiamas išleidimui. Mes pajuntame naują atmosferą — visą laiką vyresniojo kurso kariūnai atrodė mums tartum tikri mokyklos šeimininkai, jie vadovavo kazematuose, aikštėje, laukuose, pirmavo kariūnų klube, skaitykloje, klasėse. Juos reikėjo nuolatos sveikinti ir sveikinti. Mums darėsi aišku, kad jau stovime ant slenksčio užimti jų vietą. Truko neilgai, kai atėjo laikas perimti mokyklos vėliavą, visas vyresniųjų pareigas. Buvom stebėtojai įspūdingų penkioliktosios kadro kariūnų laidos išleistuvių.

1933-34 mokslo metai prabėgo, tartum akimirka, tik artinantis baigiamiesiems egzaminams reikėjo pasitempti. Kazematuose net šviesoms užgęsus, grupavomės būreliais klasėse, su konspektais, schemomis ir egzaminų programomis, kartodami išeitą kursą ir papildydami trūkstamas žinias.

Pasibaigus egzaminams, lengviau atsikvėpėme, nes atrodė, kad sunkiausia dalis jau baigta, ir nors dar buvo toli išleistuvių metas, tačiau pradėjome žvalgytis kurin pulkan teks vykti tarnybai.

Artinosi vasaros pulkuose stažavimo laikotarpis. Įprastą tvarką sukliudė birželio 7 dienos “sukilimas” — ir vieton išvykti į pulkus, dėl susidėjusių aplinkybių, vasarą pramanevravom Augštosios Panemunės laukuose.

. . . “Kuopa kelk! Vyresniajam kursui liko 100 dienų!” Kuopos budėtojas užbraukia vieną brūkšnį ant tam tikslui pagaminto kalendoriaus pirmojo skaičiaus. Ir taip kiekvieną rytą, iki pasigirdo: “Kuopa kelk! Išleidžiamajam kursui paskutinė diena!”

Nesinorėjo tikėti, kad taip greit prabėgo dveji metai mokykloje: pradedant kandidatavimu su “Vargelio tėveliu”, kurio pareigos teko kariūnui kandidatui Algirdui Pliūrai; besimokant jaunesniajame kurse ištisą metą, stiprioje vyresnio kurso kariūnų priežiūroje, atliekant stažą pulkuose, metus vyresniajame kurse ir šeimininkaujant mokykloje; atliekant vakarinius pasivaikščiojimus su dainomis, skardenusiomis A. Panemunės šlaitais ir Nemuno ramiai plaukiančiu vandeniu; šeštadieniais maratoniškais bėgimais pro Napoleono kalną, Jesios upelio šlaitais, pro bateriją, vėl atgal į mokyklą; su vakariniais koncertais prie sužydusių rožių ir gėlynų, vadovaujant Alfonsui styginiais instrumentais ir įsiterpiant Vla-

XVI laidos vyr. kurso kariūnų grupė Karo mokyklos sodelyje

dui su melodeklamacijomis: “Pučia vėjas kapinyne”. . .

Skaudu buvo, prisiminus Albiną Ciplijauską ir Vincą Galinį, nelaimingai priverstus palikti antrąjį mokyklos kursą . . .

Kraunant “turtą” į standartinius rudus čemodanus ir velkantis naujutėles karininkų uniformas, jaunatviškai giedrioje nuotaikoje, karts nuo karto, prasiskverbdavo melancholiškas gailesys palikti kazematus, klases, aikštes, žydinčius gėlynus ir A. Panemunės šlaitus, o bene svarbiausia, nevienam buvo gaila skirtis su kurso draugais, su kuriais per dvejus metus buvo susigyventa ir suaugta į vieną šeimą. Ir nenuostabu, kad po 30 metų šiandien atrodo tarytum visa tai buvo tik vakar, vis tebegirdimos dainos, matomi taip gerai pažįstami veidai, tebeskamba artimi vardai . . .

