Kronika
IŠKILMĖS PRIE LIETUVOS MEDELIO
Apie pusantros valandos geru keliu pavažiavus į rytus nuo Chicagos, tuojau už Michigan City, Indiana valstijoj yra International Friendship Gardens, kurio savininke yra Sadie Stauffer Ehret. Parkas yra gana didelis ir jame daugelis tautų turi savo kampelius, kurie yra būdingi jųjų kraštui. Ten pat yra ir Lietuves egle, dabar 25 pėdų augščio, sodinta Lietuvos prezidento Antano Smetonos 1941 m. spalių mėn. 12 dienų. Tą dieną įvyko lietuvių šventė su gražia programa ir dalyvaujant daugybei žmonių. To meto žurnalo MARGUTIS numeris liudija apie tas iškilmes nuotraukomis ir jų aprašymu. Prie tos eglės visą laiką buvo medinis ir klaidingas užrašas. Tuo reikalu susirūpino LVS Ramovės Chicagos skyriaus valdyba ir nutarė medinį užrašą pakeisti granito pastovu su žalvario lentele. Jonas Gaižutis, sk. v-bos p-kas, anksti pavasarį pradėjo parengiamuosius darbus. Daug darbo ir laiko buvo sunaudota šio sumanymo įvykdymui.
1962 m. rugsjo mėn. 23 d., sekmadienį, esant gražiam ir saulėtam orui, įvyko iškilmingas tos įrašo lentelės atidarymas. Iškilmes atidarė Jonas Gaižutis ir pakvietė Lietuvos gen. kons. dr. P. Daužvardį tarti žodį. Taręs jautrų patriotinį žodį į gausiai susirinkusius šių iškilmių dalyvius, konsulas atidengė lentelę su įrašu:
“Planted by Antanas Smetona President of Lithuania 10 - 12 - 1941”
Po to, Lietuvos gen. konsulas sodo savininkei Mrs. Sadie Stauffer Ehret įteikė Lietuvos trispalvę, tardamas atatinkamą žodį. Tautiniais rūbais apsirengusi op. sol. Izabelė Motiekaitienė sugiedojo Amerikos Himną. Ponia Ehret padėkojo už vėliavą ir pažadėjo ją laikyti iškilmių dienomis kartu su kitų tautų vėliavomis specialioje vietoje prie Amerikos vėliavos.
Toliau LVS Ramovės atstovas Jonas Gaižutis pasakė šiam momentui tinkamą sekančią kalbą (žiūr. toliau). Po jo kalbos, visiems dalyviams giedant Lietuvos Himną, padovanotoji Lietuvos vėliava buvo iškelta į specialiai pastatytą šioms iškilmėms stiebą (netoli eglės), kur pasiliko plevėsuoti visai dienai. Momentas buvo gražus ir jaudinantis. Nevienam akyse žibėjo ašaros.
Baigiant iškilmes buvo padėkota visiems prie šio paminklo įkūrimo prisidėjusiems, o sodo savininkei, poniai Ehret, už parodytą didelį mums palankumą ir už eglės globojimą, bu vo įteikta išaustais tautiniais rūbais aprengta lietuviška lėlė, kuria apdovanotoji labai džiaugėsi ir dėkojo.
14 valandą buvo patiekti užkandžiai Union Pier, J. ir P. Kinderių viešbuty Rambynas. Dalyvavo gausus būrys ramovėnų, birutininkių ir jų svečių. Geroj nuotaikoj buvo pasivaišinta ir pasidalinta įvairiais įspūdžiais. J. G-tis
JONO GAIŽUČIO KALBOS SANTRAUKA
Šalia kitų tautų ir lietuvių tauta amžinon istorijos knygon yra įrašiusi savo didvyriškus žygius, kurie net Europos istoriją pakreįpė kita linkme. Būdama maža, bet drąsi ir kovinga, ištisus šimtmečius ji atlaikė, iš vienos pusės — Drang nach Os-ten — kryžiuočių puolimą, iš kitos pusės — sulaikė totorių ir slavų bangas, kurios būtų paskandinę Vakarų Europą. —
Tokia tauta turėjo ir turi teisę amžinai gyventi laisva ir nepriklausoma ir dalyvauti pasaulio kultūros kūrime.
Tačiau dvidešimtojo amžiaus džiunglių morale vadovaudamosios did. tautos nepaiso nei garbingos senos kultūros įnašų pasaulio istorijon, nepaiso ir savo garbingų laisvės pažadų visoms tautoms — didelėms ar mažoms.
Ar ne skaudu žiūrėti, kuomet laukinėms Afrikos gentims, gyvenančioms dar džiunglių papročiais ir nepribrendusioms laisvam ir nepriklausomam gyvenimui, paskubomis duodama nepriklausomybė, o tautoms, turinčioms seną valstybinį patyrimą ir garbingą istoriją, tenka vilkti žiaurų okupanto jungą, šiandien dviveidė moralė yra labai madoje ir labai patogi diktatoriams. Pavergtųjų tautų vardus stengiamasi ištrinti net iš žemėlapių. Ir Lietuvos okupantą baugina garbinga mūsų tautos praeitis ir gražus nepriklausomo gyvenimo laikotarpis.
Kai kitos valstybės mūsų Nepriklausomos Lietuvos židinius, diplomatines atstovybes uždarinėja ir siaurina jųjų veiklą, čia svetingoje Amerikoje, mes naudojamės pilna laisve.
Mums lietuviams, išsisklaidžiusiems po visą platųjį pasaulį, nevalia paskęsti patogumuose ir užmiršti pavergtąją Tėvynę Lietuvą. Dėl jos laisvės mes turime kovoti visomis priemonėmis ir visur ir visada. Kiekvieną nepriklausomą Lietuvą primenantį daiktą mes turime ir gerbti ir branginti.
