DEMOKRATIJA KAIP TEISINGUMO IR SOCIALINĖS TAIKOS SĄLYGA

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Vidmantas Valiušaitis, Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas savo viešnagės Čikagoje metu 1990 rudenį daro pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Nuotr. K. Ambrazaičio.

Paskaita, skaityta JLF studijų savaitgalyje Vilniuje 1991.2.23.

Šiandienos politikos verpetuose mums visiems šventas laisvos ir nepriklausomos Lietuvos imperatyvas pastebimai stelbia kitą, nė kiek ne mažiau svarbų rūpesti — demokratijos sieki ir jos įtvirtinimą, šitokią visuomeninių nuomonių kryptį iš dalies galima suprasti, ypač atsižvelgiant į pavojų, kuris tebegresia nepriklausomai Lietuvai. Kita vertus nepriklausomą valstybę jau esame turėję ir suvokiame josios vertę, tuo tarpu demokratinė santvarka Lietuvoje neilgai tvėrė ir išsiugdyti gilesnes demokratinio gyvenimo tradicijas mums nebuvo lemta. Iš pradžių prezidento Antano Smetonos autoritetiniam režimui pakirtus jaunos demokratijos šaknis, vėliau užgriuvo sovietinio totalizmo nelemtis, nepalikusi nė prielaidų tautos demokratinei sąmonei brandinti ir ugdyti. Tad ir demokratijos prasmė bei vertė ne vienu atveju tebelieka gana miglota. Galimas daiktas, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiandien nepriklausomos valstybės siekis beveik visų tapatinamas su nekvestionuojama vertybe, kuri pati savaime turėsianti garantuoti mūsų gerovę ir teisingumą. Tai iš tiesų būtina, tačiau vis dėlto nepakankama sąlyga, nes reikia įvykdyti dar vieną sąlygą — demokratiją. Turime realizuoti konstitucinį teiginį „ Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika" visu jo turiniu ir prasme.

Kadaise prof. St. Šalkauskis yra rašęs: „Man nėra abejojimo, kad demokratinė respublika yra tobuliausia valstybinės santvarkos lytis. Bet sykiu man yra lygiai aišku, kad tikrovėje šita tobuliausia lytis tik tiek tėra verta, kiek yra verti žmonės, kurie šita lytimi yra tvarkomi”, ši mintis netiesiogiai teigia, kad demokratinės valstybės esmė yra ne formalus valdžios suteikimas daugumai, bet valdžios įsipareigojimas nepaneigti laisvės ir mažumai. Kitaip tariant, demokratija nėra įmanoma be tam tikro moralinio pagrindo, kuris įpareigoja žmogų nieko nelaikyti mirtinu priešu — Ortegos Y Gasseto žodžiais, pakęsti ne tik priešą, bet ir silpną priešą. Didžioji prancūzų revoliucija įrodė, kad ir dauguma gali būti vienodai tironiška, kaip ir neteisėtai valdžią pasigrobusi mažuma, ar net baisesnė už kitas priespaudos formas. Sovietinis liaudies deputatų suvažiavimas yra gyvas pavyzdys, kokie teisingi yra cituoti Šalkauskio žodžiai ir kaip, spekuliuojant demokratijos vardu, vienam asmeniui gali būti suteikti neriboti diktatoriaus įgaliojimai. Taigi nors parlamentinė santvarka yra neatskiriamai susijusi su demokratine valstybe, tačiau pati savaime valstybės demokratiškumo negarantuoja. Politine demokratija nėra nei vienintelis, nei pakankamas demokratijos turinys. Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo raida tai patvirtina.

Šiandien politinė demokratija Lietuvoje funkcionuoja, sakytume, pakankamai sklandžiai. Piliečiams laiduotos laisvės valstybėje (net per didelės laisvės — toleruojamos dargi atvirai antivalstybinės jėgos), laisvai išrinkti atstovaujamieji organai, nevaržomai veikia politinės partijos, išeina gausybė nekontroliuojamos spaudos. O vis dėlto pavojinga įtampa Lietuvos vidaus politiniame gyvenime neatslūgsta.