Išlikusiems ir išblaškytiems po pasaulį, 30 metų sukakties proga, reikėtų, nors mintimis, vėl sueiti draugėn, skambiai vakaro dainai — dainai džiaugsmo, liūdesio ir susimąstymo. Pasidžiaugti tuo, kas gero nuveikta, pasidalinti prisiminimais, išgyvenimais. O jų yra daug ir “KARIO” puslapiai yra talpūs. Yra juos kam ir palikti, jaunoji karta juk auga. Iš kur ji žinos apie tėvų praeitį, jei mes nieko jai nepaliksime. Paliūdėti dėl tautą ištikusios nelaimės, prisiminti mirusius ir pagerbti žuvusius už tautos laisvę; apgailėti nuėjusius tarnauti pavergėjams. Susimąstyti ir prisiminti sunkiai kovojančius brolius ir seseris pavergtoje tėvynėje; peržvelgti, kur mes šiandien esam ir ką galime padaryti sau, šeimai ir tautai. Laisvame pasauly esantieji turime plačias galimybes, ir jei tik sveikata ir aplinkybės leidžia, sutelkus pastangas, galime daug atsiekti. Nors jau esam antrojoje amžiaus pusėje, tačiau pastangoms ir kūrybingam darbui yra pats tinkamiausias laikas — susiformavus asmenybė ir patirtis teikia tvirtus pamatus kiekvienam dar-

J. Itn. Bronius Balčiūnas, pirmuoju baigęs XVI-ją laidą

bui. Kiekvienas pagal savo apsisprendimą ir išgales rasim, kaip tinkamai užpildyti mūsų tautos istorijos grandinės narelį, kuriame mes tarps-tam.

Ir, pagaliau, prieš išsiskirstant, iki sekančios sukakties, norėtųsi broliškai atsisveikinti su kiekvienu, nes tada gretos bus dar retesnės, negu nūnai, ir kiek mūsų tebus išlikę prisiminti 40 metų sukaktį, kurią tikimės minėsime laisvoje Lietuvoje. Gi, prieš 30 metų, priimti kardus, buvome išsirikiavę sekančiai:

Raulinaitis Zigmas, Perminas Viktoras, Šagamogas Ipolitas, Krištaponis Juozas, Kriaučiūnas Jonas, Bivainis Vladas, Mikužis Pranas, Dutkus Antanas, Barzda Juozas, Kugrėnas Marijonas, Balčiūnas Bronius, Navikas Jonas, Kvedaras Kęstutis, Smielauskas Vladas, Savitis Ipolitas, Valentą Juozas, Kudžma Vytautas, Sutkus Juozas, Valiulis Henrikas, Geštautas Stasys, Juodišius Leonas, Lozoraitis Vytautas, Marcinkevičius Juozas, Kazakevičius Juozas, Zaremba Juozas, Marčiukaitis Jonas, Rapšys Kazys, Itomlenskis Vadimas, Paradnikas Povilas, Daučianskas Antanas, Urbšaitis Kazys, Baltikauskas Alfonsas, Daugėla Vladas, Grigaliūnas Kazys, Poderis Bernardas, Žūsinas Jonas, Martišiūnas Juozas, Klinavičius Vincas, Paškevičius Vilius, Senulis Vincas, Gudelevičius Antanas, Lukšas Ignas, Vaškevičius Vytautas, Revuckas Vincas, Juškevičius Jurgis, Krasnickas Stasys, Jankauskas Edvardas, Dirda Antanas, Micevičius Vytautas, Mironas Rudolfas, Vitas Jonas, Remišauskas Vsevolodas, Dūda Vladas, Vosylius Jonas, Virakas Vladas.

Ir externais laikę egzaminus karo lakūnai: Mejeris, Draugelis ir Andriušis Juozas.

1934 m. rugpjūčio mėn. Palangos pajūryje, ekskursijos metu