Ir šis medelis — gyvosios nepriklausomos Lietuvso simbolis, sodintas Lietuvos prezidento Antano Smetonos rankomis, tegul mums primena, kad ateis ir Lietuvai laisvės diena, kad ir ji galės augti ir bujoti
Dažniau lankykime tokias vietas, rodykime savo vaikams ir anūkams gyvosios Lietuvos simbolius, aiškindami jiems ir visiems kitiems, kad
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir mirt.
A. A. MAJORAS ALEKSANDRAS MUCHLIA
Neilgai sirgęs, rugsėjo 16 d. Los Angeles mirė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mjr. A leksandras Muchlia.
Buvo gimęs 1891 m. gruodžio 15 d. Vilniuje. Mokyklą pradėjo lankyti Gardine, bet gimnaziją baigė Kremenčiuge. Kilus I Pasauliniam karui, jis baigė II Kijevo praporščikų mokyklą ir 1916 m. rugsėjo 19 d. buvo pakeltas į praporščiko laipsnį.
1922 m. sausio 12 d. Aleksandras įstojo į Lietuvos kariuomenę. Karininko laipsnis buvo pakeistas į vyr. leitenanto. Tarnavo elektrotechnikos batalione ir 1926 m. buvo pakeltas į kapitono laipsnį. 1929 m. buvo paskirtas ryšių bataliono ūkio viršininku, o 1930 m. gruodžio 11 d. pakeltas į majoro laipsnį. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1941 m. buvo paleistas atsargon.
Vokiečių okupacijos metu tarnavo Vilniaus miesto savivaldybės įstaigoje. Artėjant bolševikų frontui, 1944 m. su šeima pasitraukė Vokietijon ir gyveno Kempteno stovykloje. 1949 m. jis atvyko į JAV ir visą laiką gyveno Los Angeles mieste.
Aleksandras buvo kuklus, darbštus ir sąžiningas karo tarnyboje, toks jis liko ir civiliniame gyvenime. Aplinkybių verčiamas buvo pakeitęs dokumentuose savo amžiaus datą, todėl negalėjo gauti pensijos. Greitai tikėjosi ją ištarnauti, tačiau mirtis pakirto jo jėgas. Darbovietėje — ligoninėje, dirbdamas pasijuto blogai. Ten paguldytas ketvirtadienį ir pasirgęs tris dienas, rugsėjo 16 d. atsiskyrė iš gyvųjų tarpo.
Velionis buvo pašarvotas Forest Lawn Memorial Park kapų bažnyčioje ir rugsėjo 19 d. tose pačiose kapinėse palaidotas.
Prie Aleksandro kapo atsisveikinimo kalbas pasakė: inž. BroniusBudginas — šeimos artimųjų vardu, Pranas Skirmantas — Lietuvių tautinių namų dalininkų ir K. Liaudanskas — karių vardu.
O. Žadvydas
Spalio mėn. KARYJE paminėjome rugpjūčio 5 d. mirusį plk. K. Voicechauską (Vaicekauską). čia matome pulkininką su savo šeima 1932 m.: žmona Katrina, dukrelė Adelė ir žmonos motina.
Rugsėjo 15 d. miręs Itn. J. Plaušinaitis. Nekrologas tilpo spalio mėn. KARYJE
Petras Jaras
JUSTINĄ PLAUŠINAITĮ ATSISVEIKINANT
Išaugai stiprus Lietuvos žemelėj,
Be skundų grūmeis vargų kely—
Vos pusę kelio nukeliavęs
Tu palūžai, svetimoj šaly.
Tu užgesai ly meteoras,
Toli nuo savo gimtų namų
Ir nuėjai į amžinybę,
Mums nesuprantamu keliu.
Niekad, o niekad jau nebegrįši,
Niekas Tau rankos nebepaspaus,
Niekad akims nebematysi
Rytmečio saulės, žydro dangaus . . .
Tik šviesi tavo asmenybė
Bei kario priesaika šventa
Primins visiems tą realybę
Ir bus tautiečių pagerbta.
Tu esi gyvas savųjų tarpe:
Minčių, svajonių sūkury—
Kaip ta trispalvė, kur gaubė karstą,
Brangus paliksi mums ateity . . .
Šalnos pakąstas gražiausias žiedas
Tuoj dvelkia mirties šaltumu,
O susimąsčius, kodėl taip yra,
Širdyje nyku ir skaudu . . .
Skaudu ištarti tą vardą mielą
Ir pagalvoti apie Tave—
Justinai, Justinai, Tavęs nebėra:
Čia paskutinis jau Tau sudie!
ANGELŲ SARGŲ — POLICIJOSPATRONŲ ŠVENTEI PRAĖJUS
Buvusių Lietuvos policijos tarnautojų klubas “Krivūlė” Chicagoje spalio 7 d. Jaunimo centre paminėjo policijos atsikūrimo 44 metų sukaktį ir atšventė Angelų Sargų — policijos patronų — tradicinę šventę. Be to, pagerbė Červenės žudynėse išlikusius gyvus savo klubo narius ir perrinko valdymo organus.
