IŠEIVIJOS JAUNIMO ĮNAŠAS LIETUVAI

Dalia Navickaitė ir Andrėja Giedraitytė, abi priėmusios Lietuvos pilietybę, kalba apie jaunimo įnašą kovoje dėl Lietuvos laisvės. Nuotr. M. Šilkaičio.

DALIA NAVICKAITĖ ir ANDRĖJA GIEDRAITYTĖ

Praeitus mokslo metus praleidau Lietuvoj, lankydama Vilniaus Universitetą. Dar ir dabar Vilniaus bokštai ir Sąjūdžio būstinės trispalvė tebėra prieš mano akis. Katedros varpai ir melodiška lietuvių kalba skamba ausyse. Prisimenu Kovo Vienuoliktąją. Prisiklijavę prie bendrabučio televizoriaus, visą dieną atidžiai sekėme Aukščiausiosios Tarybos pasisakymus, diskusijas.

Pagaliau, kai vienuoliktą valandą nakties paskelbė Lietuvos naujai atkurtą nepriklausomybę, pašokom, apsikabinom, verkėme iš džiaugsmo, ir tuoj pat nuvažiavome į Katedros aikštę. Ten susitikom universiteto studentus, nešančius trispalves. Prie jų prisijungėme, susikabinome rankomis ir per tirštą miglą žengėme Gedimino kalno link. Tą šaltą, nuostabią naktį aš tiesiog jaučiau, kad pats Kunigaikštis Gediminas šypsodamas džiaugiasi savo Vilniaus krašto gyventojais. Gedimino kalne iššovėme šampano bonkas, dainavome iki ryto.

Nepriklausomybė ir laisvė, kurioje išeivijos jaunimas užaugo, yra didžiausias turtas. Jų vertę mes dar labiau jaučiame, kai matome, kaip mūsų tautiečiai savo kūnais bando tą laisvę apsaugoti nuo tarybinių okupantų tankų ir kulkų.

Tad ir mes, išeivijos jaunimas, turime ir privalome ypač dabar dirbti Lietuvos išsilaisvinimo labui. Pasaulis kaip niekad stebi ir verkia kartu su mumis. Mums reikia išnaudoti šį dėmesį kiek tik įmanoma. Vakarų pasaulyje gyvenančių lietuvių uždavinys yra visais būdais, visuose sluoksniuose kelti laisvos Lietuvos atkūrimo klausimą. Mūsų pareiga atstovauti pavergtą tautą, kol ji okupantų prispausta.

Sausio tryliktosios siaubingi įvykiai prižadino ir paskatino jaunimą organizuoti demonstracijas, gedulo mišias, kelti Pabaltijo liūdną padėtį. Šią akciją privalome tęsti, kol Lietuvos neprikausomybė bus laisvojo pasaulio ir ypač Sovietų Sąjungos pripažinta. Šitus siekimus Vakaruose gyvenantis lietuviškas jaunimas gali reikšmingiau suprasti ir stengtis įgyvendinti įvairiais būdais.

Jaunimo įnašas, Lietuvai siekiant pilnos nepriklausomybės, gali būti politinėje veikloje, kultūriniuose renginiuose, lituanistinėje mokykloje bei šeimoje.

Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia privalo atkreipti dėmesį į mūsų reikalavimus. Mūsų balsavimai tai tikra jėga. Šiais būdais mes galim priversti kongresmenus rimtai pateikti Pabaltijo klausimą ir garantuoti jo saugų likimą.

Bedirbdama Lietuvių veiklos centre, sužinau naujausias žinias apie Lietuvą ir galiu visuomenei, spaudai, ir kitiems informacijos teikimo šaltiniams tuoj pat pranešti. Skatinu visą jaunimą paaukoti bent porą valandėlių Lietuvos reikalui. Gavus naujos informacijos reikia ją paskleisti gimnazijose bei universitetuose. Taip pat priklausant ,,Amnesty International" ir panašioms organizacijoms, galima išdėstyti Lietuvos padėties svarbą. Nepamirškime, kad turime ir amerikiečių pažįstamų, kuriuos galima įtraukti dirbti Lietuvos labui.

Dalyvaukime susibūrimuose ir stovyklose kuriuose svarstomi politiniai klausimai, pvz., Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Pietų Amerikoje, politiniuose savaitgaliuose, Dainavos stovykloje, ir kitur. Tokie renginiai ne tik leidžia pasireikšti politikoje, bet apskritai jungia išeivijos lietuvišką jaunimą. Savaime aišku, skautų ir ateitininkų organizacijos taip pat šį tikslą atlieka. Tautiniai šokiai ir dainos suburia jaunimą. Šokių grupių pasirodymai Amerikos visuomenėje garsina Lietuvos vardą ir kultūrą.

Lituanistinė mokykla labai padeda išlaikyti lietuvybę, suburdama lietuviukus iš visų miesto kampų. Ten mokoma literatūra, gramatika, istorija, rašymas bei kitos reikalingos ir įdomios paskaitos. Šeštadieninė mokykla atlieka jaunuolio lietuvišką auklėjimą. Bet svarbiausia lietuvybės išlaikymo tvirtovė yra šeima, kurioje išmokstama kalba ir palaikomi papročiai. Labai svarbu šeimoje vartoti lietuvių kalbą. Kultūra labiausiai atsispindi žmogaus kalboje.