Svarbiausios šitos įtampos priežastys, be abejo, yra išorėje, tačiau nematyti jų ir viduje vargu ar būtų labai apdairu. O jų, mūsų supratimu, tenka ieškoti socialinėje plotmėje, demokratijos principų apsiribojime vien politinėje srityje, nepraplečiant jų į krašto tvarkymo sritį. Politinę valdžią demokratiniu būdu laimėjusios jėgos praktiškai nekontroliuoja krašto ekonomikos. Tuo tarpu parlamentas priima politinius sprendimus, kurie ūkinio reguliavimo srityje turi nedviprasmišką tendenciją: iki minimumo sumažinti ekonominę įtaką tų jėgų, kurios neteko politinės galios. Čia nekalbėsime apie anos jėgos susidarymo genezę, jos įsitvirtinimo legalumą, bei iš jo kylančias teisines, socialines, moralines ir kitokias problemas. Tai jau būtų atskira tema. Čia tepastebėsime tiek, jog kiek bebūtų sudėtinga ką tik paminėtoji problema, išorinės grėsmės akivaizdoje nuoširdaus dialogo stoka (arba ir dar blogiau — atvira konfrontacija) su šia organizuota, intelektualiai pajėgia ir ekonomiškai neprilygstama jėga vargu ar yra tas pagrindas, į kurį galima būtų remtis toliau statant dar trapų mūsų valstybingumo rūmą.

Pragaištingi šių įtampų padariniai gerai matyti politinės ekonominės formacijos pasikeitimo virsme, kada vieni žūtbūtinai siekia išlaikyti tas neteisingas, nelegaliai įgytas ekonominės galios proporcijas, susiklosčiusias okupacinio režimo sąlygomis, antri vien formalios balsavimo mašinos dėka mėgina paveržti tas įtakos sferas. Deja, varžymasis ir karštos polemikos vyksta neišdiskutavus principų, kurių pagrindu privatizacija, socialinis teisingumas bei demokratijos reikalavimai privalo būti realizuojami praktiškai. O be šito kiekvienas kad ir mažiausias kryptelėjimas ūkio pertvarkymo srity socialinį antagonizmą, visuomeninių prieštaravimų aistras, ypač šiuo kritišku laikotarpiu, tik dar labiau pakursto.

Pralaimėjusi karą Vokietija buvo nuniokota, milžiniškų turtų neteko visa vokiečių tauta. Visi jos piliečiai, neišskiriant nė vieno, vienaip ar kitaip nukentėjo. Todėl nė vienas vokietis neturėjo teisės iš šitos situacijos pasipelnyti, išnaudoti ją savo asmeniniam labui. Priešingai, kiekvienas pilietis, kaip asmeninę auką, turėjo prisiimti tos visuotinės netekties dalį.

Karo aplinkybės sudarė sąlygas kai kuriems žmonėms staiga pralobti. Vieniems nusišypsojo laimė, kad jų pastatai liko nesubombarduoti (nutilus pabūklams, jie tapo pasakiškai turtingi), kiti, apsukriai versdamiesi spekuliacija, susikrovė milijonus reichsmarkių, nors didžioji tautos dalis gyveno pusbadžiu. Betgi nei vieni, nei kiti neturėjo progos savo laime bendroje nelaimėje džiaugtis. Vyriausybė, nuolat pabrėždama aną socialinio teisingumo aspektą, įvykdė drastišką pinigų reformą (pilnamečiams, rodos, buvo iškeista tik po keliasdešimt DM); namų savininkai buvo priversti nuomoti butus dešimtis kartų žemesnėmis kainomis, negu rinkos paklausa būtų leidusi paimti, laimingu atsitikimu privačias įmones išsaugoję savininkai buvo smarkiai apmokestinti. Ir vokiečiai visą tą „socializmą”, kaip pasakytų Gariūnų rinkos entuziastas, lojaliai priėmė, nes, be ekonominių dėsnių, buvo įjungti dar ir galingi moraliniai svertai — žmonės pamatė, kad sistema yra visiems teisinga, niekam netaiko privilegijų ir nedaro išimčių, kad kiekvienas turės tiek, kiek sąžiningai ir stropiai užsidirbs. Tad ir požiūris į vardą, kuris teko Vakarų vokiečiams pirmaisiais pokario metais buvo supratingas. Kaip vieną svarbiausių tos nepaprastos pažangos ir efektyvaus Vokietijos atsistatymo priežasčių ekspertai nurodo labai apgalvotą socialinę politiką, kartu pripažindami, kad Maršalo planas šia prasme buvo palyginti ribota priemonė.