Iškilmių metu patrijotinę kalbą, pasakė “Laisvosios Lietuvos” redaktorius dipl. teisininkas A. Kaulėnas ir graudingą bei jaudinančią kalbą pasakė klubo pirm. P. Dirkis. Jo kalbos mintys buvo tokios: “Mūsų globėjų Angelų Sargų šventę buvom pratę švęsti kasmes savo tėvynėje Lietuvoje, tą darome ir dabar išeivijoje. Jei Lietuva būtų laisva, kiek šiandieną būtų džiaugsmo ir pasididžiavimo švenčiant mūsų širdim mielą šventę. Tikrai skambintų bažnyčių varpai ir giesmė “Te Deum laudamus” aidėtų juose. Trispalvė plevėsuotų visose policijos būstinėse ir prie mūsų namų. Mes dalyvautume eisenose su muzika ir daina. Bažnyčiose kalbėtumėm maldas Augščiausiam už nepriklausomybės palaimą. Prie Nežinomojo Kario kapo pareikštume pagarbą už iškovotą laisvę ir ištikimybę žuvusiųjų mūsų brolių idealui. Salėse apžvelgtume savo padarytą pažangą tarnyboje. Pokyliuose pakeltume taures už atgimusią laisvą ir nemirtingą Lietuvą.
Deja, šiandieną tėvynė Lietuva rusiško — sovietiško okupanto pavergta, išniekinta ir iš tarptautinės arenos išbraukta. Jau dvidešimt su viršum metų okupantas trypia tautinę trispalvę, nutildė Tautos Himną, užčiaupė mūsų brolių lūpas, kad nereikštų laisvės troškimo ir stengiasi užkimšti jų ausis, kad iš laisvojo pasaulio nebūtų išgirstas nė vienas tiesos žodis.
Bet mūsų visų širdis plaka vienu ir tuo pačiu troškimu — duok, Dieve, greičiau sulaukti ir pamatyti šviesos dienas mūsų mylimai Lietuvai”.
Po kalbų buvo pagerbti atsistojimu mirusieji ir sugiedotas Tautos Himnas. Klubo teisinis patarėjas ir narys teisininkas J. Talalas buvo patvirtintas garbės nariu ir buvo perrinkta klubo valdyba bei rev. komisija. Valdybos pirmininku liko P. Dirkis ir rev. komisijos — A. Reivytis. Paulius Erdvys
KŪRĖJĄ - SAVANORĮ IR VISUOMENINKĄ, A. A. PLK.LTN. J. GIEDRAITĮ PALYDINT
Senieji Lietuvos ąžuolai pakirsti ligų, nedateklių, sunkių pergyvenimų vienas po kito pasitraukia iš gyvųjų tarpo, palikdami didžiules spragas visuomenes gyvenime, tačiau savo asmens pavyzdžiu ir atliktais darbais pasilikdami kelrodžiais, skatinančiais likusiems sekti JŲJŲ pavyzdžiu. Ir Hamiltono lietuvių kolonija galėjo didžiuotis savo tarpe turėdama vieną iš tų ąžuolų —- veteranų, kurie kūrė Nepriklausomą Lietuvą, kovojo už jos laisvę ir atidavė visas savo jėgas jos gerovei. Tai plk. ltn. Juozas Giedraitis, savo žemiškąją kelionę užbaigęs tolimoje nuo Lietuvos žemėje — Kanadoje, miręs š.m. liepos 25 d. Mirė vos atšventęs savo septyniasdešimt metų amžiaus sukaktį, iškankintas klastingos vėžio ligos, ilgėdamasis ir tikėdamas dar sulaukti tos dienos kai grįš į laisvą Lietuvą.
Velionis buvo šakota asmenybė: karys, kūrėjas - savanoris, visuomeninkas, bendruomeninkas, kooperatininkas, paskaitininkas - oratorius. Jo nueitas gyvenimo kelias yra labai įdomus ir pamokantis.
Gimęs 1892 m. balandžio mėn. 13 d. Kybartuose, neturtingoje miestiečių šeimoje, augo gausiam brolių ir seserų būryje, nes turėjo penkis brolius ir dvi seseris. Visa šeima buvo susipratusi ir vaikai leidžiami į mokslus. Brolis Viktoras Lietuvos kariuomenėje buvo pasiekęs generolo laipsnio, buvo baigęs Karo Akademiją Čekoslovakijoje. Dvi seserys buvo mokytojos, kiti broliai baigę vidurinį ar augštąjį mokslą. Velionis baigė pradžios mokyklą Kybartuose, gimnazijoje mokėsi Vilkaviškyje iš kurios įstojo Seinų Kunigų Seminarijon.
Kunigų Seminarijoje išbuvo keturius metus, kai belikus keliems mėnesiams iki šventimų, buvo už slaptą lietuvišką veiklą pašalintas. Slaptoje veikloje buvo įpainiota daugiau klierikų, kurių tarpe busimieji kunigai Dambrauskas, Inkratas, Stankevičius. Reikia žinoti, kad tuo laikų Seinų seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir besireiškiąs klierikuose lietuviškumas buvo slopinamas ir persekiojamas. Nežiūrint to, seminarijoje veikė slapta kuopelė, kurion susibūrę lietuviai klierikai rūpinosi tautiniais reikalais. Seminarijos vadovybė pajuto kuopelės veiklą ir griebė ketvirto kurso klieriką Juozą Giedraitį prisipažinti ir išduoti visus bendrininkus. Tardomas nieko neišdavė, buvo uždarytas trims dienoms į vienutę ir vėl spiriamas išduoti slaptos kuopelės narius. Tačiau ir dabar nieko neišgavo iš jo, nes tylėjo. Velionis nukentėjo, bet slaptojo darbo bendradarbių neišdavė. Seminarijos vadovybė, pašalindama jį iš seminarijos, kartu atidavė Seinų komendantui privalomon karo tarnybon. Iš čia, net neleidus parvažiuoti tėviškėn, buvo išvežtas į Viatką prie Uralo kalnų karinei tarnybai.
