1941 SUKILIMUI BESIRUOŠIANT

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Mykolas Naujokaitis, buvęs Lietuvos pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne, šio straipsnio autorius. Nuotrauka iš anų laikų, paimta iš Kazio Škirpos knygos ,, Sukilimas“.

Pirmosios rusų okupacijos laikotarpiu, 1940-1941 metais, Lietuvos pogrindžio judėjime buvo susidarę du veiklos centrai: Vilniaus ir Kauno. Vilniaus centre vadovais buvo maj. Vytautas Bulvičius (karinių dalinių) ir Mykolas Naujokaits (civilių vienetų). Kauno centro vienas iš vadovų — Leonas Prapuolenis veikė taip pat kaip ryšininkas su Vilniaus centru. Pogrindžio organizacija išsivystė iš mažų vienetų, susijungusių bendram tikslui — nusikratyti rusų jungo. Buvo galvojama, kad vokiečių — rusų karas yra neišvengiamas ir kad mums, lietuviams, reikia pasiruošti tokiam eventualumui. Tikėjom, kad karui prasidėjus, mes turime pasinaudoti suirute ir pradėti sukilimą. Iškovojus iš rusų Kauną ir Vilnių, iš ten paskelbti sukilimo pradžią, paskelbti Lietuvą atstatant nepriklausomybę ir pranešti apie suorganizuotą Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Galvojome, kad vokiečiai, pastatyti prieš faktą, jog Lietuva jau funkcionuoja kaip valstybė, sutiks pripažinti valstybės atkūrimą.

Buvo mėginta susirišti su Berlyne esančiais lietuvių veikėjais ir iš jų gauti žinių, kas dedasi anapus sienos ir toliau pasaulyje, ko mes galime tikėtis, paskelbę Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kokios galimos pagalbos iš vokiečių mums verta laukti. Tik tokio susižinojimo mums tuo metu nepasisekė išvystyti ir atsakymų į šiuos klausimus neturėjome.

1941 metų sausio pradžioje iš man gerai žinomo žmogaus sužinojau, kad esu NKVD įtariamas prieštarybine veikla. Išsiaiškinus sužinojau, kad jis yra užverbuotas mane sekti. Susirišau su maj. Bulvičium. Pasidalinę žiniomis, nutarėme, kad būtų geriau man pasitraukti iš Vilniaus ir, susiradus priedangą, toliau dirbti mūsų pradėtą darbą. Čia Vytautui priminiau, kad man labai rūpi mūsų veiklos koordinavimas su esančiais Vokietijoje. Ypač svarbus ir kritiškas yra sukilimo pradžios laikas, ir jį reiktų suderinti su pasiruošimais anapus sienos. Jam tada pasakiau, kad prie dabartinių sąlygų, jei tik atsirastų proga, tuojau apsispręsčiau keliauti per sieną.

Su misija į Berlyną

Išvažiavau į Kauną. Susitikau su Prapuoleniu, išpasakojau susidariusią situaciją ir paklausiau, ką Kauno centras galvotų apie mano kelionę į Vokietiją. Po kiek laiko vėl susitikus, Prapuolenis pranešė, kad mano siūlymui yra entuziastiškas pritarimas ir kad aš turiu laisvas rankas Vokietijoje tartis visais klausimais.

Nuvažiavęs pas Vytautą Putvinskį į Kelmę, jo pagalba pasiekiau pasienį. Čia reikėjo keletą dienų palaukti, kol gamtos ir oro sąlygos pasidarys palankios. Man pasiuvo baltą apsiaustą, aptvarkė kojų apavą ir pritaikė galvos uždangalą. Buvo žiema, ir gerokas sniego sluoksnis dengė žemę. Ir taip vieną naktį, apie pirmą valandą, mūsų šeimininkas pranešė, kad oras tinkamas. Išvedė prie kluono ir nurodė laukti iki pamatysim jį rūkant cigaretę. Po maždaug pusvalandžio, pamatę žėruojančią cigaretę, aš ir dar du pabėgėliai pasileidome virtine sienos link. Prasikasę per pilną sniego griovį ir perlipę per vielą, atsiradome vokiečių užimtame Klaipėdos krašte.

Vokiečių pasienio policijai tarpininkaujant, susitikome su Bronium Michelavičiu ir jam padedant išvažiavome į Berlyną. Berlyne teko susitikti su ten gyvenančiais senais pažįstamais. Skubėjau pasimatyti su min. Kaziu Škirpa, buvusiu Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje. Jis pakvietė užeiti į jo butą.

Ministeris labai domėjosi gyvenimu ir veikla Lietuvoje. Aš buvau kiek nustebęs, kad jo žinios buvo nepaprastai ribotos. Jis gaudavo žinių iš Lietuvos, bet skundėsi, kad tai buvo tik trupiniai.

