Partizanai: Istorija ir dabartis

VYČIŲ SĄJUNGA

Kiekvienas, kas jaučiasi galįs ką nors geriau padaryti— teateinie ir tedarai, tauta bei sąjūdis liks už tai jam dėkingi. Bet tegul pagalvoja ką darąs tas, kas savo viską neigiančia kritika teprisideda tik prie naikinimo to, kas yra perkama brangiausiomis tautos aukomis.

/LLKS Tarybos kreipimasis į gyventojus. 1949 m. vasaris/

1952-ieji — ginkluotos rezistencijos saulėlydžio metai. Vienas po kito žūsta vadai, dalis areštuojama ir panaudojama „operatyviniams tikslams“. Kaip pasakoja liudininkai, tik spėjus sukurti ryšio grandinę, tuoj pat prasideda areštai ir darbas nueina vėjais. Tokia padėtis sekino likusiųjų fizines ir dvasines jėgas.

KGB agentai fiksavo ir pranešinėjo kiekvieną p. žingsnį, jų nuotaikas.

Viename iš tokių pranešimų /datuotas 1952 m. vasario 16 d./, kurio autorius agentas Perkūnas, pasakojama, kad A. Bakšys—Klajūnas, Germantas buvo apsistojęs Gudžiūnų kaime. Jis sakęs, kad blogai jaučiasi, skauda širdį, negali miegoti, nors labai pavargsta. Bet tai esą nesvarbu — kam gydytis, jei vis tiek greitai reiks mirti. Jo nuotaika buvo baisi. (1)

Antanas Bakšys—Klajūnas, Germantas gimė 1923 m. Raseiniuose, mokytojavo Raseinių gimnazijoje. Paskutiniu metu — 1952 m. — ėjo Jūros srities vado pareigas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojo pareigas.

A. Bakšys-Klajūnas, Germantas

Taigi, puikiai suprasdamas, koks likimas laukia jo paties, Germantas kūrė kovos tęsėją — Vyčių Sąjungą. Būdamas vienu iš LLKS vadų, jis matė, kad kova tolydžio sunkėja, jos formos nebeatitinka sąlygų. 

Supratimas, kad ginkluotas pasipriešinimas silpsta ir jo vietoje reikalinga kita — dvasinio-intelektualinio pasipriešinimo forma, sekanti LLKS tradicija, paskatino kurti struktūras, kurių pagrindą sudarytų legaliai gyvenantys asmenys (VS nariais gali būti ir partizanai) ir kurios galėtų išsilaikyti, ir kovoti už visišką Lietuvos Nepri-

Daiktai, buvę Jūros sr. štabo bunkeryje

Paskutinis Jūros srities štabas

klausomybę. Organizacijos programoje sakoma, kad „tolimesnis kovos tikslas — tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“. (Toliau pateikiami VS Įstatai ir Programa, išdėstyta laikraštyje „Vyčių keliu“).

Šios mintys paneigia skleidžiamus mitus, kad paskutinieji bunkerių didvyriai buvo „užpjudyti ar pasiutę šunys“. Jie turėjo Lietuvos viziją, už kurią kovojo, kuri buvo viltis ir kelrodė žvaigždė. Jai prisiekė ir priesaiką tesėjo.

Skaitant programines nuostatas, stebina politinės minties brandumas, reali situacijos analizė. Matome, kad daugelis teiginių laikui bėgant nepaseno ir gali būti vartojami dabar. Taigi viskas kartojasi, ir vargas tam, kas nesugeba to suprasti ir tuo pasinaudoti.

Sunku pasakyti, kiek narių buvo įtraukta į VS. Kiekvienam likusiam partizanų būriui buvo pavesta savo veikimo zonoje steigti organizacijos skyrius. Matyt, šis darbas vyko lėtai dėl daugelio priežasčių ir buvo visai nutrauktas po A. Bakšio žuvimo.

1952 m. pabaigoje Jūros srities ir VS štabas buvo įsikūręs 6 km. nuo Kelmės K. Ruko sodyboje. Bunkeryje gyveno A. Bakšys—Germantas, J. Jurkūnas—Valeras (Jsr štabo viršininkas), E. Gendrolytė—Balandė (štabo narė) ir A. Jankauskas (ryšininkas). Sausio 17 d. sodyba buvo apsupta. Germantas, Valeras ir Balandė nusišovė, A. Jankauskas paimtas gyvas. Bunkeryje likviduota tipografija, 2 laikraštėlių „Vyčių keliu“ (1-asis numeris išėjo 1952 m. lapkričio 10 d.) ir „Laisvės varpas“ komplektai, dokumentai, kita spauda. (2)

Svarbiausias operacijos rezultatas — žuvo A. Bakšys — Vyčių Sąjungos ideologas, žmogus, kuris buvo pavojingas į šviesią ateitį žygiuojančiai Tarybų Lietuvos liaudžiai.

Parengė Dalia KUODYTĖ

1.    VSK arch. F. 3. B. 6126. T 1. L. 25-

2.    Ten pat. L. 41.

VYČIŲ SĄJUNGOS LAIKINIEJI ĮSTATYMAI

I. B e n d r o j i   d a l i s

1.    Vyčių Sąjunga (VS) yra tautinė, visuomeninė, politinė-kultūrinė organizacija.

2.    VS iki paskutinės nepriklausomybės kovos yra slapta organizacija ir veikia karo stovyje, vadovaudamasi tautiniu iii politiniu sąmoningumu, savitarpiu pasitikėjimu ir griežčiausios drausmės principais.

3.    VS, lietuvių tautai atgavus pilną apsisprendimo teisę, veikia viešai, vadovaudamasi lietuviškumo, krikščioniškosios moralės, socialinio teisingumo, demokratijos ir drausmės principais.

II. T i k s l a i

4.    VS savo svarbiausiu tikslu laiko Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės iškovojimą, jį paremdama tik savo ir visų kitų dorų lietuvių vieningomis pastangomis, tautiniu sąmoningumu, Tėvynės meile ir pasiaukojimu.

5.    VS ilgalaikei ir tvirtai savo krašto politinei-ekonominei egzistencijai užtikrinti siekia vieningesnės, galingesnės, tautinės-demokratinės Lietuvos valstybės atstatymo su Vilniumi sostine, Klaipėdos kraštu ir Rytprūsių dalimi.

6.    VS laiko būtina įgyvendinti socialinį teisingumą, pravedant žemės ūkio, pramonės ir miestų reformas, tuo sustiprinant tautos vieningumą ir sudarant sąlygas krašto suklestėjimui bei pažangai.

7.    VS laiko būtina sudaryti sąlygas tautinei kultūrai ir švietimui, mokslui bei menui tarpti, tautos dvasiniam bei fiziniam atsparumui ugdyti, tuo tikslu pravedant nuoseklias švietimo reformas ir įsteigiant specialias valstybines institucijas.

III. U ž d a v i n i a i

8.    VS laiko, kad kovoje prieš visos žmonijos priešą bolševizmą kiekviena tauta, o ypač jo pavergtosios, turi duoti kuo /didesnį/ įnašą, todėl, laikydama vien tik kitų valstybių išlaisvinimo pažadus ir užsieny kovojančių lietuviškų veiksnių pastangas nepakankamu pagrindu Lietuvai atgauti visišką laisvę ir nepriklausomybę:

a)    visokeriopai remia Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS), kaip duodantį svariausią argumentą — kraujo auką, išlaisvinimo kovoj su bolševikiniu okupantu, bei savo tautos išdavikais;

b)    lemiamuoju laisvės kovos momentu — kilus visuotiniam karui tarp demokratijos ir komunizmo — įsijungia (nariai, galintieji valdyti ginklą) į LLKS vadovaujamas ginkluotas formuotes;

c)    padeda LLKS pereinamuoju momentu sudaryti laikiną krašto civilinę valdžią.

9.    Per spaudą, atsišaukimus ir gyvu žodžiu įsisąmoninti, paruošti ir suorganizuoti tautą vieningai kovai dėl demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimo bei socialinių-kultūrinių reformų įgyvendinimo.

10.    Pasiekti, kad atsikūrusios, nepriklausomos, demokratinės Lietuvos Respublikos valdymas vyktų per visuotiniais, slaptais, laisvais, lygiais ir tiesioginiais rinkimais išrinktą seimą ir prezidentą.

11.    Atstatytos nepriklausomos valstybės aparatan įstatyti tvirtos valios, energingus, tautai nepaprastai atsidavusius, jaunosios kartos žmones, kad apsaugojus tautą ir valstybę nuo visokių eksploatatorių, karjeristų. kurie savo teisę naudotų ar asmeniniams, ar siauriems partiniams, ar net svetimųjų interesams (intelektų, praktikos ir senesnio amžiaus autoritetų tuo neneigiama, tačiau tų, kurie politiniam gyvenime bei savo darbuose nebus parodę aktyvaus atsidavimo Lietuvai arba bus pasirodę lengvabūdžiai svetimųjų garbintojai, VS niekuomet nenorės matyti pirmose valstybės vietose).

12.    Būsimoj Taikos konferencijoj siekia ir remia visas pastangas apginti lietuvių tautos teises į Vilniaus kraštą ir Rytprūsių dalį, kaip būtiną Lietuvai ekonominiu, geopolitiniu ir istoriniu atžvilgiu.

13.    Pritarti tik tokiems tarpvalstybiniams apsijungimams, kurie nepažeidžia ir neišduoda lietuvių tautos gyvybinių interesų bei atitinka JTO tautų ir žmogaus teisių deklaracijos dvasią.