Tarnaudamas carinėje armijoje buvo pasiųstas į Karo Mokyklą, kurią baigęs, jau siaučiant I Pasauliniam Karui, buvo paskirtas į Karpatų frontą. Caro armijoje jis išsitarnauja kapitono laipsnį: pakrikus po revoliucijai karinei tvarkai, 1918 m., grįžta atgal į Lietuvą. Paskelbus savanorių registraciją į atkurtą Lietuvos kariuomenę, nedvejodamas stojo į jos eiles, atsinešdamas su savim įgytą didelį patyrimą, kuris buvo labai naudingas savajam kraštui. 1919 m. sausio mėn. jau jį randame Seinų komendantūroje karininku. Dalyvauja visose kovose su lenkais prie Suvalkų, Širvintų, Giedraičių, su bolševikais kovodamas atsiduria prie Dauguvos Latvijoj.
Šias laisvės kovas labai gražiai atsiminimų forma yra aprašęs plk.J. Petraitis dviejuose tomuose “Laisvę ginant’’. Savo atsiminimuose daugelyje vietų mini artilerijos karininką Juozą Giedraitį (velionis buvo artileristas). Už pasižymėjimus frontuose jis apdovanojamas Vyties Kryžiaus I-jo ir II laipsnio ordenais. Buvo atžymėtas ir kitais ordenais: Kūrėjų-Savanorių medaliu, Ugniagesių ordenu, Gedimino ordenu ir skautų — Svastikos ordenu.
Pasibaigus Laisvės kovoms, likęs kariuomenės eilėse jis siekia toliau mokslo įstodamas į Vytauto Didžiojo Augštuosius Karininkų Kursus, kurių II laidą gerai baigia 1922 m.
Toliau tarnauja 3-jam Artilerijos pulke, pulko vado padėjėjo pareigose. 1929 m. pakeliamas į plk. ltn. laipsnį ir išeina į atsargą. Išėjus atsargon skiriamas Vilkaviško apsk. viršininko pareigoms, vėliau perkeliamas į Raseinius, Rokiškį ir Šakius, kuriuose tarnavo iki pat bolševikų okupacijos. Čionai jam teko prisidėti pagelbstint paskutiniam Lietuvos Prezidentui A. Smetonai su šeima pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją. Atleistas iš tarnybos, pirmą bolševikmetį praleidžia savo ūkyje, o artinantis antrajai okupacijai su visa šeima pasitraukia į Vokietiją, kur apsistoja Liubecko stovykloje. Iš čia emigruoja į Kanadą ir apsigyvena Hamiltone, Ontario provincijoje.
Dirbdamas fizinį darbą velionis aktingai dalyvauja lietuviškoje veikloje įsijungdamas į bendruomenės, Tautos Fondo, šalpos ir Kredito Kooperatyvo valdybas bei vadovus. Šalia viso to pasižymėdamas didele iškalba tiesiog oratoriškais gabumai, įvairiomis progomis kalbėdavo Hamiltone ir dažnai buvo kviečiamas su paskaitomis į kitas kolonijas per įvairius minėjimus, ypač Nepriklausomybės ir Kariuomenės švenčių progomis. O kalbėjo pagaunančiai, uždegančiai labai nuosekliai ir kiekivienam momentui pritaikydamas turiningą gilią mintį. Reikia stebėtis su kokiu tikslumu bei nuoseklumu galėjo ištisas valandas kalbėti nenaudodamas jokių užrašų pasikliaudamas vien tik atmintimi, pajėgdamas išlaikyti klausytojų dėmesį. Gaila, kad velionis nemėgo rašyti, neliko nei vienos įrašytos nei įkalbėtos į juostą paskaitos. O minčių yra pažėręs savo paskaitose deimantinių, kurios deja, išdils iš atminties, nes neužrašytos.
Būdamas plačios erudicijos ir sielodamasis visais lietuviškais reikalais nežiūrėjo ideologinių ar partinių skirtumų: ėjo visur kur tik buvo kviečiamas. Todėl paskaitas skaitė ir ateitininkams ir skautams ir visiems, kurie tik kviesdavo kol sveikais. leido. Tolerantingas, plačių pažiūrų, giliai apmastąs sakomą žodį, principiniuose dalykuose kietai laikąsis savo įstikinimų. Nevengiąs tiesos žodį, kartais labai nemalonų ir kartų, pasakyti atvirai į akis, tačiau visi žinojo pulkininką esant atviraširdį ir žodžio nevyniojantį į jokias diplomatines plonybes.
Pirmą kartą Juozą Giedraitį teko pamatyti ir užgirsti pirmininkaujant Hamilton lietuvių bendruomenės Apylinkės susirinkime 1951 m. Tuo laiku aistros buvo įsiūbavusios Kanados lietuvių visuomeninę veiklą, buvo suirusi vienybe. Ir šiame susirinkime vyko karštos diskusijos, triukšmingos kalbos ir aštrus nuomonių pasikeitimas. Reikėjo didelio takto ir kantrybės įsiaudrinusius, skirtingų nuomonių, žmones suderinti ir nukreipti našiam bendruomenės darbui. Velionis sugebėjo tą atlikti taikiu žodžiu derindamas nevienodas pažiūras ir kviesdamas pozityviam darbui. Susirinkimas buvo baigtas prieinant susitarimo.