Ministeris Škirpa sakėsi turįs keletą patarėjų, su kuriais diskutuoja buvusią Lietuvos politiką, administracinę sąrangą ir okupacijos metu rusų sunaikintą valstybinį aparatą. Diskutuoja taip pat, kokius parinkti veikėjus atstatomai Lietuvai, ruošiantis sukilimui Lietuvoje ir kokia turėtų būti mūsų laikysena vokiečių—rusų karo atveju. Aš čia pat įspėjau ministerį, kad Lietuvoje veikia pogrindis, kurio tikslas yra, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje atstatyti pilną demokratinę sistemą. Šiai idėjai įgyvendinti mes stengsimės įtraukti į valstybės aparatą ar Laikinąją vyriausybę galimai daugiau skirtingų pažiūrų žmonių. Ministeris suabejojo, kad tokios idealios programos vokiečių okupacijos laikotarpiu vargu ar galima tikėtis. Reikėtų pagalvoti, ar ne teisingiau būtų parinkti vokiečiams priimtinus žmones. Aš jam paaiškinau, kad mes germanofilų tikrai neparinksim, o paimsim gerus žmones ir gerus lietuvius. Tik gal ne kiekvienas kviečiamas sutiks kišti galvą velniui į nasrus. Paminėjau taip pat, kad Lietuvoje kalbama apie galimus plataus masto išvežimus. Ministeris abejojo, ar rusai šiuo metu užsiims išvežimais: jie turėtų ruoštis karui su vokiečiais, ir jų geležinkeliai bus perkrauti. Ministeris toliau aiškino, kad jis su savo patarėjais ruošia pilną sąrašą žmonių valstybės aparatui, įskaitant ir savivaldybes. Aš užprotestavau, kad tai yra bergždžias darbas. Žmonės, kurie sėdi Berlyne, neturėtų diktuoti, kaip Lietuva turės būti tvarkoma ir kieno administruojama. Sudarius Laikinosios vyriausybės sąstatą, kitas vietas galės užpildyti pareigūnai, buvę jose prieš 1940 birželio 15.

Kitą kartą susitikę kalbėjomės apie jam prieinamą vokiečių ir pasaulio politinę informaciją. Konfidencialias žinias apie vokiečių planus karui su rusais ministeris surinkdavo iš jo jau seniai pažįstamų karininkų. Bet šios žinios irgi buvo ribotos. Daugiau kalbėjome, ką mes Lietuvoje manome daryti karo ir sukilimo atveju ir kokį įnašą jis galėtų atlikti. Ministeris buvo tikras, kad karą vokiečiai pradėsią dar šiais (1941) metais. Pradinėse kautynėse vokiečiai pereisią per Lietuvą per tris, o daugiausia per penkias dienas. Mūsų nuomone, sukilimas turėtų būti paskelbtas ir pradėtas vykdyti antrą karo dieną. Tokiu atveju sukilimas galėtų atnešti mums pozityvių rezultatų: pastatyti vokiečius prieš faktą, kad Lietuva sukilimo pasekmėje jau yra pasiskelbusi nepriklausomybę, suorganizavusi vyriausybę bei administracinį aparatą, ir tuo faktu remiantis reikalauti iš vokiečių Lietuvos, kaip suverenios valstybės, pripažinimo.

Sukilimo planai

Su ministeriu diskutavome sukilimo ir veiklos planus:

1.    Jei vokiečiai rastų, kad jiems palanku turėti laikinąją vyriausybę, sudarytą dar Vokietijoje, tada sukilimą reiktų geriau pradėti pirmąją karo dieną.

2.    Jei vokiečiai to neleistų, nekooperuotų su min. Škirpa, tada pirmą karo dieną pogrindis sukilimo negalėtų skelbti, nes nebus greito ir tikro ryšio.

3.    Vokiečiai tikriausiai karo pradžios datos nenorės išduoti, nes staigmena juk yra vienas iš svarbiausių karo vado veiksmų.

4.    Todėl nepasitikint vokiečiais, Lietuvoje sukilimui pradėti reiktų pasirinkti antrą karo dieną, kada jau bus žinoma, kur ir kaip vystosi kovos.

5.    Vilniaus ir Kauno centrai turi būtų pasiruošę naktį iš pirmos karo dienos į antrą užimti radijo stotis, telefono įstaigas, kad jau antros karo dienos rytą paskelbtų Lietuvių tautai, šauktų sukilti ir iškovoti rusų brutaliai užgniaužtą laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.

6.    Tuojau po tokio sukilimo paskelbimo eitų skelbimas Laikinosios vyriausybės.

7.    Greitam administracinio tinklo sudarymui paskelbti, kad visi buvę pareigūnai iki 1940 birželio 15 grįžtų vėl į savo tarnybines pareigas. Būtinus pakeitimus galima bus padaryti vėliau.

8. Paskelbti, kad iki 1940 birželio 15 galioję įstatymai vėl veikia nuo sukilimo paskelbimo dienos.

9. Laikinąją vyriausybę reikia sudaryti plačiausiu mūsų tautos atstovavimo pagrindu.

Šiuos punktus nustatę, grįžome prie platesnio detalių išsiaiškinimo. Bekalbant apie galimybę Laikinąją vyriausybę sudaryti dar Vokietijoje, pogrindžio vardu pasiūliau — pakviečiau min. Škirpą užimti Ministerio pirmininko postą. Jis, kelias minutes patylėjęs, atsistojo, apkabinęs mane pabučiavo ir pareiškė priimąs jam patikėtą postą. Jis prašė jo nuoširdų ir su nusižeminimu reiškiamą padėkos žodį perduoti pogrindžio vadovybei.