14.    Siekti valstybiniame gyvenime kiek galima tobulesnio valstybinės drausmės suderinimo su didžiausia piliečių laisve ir gerove, todėl:

a)    pripažįsta asmens įsitikinimų, sąžinės ir kūrybos laisvę, kuri neprieštarauja tautos bei valstybės gerovei (komunistų partija, kaip diktatūrinė ir priešinga pagrindiniams lietuvių tautos siekimams, turi būti uždrausta);

b)    pasmerkia buvusias ir esamas grupines, partines bei kitokias nesantaikas ir susiskaldymui partijomis nepritaria;

c)    nedraudžia profesinių, kultūrinių ir religinių organizacijų, kurios neturi piktų tendencijų tautos bei valstybės atžvilgiu ir dirba bendrąjai gerovei;

d)    smerkia Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą;

e)    užtikrina sąlygas Bažnyčios ir religinio žmonių įsitikinimo vystymuisi;

f)    reikalauja įvesti civilinę metrikaciją;

g)    neneigia privačios iniciatyvos, kuri sutaria su bendrąja tautos bei valstybės gyvenimo linkme, visų pirma visose gyvenimo srityse pripažįstant iniciatyvą ir vyraujančią reikšmę lietuviams.

15.    Laikydama žemės ūkį didžiausia krašto ekonomine pajėga ir norėdama įgyvendinti socialinį teisingumą, VS jau pirmomis nepriklausomo gyvenimo dienomis reikalauja:

a)    sudaryti valstybinį žemės fondą:

1)    konfiskuojant žemę iš asmenų, sunkiai nusikaltusių prieš lietuvių tautą bolševikinės ir vokiečių okupacijos metais,

2)    paimant žemę iš dvarų bei stambių ūkių, viršijančią 30 ha (sudarant valstybinį žemės fondą, žiūrėti, kad žemė nebūtų nuslėpta, ją fiktyviai padalijant tarp vienos šeimos paskirų narių;

3)    nacionalizuojant bažnyčiom priklausančias žemes, prie jų paliekant po 5 ha;

b)    pirmoje eilėje žeme aprūpinti iš valstybinio žemės fondo asmenis, aktyviai dalyvavusius kovoje prieš bolševikinius okupantus, jei šie asmenys žemės neturi ar jos turi mažai;

c)    aprūpinti žeme iš valstybinio žemės fondo visus bežemius ir mažažemius, neįvykdžiusius nusikaltimų prieš lietuvių tautą;

d)    aprūpinant žeme žiūrėti:

1)    kad žemė nevirstų spekuliacijos objektu, o būtų duodama tik tiems, kurie moka ir nori ją patys dirbti;

2)    kad aprūpinamieji bežemiai ir mažažemiai galėtų sudaryti pajėgius ūkinius vienetus, užtikrinančius pilną vienos šeimos pragyvenimą;

3)    kad paskiriems šeimos nariams, nesudarantiems atskiros šeimos, ji nebūtų duodama.

16.    Pravedus žemės reformą, ūkiniai vienetai įstatymais turi būti apsaugoti nuo dalomumo, pardavimo (be vyriausybės sutikimo), išvaržymo ir kitų žemės ūkio išvystymą stabdančių negerovių.

Atskirų ūkinių vienetų nenormalybes valstybė turi pastebėti ir jas pagal reikalą arba savo medžiagine parama, arba bausme pašalinti.

17.    Nacionalizuoti visų pramonės šakų fabrikus ir stambiąsias įmones, turinčias svarbios reikšmės krašto ir gyventojų ekonomikai.

18.    Kad bankai pavienių ar grupės asmenų rankose nevirstų krašto ir gyventojų išnaudojimo įrankiu, pasiekti, jog jie būtų tik valstybiniai.

19.    Siekiant apsaugoti miestų gyventojus nuo namų savininkų išnaudojimo, įstatymais apriboti nuosavybę gyvenamojo ploto atžvilgiu ir įvesti valstybinę butų ūkio kontrolę.

20.    VS pripažįsta, kad visų ūkinių gėrybių šaltinis yra žmogaus darbas, kuris yra kiekvieno tautos nario pareiga. Valstybė turi rūpintis darbo jėgos paruošimu, jos tikslingu panaudojimu, darbo sąlygų racionalizavimu ir teisingu už darbą atlyginimu.

21.    Socialinei tautos apsaugai laiduoti turi būti įvestas privalomasis senatvės ir ligos, invalidumo atvejais draudimas.

22.    VS laiko reikalinga, kad valstybė užtikrintų palankias sąlygas lietuvių šeimoms klestėti, griežtai kovotų už priaugančių kartų sveikumą, laiduotų motinystės apsaugą bei globą ir taip pat tinkamą medžiaginį šeimų aprūpinimą.

23.    VS per narius, spaudą ir kitomis priemonėmis aktyviai remia ir palaiko tautinės kultūros išsaugojimą bei tolimesnį jos ugdymą.

24.    VS pripažįsta, kad tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis, tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos papročiai ir gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus, todėl visados kovos su lietuviškumą neigiančiomis arba jo nepaisančiomis kultūros srovėmis ir idėjomis.

25.    VS siekia, kad būtų įgyvendintas aštuonerių metų privalomasis mokslas.

26.    VS laiko būtinai reikalinga išplėsti specialių žemės ūkio bei amatų mokyklų tinklą ir sudaryti sąlygas, kad kuo didesnis skaičius jas galėtų baigti.

27.    Jaunimo auklėjimo tikslu VS laiko išugdyti dvasiškai ir fiziškai stiprias asmenybes, kurios mokėtų tarp savęs sugyventi ir kurti taip, kaip reikalauja tautos aukščiausieji interesai, krikščioniškos dorovės principai ir socialinis teisingumas.

28.    Vidurinėse, specialinėse ir aukštosiose mokyklose turi būti stropi gabiųjų atranka ir gabūs, bet neturtingi jaunuoliai turi būti mokomi valstybės lėšomis.

29.    VS per spaudą ir narius propoguoja fizinio lavinimosi naudingumą ir, laikydama tai būtina tautos ugdymo dalimi, stengiasi išplėsti visuose tautos sluoksniuose.

IV.    S a n t v a r k a

30.    Savo tikslų pasiekimui ir uždavinių įgyvendinimui VS per savo narius, spaudą ir kitokiomis priemonėmis išvysto politinę bei kultūrinę veiklą, kuriai vadovauja VS Taryba (VST), savo vykdomąjį organą — VS Centro Valdybą (VSCV).

VS organizaciniuose vienetuose (org. vn.) politinei ir kultūrinei veiklai vadovauja tų org. vn. valdybos, padedamos tarybų, prisilaikydamos VST duotų gairių.

VSCV ir org. vn. valdybų bei jų tarybų santvarkas, jų ir jų paskirų narių funkcijas, teises ir kompetencijas nustato atskiri nuostatai.

31.    Sėkmingesniam uždavinių įvykdymui VS skirstosi į org. vn.:

Apygarda (A) —org. vn., savo sudėtyje turįs apygardos valdybą (AV)

ir keletą rajonų,

Rajonas (R)—org. vn., savo sudėtyje turįs rajono valdybą (RV) ir keletą apylinkių,

Apylinkė (Ap) — org. vn., savo sudėtyje turįs apylinkės valdybą (ApV) ir keletą skyrių,

Skyrius (Sk) — mažiausias org. vn., savo sudėtyje turįs skyriaus valdybą (SkV) ir keliolika narių.

V.    V a l d y m a s

32.    VS valdo VST per VSCV, kuri yra VST vykdomasis organas.

33.    VST sudaro:

1.    CV Pirmininkas — CVP,

2.    Sekretorius — CVS,

3.    Sektorių vadovai — CVSekV,

4.    AV Pirmininkai — AVP,

5.    AV Sekretoriai — AVS,

6.    RV Pirmininkai — RVP.

34.    V S T:

a.    nustato VS veikimo gaires,

b.    svarsto ir sprendžia VS egzistencijos, veiklos, politinius, kultūrinius ir taktikos klausimus,

c.    renka CV Branduolį,

d.    renka VS garbės narius,

e.    apdovanoja VS garbės ženklu.

Pastaba: CV Branduolį sudaro CVP, CVS ir CVSekV.

35.    VST turi teisę:

a.    atleisti CV,

b.    atleisti CVP ir paskirus CV narius.

36.    VST pirmininkauja, jos reikalus tvarko ir Tarybos narių įskaitą veda CVP.

37.    VST nutarimai laikomi teisėtais, jei jie priimti dalyvaujant nemažiau kaip dviem trečdaliams Tarybos narių.

38.    VST nutarimai priimami jų priėmime dalyvaujančių Tarybos narių paprasta balsų dauguma.

39.    CV Branduolio nariai renkami nemažesne kaip jų rinkime dalyvaujančių Tarybos narių dviejų trečdalių balsų dauguma.

VI. D a l y v i a i

40.    Į VS priimami abiejų lyčių patikimi, sąmoningi ir veiklūs lietuviai, nenusikaltę savo tautai, nepaisant išsilavinimo, profesijos, religijos ir priklausomybės laisvės laikais buvusioms partijoms bei organizacijoms.

41.    Į VS negali būti priimti:

a)    kas yra jaunesnis kaip 18 metų amžiaus,

b)    kas yra pašalintas iš LLKS.

42.    VS nariai skirstomi į:

a)    vyčius, -tęs kandidatus, -tęs ir

b)    vyčius, -tęs.

43.    Vyčiais, -tėm laikomi asmenys, išbuvę 6 mėnesius kandidatais, -ėm ir davę nustatyto turinio priesaiką ir iškilmingą pasižadėjimą.

44.    Už priesaikos ar iškilmingo pasižadėjimo sulaužymą ir už kitus nusikaltimus bei nusižengimus VS nariai atsako prieš Brolių-Sesių teismą arba baudžiami drausmės pabaudomis.