Vėliau su velioniu teko jau kartu 1953 m. dalyvauti Apylinkės Valdybos darbe. Ir čia buvo visą laiką pozityvus, judrus visuose reikaluose bei kruopštus pasiimtose pareigose. Valdybos darbe nejieškojęs pigaus populiarumo, pasiimdamas Šalpos Fondo pirmininko pareigas, kurias beveik ištisą dešimtmetį išdirbo. Toms pareigoms vargu bebuvo galima rasti daugiau atsidavusį, visą savo širdį ir laisvalaikio poilsio valandas tam aukojantį. Vykdymas šalpos naudai rinkliavas jis pats eidavos nuo namo iki namo, prašydamas aukos tiems pasilikusiems Vokietijoj, ar kitur pagalbos reikalingiems. Ir retas kas išdrįsdavo atsisakyti, kai visų gerbiamas pulkininkas pasibelsdavo į duris ir paduodavo aukų lapą. Kantriai, pasiaukojančiai nešė šalpos telkimo darbą kartais nusiskųsdamas silpnėjančia sveikata, bet ir vėl su šypsena pasakodamas apie gerai pavykusią šalpos naudai rinkliavą, kuri kompensavusi visą vargą ir suteikusi moralinio džiaugsmo.
1945 m. išrenkamas į KLB Krašto Tarybą ir tais pačiais metais įvykusioje sesijoje išrenkamas ir į Krašto Valdybą, Ččia vėl prisidėjo nauji darbai, važinėjimai posėdžiams į Torontą, nes Krašto Valdyba rezidavo Toronte. Visa tam reikėjo surasti laiko mažinant poilsio valandas.
Velionui buvo nesvetimas ir ūkinis bei kooperatinis darbas. Jis buvo vienas iš iniciatorių ir steigėjų Kredito Kooperatyvo Hamiltone. Kredito Kooperatyvas “Talka” visų populiariai bankeliu vadinamas buvo įsteigtas 1955 m. vasario mėn. 13 d. ir Juozas Giedraitis išrenkamas pirmuoju bankelio pirmininku, kuriuo išbūna iki 1958 m. kovo mėn. kai silpnėjant sveikatai apleidžia pirmimininko postą, tačiau pasilikdamas valdyboj iki pat mirties. Bankelio pradžia buvo sunki—nedaug narių, dar mažiau kapitalo, nes dauguma linkę palaukti, pažiūrėti kas iš to išeis. Velionis buvo optimistas tikėdamas, kad kooperatinė idėja pralauš abejonių ledus. Ir savo asmeniniu pavyzdžiu veikdamas, aiškindamas ir susitikdamas su abejojančiais traukė jungtis į kooperatyvo eiles. Pamažu, jam vadovaujant, buvo įgytas pasitikėjimas. Augo bankelio narių skačius ir kapitalas.
Sėkmingai vadovaudamas bankeliui, kartu veždamas ir Šalpos Fondo vadovo pareigas jis pajunta ir pirmuosius ligos simptomus, tada dar to gal ir nenujausdamas. Po trijų metų pirmininkavimo bankelio valdyboje, 1958 m. pavasarį pasitraukia iš tų pareigų, pasilikdamas tik valdyboje. Sekančiais metais pasitraukia ir iš savo taip pamėgto Šalpos Fondo darbo.
Nuo 1957 metų teko kartu su J. Giedraičiu dirbti bankelio valdyboje ir asmeniškai pajusti tą jo nepaliaujamą rūpestį, blaivų protą sprendžiant iškilusias problemas ir nuolatinį domėjimąsi bankelio progresu. Jau ir sunkiai sirgdamas dar lankė valdybos posėdžius ir aktyviai dalyvavo sprendimuose.
Sunkus, neįprastas darbas darbovietėje, kuriuo niekad nesiskųsdavo ir visuomeninis darbas sėmė jėgas, nors su šviesiu optimizmu laukė to laiko kai išeis į pensiją. Deja su pensijos pradžia sutapo ir ligos galutinis įsigalėjimas, žinodamas savo ligą, kai bankelio valdyba darė nuotrauką gegužės mėn. po nusifotografavimo pareiškė, kad tai jo paskutinė nuotrauka — daugiau nebereiksią. Ir tikrai netrukus skausmai paguldė į lovą. Dar ligoninėje lankomas domėjosi ir teiravosi kaip vyksta bankelio augimas ir nuoširdžiai džiaugėsi daromi pažanga. Jau visai prieš mirtį, lankant jį paskutinį kartą, atsisveikindamas, sunkiai betardamas žodžius, priminė, kad mes seniai įkūrėme bankelį, pastatėme ant teisingų pamatų, išugdėme iki pusės milijono dolerių kapitalo, o dabar jūs likusieji dabokite, tvarkingai, teisingai ir be jokių nukrypimų į šalis, dirbkite ir toliau ugdykite mūsų pradėtą darbą.
Su širdgėla teko tuos žodžius priimti jaučiant, kad tai paskutiniai, lyg testamentiniai žodžiai, nes liepos mėn. 25 d. liūdna žinia apskriejo Hamiltono lietuvius, kad plk. Juozas Giedraitis mirė.
Liepos mėn. 28 d. plk. ltn. Juozas Giedraitis buvo, iš Hamiltono Aušros Vartų lietuvių bažnyčios, palaidotas lietuvių šv. Jono parapijos kapinėse prie Toronto. Hamiltone pamaldas atlaikė parapijos klebonas kun. dr. J. Tadarauskas, prie šoninių altorių Delhi lietuvių parapijos klebonas kun. dr. J. Gutauskas ir kun. V. Kamaitis iš Anglijos. Pamaldų metu giedojo solistas V. Verikaitis. Į kapines velionį lydėjo kelios dešimtys mašinų, ir kur atsisveikinimo žodį tarė kun. dr. J. Gutauskas. Ilgesniu žodžiu apibūdindamas velionies gyvenimo kelią, prabilo buvęs VLIK pirmininkas. J. Matulionis. Karininkų vardu atsisveikino maj. N. Zabulionis, Kanados lietuvių Bendruomenės — Krašto Valdybos pirm. Stp. Kęsgailą, Hamiltono apylinkės valdybos vardu — K. Mikšys, iš St. Catherines ramovės vardu — J. Alonderis, Hamiltono lietuvių bankelio “Talka” vardu — pirm. E. Sudikas. Pabaigoje kun. dr. J. Tadarauskas atsisveikindamas užpylė ant karsto iš Lietuvos gautos žemės. Laidotuvių apeigos buvo baigtos sugiedant Tautos Himną.