Vėliau jis išdėstė maždaug tokį galimą veikimo planą. Jei vokiečiai bendrautų pozityviai, tai jis Vokietijoje suorganizuotų iš ten esančių lietuviškos kilmės vyrų kovos būrį, kuris, prieš pat vokiečiams peržengiant sieną, pultų labiausiai prieinamą Lietuvos punktą, pvz., Vištytį. Tada jau Lietuvos žemėje jis paskelbtų Laikinąją vyriausybę ir jos vardu kviestų lietuvius sukilti. Priminiau, kad vyriausybėje mums būtina turėti asmenų, kurie yra žinomi ir populiarūs. Pasiūliau gen. Raštikį. Ministeris pradžioje prieštaravo, bet vėliau sutiko. Taip pat pasiūliau arch. Landsbergį-Žemkalnį, gerai pasirodžiusį Vilniaus miesto tvarkyme, ir dr. Pajaujį kaip tinkamiausią asmenį pereinamajame laikotarpy Darbo ministerio pareigoms. Jie buvo jam priimtini. Iš Berlyne esančiųjų ministeris nieko nebesiūlė.

Dėl berlyniečių lietuvių buvau jau kalbėjęs ir su savo prieteliu Jonu Dženkaičiu (žuvo prie Aleksoto tilto sukilimo dienomis). Jono manymu, iš Berlyne esančių jo pakraipos žmonių nebuvo nei vieno tinkamo būti ministeriu. Tačiau po keletos dienų, bevaikštinėjant mums Berlyno Tiergartene, Jonas pasiūlė, kad į Lietuvoje sudaromą vyriausybę gal būtų galima įtraukti keletą voldemarininkų — banko direktorių Statkų ir prekybininką buv. kapitoną Matulevičių. Pasakiau, kad pargrįžęs juos pasiūlysiu, jei tik juos dar rasime.

Min. Škirpa buvo paruošęs nurodymus ir paaiškinimus, kaip įvairiais atvejais reikėtų elgtis šiuo okupacijos metu. Jis mane spyrė visą tą medžiagą skaityti ir komentuoti. Po mūsų diskusijų sukilimo reikalais, ministeris rado, kad daug jo minčių turėjo būti pakeistos ir perrašytos.

Kovo mėnesio pabaigoje buvau iškviestas pas ministeri skubiam pasimatymui. Vos man įėjus į jo butą, ministeris pagriebė mane už pečių ir patyliai tarė:,,Mykolai, jau atėjo mums laikas skubiai ir pilnu tempu veikti. Vokiečiai padarė sprendimą šį pavasarį pulti rusus". Po poros dienų ministeris tikėjosi daugiau žinoti. Ir tikrai, kai po poros dienų vėl užėjau pas min. Škirpą, jis pakvietė mane pasivaikščioti ir po kelių žingsnių pradėjo: „Mūsų lauktoji diena turi prasidėti tuojau po gegužės 15. Žinoma, jei neištiks kokia kita velniava. Žinai, garantijų niekas neduoda. Be to kažkas pradeda virti Balkanuose, ir tas gali nustumti tą mums kritišką dieną tolyn link vasaros. Tačiau turime dirbti ir pasiruošti lyg ta diena tikrai įvyks. Negalime pasikliauti, kad vokiečiai vėluos".

Pradėjome šnekėti, kas turėtų būti parinktas perduoti šias žinias į Lietuvą, įskaitant ir visus susitarimo punktus. Jis prašė, kad aš pasilikčiau Berlyne, nes esu jam reikalingas — vienintelis, turįs teisioginių pogrindžio veiklos žinių. Tačiau jam tiesiai pasakiau, kad esu įsipareigojęs grįžti atgal, kad ten esu labiau reikalingas. Mano manymu, veikla krašte yra žymiai kritiškesnė ir reikalingesnė, negu pasilikti saugiame Berlyne ir tik karts nuo karto atlikti tėvynės vadavimui skirtus veiksmus.

Pagaliau sutarėme, kad aš už trijų dienų išvažiuoju į Tilžę, ir iš ten, padedamas Broniaus Aušrotos, keliausiu per sieną į Lietuvą. Grįžus atgal į ministerio butą, jis paprašė mane pasilikti vakarienei ir tuo tarpu paskirti kiek laiko peržiūrėti jo naujai perredaguotus nurodymus. Jo bibliotekoje sutikau man iš anksčiau pažįstamą ministerio sekretorių Antaną Valiukėną. Antanas buvo ne tik ministerio sekretorius, bet taip pat ir jo patikėtinis ryšio su Vakarų demokratijomis palaikymui. Šį darbą jis atlikdavo per Švedijos atstovybę. Ir dabar Antanas jau ruošė perdavimui paskutinių naujienų rinkini.