45.    Pasižymėję VS nariai atžymimi VS atžymėjimų nuostatų nustatyta tvarka.

VII. Ū k i s

46.    VS egzistuoti ir jos uždaviniams sėkmingai vykdyti reikalingos lėšos bei ūkinis turtas, todėl turi turėti savo pajamų ir išlaidų. Pajamas sudaro:

a)    nario mokestis (partizanai vyčiai nuo nario mokesčio atleidžiami),

b)    aukos ir

c)    kitu būdu įgytas turtas.

47.    Pajamos ir išlaidos tvarkomos ir naudojamos pagal VS ūkinius nuostatus bei aukštesnės vadovybės nurodymus.

48.    Pajamų-išlaidų atskaitomybę kontroliuoja aukštesnė vadovybė.

VIII. B a i g i a m i e j i   n u o s t a t a i

49.    Šie įstatai gali būti pakeisti VST nutarimu, priimti jos narių dviejų trečdalių balsų dauguma.

50.    VSCV, VS išėjus viešumon, įpareigojama parengti ir pateikti VST naujoms sąlygoms pritaikytą VS įstatų projektą.

Turinys

1.    Bendroji dalis

2.    Tikslai

3.    Uždaviniai

4.    Santvarka

5.    Valdymas

6.    Ūkis

7.    Baigiamieji nuostatai.

VYČIŲ SĄJUNGA IR JOS SANTYKIAI SU LLKS

Miškinis

/„Vyčių keliu“, 1952.XI.10. Nr. 2./

Vyčių Sąjunga! Kas per nauja organizacija? Koks jos tikslas? Iš kur ji kilo? Nejaugi įvyko skilimas Lietuvos Laisvės Sąjūdyje (LLKS)? Tai klausimai, kurie kils kiekvienam lietuviui, pirmą kartą susidūrus su tuo pavadinimu, o ypač atidžiai sekančiam lietuviškojo pogrindžio vystymosi ir kovos eigą. Norint tiksliai ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia, turime nors trumpai pasekti pogrindžio vystymąsi ir jo tikslus antrosios bolševikinės okupacijos metu.

1944 m. vasarą vokiečių okupacijos metu nepaprastai išaugusį, deja, dėl partinių rietenų ir įvairių intrigų nepajėgusį sudaryti vieningą vyriausią vadovybę, pogrindį, vedusį pasyvų pasipriešinimą prieš nacistinius okupantus ir organizavusį tautą įvairių organizacijų rėmuose lemiamai išlaisvinimo kovai, ištiko skaudus smūgis, nes dauguma jo vadų-organizatorių, nesulaikomai priartėjus prie Lietuvos amerikiečių atgaivintai ir viskuo aprūpintai bolševikų lavinai, paspruko į Vakarus. Tačiau įaudrinta tauta, palikusi be vadų, be vieningos organizacijos, be vieningo veikimo plano, nepalūžo, bolševikams antrą kartą okupavus kraštą ir, tikėdamasi greito susikirtimo tarp Vakarų demokratijos ir bolševikų, nugalėjus nacistinę Vokietiją, pakilo į pasyvų ir ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau tautos viltys greit nesipildė ir užsitęsusi kova su sužvėrėjusiu okupantu pareikalavo didžiulių aukų. Jas ypač padidino neturėjimas vieningos organizacijos ir vadovybės. Šį kritišką laikotarpį geriausiai apibūdina LLKS Taryba savo kreipimęsi (1949 m. kovo mėn. 1 d.) į sąjūdžio dalyvius ir visus krašto gyventojus: „Bolševikai išnaudojo tą padėtį. Stipriau pasireiškusius atskirus organizacinius vienetus daužė dalimis, įvairiausiais būdais išprovokuodami, naikino jų vadovybes. Atskirų organizacinių vienetų pastangos organizuotis, pasikeisti įgyta patirtimi susidūrė su įvairiais sunkumais ir didžiausiais trukdymais iš priešo pusės. Trukdymų viršūnė buvo tai, kad priešas, pasinaudodamas plačiuose visuomenės sluoksniuose pasitikėjimą turėjusiu Lietuvos judu (dr. J. A. Markuliu) ir jo bendrininkais paėmė į savo rankas centrinį laisvės kovos sąjūdžio vadovavimą BDPS Centro Komiteto vardu, kas ne tik sustabdė tikrojo susijungimo pastangas, bet labai didele dalimi sugriovė ir tai, kas jau buvo padaryta. Griaunančiais įsakymais, sąmoningai paruoštomis klaidinančiomis informacijomis tie judai sąjūdžio organizacinių vienetų vadovybėms davė beprasmio darbo, iššaukė klaidingus jų veiksmus, demoralizavo kai kuriuos sąjūdžio kovotojus bei dalyvius. Pigiais pažadais užmig-dę naivesnių sąjūdžiui vadovaujančių asmenų budrumą, atitraukė juos iš sąjūdžio eilių ir, paėmę savo tariamon globon, sulikvidavo. į sąjūdžio eiles, o kartais net į vadovybes, įspraudė savo agentus, per kuriuos rinko sau reikalingas žinias ir pagal jas vykdė sąjūdžio laisvės kovotojų bei dalyvių naikinimą. Padarytoji netvarka sudarė puikiausias sąlygas piktos valios asmenų ir nesąmoningo elemento savivaliavimams. Beprasmiškai kentėjo gyventojai, žuvo laisvės kovotojai, eikvojosi tautos jėgos. Tautos laisvės kovos sąjūdžiui atėjo kritiškas momentas. Tačiau sveikosios laisvės kovos sąjūdžio jėgos tą krizę nugalėjo. Kupini skaudžios patirties sąjūdžio organizaciniai vienetai vėl pasuko į sunkų, priešo didžiausiomis pastangomis trukdomą, savarankiškos centralizacijos siekimo kelią.“

1949 m. vasario 16 d. po įtempto, didelių aukų pareikalavusio darbo tas siekimas buvo įgyvendintas, visas krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgas sujungus į vieningą visuomeninę karinę organizaciją — Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. LLKS įkūrimu ir baigėsi pirmasis pogrindžio vystymosi laikotarpis.

Koks LLKS tikslas? Į šį klausimą aiškiausiai atsakoma anksčiau minėtame LLKS Tarybos kreipimesi: „LLKS tikslas yra atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. Tam tikslui atsiekti LLKS svarbiausieji uždaviniai yra slopinti okupantų bei savo tautos išdavikų daromas tautos fizinio ir dvasinio naikinimo, krašto nuskurdinimo ir kolonizacijos pastangas, visais įmanomais būdais padėti skaudžios okupacijos kančias pernešančiai tautai ir organizuoti, parengti bei išsaugoti jos jėgas galutiniam išsilaisvinimo kovos žygiui.“

Laisvės kovos sąjūdžio centralizacija buvo sunkus smūgis priešui, kuriam, nežiūrint jo įdėtų didžiausių pastangų ir padarytų sąjūdžiui didelių nuostolių, jau net iki šių dienų nepavyko LLKS visiškai užslopinti. Si sunki, jau aštuonerius metus užtrukusi kova aiškiausiai įrodo LLKS gyvybingumą, kuris galimas tik turint stiprią atramą tautoje, tačiau, reikia pripažinti, ji per tokį ilgą laiką išsekino ir sąjūdžio jėgas, ypač intelektualines, kas žymiai sumažino galimybes vykdyti pasistatytus uždavinius, nes LLKS buvo priverstas pasinerti giliau į pogrindį, kad išsaugojus savo jėgas ir organizuotumą paskutiniam išsilaisvinimo kovos žygiui. Todėl kilo būtinas reikalas, kad į sąjūdžio darbą įsijungtų naujų intelektualinių pajėgų, tačiau didelė dalis mūsų inteligentijos tuo atžvilgiu laikosi pasyviai, net dalis bando neigti laisvės kovos būtinumą. Kuo jie tai motyvuoja? Vieni tvirtina, jog Lietuvos nepriklausomybės atstatymas yra galimas tik Vakarų demokratijai sutriuškinus komunizmą, todėl dabar vykstantis tautos pasipriešinimas, ypač ginkluotas yra nereikalingas, net žalingas, nes atneša tautai tik skaudžius nuostolius ir iššaukia didesnes priešo represijas, gi Vakarams nugalėjus, Lietuva savaime atgaus laisvę, antri, pateisindami savo pasyvumą, ieško sąjūdyje klaidų ir juodų dėmių; treti savo pasyvumą aiškina tuo, esą neaišku dėl kokios Lietuvos ateities sąjūdis kovoja, todėl šiandien vien tik kova dėl laisvės, kurios galutinė sėkmė priklausys tik nuo tarptautinių įvykių mums palankios raidos, nepateisinanti tolimesnį naujų tautos jėgų eikvojimą, kai ši kova jau iššaukė Vakarų opinijos palankumą ir užtikrinimą dėl laisvos ateities.

Žinoma, lietuvių tauta tegali atgauti savo nepriklausomybę tik laisvųjų tautų bendruomenei, vadovaujamai Vakarų demokratijos, sutriuškinus komunizmą. To niekas ir nemano neigti. Vienos mūsų tautos pastangos, nors ji ir visa pakiltų į ginkluotą išsilaisvinimo kovą, čia, aišku, lemiamo vaidmens nesuvaidins, bet ar tai turi sulaikyti mus nuo kovos dėl tautos bei asmens laisvės ir teisių, kurias mums išplėšė kruvinasis Maskvos imperializmas? Ar vergiškas nusilenkimas dvasioje prieš savo tironą nėra savęs pasmerkimas pražūčiai? Ar lietuvių tauta turi kokią ypatingą teisę, kuri nereikalauja iš jos jokių aukų bendroje žmonijos kovoje su šiuo siaubu? Kas, pagaliau, būtų ištikę žmoniją, jei komunistinio imperializmo pavergtos tautos būtų nesipriešinusios ir sutikusios su savo dalia?