Lietuva, išgyvenusi penkiasdešimt brutalios okupacijos ir išnaudojimo metų, turi kažką bendro su karo nuniokota Vokietija šio amžiaus pradžioje. Gal galėtų šį tą patarti ir mums jos patyrimas. Tik ar norėsime ir mokėsime pasinaudoti istorijos pamokomis? Siekiant grupinių interesų, tautos didžiumai būtų padaryta socialinė skriauda. Tokiu atveju nebus laiminga tauta, gyvenanti neteisingoje valstybėje, nebus stabili nei turtinga valstybė, nepajėgianti išreikšti ir ginti savo piliečių interesų.

Jei sutinkame, kad žmogus yra aukštesnė vertybė už daiktą, natūralu, kad daiktas turi būti palenktas žmogui. Daiktas privalo tapti žmogaus daiktu, jo nuosavybe. Nuosavybė yra asmeniškumo praplėtimas į daiktų pasaulį. Neigti nuosavybę — vadinasi, neigti žmogaus asmeniškumą ir jo laisvę. Be nuosavybės žmogus yra netikras ir nesaugus. Jam gresia nuolatinis pavojus patekti ūkio vergijon (ir nesvarbu kokio — socialistinio ar kapitalistinio). Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji yra visuotinė. Kiekvienas žmogus yra asmuo, kiekvienas turi jaustis pasaulyje laisvas ir saugus, todėl kiekvienas turi šį tą turėti. Nuosavybės asmeniškumas yra jos visuotinumo pagrindas. Visi turi turėti nuosavybės, nes visi yra asmenys. Todėl nuosavybė turi būti prieinama ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Verta atkreipti dėmesį į pokario Vokietijos principus ir filosofiją, kuriais tuometinė Vokietijos vyriausybė rėmėsi, o tauta giliai įsisąmonino ir jiems pritarė.

O principai ir socialinėj srity turėtų būti išlaikyti tie patys — demokratijos principai. Kaip politinė demokratija įgalina visus pilnateisius krašto piliečius realiai dalyvauti krašto valdyme, taip socialinė demokratija turi įgalinti visus ūkinių gėrybių kūrėjus, savininkus ir vartotojus realiai dalyvauti krašto ūkio reikalų tvarkyme. Krašto gerovė priklauso tautai, visiems Lietuvos piliečiams. Ne nomenklatūrai, ne pramonės bei žemės ūkio sistemų vadovams, ne atskiroms grupėms ar net šeimoms, bet visiems krašto piliečiams drauge ir kiekvienam skyrium, kaip bendrosios gerovės dalininkams. Socialinės demokratijos uždavinys — krašto ūkinę gerovę padaryti visos tautos dalyku.

Betgi demokratinis asmens pirmumo principas dar labiau nei politinėje bei ūkinėje srityse reikalingas kultūros srityje. Kultūrinė demokratija reikalinga laiduoti ne vien laisvę sąžinėje (tą paprastai deklaruoja net ir totalistinių kraštų konstitucijos), bet laisvę sąžinės dalykams nevaržomai skleistis gyvenime, t.y. laisvę gyventi ir kurti pagal savo sąžinę, kuri ir yra pasaulėžiūros turinys. O pasaulėžiūra ir žmogiškoji kūryba yra to paties žmogiškojo asmens išraiška. Tai pabrėžti svarbu, kadangi kiekviena žmonių idėja, kiekvienas žmogaus kūrinys — vis tiek, ar jis bus meninis, ar filosofinis, ar pedagoginis, —    turi daugiau ar mažiau ryškių ar neryškių pasaulėžiūros bruožų, tų bruožų, kurie kyla iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimus. Nėra ir negali būti nuo pasaulėžiūros atsietos kultūros. Todėl nuoseklus demokratijos principo vykdymas kultūros srityje yra nepaprastai svarbus ir aktualus.

Trumpai tariant, vien demokratija —    kultūrinė, socialinė, politinė — tėra pajėgi apsaugoti žmogaus asmenį ir jo orumą, įtvirtinti humanizmą, kaip tikėjimą asmens neklystamumu, brolišku nusiteikimu kiekvieno žmogaus atžvilgiu, ir taip apginti jį nuo valdančių pažiūrų pavergimo.

O nuo šito eventualumo, deja, negali apsaugoti net ir nepriklausoma Lietuva. Ji privalo būti dar ir demokratinė. Nepriklausomybė be demokratijos būtų neišnaudotas šiandienos galimybių rezultatas. Ir tik visiška demokratija galėtų būti stabilus mūsų nepriklausomybės garantas. Tačiau demokratijos niekada negalima laimėti amžinai. Prie demokratijos žiburio privalu budėti nuolatos. Ypač dabar, kai tas žiburys dar tik pradeda įsidegti...