Su Antanu Valiukėnu mes keletą kartų ilgiau išsišnekėjome. Jis iki detalių domėjosi pogrindžio veikla, apskritai lietuvių gyvenimu ir okupacijos varžtais. Man jis pasakojo apie Berlyno lietuvių politinę veiklą, labai kritiškai vertindamas jų pažiūras į Lietuvos problemas, Lietuvos laisvinimo reikalus ir jų planus išlaisvintoje Lietuvoje. Apgailestavo, kad artimiausi min. Škirpos bendradarbiai „turį puodynes vietoj galvų".

Dar už poros dienų ministeris išrūpino man reikiamus dokumentus: gavau naują pasą, mašinėle išrašytus nurodymus ir parabelį. Tą patį vakarą išvažiavau į Tilžę. Tilžės stotyje sutikau man jau anksčiau pažįstamą Bronių Aušrotą. Kitą dieną jis nuvežė mane pas ponus Karvelius, arčiau prie pasienio, kur turėjau laukti Broniaus ryšininko iš Lietuvos.

Atgal per sieną

Pas ponus Karvelius sutikau dar ltn. Juozą Vaičjurgį. Susipažinome, išsišnekėjome. Pasirodė, Juozas taip pat ruošėsi pereiti sieną tikslu pasiekti su uždaviniu Radviliškį. Tikrų uždavinių nei jis, nei aš nesipasakojome. Ponai Karveliai mus gerai maitino. Jų sodyboje kortelių mitybos taisyklės neveikė. Po maždaug savaitės atsirado ir ryšininkas. Sakėsi, kad buvo priverstas vėluoti, nes rusai sustiprino pasienio sargybas.

Išsiruošėm kelionei. Oras nebuvo pats geriausias slaptai kelionei. Sniegas tirpo, bet naktį pašaldavo. Einant ledas braškėjo. Debesėliai čia didesni, čia mažesni, mėnulis kartais švietė taip stipriai, kad galėtum knygą skaityti. Prie pačios sienos praleidome kelias poras sargybinių į vieną ir į kitą pusę ir pagaliau buvome ryšininko paraginti judėti. Atsisveikinome su Bronium ir pasileidome į Lietuvą.

Nespėjome nueiti nei šimto žingsnių, kai išgirdome paskui mus bėgantį rusą su vienu ar dviem šunimis ir visa gerkle šaukiantį: „Stoi, stoi!". Pasileidome bėgti tolyn į mišką, bet distancija tarp sargybinių ir mūsų trijulės mažėjo. Šūktelėjau bendrakeleiviams bėgti pirmyn, o aš atsilikau, galvodamas atsišaudyti ir sulaikyti artėjančius rusus. Vos spėjau išsitraukti ginklą, kai šuo puolė mane. Iššoviau ir šuo sukaukęs pasitraukė. Atsirado čia pat ir vienas rusas, pradėjo šaudyti, ir aš iššoviau keletą šūvių, bet vėl buvau užpultas dar vieno šuns. Kažkoks rusų šūvis mane kliudė, ir tuo momentu netekęs lygsvaros dėl įsikabinusio šuns tąsymo, griuvau į ledu padengtą balutę. Kažkur praradau ir ginklą. Galvoje blykstelėjo mintis: nuduoti, kad esu miręs. Šuo nustojo tampyti, atsiradę du rusų kareiviai (vienas jų, atrodo, mano šūvio sužeistas) mane abu paspyrė (buvau išsitempęs ir nudaviau sutingusį) ir nuskubėjo pirmyn. Klausiausi įsitempęs. Viskas nutilo.

Pakilau. Mėnulis kaip tyčia švystelėjo. Pagalvojau, kad jo šviesos dabar man tikrai nereikia. Tačiau tuo pat metu pamačiau numestą savo ginklą. O, Viešpatie, ačiū Tau už mėnulį! Pasičiupau ir visomis jėgomis skubėjau pasišalinti iš kovos vietos. Orientuotis miške buvo sunku. Slinkau pamažu, stengiausi nesukelti jokio garso. Priėjau kelią. Pasilikau atokiai ir, susiradęs kelmą, atsisėdau pagalvoti, ką toliau daryti.

Staiga pasigirdo tolimi žingsniai. Ištempiau akis ir ausis: ateina pakele žmogus, dairydamasis į visas puses. Atpažinau mūsų ryšininką, Jis siūlė mudviem eiti į artimiausią kaimą pasirinkti žinių, kur rusai koncentruoja mūsų ieškojimą. Užėjome į prie pat miško esantį ūkį. Pasirodo, tai buvo ryšininko pažįstamų ar net giminių namai. Mums ten belaukiant ir pro langą besižvalgant, ryšininkas pastebėjo ateinančius rusus.

Išbėgome į priešingą pusę ir prigulę bėgome į mišką. Rusai pradėjo šaudyti, bet mes saugiai pasiekėme miško prieglobstį. Traukėmės šiaurės vakarų kryptimi. Supratome, kad rusai dabar žino, kur mes esame, tad skubėjome atsitolinti gilyn į mišką. Bet mums reikėjo pereiti kelią, kuriuo vyko nemažas kareivių judėjimas — sunkvežimiai su kareiviais, kurie išlipę ieškojo abiem kelio pusėm pėdsakų. Pradėjome dvejoti, ar galima tikėtis tęsti šią kelionę. Nutariau grįžti į Vokietiją ir mėginti iš naujo kitu laiku, ar gal kitoje vietoje. Paprašiau ryšininko, kad vestų atgal į, jo manymu, saugiausią perėjimo tašką.