Bent kiek giliau pažvelgus į žmonijos bei mūsų tautos praeitį ir nūdieną, išplaukia aiškūs atsakymai. Be kovos, be aukų nei viena tauta negavo laisvės ir ateityje, aišku, negaus. Ir Didžiojo Karo pabaigoje buvo susidariusios palankios aplinkybės atgauti pavergtom tautom (jų tarpe ir lietuvių) laisvę ir nepriklausomybę, tačiau ar gavome veltui? Ne, tik žūtbūtine kova, tik geriausių tautos sūnų krauju išpirkom sau laisvę ir kiekvieną gimtosios žemės pėdą. Bet ar šis laimėjimas buvo tik kelių Nepriklausomybės kovų metų vaisius? Ne! Jis buvo jau pribrandintas keliasdešimt metų trukusios lietuvių tautos sąmoningiausių sūnų ir dukterų (knygnešių, aušrininkų, varpininkų ir kt.) kovos ir jų sudėtų brangių aukų, siaučiant tamsiai ir žiauriai carinės Rusijos vergijai. Tik jų kova ir aukos pažadino tautą iš sustingimo ir nuvedė į Prisikėlimą. Bet carinės Rusijos vergija yra tik šešėlis nūdienės — komunistinės. Šiandien komunistai ne tik begėdiškai išplėšė mūsų tautai laisvę ir žiauriausiai sumindžiojo jos teises, naikina jos žmones, plėšia jos turtus ir griauna žemės ūkį, bet stengiasi įsibrauti ir į kiekvieno lietuvio vidų, išniekindami jo švenčiausius įsitikinimus ir paversti jį žemiausiu vergu, savo aklu įrankiu. Šiam tikslui pasiekti, neskaitant jau žiauriausio teroro ir ekonominio spaudimo, organizuoja sau talkon įvairiausias tautos padugnes, griebiasi įvairiausių melagingos propogandos priemonių ir kt., kad tik palaužus tautos dvasią, kad tik užslopinus laisvės ir šviesesnio gyvenimo troškulį. Todėl tik kova, nepalaužiama kova su pavergėjais ir tautos išdavikais ir jų skleidžiama pragaištinga dvasia gali išlaikyti tautą sveiką ir nepalūžusią išsilaisvinimo žygiui bei ateities laisvam gyvenimui, o taip pat įduoti į jos rankas svariausią argumentą atgauti visišką laisvę ir nepriklausomybę, laisvajam pasauliui sutriuškinus komunizmą. Žinoma, ši tautos vedama kova pareikalavo ir pareikalaus aukų, bet ar išvengėme jų pirmosios bolševikinės okupacijos metu, nors aktyvaus pasipriešinimo ir nebuvo? Tūkstančiai tautiečių buvo nukankinta ir nužudyta, dešimtys tūkstančių ištremta Sibiran — tai tik vienerių bolševikų veiklos metų balansas mūsų krašte. Be to, jei Maskvos imperializmo pavergtų tautų pasipriešinimas ir kova nebūtų atidengę tikrąjį komunizmo veidą, tai šiandien apie pavergtų tautų išsilaisvinimą ar išlaisvinimą nebūtų galima nė svajoti, nes ir likusios dar laisvos pasaulio tautos jau būtų užkrėstos šiuo raudonuoju maru ir dalis net užvaldyta Kremliaus tironų. Tik pavergtų tautų kančios ir kraujas, prasiveržę pro geležinę uždangą, atidarė Vakarams akis, kurie, pamatę jau ir prie savo gerklės slenkančią kruviną bolševizmo ranką, dar laiku subruzdo rengtis žūtbūtinei kovai, kad tuo išgelbėjus visą žmoniją nuo baisaus pavojaus. į šią kovą, aišku, turi įsijungti visos tautos, laisvos ir pavergtos, nes komunizmas —visos žmonijos mirtinas priešas, ir jo sutriuškinimui kiekviena tauta turi duoti kuo didžiausią įnašą.

„Kas nedirba, tas neklysta“,— tai gyvenimo nepalaužiama tiesa, kurią turėtų atsiminti ir sąjūdžio kritikai. Sąjūdis nesėdėjo susidėjęs rankas, bet dirbo ir kovojo, todėl, aišku pasitaikė ir klaidų, ir juodų dėmių, bet tepagalvoja kiekvienas kame jų priežastys ir kokiose sąlygose tai atsitiko. Teisingai sako sąjūdžio vadovybė anksčiau minėtame kreipimesi: „LLKS Taryba prašo gyventojus, giliau neištyrus visų sąlygų ir aplinkybių, perdaug lengvabūdiškai nesmerkti laisvės kovotojų už kai kur pasitaikančias ar tariamas klaidas, o stengtis patiems padėti, patarti, kad tokių klaidų būtų kiek galint daugiau išvengta. Kiekvienas, kas jaučiasi galįs ką nors geriau padaryti — teateinie ir tedarai, tauta bei sąjūdis liks jam už tai dėkingi. Bet tegul pagalvoja, ką darąs tas, kas savo viską neigiančia kritika teprisideda tik prie naikinimo to, kas yra perkama brangiausiomis tautos aukomis.“ Lietuviškojo pogrindžio, palikti savo daugumos vadų likimo valiai, nueitas kovos kelias pirmame jo vystymosi laikotarpyje aiškiausiai parodo priežastis, iššaukusias klaidas ir juodas dėmes, kurių neišvengta ir vėliau, kasdien sunkėjant kovai ir žuvus daugumai intelektualinių pajėgų, bet tai ne liaudies, nešančios visą kovos naštą, kaltė, o mūsų inteligentijos, sergančios „išlikimo“ manija.

Žvilgtelėjus į LLKS tikslą, žinoma, ne vienam asmeniui kyla neaiškumų: žodžiu „demokratija“ šiandien dangstosi kruviniausias istorijoj režimas — komunistinis, juo dangstosi ir nepaprastai išsiplėtojęs JAV kapitalizmas, tad kokią demokratiją čia turi galvoj LLKS? Kaip bus sprendžiamos atstatytoj nepriklausomoj Lietuvoje išlikusios politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės problemos? Tiesa, LLKS Taryba savo 1949 m. vasario mėn. 16 d. Deklaracijoj tais klausimais šiek tiek yra pasakiusi, tačiau labai miglotai — bendrais žodžiais, pav., „...20. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje.“ Kodėl LLKS vadovybė taip pasielgė? LLKS, pasistatydamas vien tik visų sąmoningų tautiečių aukščiausią siekimą — laisvę ir nepriklausomybę — savo tikslu, siekė įtraukti vieningon kovon visus lietuvius, nežiūrint jų politinių, religinių ir kt. įsitikinimų skirtumų. Gi užsibrėžus vienokį ar kitokį iškilusių prieš tautą problemų išsprendimo kelią, be abejo, kaip parodė vokiečių okupacijos meto pogrindžio praktika, o taip pat į Vakarus pabėgusių tarpusavio rietenos, sukeltų skilimą, nesutarimų, kas būtų didžiausiu stabdžiu kovoje dėl laisvės. Todėl LLKS, ypač kaip karinės organizacijos, pasirinktas kelias buvo teisingas ir iš šio kelio neturi iškrypti. LLKS svarbiausias tikslas atstatyti nepriklausomą, demokratinę Lietuvą ir sudaryti tautai sąlygas laisvai apsispręsti, o jos ateities gyvenimo gaires turi nubrėžti tautos daugumos paramą turintieji ar įgausiantieji politiniai ir kt. sąjūdžiai. Žinoma, šiandien jau negali kilti abejonių dėl netolimo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, tačiau pogrindžio kova dėl laisvės, kova prieš supuvusią komunizmo dvasią, besiskverbiančią į tautos kūną, ne tik negali būti nutraukta, bet, priešingai, turi būti dar labiau suintensyvinta, tik aišku, kaip teisingai pastebi dalis mūsų inteligentijos, ji turi būti dar praplėsta tautos įsisąmoninimo bei paruošimo ateities kovai dėl demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimo ir socialinių bei kt. reformų įgyvendinimo uždaviniais. Mes neturime užmiršti tai, jog ir komunizmą sutriuškinus bus jėgų, norinčių primesti svetimą mūsų žmonėms, siekiantiems naujo laisvo gyvenimo, santvarką, primesti įvairius nutarimus, padarytus šiandien saujelės mūsų pabėgėlių, esančių Vakaruose ir siekiančių išsaugoti savo interesus be tautos, nešančios visą kovos naštą, atsiklausimo. Mes neturime užmiršti tai, jog komunizmo nugalėjimu laisvės kova nesibaigs: ginkluotą kovą pakeis dvasinė. Tautų kultūriniame, ekonominiame lenktyniavime vystysis tolimesnė kova už laisvę ir nepriklausomumą, kurio sėkmingumą kaip tik galės garantuoti sukūrimas tinkamos santvarkos, išvengiančios praeities bei nūdienos klaidų ir jungiančios visą tautą į vieningą šeimą, siekiančią užtikrinti sau šviesesnį gyvenimą. Visa tai reikalauja, jog jau šiandien tauta būtų ruošiama kovai dėl naujos santvarkos sukūrimo, dėl teisės pačiai spręsti savo ateities likimą, o tai tolimesnis pogrindžio vystymosi etapas, kurio uždavinių vykdymas, kaip parodė patirtis, be ginkluoto pogrindžio bolševikinio teroro sąlygose yra neįmanomas. Todėl, kaip besivystytų pogrindis, kokie bekiltų nauji sąjūdžiai, visi turi remti LLKS ir kuo glaudžiausiai bendradarbiauti.