J. Dalius
VEIKĖJŲ RAMOVĖNŲ EILĖS RETĖJA.
Ir vėl Clevelando Ramovėnai neteko vieno iš vyresniosios kartos ateivių-ramovėno inžinieriaus Pijaus J. Žiūrio. 1962 m. rugsėjo 18 d. po ilgos ir sunkios ligos, jis mirė ligoninėje.
Žiūrys gimė 1893 m. spalių 16 d. ūkininko šeimoje, Suvalkų Kalvarijos apylinkėje. Pradžios mokslus pradėjo S. Kalvarijos mokykloje. Po vienų metų lankymo, turėdamas nepilnus septynerius metus amžiaus, jis kartu su savo tėvais išvažiavo į Ameriką. Pateko į Kingston, Pa., kur tęsė pradžios ir vidurinį mokslą. Vėliau įstojo į Syracuse universitetą ir baigęs gavo chemijos inžinieriaus diplomą.
I pasauliniam kare inž. Pijus buvo mobilizuotas į kariuomenę. Karo audrai nutylant Pijus pasitraukė iš Amerikos kariuomenės pasiekęs leitenanto laipsnį.
Jis išsivežė iš Lietuvos kapsišką užsispyrimą ir pasitikėjimą savimi. Kaip chemijos inžinierius jis stengėsi savistoviai sukurti sau darbą, kuris būtų pragyvenimo šaltinis. Jis įkūrė chemijos dažų fabrikėlį iš kurio pats su šeima pragyveno ir davė darbo dar ir kitiems. Tačiau jis nepasidarė vien verslininkas sau baltesnę duoną pelnyti ir tik sau dirbti, kaip kad dauguma iš kitų ateivių. Inž. Pijus pasirinko antrąjį kelią-mažumos kelią: užsidirbti pragyvenimui duoną ir kartu dirbti Lietuvai. Pažvelgę į jo gyvenimą, matome: kur reikėjo kovoti, jis kovojo, kur reikėjo vadovauti — vadovavo, aukas rinkti — rinko ir pats savo išteklius aukojo. Lietuvos laisvės bylos reikalais jis lankėsi Washingto-no ir San Francisco miestuose. Jis veikė organizacijose: Tėvynės Mylėtojų Draugystėj, Susivienijime Amerikos Lietuvių, Amerikos Lietuvių Tautinėj Sąjungoj, Amerikos Lietuvių Taryboje ir kt. Jis palaikė ryšius su Amerikos senatoriais, kongresmanais, Valstybės Departamento pareigūnais, laikraštininkais ir pats rašė į laikraščius. Jis rūpinosi lituanistinėmis mokyklomis., lietuvių radio valandėlėmis, įvairiais parengimais, vaidinimais, koncertais. Kai susidarė galimybė naujai ateivių bangai emigruoti į Ameriką, jis kartu su kitais rūpinosi iš Vokietijos atkviesti Čiurlionio Ansamblį. Šiandieną Clevelande turime Čiurlionio Ansamblį su dirig. Al. Mikulskiu ir kanklių orkestro vad. O. Mikulskiene. Inž. Pijus buvo to ansamblio išrinktas garbės nariu. Organizuojant Lietuvių Bendruomenę jis buvo apylinkės valdyboje ir vėliau net 3 metus centro valdyboje.
Pijus Amerikoje augo ir brendo laisvamanybės ir katalikybės kovų laikotarpyje. Jis maišėsi jų sukūriuose. Jam didelės įtakos padarė dr. J. Šliūpas, laisvamanybės skelbėjas ir nešėjas. Žiūrys tapo laisvamaniu ir toks mirė. Tačiau jis gerbė ir kitų įsitikinimus ir jų pasaulėžiūrą. O Lietuvos laisvės kovai jis ragino jungti visas jėgas ir vieningai pasisakyti. Jis su visais buvo meilus ir malonus, visada besišypsąs. Jis daug tremtinių atvykusių iš Vokietijos priglaudė, apgyvendino savo namuose ir dėjo pastangas surasti jiems darbą ir įsikurti. St. Barzdukas yra pasakęs: — Žiūrio namai buvo pavirtę lyg ir kokia “pereinamąja stovykla”.
Inž. Pijus Žiūrys buvo pašarvotas Della E. Jakubs and Son laidojimo įstaigoje. Clevelando Ramovėnų valdyba jo karstą pridengė Lietuvos trispalve vėliava. Clevelando liet. visuomenė labai gausiai lankė jį ir palydėjo. Prieš uždarant karstą Čiurlionio Ansamblio vyrų choras, muz. Al. Mikulskiui dirig., giedojo. Atsisveikinimo žodžius tarė: St. Barzdukas Liet. Bendruom. vardu, adv. J. Smetona — ALTo Clevelando sk. ir tautinių ogranižacijų vardu, F. Sau-kevičius — senosios liet. išeivijos, inž. V. Civinskas — inžinierių, St. Nasvytis — Čiurlionio Ansamblio, K. Budrys — ramovėnų, Rutkauskas — lietuvių Budžių, V. Braziulis — SLA. Clevelando Tėvynės Garsų radio val. vadovas Juozas Stempužis, su kuriuo jam ilgą laiką teko dirbti liet. radio valandėlėje, vietoj kalbos padeklamavo poeto B. Brazdžionio kūrybą. Ir, pagaliau, spontaniškai iš visų dalyvių išsiveržė Lietuvos Tautos Himno žodžiai. Po Himno visi praėjo pro jo karstą paskutinį kartą pažvelgdami ir tardami sudieu.