Jau popiečiu priartėjome prie sienos, kai staiga atsiradome priešais aukštą spygliuotų vielų tvorą. Ryšininkas nusikeikė. Prieš pora dienų tvoros dar nebuvę nei ženklo. Jis užmetė savo kailinukus ant tvoros, kad spygliuotos vielos nesikabintų prie mūsų drabužių. Tuoj pat palipau tvora, bet, vos man perkėlus kojas į antrą pusę, pasipylė šūviai. Nusiverčiau nuo tvoros atgal: jutau, kad buvau peršautas kojoje žemiau kelio, ir nepaprastai degė užpakalinė abiejų šlaunų pusė. Šiaip taip nušliaužiau į pirmą įdubimą ir bandžiau atsišaudyti, bet šūviai iš šono pervėrė mane kažkur krūtinėje ir nukirto kairę ranką. Palikau bejėgis.

Pagautas ir sužeistas

Apie mane pradėjo rinktis rusai. Vienas priėjęs paspyrė ir pataikė į mano sužeistą koją. Iš skausmo surikau. Peršautos kojos pėda nukrypo į priešingą pusę. Skaudėjo nežmoniškai. Tuojau atsirado sunkvežimis ir kareiviai įkėlė mane į jį. Sutriuškinti rankos ir kojos kaulai, atrodė, lyg pjaustė gyvą mėsą, bet kareiviams tas visai nerūpėjo.

Sunkvežimis, nežmoniškai mane kratydamas, galų gale pasiekė Jurbarko ligoninę. Atsiradęs karininkas liepė gydytojui mane operuoti. Šis paaiškino, kad Jurbarko ligoninė neturi net operacinės ir kad taip sušaudytą žmogų reikia vežti į Tauragės ligoninę. Karininkui pasitraukus į šalį, paprašiau gydytojo bent sutvarkyti mano ranką ir kojas, prašiau padaryti šį patarnavimą kaip lietuviui, nes tai galbūt bus man paskutinis. Gydytojas pradėjo tvarstyti ir suleido morfijaus. Miegas užmerkė man akis.

Išbudau jau Tauragės ligoninėje. Virš savęs mačiau baltu chalatu apsirengusio vyro galvą. Jei šis vyras yra lietuvis ir dar gydytojas, tikėjausi, kad jis man padės. Užklausiau ir, gavęs teigiamą atsakymą, pasakiau, kad mano užpakalinėje kelnių kišenėje yra pinigų, kuriuos noriu, kad jis paimtų ir palaikytų, kol nutarsiu, ką su jais daryti. Gydytojas pasakė tuoj atsiusiąs gailestingąją seserį, kuri galėsianti man geriau patarnauti. Ir dar pranešė, kad jie ruošia mane operacijai ir tik laukia atvykstant ligoninės chirurgo.

Tuoj įėjo gailestingoji seselė ir pasisakė, kad ją atsiuntė daktaras (jo pavardės neprisimenu), prašęs man padėti, nes aš turįs prašymą. Paklausiau jos iš kur ji kilusi. Sužinojęs, kad nuo Kelmės, užklausiau, ar pažįsta Sigutę Tautvaišaitę (mūsų pogrindžio ryšininkę). Pasirodo ji buvo jos klasės draugė ir dar neseniai, per Kalėdas, buvo su ja susitikusi. ,,Ar judu draugai?" — paklausė. „O taip, ji gera mano draugė", — atsakiau, — „Ir štai mano prašymas". Prašiau, kad paimtų pinigus ir prie pirmos progos juos perduotų Sigutei, kaip dovaną nuo Mykoliuko, ir kad ji perduotų juos Levui.

Vos tik spėjus tai padaryti, įėjo daktaras su pora žmonių ir išvežė mane į operacinę. Po operacijos, dar pilnai neatsipeikėjus iš narkozės, pajutau, kad kažkas mane žiauriai tampo. Du rusai kažką manęs rusiškai klausė, o trečias laikė rankose išskėstus kailinius. Jie norėjo žinoti, ar aš esu tuos kailinius matęs. Jie radę juos miške ir dabar ieško jų savininko. Nieko negalėjau atpažinti, bet rusų tas matyt nepatenkino. Jie burbėdami išėjo, o aš kritau atgal į gilų miegą.

Gydytojas man vėliau pasakojo, kad rusai jį nuolat spaudžia, kada jie galėtų pradėti tardymus. Jis, esą, vis jiems tvirtina, kad dar negalima. Kai tik kiek sumažėjo skausmai, paprašiau gailestingąją seselę, kad ji pasikviestų į svečius pas save mūsų ryšininkę Sigutę. Papasakojau seselei, kad per ją noriu Sigutei perduoti žinias. Aš jai pasakyčiau, o ji, parėjusi namo, pakartotų tai Sigutei. Po keletos dienų seselė, tikrindama mano temperatūrą, tyliai tarė: „Sigutė jau čia. Grįšiu už poros valandų". Ir taip per sekančias dvi dienas aš perdaviau visas žinias, informacijas ir nurodymus, kas tik buvo mano sutarta su ministeriu Škirpa: apie galimą karo pradžios datą, apie sukilimo ir nepriklausomybės paskelbimą antrąją karo dieną, apie Laikinosios vyriausybės sąstate pageidautinus asmenis ir visas kitas detales.