Kokios gaunasi išvados? Pirma, lietuvių tautos ginkluotas bei pasyvus pasipriešinimas komunizmui ir kova dėl laisvės yra būtini; antra, LLKS pasirinktas kelias, siekiant įtraukti visą tautą vieningon kovon dėl laisvės, yra teisingas; trečia, LLKS, kad tinkamai galėtų įvykdyti pasistatytus uždavinius, šiuo metu reikalingas aktyvios intelektualinių pajėgų paramos; ketvirta, jau pribrendo laikas kilti naujam sąjūdžiui, kuris, glaudžiai bendradarbiaudamas su LLKS, siektų išaiškinti tautos daugumos siekius bei pažiūras būsimos santvarkos ir socialinių bei kt. reformų įgyvendinimo klausimais, ir, pavertęs tai savo programos punktais, organizuotų bei paruoštų tautą jų įgyvendinimui. Šios pastarosios išvados pasėkoj ir buvo įkurta Vyčių Sąjunga (VS).

VS yra tautinė, visuomeninė, politinė-kultūrinė organizacija, kuri iki paskutinės nepriklausomybės kovos veikia slaptai, vadovaudamasi tautiniu ir politiniu sąmoningumu, savitarpiniu pasitikėjimu ir griežčiausios drausmės principais, o atgavus laisvę — viešai, vadovaudamasi lietuviškumo, socialinio teisingumo, krikščioniškosios moralės, demokratijos ir drausmės principais. VS savo svarbiausiu tikslu laiko Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės  i š k o v o j i m ą  ir  i š s a u g o j i m ą, tai pagrįsdama tik visos lietuvių tautos vieningomis pastangomis, tautiniu sąmoningumu, Tėvynės meile ir pasiaukojimu. Šios organizacijos pobūdis ir tikslas jau aiškiausiai parodo skirtumus tarp VS ir LLKS. Sąjūdis yra karinė visuomeninė organizacija, kurios tikslas — a t s t a t y t i  laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką, gi pašalinus iš Lietuvos okupantus ir sudarius tautos pasitikėjimą turinčią Lietuvos Vyriausybę, jos veikla bus  s u s t a b d y t a  (pati sustabdys savo veiklą arba bus likviduota įstatymo nustatyta tvarka, kaip yra numatyta LLKS Įstatuose), o VS yra visuomeninė p o l i t i n ė-k u l t ū r i n ė organizacija, kurios tikslas yra  i š k o v o t i  ir  i š s a u g o t i  laisvę bei nepriklausomybę, ypatingai išplečiant savo veiklą išsilaisvinus iš vergijos. Išsaugojimui bei užtikrinimui ilgalaikės ir tvirtos krašto poltinės-ekonominės egzistencijos VS siekia: pirma, vieningesnės, galingesnės, tautinės—demokratinės Lietuvos valstybės atstatymo su Vilnium sostine, Klaipėdos kraštu ir Rytprūsių dalimi; antra, socialinio teisingumo įgyvendinimo, pravedant žemės ūkio, pramonės ir miestų reformas; trečia, sudaryti sąlygas tautinei kultūrai ir švietimui, mokslui bei menui tarpti, tautos dvasiniam bei fiziniam atsparumui ugdyti. Visa tai yra smulkiau išdėstyta VS programoje (Laikinuose VS Įstatuose), todėl čia nenagrinėsiu (tai bus dar padaryta atskirais straipsniais spaudoje. Red.). Taigi VS uždaviniai apima bendrus visos tautos nūdienos ir ateities siekimus, o LLKS —tik nūdienos. Kadangi VS arčiau susidurti ir santykiauti su LLKS, atstačius Lietuvos valstybę ir sudarius tautos pasitikėjimą turinčią vyriausybę, atrodo, neteks, todėl pažvelkime į jų santykius nūdienoj.

LLKS pagrindiniai uždaviniai: kiek galint gelbėti skaudžioje būklėje atsidūrusią tautą ir organizuoti, paruošti, bei galimai daugiau išsaugoti tautos jėgas aukščiausiam kovos tikslui — laisvos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimui,— yra taipogi ir VS uždaviniai, nes, aišku, tik iškovojus laisvę bei išsaugojus sveiką tautos dvasią tegalima siekti tolimesnio VS tikslo — užtikrinimo tautai šviesesnės, gražesnės ateities. Tiek LLKS, tiek VS aukščiausias šiandien siekimas yra iškovoti tautai laisvę ir nepriklausomybę, taigi bendri siekimai gimdo ir bendrą kovą, kurioje visos tautos jėgos turi būti suburtos vieningon vadovybėn. Todėl VS pripažįsta, jog LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, ir vienu iš savo pagrindinių nūdienos uždavinių yra pasistačiusi visokeriopai remti LLKS jo vedamoje išsilaisvinimo kovoje su bolševikiniu okupantu bei savo tautos išdavikais. VS šiandien siekia kiek galint glaudesnio bendradarbiavimo su sąjūdžiu, kad savo suorganizuotom intelektualinėm pajėgom galėtų suintensyvinti LLKS vedamą kovą, o taip pat savo ruožtu paruošti tautą demokratinės, socialiniai teisingos santvarkos sukūrimui bei socialinių, ekonominių, kultūrinių reformų įgyvendinimui, atstačius nepriklausomybę.

VYČIŲ SĄJUNGA IR BAŽNYČIA

M. Raganius

Vyčių Sąjungos laikinųjų Įstatų 14 str. d pastraipoje sakoma, kad Vyčių Sąjunga „smerkia Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą“. Ties šia vieta sustojus ne vienas lietuvis savo klausia: — ar tik VS nėra grynai ateistinė grupė, tobulai rafinuotomis priemonėmis mėginanti savo įsitikinimus ir pažiūras primesti visai lietuvių tautai? Kyla taip pat klausimas, ar tai nėra nuosekliai apgalvotas ir iš anksto suplanuotas mėginimas išstumti iš mūsų tautos žmonių tikėjimą Dievu, išplėšti iš jų visa kas kilnu, kas šventa ir jokių įrodinėjimų nesugriaunama? Galbūt ši naujai įsikūrusi sąjunga mėgins Bažnyčią visiškai išmesti iš žmonių gyvenimo, o žmones padaryti besieliais, tik žmogaus pavidalą teturinčiais mėsos ir kraujo gabalais? Suprantama, šie klausimai yra nepaprastai svarbūs ir aktualūs, nes jie liečia pačią lietuvio dvasią, gilų tikėjimą, todėl jų išsprendimas būtinas ir neatidėliotinas, nes tai padės teisingai suprasti ir įvertinti Vyčių Sąjungos siekius bei uždavinius ir tuo pačiu bendradarbiauti juos įgyvendinant.

Pabūkime šiuo metu ne Vyčių Sąjungos skelbiamų idėjų bei teorijų apologetais, bet objektyviais stebėtojais, į visą šį dalyką; žiūrinčiais vien tik iš gyvenimiškos ir praktinės pusės. Daugeliui žinoma, kad buvo žmonių, kurie mėgino tautą pastatyti Dievo vietoje ir, atvirkščiai, kurie norėjo matyti Dievą tautos vietoje. Bet kas iš to išėjo?.. Jų idėjos buvo sugriautos: ir vieni, ir kiti turėjo pripažinti, jog nei Dievo tautos vietoje, nei tautos Dievo vietoje pastatyti negalima. Išeina, jog Dievas ir Bažnyčia žemėje turi savo vietą, o tauta savo. Bet tai dar nereiškia, kad tautinis ir valstybinis gyvenimas bei reiškimasis turi griežtai atsiriboti nuo Dievo ir Bažnyčios. Tai klaidinga ir kritikos neišlaikanti pažiūra! Tik glaudžiai ir artimai bendraujant Bažnyčiai su tauta ir tautai su Bažnyčia galima atsiekti laipsnišką moralinės, kultūrinės ir ekonominės gerovės kilimą bei tolimesnį vystymąsi. Tai akivaizdžiai įrodo praeitų dienų patirtis: kur Bažnyčia ir valstybė veikė sutartinai, vadovaudamiesi sveiku protu ir rūpindamiesi žmonių gerove, ten gyvenimo lygis pakilo ir nuolat gerėjo ir, priešingai, kur Bažnyčia buvo visiškai išmesta iš valstybinio gyvenimo, kur jai nebuvo skiriama jokios reikšmės, ten tolydžio žmonių gyvenimo lygis smuko ir kai kur dar ir dabar tebesmunka. Bet, reikia pasakyti tiesą, analoginė padėtis gaunasi ir tada, jei Bažnyčia siekia kuriame nors krašte įvesti savąjį griežtai konfesiniuose rėmuose įspraustą režimą.

Mūsų tautos istorijoje Bažnyčios nuopelnai dideli ir jų nuginčyti niekas negali mėginti, nes tai ir padaryti būtų neįmanoma. Reikia pažymėti, jog Bažnyčia buvo vienas reikšmingesniųjų faktorių auklėjant mūsų tautą patriotinėje dvasioje, varant platų darbą auklėjimo ir švietimo srityse, o taip pat Ji mums yra davusi šviesių mokslo vyrų, puikių poetų bet šiaip žymių mūsų tautai žmonių. Bet ir čia tas pats klausimas, tad kodėl norima pasmerkti Bažnyčią, jei Jai pripažįstama tiek daug nuopelnų, jei Ji niekad nebuvo mūsų valstybės griovėja, bet, priešingai, davė tiek puikių asmenybių iš savo narių tarpo, kovojusių už mūsų šalies laisvę ir nepriklausomybę, o vėliau dėl jos išlaikymo, ir kai kurie dar ir šiandien mums yra paskatinantys pavyzdžiai kovoje dėl lietuvių tautos ateities ir būvio.