Kapo paminklinėje lentoje tapo įrašyti žodžiai, kuriuos jis paliko parašęs popierio lape: ‘'Ilsisi PijusŽiūrys, miręs toli nuo savo tėvynės ir miręs jos pasiilgęs ’.
Lietuvos vėlaiva buvo nuimta nuo karsto ir įduota velionio našlei Ipa-tijai Žiūrienei. Ją nuėmė ir įdavė Clevelando ramovėnų valdyba. Amerikos vėliava, kuri buvo atnešta Amerikos liet. veteranų, irgi buvo įduota našlei. L. L. Žvirkalnis
A.A. KŪRĖJAS-SAVANORISALEKSANDRAS MACKEVIČIUS
Atgavus Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę teko skubiai atkurti ir Lietuvos kariuomenę, kuri ginklu rankose galėtų pastoti kelią besibraujančiam priešui į Lietuvos teritoriją kad vėl ją pavergtų. Lietuvos sūnūs stojo sevenoriais į atkuriamą Lietuvos kariuomenę. 1919 m. vienas iš kūrėjų-savanorių buvo ir Aleksandras Mackevičius.
Gimęs 1899 m. birželio 12 d. Dirgalionių kaime, Žiežmarių valsč., jis iš jaunų dienų labai mėgo arklius. Priimtas į kariuomenę pareiškė norą patekti į raitelius. Jo noras buvo patenkintas ir, organizuojant Geležinio Vilko raitelių pulką, jis ten ir buvo paskirtas. Dalyvavo kautynėse, buvo sužeistas. Už narsumą ir pasižymėjimą kautynėse su priešais buvo tinkamai įvertintas ir apdovanotas Vyties Kryžium su kardais. Kaip kūrėjas-savanoris buvo apdovanotas Kūrėjo-savanorio ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. Pasiliuosavo į atsargą jau išsitarnavęs viršilos laipsnį.
1944 m. rusų kariuomenei artėjant prie Lietuvos, Aleksandras Mackevičius su savo sūnum Vaclovu traukėsi prie Vokietijos sienos, vildamasis, kad Lietuva nebus atiduota komunistinei Rusijai. Rusų kariuomenei užimant Lietuvą, jis pasitraukė į Vokietiją. Susidarius galimybei emigruoti į Ameriką, atvyko ir apsigyveno Clevelande. Čia jis dalyvauja lietuvių įvairių organizacijų veikloje. Susiorganizavus L.V.S. Ramovės Clevelando skyriui, Aleksandras įstojo į jį ir buvo uolus skyriaus narys. Parengimuose, minėjimuose Aleksandras ateidavo dekoruotas ženklais ir savanorio uniformine kepure. Jis tuo didžiavosi ir, kur reikėjo, išdrįsdavo priminti Lietuvos kariuomenės narsumą kovojant su daug skaitlingesniais priešais ir pasididžiuoti jos laimėjimais.
Š. m. rugsėjo 16 d. Clevelando ramovėnų susirinkime jis dar dalyvavo, siūlė savo samprotavimus ir jautėsi gerai. Tiesa, kadangi buvo sužeistas tai dabar dažnokai tas jo sveikatai atsiliepdavo. Tačiau širdies negalavimais niekad nesiskundė. Rugsėjo 19 d. pavalgęs vakarienę jis pasijuto blogai. Iššaukus greitąją pagalbą ir nuvežus į ligoninę greit neteko kalbos ir jo širdis nustojo plakusi. Buvo netikėta staigmena, kaip Clevelando Ramovėnams taip ir lietuvių visuomenei, kad kūrėjas-savanoris Aleksandro Mackevičius jau pasitraukė iš gyvųjų tarpo.
Rugsėjo 21 d. jis buvo pašarvotas Jakubs and Son laidotuvių įstaigoje. 8 val. vak. Skyriaus ramovėnų valdyba jo karstą pridengė Lietuvos trispalve vėliava. Klebonas kun. B. Ivanauskas atkalbėjo rožinį už Aleksandro vėlę. Rugsėjo 22 d. Šv. Jurgio liet. parap. bažnyčioje buvo atnašaujamos šv. Mišios. Į Kalvarijų kapines velionį palydėjo kun. Sugintas ir gausus būrys ramovėnų, bei jo artimųjų ir pažįstamų. Prie kapo atsisveikinimo žodžius tarė kun. Sugintas, LB I-os Apyl. pirm. F. Eidimtas, A. Banys ir ramovėnų sk. pirm. K. Budrys. Garbės ženklai ir Lietuvos trispalvė buvo įteikta jo sūnui Vaclovui Mackevičiui.
Jo sūnus Vaclovas Mackevičius yra vedęs, turi 3 vaikučius. Jis pareiškė, kad pasistengs eiti savo tėvo kūrėjo-savanorio Aleksandro pėdomis.
L.L. Žvirkalnis.
RAMOVĖNAI PARĖMĖ KARĮ
Clevelando Ramovėnai nepamiršta KARIO. Kad medžiaginiai parėmus KARĮ, kiekvienais metais surengdavo pobūvį ar gegužinę ir gautąjį pelną pasiųsdavo žurnalui. Š. m. spalių 7 d. Čiurlionio Ansamblio patalpose, suruošė pobūvį. Atsilankė gražus būrys ramovėnų su šeimomis, birutininkių, bičiulių ir jų artimųjų. Šeimininkės pp. Tarutienė, Šukienė ir Knistautienė paruošė skanių užkandžių ir kavutės. Buvo ir gaivinančių gėrimų. Beveik visas maistas buvo suaukotas, kad prisidėjus auka KARIUI.