Kalėjimo kameroje

Vos tik spėjau užbaigti pranešimo perdavimą Sigutei, kai prisistatė rusas karininkas, berods, kapitonas ir pranešė, kad nuo šiandien pradedamas mano tardymas. Kalbėjo rusiškai, nors aš tvirtinau rusiškai nemokąs, išsakė gerai klausytis ir atsakinėti arba rusiškai, arba lenkiškai, ar vokiškai. Į visus jo klausimus aš tik mikčiojau, maišydamas žodžius, kaip ir kiek man sekėsi. Po poros sesijų, kartais užtrukusių iki vėlyvos nakties, rusas man pranešė, kad nematąs progreso. Kitą dieną atėjo jo viršininkas. Išsitraukęs iš aplanko kažkokį lapą, jis man aiškino, jog esu kaltinamas bendravimu su svetima valstybe, šnipinėjimu, šaudymu į pasienio sargybinius, kurių du buvo sužeisti ir vienas nušautas. Už nužudymą sovietinio kareivio yra mirties bausmė. Bet, jei aš per tardymą pasakysiu visą teisybę, jis tada rekomenduos mane bausti lengvesne bausme.

1941 balandžio 30 mane išvežė į Kauną. Apie vidurnaktį atsiradome Saugumo rūmuose, ir ten po geroko laiko tarpo mane nuvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir čia kelių sargų buvau įneštas į kažkokią dvokiančią kamerą ir paguldytas gan aukštoje lovoje. Buvo sunku manevruoti: dešinė koja gipse nuo pado iki kirkšnio, kairė ranka pribintuota prie rėmo, krūtinės ląstą subintuota. Abi šlaunys prie sėdynės buvo jau apgijusios, bet kietoj lovoj tuoj sužinojau, kad jos dar ne visai sveikos. Buvo vieniša, net langas medine dėže uždengtas. Matėsi tik siaura dangaus juostelė.

Buvo be galo nyku. Laukiau kaip gervė lietaus gegužės 10-tos, skaičiavau dienas, tikėdamas savo paties duomenimis, kad karas jau čia pat. Meldžiausi. Meldžiausi, prašydamas Dievo malonės sau, kad sugebėčiau išlaikyti paslaptis, pakęsti kankinimus, neišduoti pavardžių tų, su kuriais veikiau pogrindyje ir kurie buvo numatyti ministeriais, sukilimo laiko ir viso, kas tik su tuo įvykiu surišta. Dėkojau Dievui, kad leido bent dalinai atlikti pareigą tėvynei, ir prašiau, kad leistų karui įvykti, nes tik tokiu būdu galima atgauti laisvę. Pirmos dienos pavakary (gegužės 1), kai kažkur netoli suskambėjo bažnyčios varpai, iš atminties kalbėjau Švč. Marijos litaniją ir prašiau užtarimo sau ir savo tėvams. Žinojau, kad rusai, nustatę mano asmenybę, neduos ramybės ir jiems.

Tardymas ir vėl prasidėjo. Rusas karininkas klausinėjo, kur ir pas ką aš ėjau iš Vokietijos. Atsakiau, kad į Šiaulius, kur turėjau geležinkelio stotyje sutikti asmenį su tolimesnėmis instrukcijomis. Jis nepriėmė to už tikrą pinigą. Kitą dieną tardė du karininkai. Po to atėjo du lietuviškai kalbantys gydytojai. Jie patikrino žaizdas ir kojos sugipsavimą. Į mano klausimą, koks yra žaizdų stovis, vienas iš jų atsakė, kad man nėra ko žaizdomis rūpintis, nes vistiek neužilgo mane sušaudys. Realybė grįžo. Vadinas, vistiek ką aš pasakysiu, ką bedarysiu, sprendimas jau padarytas. Iš kitos pusės, galvojau, kad man save reikia visom jėgom kontroliuoti, kad pratęsčiau dienas iki karo. Grįžęs vienas iš tų gydytojų pamokė, kaip lavinti mano kairę sulaužytą ir dabar atbintuotą ranką, lipant sienoje pirštais aukštyn. Kone verkdamas dirbau su ta ranka ant sienos, nors ir nežmoniškai skaudėjo. Bet tai padėjo. Ranka pradėjo judėti, pajutau, kad jausmas grįžta į pirštus.

Kažkurią dieną į kamerą atvedė apysenį lietuvį. Sakėsi esąs ūkininkas nuo Tauragės, suimtas už platinimą nelegalios spaudos. Labai šnekus. Pasakojo apie šaulių organizaciją, apie gen. Plechavičių, kuris surinkęs lietuvių diviziją Rytprūsiuose ir žadąs žygiuoti į Lietuvą. Ir vis klausdavo ar aš apie tai žinąs, ar girdėjęs. Gavęs mano neigiamą atsakymą, vėl kalbėdavo apie kitus variantus. Kai ateidavo mane tardyti, tardytojas liepdavo sargui ūkininką už apikaklės ištempti iš kameros. Man pasirodė, jog tai perdėta, ir jie nori mane įtikinti, kad ūkininkas tikrai yra kalinys, o ne bolševikų agentas. Po kokios savaitės jis pas mane nebesugrįžo.

