IŠEIVIJOS TALKA,

Studijinio savaitgalio organizatoriai ir programos atlikėjai. Sėdi iš k. : Bernardas Brazdžionis, Stasys Kašauskas, dr. Vytautas Dambrava, Linas Kojelis. Stovi: Mečys Šilkaitis, Žibutė N. Brinkienė-Alex, Algis Raulinaitis, Angelė Nelsienė, dr. Birutė Vileišytė, dr. Jonas Žmuidzinas, Alė Rūta ir dr. Zigmas Brinkis. Nuotr. E. Arbo.

Sprendžiant Lietuvos kultūrines problemas

STASYS KAŠAUSKAS

Džiugu ir reikšminga, jog garbingą istoriją turinčio politinių studijų savaitgalio pirmoji tema yra „Išeivijos talka, sprendžiant Lietuvos kultūros problemas". Iš tikrųjų, tai yra viena svarbiausių išeivijos ir atkūrusios nepriklauso

mybę Lietuvos santykio problemų. 50 okupacijos metų mus padarė alkanais, piktais, mus vertė kontroliuoti, persekioti ir neapkęsti vieniems kitus. Pasikeitė generacijos, pasikeitė žmonių mentalitetas. Ir tik stebuklo dėka mes pakilome iš dvasinio sąstingio, įsigijome ištvermės ir drąsos, atkūrėme Nepriklausomybę. Bet tai nereiškia, kad visos problemos jau išspręstos...

Aš, kaip rašytojas, į mūsų ateitį žiūriu iš kitokios perspektyvos nei ekonomistas, statybininkas ar medikas, todėl drįstu tvirtinti, kad dvasinė problema mūsų tėvynėje yra svarbiausia. Nekalbėsiu čia apie fizinę ir dvasinę komunizmo agoniją, tik pasakysiu, kad, atsidarius sienoms į Vakarus, atsiras pakankamai prekių ir žaidimų, o mūsų žmonės pradės laigyti po pasaulį kaip zuikiai poravimosi metu. Mums reikėtų pagalvoti, ką tas smagus pasilakstymas duos tautos kultūrai ir dvasiai. Aš bijau pranašauti: galime pasiklysti, jei mūsų galvelės bus tuštokos ir neatsparios blizgučiams...

Žiūriu į Lietuvą rašytojo akimis, lyg ir atitrūkęs nuo to, kas dabar joje dedasi, todėl sakau — į mus reikia žvelgti atsargiai, su tolerancija. Išbadėjusiam reikia mokėti parinkti maistą — persivalgymas taip pat sukelia komplikacijas. Mes nenorime būti elgetos, atkišę civilizacijai ranką ... mes norime būti lietuviais, turinčiais be galo turtingą ir gražią istoriją, gyvenančiais žemėje, kuri vadinasi Lietuva...

Menas, kultūra yra nepaveikiami, neįvertinami pinigais, sakyčiau, neapčiuopiami, todėl ne visada lengvai skiriasi sau kelią šiame be galo sumaterialėjusiame gyvenime. Padėkime tuos kelius palengvinti.

Kai apie 60-tuosius metus Lietuvoje užgeso ginkluota rezistencija, tauta perėjo dvasinėn rezistencijon, ir čia pirmeiviais buvo daugelis mūsų menininkų. Todėl menininkai buvo ir Sąjūdžio vėliavnešiai. Todėl Lietuvoje niekada nebuvo pamiršti nei Brazdžionis, nei Bradūnas, nei Aistis, nei daugelis kitų išeivijoje gyvenančių kūrėjų... Bet šiuo metu mes esame alkani ir, kaip minėjau, mums gresia persirijimas Vakarų materialine ir dvasine (gal — antidvasine) kultūra. Tad išeivijos kultūrininkai galėtų Lietuvai pasitarnauti kaip patys jautriausi ir doriausi vaistininkai...

Mes veržiamės iš sovietinių varžtų, tačiau esame silpni. Todėl mums visiems reikia susijungti krūvon grumtynėse už vienintelę partiją, kuri vadinasi Lietuva, ir matyti joje ne savo munduro sagų blizgėjimą, bet ateitį.

Ir pabaigai — bene pati svarbiausia išeivijos problema, laukianti didžiulio apmąstymo ir pasiruošimo. Juk čia pat laikas, kai Lietuva taps tikrai nepriklausoma, netgi pačios Amerikos pripažinta valstybe. AR IŠEIVIJA YRA PASIRUOŠUSI ŠIAM AKTUI? Visapusiškai? — manau, kad dar ne.

Trys rašytojai politinių studijų savaitgalyje: Bernardas Brazdžionis, Alė Rūta ir Stasys Kašauskas. Nuotr. E. Arbo.

ALĖ RŪTA

.. .Kultūra yra kūrybinis vyksmas gėrio pagrindu. Taigi ir kūrėjai, idealiu atveju, turėtų būti asmenybės, ne tik talentai. Iš kitos pusės, jei visuomenė būtų sveika ir geros moralės, ji stengtųsi kultūrines vertybes priimti. Lietuvoje yra puikaus, tautiškai sąmoningo jaunimo: tai matome iš paskutiniųjų įvykių, kaip jie, beginkliai, atvirais kūnais kovoja už tautos teises, nepaisydami tankų ir kulkų. Mes išeivijoje galime tik nulenkti prieš juos galvas ir iš jų pasimokyti besąlyginio pasiaukojimo.