Pobūvio metu, buvo parodyta antikomunistinis garsinis filmas — COMMUNIST ENCIRCLEMENT, kuris žodžiu, vaizdais ir dokumentais, pavaizdavo komunizmo vystimąsi ir išsiplėtimą pasaulyje. Kad išgelbėjus tragiškąją pasaulio būklę tenka glausti gretas ir suaktyvinti antikomunistinę veiklą. Skyriaus pirm.
K. Budriui pasiūlius visi pobūvio dalyviai įgaliojo sk. valdybą pasiųsti atatinkamus pareiškimus žymiausiems šio krašto politikams bei valdžios atstovams dėl pavergtos Lietuvos ir kt. tautų, kurios yra patekusios į komunistinę vergiją.
L. Žvirkalnis.
CHICAGOS RAMOVĖNŲ VEIKLA
Po ilgų vasaros atostogų, skyriaus narių susirinkimas įvyko 1962. 10.21 d. (sekmad.) 11 val. Jaunimo Centre. Rudens diena buvo graži saulėta ir ramovėnų prisirinko gana nemažas būrys. Po pavergtos Tėvynės prisiminimo, susirinkimui prisistatė naujas skyriaus valdybos p-kas J. Bubelis. Susirinkimui paaiškinęs, kad buvęs valdybos p-kas Jonas Gaižutis, dėl laiko stokos ir kitų pareigų (išrinktas į C. v-bą sekretorium), iš p-ko pareigų pasitraukė, padėkojo už atliktus darbus ir prašė ir ateity, kiek sąlygos leis, bendradarbiauti su sk. v-ba ir jai padėti.
Pakvietus į prezidiumą pirmininku A. Motuzą ir sekretorium J. Puš-neraitį, toliau sekė Pov. žilio paskaita: “Varšuvos stebuklais”. Paskaita buvo kruopščiai paruošta ir gana į-domi. Tik šiai paskaitai reikėtų vietoj 1 vai, 2-3 valandų laiko, kad šiek tiek plačiau būtų išnagrinėta visos operacijos. Klausytojai gyvai dalyvavo diskusijose. P. Genys ir K. Ališauskas gana įdomiai papildė paskaitos mintis, kiek tai lietė Lietuvos kariuomenę.
Toliau sekė platus pranešimas apie Lietuvos Prezidento A. Smetonos sodintos eglės (International Friendship Gardens, Michigan City, Indiana) paminklinės lentelės pakeitimo eigą, kurį padarė Jonas Gaižutis, vadovavęs tiems darbams nuo pat pradžios iki galo.
Skyriaus v-bos vice p-kas J. Gradinskas iškėlė mintį, kad Laisvės Kovų paminklas, esąs Jaunimo Centro sodely, vakarais, kai būna įvairūs subuvimai bei minėjimai, būtų atatinkamai apšviestas, kad visi jau iš tolo paminklą galėtų matyti ir jį apžiūrėti.
BALF’o reikalams čia pat buvo suaukota $26.00. Susirinkimas buvo įdomus ir praėjo darbingoj nuotaikoj.
J. G-tis
MINTYS IŠ VIENO SVEIKINIMO KULTŪROS KONGRESUI
. . . Gyvename, kad ir nelabai užtikrintos, bet vistik taikos metus. Mūsuose žydi klesti, tarpsta menai, dainos, šokiai, sportai, dailioji literatūra. Ne vienas mokslinis institutas bet dar galvojama apie steigimą tiksliųjų mokslų akademijos. .. čiul-bia mūzos, suokia lakštingalos, skamba kanklės ir arfos. .. Įmantriai kuria poetai. . . Tik karių trimitai tyli beveik mirtinai. . . Vienas tik prof. K. Pakštas kartą prasitarė spaudoje: “Steikime Karo Mokyklą" ... Kaip visada, fantastas. Bet kai tautai ateina lemtinga valanda — reikia keltis, tapti pilnutine tauta, sukurti savo valstybę ar. .. tapti kitoms tautoms trąša... tada žūtbūtinėn kovon stoja kuklus, neparuoštas karys ir žūva ar laimi. . . Ir, jei lietuvis-karys nebūtų stojęs ne-lygion kovon 1919 metais, tai dabar nebūtų buvę nei tiek profesorių, daktarų, inžinierių, menininkų, nei kitų kvalifikuotų specialistų, intelektualų... Nes nebūtų buvę nei meno mokyklų, nei konservatorijų, nei universitetų, nei stipendijų užsieniuose studijuoti. Nebūtų buvę nei šių rūmų, nei Lietuvių Bendruomenės, pagaliau, nei šio kongreso.. .
Ir ne nuo 1950 metų, bet jau nuo 1919 metų visi būtumėm buvę Maskvos dideliame dvare vergai-kolchoznikai.
Todėl, jei šis kongresas yra gilesnės kultūros kongresas, tai siūlau, kol dar laikas, papildyti spaudoje paskelbtą programą —darbotvarkę mažučiu punktu: nors iš asmeniško dėkingumo, pagerbkime už Lietuvos laisvę žuvusį lietuvį kovotoją — karį-partizaną-kankinį. O per pamaldas prašykime Augščiausiojo, kad greičiau ateitų laikas ir vėl atsirastų viltinga proga imtis ginklo naujam lietuviui savanoriui.
1962.XI.24
Pastaba. Paskutiniu momentu rengėjų, pačių ar iš šalies paraginus, susigriebta ir spausdintoje programoje pagerbimas žuvusiųjų buvo įtrauktas ir X1.25 įvykdytas.