Bet po poros dienų į kamerą atvedė lenkiškai kalbantį vyrą, kuris sakėsi esąs gudas ir aiškino, kad lietuviai turėtų susidėti su gudais prieš rusus. Klausinėjo apie lietuvių slaptas organizacijas, ar jose dalyvavau, už ką esu kalėjime. Atsakiau nieko apie tai nežinąs, o už ką suimtas — tai mano reikalas. Sekančią dieną ir šis gudas nebegrįžo į kamerą.

Po intensyvaus kasdieninio tardymo, birželio pradžioje (manau, kad tai buvo birželio 3 vakare) mane nuvežė į Saugumo rūsį, tačiau po dviejų valandų laukimo grąžino į kamerą Po trijų ar keturių dienų vėl išvežė į Saugumą. Šį kartą veiksmas prasidėjo labai greitai. ,,Tai tu, svolačiau, mums melavai visą šitą laiką", — pradėjo tardytojas. „Šiandien kalbėsim kita kalba". Antrasis vyras pradėjo tvoti man per veidą, per sprandą, per galvą. „Užteks", — sako tardytojas ir pradėjo šnekėti su manim, lyg nieko nebuvę. Sėdėjau kaip miręs. Galvoje, atrodė, lyg ugnies židinys, lyg adatų būtų prigrūdę. Iš burnos išspjoviau kraujo putų, ir pradėjo mane tampyti. Antrasis vyras, pagriebęs mane už ausų, nulenkė žemyn. Po kurio laiko tardytojas ir vėl klausia, ar aš turįs ką naujo pasakyti. Papurčiau galvą, „Na, tave, svolačiau, dabar tikrai pamokysim" — pasakė ir išėjo. Antrasis nutempė mane į tamsią patalpą, pasodino į prie sienos stovinčią didelę kėdę, pririšo diržais kūną ir ištiestas rankas. Uždėjo kažkokius rėmus ant abiejų plaštakų ir suveržė. Kažkuo tai tvojo per pirštus, o rėmai suspaudė plaštakas ir pirmuosius pirštų sąnarius.

Skausmas buvo be galo aštrus ir vis kylantis. Šaukiau ir kaukiau. Grįžęs tardytojas įsakė kankinimą sustabdyti ir nuvesti atgal į kamerą. Tačiau įspėjo mane apsigalvoti, nes sekantį kartą, jei aš nepasakysiu visos teisybės, jie laužys mano sugijusius kaulus. Kameroje bandžiau apžiūrinėti, ką man padarė. Rankos buvo pamėlynavusios ir sutinusios. Sunkėsi kraujas. Nykščių sąnariai atrodė dvigubai didesni, o mažųjų pirštų raumenys sumaigyti. Sukosi galva, tik juodos mintys lėkė. Galvojau, kad gyvenimo pabaiga greitai artėja.

Po kiek laiko susigriebiau. Ir skausmas sumažėjo, ir aš apgijau, ir galva, atrodė, grįžo galvoti. „Juk karas turi prasidėti, turi visa pakeisti. Mūsų sukilimas turi įvykti. Viešpatie, neapvilk mūsų. Tiek daug kentėta!" — taip svajojau — sapnavau. Mano mėginimas išlaikyti šiokį tokį kalendoriaus supratimą visiškai sugriuvo. Nebežinojau nei dienų, nei valandų.

„Jau trečia diena nieko nevalgai. Vien vandeniu neilgai išsilaikysi ant kojų. Valgyk", — kalbino sargas, atnešęs maistą. Ir vėl vienas, vienintelis. Dienos pasidarė sunkiai pakenčiamos, o naktys dar blogesnės, baisesnės. Vieną dieną įėjo į kamerą moteris. „Daktaras man liepė patikrinti, kaip sekasi lavinti kairę ranką. Ar darai pratimus, kaip daktaras liepė?" Pamačiusi mano veidą ir rankas, apsisuko ir nieko nesakiusi išėjo. Kitą dieną ji vėl atėjo. „Daktaras man liepė tau padėti". Ji paėmė mane už dešinės rankos ir padėjo prieiti prie sienos, paskui paėmė mano kairę ranką ir kėlė pagal sieną. Po kokių penkių mėginimų ranka šiek tiek pasiliuosavo, tačiau baisiai skaudėjo. Kitą dieną ir vėl ta pati procedūra. Ji rimtai pagyrė mane, kad aš stengiuosi. Aš jos paklausiau: „Sakykite, o kokia šiandien diena? Moteris pagalvojo ir sako: „Birželio 14, bet daugiau neklausk nieko, nei žodžio". Išėjo.