Pirmiausia pažiūrėkime, ar Vyčių Sąjunga yra, kaip kai kas mėgina teigti, ateistinė, antireliginė organizacija. Į tai duoda atsakymą VS laikinieji Įstatai, kur sakoma, jog „į VS priimami abiejų lyčių patikimi, sąmoningi ir veiklūs lietuviai, nenuskaltę savo tautai, nepaisant išsilavinimo, profesijos, religijos ir priklausomybės laisvės laikais buvusioms partijoms bei organizacijoms.“ Kaip matome, VS tuo atžvilgiu negalima pavadinti nei religine, nei prieš ją nusistačiusią organizacija, nes ji siekia apjungti grynai tautines-patriotines pajėgas, nežiūrint ar paskiri nariai bus tikintys ar ne, bet svarbu, kad jie visi lig vieno būtų sąmoningi ir kraštui atsidavę lietuviai, svarbu, kad jie visas savo jėgas, savo darbą ir kūrybą skirtų krašto atstatymui ir naujam kilimui. O kad Vyčių Sąjungon gali stoti ir netikintys asmenys, tai dar neduoda pagrindo manyti, juo labiau tvirtinti, jog VS tuo pačiu tampanti antireligine organizacija. Juk negalima dėl asmeninių įsitikinimų atstumti žmogų, kuris savo darbu gali atnešti nemaža naudos ir gero kraštui bei visai tautai. Seniai žinoma, kad ne vien tikintis ir religingas žmogus tegali būti tikru savo krašto patriotu, bet juo gali būti ir laisvų pažiūrų žmogus, todėl vien dėl asmeninių jo įsitikinimų negalima jo laikyti blogesniu ir nepriimti jo bendruomenėn, jei jis to nori ir nepatikėti jam atsakingo darbo, jei jis tam darbui yra visiškai tinkamas ir kiekvienu atveju save pateisins. Jei kas galvoja, kad taip vadinamą bedievį galima pasmerkti, apspjaudyti ir išmesti iš gyvenimo kaip nereikalingą nusidėvėjusį daiktą, tas yra atšiaurus fanatikas ir kur kas blogesnis už tą bedievį, kuris, galbūt, vis dėlto turi savyje daugiau humaniškumo ir taurios dvasios, negu tas, kuris laiko save tikinčiu, bet išdrįsta smerkti ir teisti kitą, nė kiek nepasižiūrėjęs į save ir savo darbus. Nemėginsime čia ginti ar smerkti vienų ar kitų, bet būtina pažymėti, kad tautos ir valstybės reikalus liečiančiuose darbuose bei klausimuose gali kuo puikiausiai bendrauti ir tikintysis ir netikintysis, žinoma, jei jie bus žmonės pilna to žodžio prasme ir jei jie, siekdami bendro ir tauraus tikslo, nesieks savo asmeninių interesų patenkinimo, bet žiūrės krašto ir jo žmonių interesų bei reikalų.

Kaip jau minėta, Vyčių Sąjunga savo eilėse jungs ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius. Bet vieno bus griežtai reikalaujama iš visų VS narių: aukščiausio laipsnio tolerancijos vieni kitų atžvalgiu, t. y. niekas neturės teisės užgaulioti ar pajuokti kito asmens pažiūras bei įsitikinimus, arba savuosius mėginti primesti kitiems, nes šie dalykai niekada negali būti primetami jėga ar prievarta. Jėgos ir prievartos panaudojimas, siekiant tai atlikti, reikštų skaudų smūgį demokratiniams būsimos Lietuvos principams, o taip pat tai būtų ir žmogaus teisių bei laisvių pažeidimas, už kurių įgyvendinimą šiandien kovojama ir tiek daug aukų sudedama.

Žinant, kad didesnė lietuvių tautos dalis yra krikščionys ir religiją laiko neatskiriama savo dalimi ir kad prieš bet kokį mėginimą ateities gyvenimą pagrįsti ateistinėmis teorijomis bei tendencijomis ji ryžtingai pasipriešintų, nėra jokio tikslo ir reikalo tokią organizaciją kurti. Gi jeigu ir kurtųsi tokia antireliginė organizacija, nors ir skambiausiomis bei iškalbingiausiomis frazėmis besidangstanti, vis tiek ji neturėtų pritarimo bei pasekėjų ir jos egzistencija galop pasibaigtų visišku nepasisekimu.

Iš to, kas aukščiau pasakyta, matome, jog Vyčių Sąjunga nėra ateistinė, antireliginė organizacija, ir pastangos primesti jai vienokį ar kitokį kraštutinumą yra absurdiškos, be jokio pagrindo ir nevertos didesnio dėmesio.

Pereiname ir prie paties pagrindinio klausimo, būtent, už ką Vyčių Sąjunga smerkia Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą ir kodėl ji tai daro? Esama nuomonių, jog VS smerkia Bažnyčią vien kaip dvasinę ir religinę instituciją, aklai neapkęsdama Jos ir Jos atstovų — dvasiškių. Galvokime blaiviai! Jei Vyčių Sąjunga tikrai neapkęstų Bažnyčios ir bendrai religijos, jei ji išstotų prieš išpažinimą Dievo, ar tada VS rašytų savo Įstatuose, kad „nedraudžia profesinių, kultūrinių ir religinių organizacijų, kurios neturi piktų tendencijų tautos bei valstybės atžvilgiu ir dirba bendrajai gerovei.“ Arba štai vėl, ar ji rašytų ir tai, kad „užtikrina sąlygas Bažnyčios ir religinio žmonių įsitikinimo vystymuisi“. Reikia manyti, jog VS tai Įstatuose įrašė ne dėl akių dūmimo, dėl savęs maskavimo ir pan., bet ji tai įrašė tam, jog yra tvirtai nusistačiusi gerbti kiekvieno asmens pažiūras bei įsitikinimus ir to, kas Įstatuose išdėstyta griežtai ir nenukrypstamai laikytis, suprasdama, kad bet kokių varžtų uždėjimas vienam ar grupei žmonių yra neleistinas pažeidimas demokratijos ir visiems šventų jos dėsnių. Antra vertus, jei Vyčių Sąjunga, neturėdama tam jokio pagrindo, tikrai neapkęstų Bažnyčios, religijos ir visa, kas su ja susiję, kam ji tada save apgaudinėtų, kalbėdama apie kažkokias tai laisves, apie kažkokį tai bendradarbiavimą su Bažnyčia ir religinėmis organizacijomis. Neprotinga būtų manyti, kad Vyčių Sąjunga lengvais ir tuščiais pažadais nori užliūliuoti tautą ir ją apgauti. Vyčių Sąjunga, smerkdama visokias pigios rūšies idėjas ir teorijas, skelbiamas įvairiausių partijų, tuo apgaudinėjimų keliu, kuriuo visos partijos jau savo prigimtimi yra pasmerktos eiti, nemano žengti ir niekad juo nepasuks. O dėl užmetimo, kad Vyčių Sąjungos vadovai esą, atvirai tariant, proateistinių pažiūrų, galima pasakyti, jog tai nuo pradžios iki galo niekingas, piktos valios pagimdytas šmeižtas, nes, kiek tai žinoma, jie (Vyčių Sąjungos dabartiniai vadovai) yra tos pat krikščioniškosios—katalikiškos Bažnyčios šeimos nariai ir niekados prieš Ją neišstos ir niekad prieš Ją nekovos. Taigi, nuomonė, kad Vyčių Sąjunga smerkia Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą tik grynai aklos neapykantos prieš Ją vedama, atpuola, kaip vienašališka ir neprotinga.

Ieškant priežasčių už ką ir kodėl VS smerkia aukščiau minėtą Bažnyčios kišimąsi, reikia būtinai grįžti praeitin ir pažvelgti į dar taip netolimus nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus, kada Bažnyčios vaidmuo tautos politiniame gyvenime buvo itin ryškus ir savo įtakingu svoriu daug ką kai kada nusverdavo. Visi dar prisimename, jog Bažnyčia, gal tikslingiau būtų pasakius: jos valios reiškėjai — dvasiškiai, ne tik palaikė ir rėmė, bet taip pat aktyviai dalyvavo krikščionių-demokratų partijos kūrime bei jos veiklos vystyme. Didelė dalis kunigų, pasinėrę į partijos gyvenimą, labiau rūpindamiesi jos išlaikymu ir išpopuliarinimu bei pritraukimu į ją kuo daugiau narių ir šalininkų, visiškai nusišalino nuo pagrindinių savo pareigų ir tikrosios paskirties, iki neleistinumo apleidę dvasinį-auklėjamąjį darbą tikinčiųjų tarpe. To dar nepakako! Aktyvesnieji iš jų, nesiskaitydami su niekuo, savuosius įsitikinimus (partinius) bauginimais ir grasinimais mėgindavo primesti ir tikintiesiems, neatsižvelgdami, ar jie turi tam teisę, ar neturi, vadovaudamiesi vien tik asmeniškuoju „aš“ ir to „aš“ tariamu neklystamumu. O ar toks dvasiškių elgesys nešė Bažnyčiai naudą ar žalą, netenka nei aiškinti. Kas objektyviai ir nešališkai tuomet stebėjo gyvenimą, tas aiškiai matė, kad šitoks kunigų elgesys žalą ir tik žalą nešė Bažnyčiai ir tikėjimui. Žmonės, matydami, kad vienaip kalbama, o kitaip daroma, ėmė nuo Bažnyčios nutolti, pradėjo nusivilti dvasiškija, jos aukštomis pareigomis ir nebeskirti jai jokios ypatingesnės reikšmės gyvenime.