Bet yra žinių, kad Lietuvoje, deja, yra nemažai ir negerovių: pasimetimo vertybėse ir nusmukusios moralės. Yra to ir išeivijoje. Tad prisikelti moraliai ir kultūriškai reikalinga abipusė talka...

Kūryba gimsta tyloje, susikaupime. Suteikime to susikaupimo sąlygų kūrėjams, nes jų kūrybos vaisiais turtės tautos kultūra. Pagelbėkime jauniems talentams stipendijomis ir kitokia moraline bei materialine parama. Tik svarbu atskirti grūdus nuo pelų, nes yra besiveržiančių į Vakarų pasauli, neva norinčių jį pažinti, pagyventi normalioje, bet, iš tikro, tik turtingoje aplinkoje... Reikia idealistų ir darbščių studentų stipendininkų...

Iš kitos pusės, reikia ir iš čia siųsti į Lietuvą sąmoningų lietuvių jaunuolių, kurie ten kultūrinėje srityje darbuotųsi. Bet ir vėl, reikia atskirti idealistus nuo nuotykių ieškotojų...

Gal dar svarbiau — reikėtų materialiai paremti Lietuvos mokslo ir auklėjimo institucijas: universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, ypatingai humanitarini ir humanistinį švietimą...

Dvasinės žaizdos tėvynėje gali būti gydomos ne tiek techninėmis priemonėmis, ne brangiais video ir foto aparatais, kiek brolišku bendravimu, kantriu išklausymu, geru pavyzdžiu... Tiek pačių problemų sprendimas kultūrinėje srityje, tiek ir tik tada grupuoti ir dėti į vieną, padėti vieni kitiems su broliška pagalba ir meile.

BERNARDAS BRAZDŽIONIS

„Yra viena literatūra, ir tėvynėje sukurta ir išeivijoje”, — pasirodė antraštės pralaisvėjusioje Lietuvos spaudoje. Taip, literatūra viena, tik ne ta pati. Norint ją „suvienyti”, pirmiausia reikia ją pažinti. Reikia žinoti, kas jos abi puses jungia ir kas skiria. Reikia knygas turėti rankose, jas perskaityti ir įvertinti, ir tik tada grupuoti ir dėti į vieną. Reikia daryti, kad visi sueitume, anot Bradūno, „prie vieno stalo”...

Bet... per metus ar dvejus neperskaitysi, kas parašyta per 50 metų. Abiejų literatūrų subalansavimas kol kas tėra tik paviršutinis, atsitiktinis, partizaninis. Dar blogiau — naudojamasi tik tais aptarimais ir įvertinimais, kuriuos pasiskubino kai kurie išeivijos agresyvesni „ambasadoriai” Lietuvos kultūrininkams po ranka pakišti ir kaip reprezentacinę rekomenduoti. Rezultatai matyti iš spaudos ir iš užprogramuotų išleisti veikalų.

Čia, sakyčiau, ir prasideda reikalas talkos, kurios iki šiol nebuvo. Viskas daryta gal ir su gerom intencijom, bet dažnai vienašališkai: mūsų pakraipos autorius — genijus, o ne mūsų — nevertas nė minėti. O jei ir minimas, tai tik iš neigiamos pusės.

Nuo to vienybė nepradedama.

Tuo vykdomas abiem pusėm nenaudingas skaldymas, žalojantis rašytoją ir kūrybą ir dezinformuojantis, apgaudinėjantis skaitytoją...

Lietuvių rašytojų draugija turėtų užmegzti ryšį su Lietuvos rašytojų sąjunga ir jos turėtų pradėti kalbą literatūrų „sujungimui” į vieną. Išeivijos ir Lietuvos. Spaudoje (Lietuvoje rašytojai turi net keletą laikraščių bei žurnalų) šis klausimas turėtų būti keliamas, nagrinėjamas, diskutuojamas...

Kaip gamtoje nuo Černobylio radiacijos, taip ir žmogaus dvasinio gyvenimo srityse reikia apsivalyti nuo komunistinių dujų. Keliu ne cenzūros klausimą, o dvasinės dezinfekcijos reikalą. Kaip rūpinamės gamtos — oro, upių, ežerų, jūros tarša, taip pat nereikėų nepastebėti ir užteršto meno.

Naujos dvasios eilėraštį (o tokių ir atgimusios Lietuvos spaudoje netrūksta) įgudęs eiliakalys gali parašyti per pusvalandį, bet nauja dvasia gyventi, galvoti ir kurti, kaip ir Lietuvos spauda ne kartą yra konstatavusi, reikės ne metų, ne dviejų — gal dešimties, o gal net dar daugiau.

Mano amžiaus karta to išsipildymo gal ir nebesulauks. Bet ne tik laukti, o ir siekti, pagalbos ranką tiesti, dialogą palaikyti reikia. Ir būtina. Kaip nėra dviejų Lietuvų, o viena, — kad nebūtų dvi literatūros, bet silpnos, o viena, bet stipri, ne vien rytietiška ar vakarietiška, bet lietuviška ir verta pasaulinio masto lygmens...