Birželio 14. Vakar buvo mano tėvelio vardinės. Mama visada pakviesdavo keletą jo draugų ir abu kunigus. Kažin ką jie šiemet darė. Tėtė jau virš 70 metų ir dažnai skundžiasi reumato skausmais, raumenų traukuliais. Tėtė buvo vaistininkas, tad labai ilgas valandas praleisdavo ant kojų. Lėkė mintys per galvą — tai apie namus, tai apie kalėjimo dienas, tai apie pogrindį, pasiruošimus ir viltis sukilti ir tapti laisvais.

Vokiečiai jau visą mėnesį vėluoja. Nejaugi jie pakeitė savo nuomonę, o gal kovos Balkanuose, gal ir Afrikoje sunkiau eina, gal šiais metais ir nebekariaus su Rusija? Šaltas prakaitas išpylė pagalvojus, kas gali nutikti. Pogrindis tikriausiai sparčiai ruošiasi sukilimui, ir, jei karas neįvyks, bus daug aukų. Kalėjimai pilni. Bus daug ištremtų ir nužudytų. Viešpatie, neleisk tam įvykti! — iš galvojimų vėl pereinu į maldą.

Skaičiau dienas ir valandas. Nieko nesidaro, nieko negirdėti. Karo nėra.

Pagaliau... karas

Staiga vieną naktį, per miegą girdžiu sprogimus, duslų dundėjimą, pasigirsta lėktuvų motorų garsai. Karas, karas...

Visas miegas išgaravo kaip vėjo nupūstas. Skubėjau prie lango, nors ir lentomis uždengto — vis arčiau prie gyvo pasaulio. Ištempęs ausis klausiausi. Ir vėl nieko. Vakarop atėjo mano sargas. Jis man ir sako: „Aš tuojau pasitrauksiu į kaimą. Tavo duris užrakinsiu ir uždėsiu štangas, kad tavęs NKVD negalėtų išvežti. Aš su raktais pabėgsiu, o tu rytoj būsi laisvas. Sudie!" ,,Ačiū tau, gerasis žmogau, iš visos širdies tau dėkoju. Sudie!" — labai nuoširdžiai pasakiau jam ir galvojau, kad tai buvo Dievo siųstas angelas sargas.

Kažkas pro langą mane šaukė. Skubėjau arčiau. Girdžiu balsą iš apatinių kalėjimo aukštų: „Mykoliuk, sveikas iškentėjęs, — rytoj būsim laisvi. NKVD ir sargai kraunasi sunkvežimius ir bėga". Tai ir viskas. Kalėjime girdėti didelis sujudimas. Kažkas skubom tai eina, tai bėga koridoriais, kažkokie garsai ateina ir nuo gatvės. Balsų nedaug, bet įvairaus triukšmo mišinys.

Staiga, girdžiu, kažkas barškinasi su mano durų užraktu ir keikiasi žiauriai. Paskui pradeda daužyti duris lyg tai kūju, lyg tai kuolu. Pagaliau nustoja. Tik girdisi bėgančių tolyn žingsniai. Viskas nutyla. Sėdžiu ir laukiu, kas bus toliau.

Pradėjo švisti. Staiga koridoriuje išgirstu moters balsą: „Mes jau patikrinome visą kalėjimą. Visi sargai pabėgę — mes laisvi. Ar yra kas nors šioje kameroje?" Iš karto galvojau neatsakyti, bet kažkaip savaime ištariau: „Aš esu vienas čia". „Sėdėk ir lauk. Mes surasim vyrų, kad išverstų duris" — ir moterys nuėjo. Gal po valandos susirinko visas būrys vyrų prie kameros durų, atsirado ir įrankių iš kalvės, su kuriais pradėjo kalti ir kapoti duris, norėdami padaryti skylę žmogui pralysti. Įlindę du jauni vyrai, apkabinę mane už krūtinės ir už kojų, pritraukė mane prie durų. Prilaikydami mano liemenį, prakišo mano galvą, bet turėjo dar padidinti skylę, nes aš negalėjau iškelti rankų virš galvos. Pagaliau atsidūriau koridoriuje. Šeši vyrai išnešė mane į gatvę ir pusiau sėdintį paliko prie vartų.

Staiga išgirdau Lietuvos Himną transliuojamą per Kauno garsiakalbius. Mane apgaubė džiaugsmo ir laimės skraistė. Mes ištesėjome, ir tuojau turi sekti sukilimo paskelbimas ir raginimas ginti mūsų tėvynę. Himnui skambant mėginau stotis, bet nieko neišėjo. Pasilikau pasirėmęs ant dešinės rankos, o ašara riedėjo per skruostą.

Atsiradusi greitosios pagalbos mašina mane nuvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, ir aš atsidūriau tarp draugų ir labai mielų žmonių. Buvo taip gera. Prisiminė posakis — per aspera ad astra — kuris taip atrodė tinkamas šiai progai. Lietuva kėlėsi ginti savo kraštą, o aš jaučiau pareigos naštą nuslenkant nuo mano pečių. Širdyje buvo džiaugsmo žiburėlis, kad laimingai pavyko ištrūkti iš rusų nagų, neišdavus nei vieno kovos draugo, nei vienos pogrindžio veiklos paslapties. Esu tikras, kad be Viešpaties prie mano šono aš nebūčiau visa to atlikęs.