Naudodamiesi ne vien tik bažnyčių sakyklomis, bet taip pat turgavietėse bei šiaip aikštėse pastatytomis taip vadinamomis „bačkomis“, kunigai sakė rinkimines kalbas, dėstė ir aiškino sau artimos partijos programą

ir ragino rinkėjus atiduoti savo balsus už „visų teisingiausią ir tobuliausią“ partiją — krikščionių-demokratų partiją. Nors dauguma žmonių matė, jog šioji partija yra su begalėmis trūkumų ir spragų, kaip ir kitos partijos, jog jai visos tautos reikalai ir rūpesčiai nepaprastai tolimi ir svetimi ir kad jos valdymas neneša kraštui naudos, bet, spaudžiami ir grasinami kunigų, nors prieš savo norą ir valią, nešė ir atidavė savo balsus už prievarta jiems brukamą partiją. Ir taip krikščionių—demokratų partija, kad ir neturėdama pilno Lietuvos žmonių pritarimo, dėka spaudimo iš šalies, pasiekdavo kai kurių laimėjimų rinkimuose. Žinoma, iki tai būdavo atsiekta, pasitaikydavo ir ne visai švarių dalykėlių, kas iššaukdavo naują žmonių nepasitenkinimo bangą, o religijos ir Bažnyčios priešams įduodavo į rankas svarų ginklą. O kunigai, pasinėrę į siautulingą partinių rietenų srautą, nebežiūrėdami, kas tinka dvasiškuos luomui ir kas ne, ir toliau griovė Bažnyčios pamatus (ne be žalos ir pačiai tautai), aišku, kaltę už tai suversdami eiliniams tikintiesiems.

Šiuo klausimu būtų galima kalbėti gan daug, bet čia neturima tikslo iškelti visų blogybių aikštėn ir dienos šviesoje parodyti jas kaip didžiausią nusikaltimą. Čia tik norima bent keliomis ano Lietuvos gyvenimo nuotrupomis parodyti ir paklausti — ar tai, kas buvo daroma, buvo geras dalykas ar ne? Yra pagrindo teigti, kad kiekvienas, kas bent kiek blaiviau į šį dalyką pažiūrės, turės, be abejo, pripažinti, kad šitaip elgtis buvo neteisinga ir ypač dvasiškiams nederėjo. Kunigų blaškymasis į kraštutinumus ir bereikalingas jėgų eikvojimas ne tik kad neatnešė Bažnyčiai naudos ir garbės, bet dar pakenkė Jos orumui ir prestižui. Žymiai daugiau naudos būtų buvę, jei kunigai būtų žiūrėję ne kelių žmonių užgaidų patenkinimo, bet kaip ir dera Kristaus mokslo skelbėjam, būtų rūpinęsi savo pareigų bepriekaištiniu atlikimu, būtų žiūrėję visos tautos reikalų ir visomis jėgomis ir energija būtų padėję tautai išbristi iš klampynės ir įstoti į teisingą kelią. Deja, į tai nebuvo žiūrima.

Bet palikime praeitį ir pažiūrėkime į ateitį. Turint galvoje tai, kad mūsų žmonės, lietuviai, daugelyje klausimų ir reikalų pasikliauja dvasiškių nuomone (o ji anaiptol ne visada būna teisinga ir nešališka) bei sprendimu, neparodydami nei kiek savarankiškumo ir savistovaus apsisprendimo, analoginė praeičiai padėtis, nors ją didelė dalis lietuvių yra pasmerkę, gali gautis ir ateityje. O tai neprivalo pasikartoti, tam privalo būti iš anksto užkirstas kelias. Ir kad prie to iš naujo neprisigyventume, privalu, kad dvasiškija nepanaudotų savo padėties spaudimui tikinčiųjų, verčiant juos priimti tai, kas paskiriems kunigams atrodo gera ar naudinga, verčiant sutikti su jų nuomone, prie jos taikstytis ir ją toleruoti kaip gerą dalyką. Taigi, tik iš to išplaukia ir tik šita prasme ir požiūriu yra smerkiamas Bažnyčios kišimasis į politinį tautos gyvenimą. Bet čia dar vienas neaiškumas, kodėl gi sakoma, jog smerkiama Bažnyčia, o ne paskiri kunigai?

Ne paslaptis, jog šį tariamai nekaltą žaidimą aiškiausiai matė ir vietinė Bažnyčios vyresnybė, bet ji į tai žiūrėjo pro pirštus arba visiškai nenorėjo žiūrėti ir matyti, todėl ir jai tenka dalis kaltės. Bažnytinė vyresnybė privalėjo imtis atitinkamų priemonių šiems pernelyg savavališkai besielgiantiems kunigams sudrausti. Tai buvo jos pareiga. Ir jeigu ateityje vietinė Bažnyčios vyresnybė nesiims reikiamų žygių šia kryptimi, tai tuščia būtų laukti susiprantant pačius kunigus, jog jie visi lig vieno nuo to atsisakytų. Čia būtinas bažnytinės vyresnybės įsikišimas ir jeigu ji to nesiims, tai kaltinami bus ne paskiri dvasiškiai, bet Bažnyčia, nes Ji gali ir privalo susirūpinti tuo, kad dvasiškija nesiveltų į politinių intrigų tinklą, tuo nesąmoningai darydama žalą visam kraštui.

Būtų galima kaltinti Vyčių Sąjungą ir laikyti nepagrįstu smerkimą Bažnyčios dėl kišimosi į politinį tautos gyvenimą, jei ji prieš tai nepasmerktų partijų išvis. Bet, kaip žinoma, pirmoje eilėje VS „pasmerkia buvusias ir esamas grupines, partines bei kitokias nesantaikas ir susiskaldymui partijomis nepritaria“. VS smerkia visa, kas neneša kraštui ir žmonėms naudos, kas skaldo jų jėgas ir sudaro kliūtis atsiekti kuo didžiausią tautos vieningumą. Todėl VS, pasmerkdama visas partijas ir jų veiklą, negali sutikti su tuo, kad Bažnyčiai būtų suteikta išimtinė teisė kurios nors partijos veiklą palaikyti ir propaguoti.

Vyčių Sąjunga nesiekia, kad Bažnyčia būtų pasmerkta kaip dvasinė ir religinė institucija, kaip stiprus veiksnys žmonių moraliniam lygiui kelti, VS nesiekia Jos išstumti iš žmonių gyvenimo visumoje. Vyčių Sąjunga tik nenori, kad iš naujo kartotųsi praeities klaidos. Todėl ir šis Vyčių Sąjungos išstojimas prieš Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą yra ne kova prieš Bažnyčią, prieš religiją ir Dievą, bet tai kova prieš neteisingų priemonių panaudojimą kieno nors valią ar įgeidžius siekiant primesti masėms, tai kova prieš veiksmus, kurių padariniai lietuviams perdaug gerai žinomi ir nei vienas nenori, kad kas nors panašaus vyktų ir ateityje, o tuo pačiu tai yra kova prieš dvasiškuos daromą žalą Bažnyčiai ir tikėjimui. Šiuo išstojimu Vyčių Sąjunga niekad nepakenks Bažnyčiai, bet dar prisidės prie jos sustiprinimo, autoriteto iškėlimo.

Tačiau neapdairiai klysta tie, kurie mano, jog Vyčių Sąjunga, smerkdama Bažnyčios kišimąsi į politinį tautos gyvenimą ir išstodama prieš neteisėtus ir nepateisinamus paskirų dvasiškių veiksmus, tuo pačiu nepagrįstai siekia, jog dvasiškiams būtų atimta bet kokia teisė ir galimybė iš viso dalyvauti valstybiniame gyvenime. Neprotinga būtų to siekti, nes dvasiškis yra lygiai toks pats pilietis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, todėl ir jų teisės bei laisvės privalo būti ir yra lygios. Tiek dvasiškis, tiek pasaulietis turi jausti pareigą rūpintis ir domėtis visų sričių šalies gyvenimu. Iš to seka ir tai, kad dvasiškis ne tik turi teisę, ne tik gali, bet dargi net privalo stebėti mūsų valstybės gyvenimą, į jį įsijungti ir visomis jėgomis bei sugebėjimu padėti pasiekti aukščiausią gerovės ir suklestėjimo laipsnį. Vyčių Sąjunga net pageidauja, kad dvasiškų a neliktų nuošalėje nuo bendro tautos ir valstybės gyvenimo. Todėl nuogąstauti, kad Vyčių Sąjunga smerkimu Bažnyčios lygia greta sudaro užtvarą dvasiškiams pasireikšti visuomeninėje, kultūrinėje, politinėje ir t. t. veikloje, jog ji trukdysianti jų sveikos iniciatyvos pasireiškimui, netenka, nes VS sakydama, kad pripažįsta asmens įsitikinimų, sąžinės ir kūrybos laisvę, kuri neprieštarauja tautos bei valstybės gerovei, čia nepasako, jog išimtimi būsią dvasiškiai.

Belieka tik pridurti, kad nėra jokio pagrindo būkštavimams, jog Vyčių Sąjunga nori savo veikla užkirsti kelią Bažnyčiai jos kilniame ir daug pasiaukojimo reikalaujančiame darbe, jog ji norinti sumenkinti Bažnyčios vaidmenį ir reikšmę. Priešingai, Vyčių Sąjunga yra pasiruošusi visada bendradarbiauti su Bažnyčia ir religinėmis organizacijomis siekiant tikslų, kurių įgyvendinimo su nekantrumu laukia visa lietuvių tauta. Ir kas tik įžvalgiau pažiūrės į šį Vyčių Sąjungos išstojimą prieš minėtą Bažnyčios kišimąsi, tas tikrai turės sutikti, kad Vyčių Sąjungos užimtoji pozicija yra visapusiškai pagrįsta ir teisinga, ir ji išplaukia ne iš neapykantos Bažnyčiai, bet iš gilios analizės anų Lietuvos gyvenimo dienų, kuriose užtinkame tiek daug juodų dėmių. O jų ateityje neprivalo būti, arba turi būti galimai mažiau.

BROLIAI IR SESĖS P A R T I Z A N A I!

Beveik prieš aštuonerius metus, raudonajam marui antrą kartą užplūdus Lietuvą, mūsų tauta pakilo į pasyvų ir ginkluotą pasipriešinimą bolševizmui ir savo krašto išdavikams. Ji pakilo su šviesia viltimi, jog Vakarų pasaulis nebus toks žabalas ir, nuplėšęs kruvinojo bolševizmo kaukę, pradės kryžiaus žygį prieš šį žmonijos priešą, niekšingai mindžiojantį tautų bei žmonijos laisvę. Ji pakilo su tvirtu tikėjimu širdyje, jog tik jos kova ir aukos bus svarbiausias argumentas laisvei atgauti. Ir šioje nelygioje ir garbingoje, ir teisingoje kovoje tauta negailėjo aukų: tūkstančiai geriausių jos sūnų ir dukterų savo krauju nulaistė savo tėviškės žemę, tūkstančiai jų mirė kankinių mirtimi kalėjimo rūsiuose, dešimtys tūkstančių buvo sugrūsti į lagerius lėtai bado mirčiai, o šimtai tūkstančių buvo išplėšti iš gimtųjų sodybų ir ištremti į laukinį Sibirą. Kova tęsėsi ir kasdien sunkėjo, tačiau jos tikėjimo savo, kaip tautos ir žmogaus, teise ir laisve nepajėgė palaužti raudonųjų žmogėdrų teroras, neužgesino jos vilčių ir praregėjimu Vakarų Pasaulio kelti šampano taurių draugiški tostai mūsų budeliui. O tos kovos prieky nepalaužiamu ėjo ir eina partizanai. Ir šiandien, kada Vakarai, pažadinti Kremliaus tironijai besipriešinančių tautų kraujo upelio, prasiveržusio pro geležinę uždangą, ir pajutę prie savo gerklės slenkančią kruviną bolševizmo ranką, subruzdo skubiai rengtis žūtbūtinei kovai, mes — partizanai, matydami savo vilčių netolimą išsipildymą ir sudėtų laisvės kovoje aukų prasmingumą, dar labiau esame pasiryžę viską paaukoti savo tautos išsilaisvinimui, bet... ar tuo laisvė bus baigta?

Jau antri metai iš Vakarų kasdien skrieja į mus radijo bangomis ten esančių susibankrutavusių partijų bei k. t. vadų pabėgėlių /ne tremtinių, kaip jie patys save vadina/, ir Vakarų propogandos įtikinėjimai, garantijos: „Mes jus išlaisvinsime!“, „Mes aukojamės ir kovojame dėl lietuvių tautos laisvės“, „Mes, mes... ir mes...“. O kur ištikimiausi lietuvių tautos sūnūs ir dukros laisvės kovotojai. Kodėl taip vengiama paminėti Lietuvos Laisvės Sąjūdį? Kodėl tylima apie milžinišką tautos įnašą laisvės kovoje? Kodėl, kodėl?!

Prieš akis iškyla 1944 m. vasara. Pro banguojančius javų laukus ir pakelėse palinkusius rūpintojėlius, keliaklupsčiaudama okupantams vokiečiams, skuba minia žmonių į Vakarus. Mes matome joje artėjančios raudonosios pabaisos išgąsdintas moteris ir vaikus, matome mūsų mokslo ir meno pažibas /tai iš dalies teisinga/, bet... matome ir tuos/, o jų nemaža/, kurie dar taip neseniai statėsi tautos vadovais, jos laisvės kovotojais ir iškilmingai prisiekinėjo, klykavo: „Mirsim, bet nevergausim!“, „Tas ne lietuvis, kuris Tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis!..“ Ir stovime mes — ūkininkai, darbininkai, moksleiviai,— sugniaužę kumščius, su giliu skausmu širdyje, o lūpos šnabžda: „Jie — mūs vadai — organizatoriai — bėga... bėga, it žiurkės iš skendimui pasmerkto laivo... Paliekame vieni...“ Ir mūs krūtinėje įsiliepsnoja plieninis ryžtas: „Mes liekame! Tesiaučia audros, bet nepaliksim tave, tėvų žemele!“

Ir atūžė audra, atnešdama naują vergiją, tačiau tauta, palikusi be vadų, be vieningos organizacijos, be vieningo veikimo plano, nepalūžo, o gaivališkai pakilo į pasyvų ir ginkluotą pasipriešinimą. Kovų sūkuriuose iš laisvės kovotojų eilių augo nauji organizatoriai — vadai, kurie ir kritiškiausiu momentu /Vakarų broliavimosi su bolševikais metu/ neleido nusvirti laisvės kovos vėliavai ir, jausdami, kad visame krašte vykstanti kova turi tą patį tikslą, ir gerai suprasdami plačiai organizuoto veikimo reikšmę, savo krauju, savo pasiaukojančiu darbu nutiesė kelius į vieningos organizacijos /LLKS/ bei vadovybės sukūrimą. Ne kas kitas, o tik kovų laukuose išaugę vadai savo auka bei pasišventusiu darbu vadovauja ir šiandien šiai sunkiai kovai, savo svarbiausiais uždaviniais pasistatę „kiek galint gelbėti skaudžioje būklėje atsidūrusią tautą ir organizuoti, paruošti, bei galimai daugiau išsaugoti tautos jėgas aukščiausiam kovos tikslui — laisvos ir nepriklausomos, demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimui“ /Iš LLKS kreipimosi į visus laisvės kovotojus/. Ir ši kovos vėliava— LLKS pasistatytieji uždaviniai — buvo stipriu veiksniu, subūrusiu po ja vieningon kovon prieš okupantą visus lietuvius, nežiūrint jų pažiūrų ir įsitikinimų skirtumų, palikusius savo gimtajame krašte ir pakilusius į pasipriešinimą.

LLKS, kaip karinės organizacijos, pasirinktas kelias suburti tautą vieningon kovon prieš bolševizmą yra teisingas, tačiau kaip šių dienų šviesoje išryškėjo, mūsų tautos vedama kova dėl laisvės bolševikinės vergijos jungo nusimetimu nepasibaigs, o tęsis ir toliau, tik, žinoma, įgaus kitą pobūdį ir formą. Šios tolimesnės kovos tikslas — tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei—kultūrinei pažangai.

Tautos, palikusios ilgametėj kritiškoj būklėje, sugebėjimas susiorganizuoti, jos kraujo aukos, pasišventimas ir valingumas kovoje su bolševizmu — mirtinu visos žmonijos priešu — dėl tautos ir žmogaus teisių bei laisvės — tai argumentai, kurie rodo jos didžiulį įnašą bendroje žmonijos kovoje su bolševizmu ir subrendimą savistoviam gyvenimui, todėl bet koks ateityje pašalinių jėgų diktatas turi būti griežčiausiai atmestas. Nemažiau tautai yra nepriimtinas ir į Vakarus pabėgusių mūsų politinių partijų vadovų /partijų, piršusių tautai pražūtingą Hymanso planą — uniją su Lenkija, partija, kurios dar 1926 m. kuone įstūmė Lietuvą į bolševikų glėbį/ ir kitų vado pareikštas noras vadovauti išsilaisvinusiai tautai jos atkūrimo darbuose. Ne vien tik juoda partijų praeitis, bet ir nūdienos rietenos jų tarpe yra atestacija, kurios negali užtušuoti ir saldžiausi jų „čiulbėjimai“ per Vakarų radiją. Ir joks jų tylos suokalbis apie tautos kamieno didžiulį įnašą laisvės kovoje neturi išdildinti iš tautos atminties tų, kurie sunkiausiu metu nepaliko jos ir dėl jos teisių bei laisvės žuvo kovos lauke ar buvo nukankinti MGB tardymo rūsiuose, kenčia konclageriuose ar Sibiro ištrėmime, kovoja ir dirba žiauriausio bolševikinio teroro sąlygose. Tauta turi pasirinkti ir, be abejo, ras iš likusių gyvų savo ištikimų sūnų ir dukrų tarpo, nešusių kartu jos sunkią dalią ir savo kovą, savo auka švietusių jai tamsioje vergijos naktyje, pakankamai sau tinkamų vadovų bei organizatorių atsikūrimo darbuose, kurie, aišku, pareikalaus nemažiau pasišventimo ir pasiaukojimo, kaip nūdiena. Tačiau visa tai reikalauja jau šiandien parengti tautą šiam kovos barui, ko LLKS nesiima ir dėl įvairių priežasčių negali imtis. Šiai kovai vesti ir tapo įkurta Vyčių Sąjunga.

Broliai ir sesės partizanai! Bet kokios rezistencijos organizacijos ugdymas ir veiklos plėtimas bolševikinės okupacijos sąlygose be ginkluoto pogrindinio veikimo yra visiškai neįmanomas, todėl, tikėdamiesi rasti jūsų tarpe pritarimą ir paramą mūsų siekimams bei pasistatytiems uždaviniams, kviečiame jus įsijungti ir į Vyčių Sąjungos eiles, kuri tarp kitų savo pasistatytų uždavinių vienu iš pagrindinių laiko teikimą visokeriopos paramos LLKS jo kovoje su bolševikais. Vyčių Sąjungos įsikūrimas ir partizanų įsijungimas į ją nėra LLKS skilimas ar skaldymas, bet tik

tautos vedamos dėl laisvės bei ateities kovos fronto išplėtimas ir pastangos Įtraukti ton kovon platesnius visuomenės sluoksnius, ypač intelektualines pajėgas, kurios savo darbu galėtų žymiai sustiprinti ir sąjūdžio veiklą. Mes tikime, kad tie, kurie šiandien ištvermingai kovoja ir aukojasi dėl savo tautos laisvės, rūpinasi jos ateitimi ir gerove, nebus abejingi mūsų kvietimui ir prisidės prie Vyčių Sąjungos uždavinių įvykdymo. 

Okupuota Lietuva,
1952 m. birželio mėn. 1 d.    

VYČIŲ SĄJUNGOS CENTRO
VALDYBA