ŽVILGSNIS Į GENOCIDĄ IŠ VISUOTINĖS PERSPEKTYVOS
Romas VAŠTOKAS
Tema yra labai plati, paini, turinti emocinių pasekmių, ir ją pilnai išdėstyti paskaitos rėmuose neįmanoma. Tačiau čia galima padaryti keletą pastabų, kurios gal paryškintų dabartinį tariamų karo nusikaltėlių paieškų proceso supratimą.
Visų pirma mano apibūdinimas genocido šiame kontekste būtų toks: tai masinės žudynės (dalies arba iš viso) tautinių, etninių, rasinių, religinių ar politinių grupių. Į genocidą kaip į visa kita pasaulyje, galime žvelgti iš dviejų perspektyvų — iš individualios arba iš lyginamosios perspektyvos, iš ypatingo arba ir bendro taško. Galime žiūrėti į genocidą iš aukos ir tos aukos bendruomenės pusės ir jausti jo ypatingumą, arba žiūrėti į jį kaip į universalų ir pasikartojantį įvykį žmonijos istorijoje. Nors abi pažiūros gali būti ir yra išreiškiamos, tačiau pasekmės, priimant vieną arba kitą, kyla gan skirtingos.
Iš vienos pusės, kartais argumentuojama, kad jau vien tik genocidų palyginimas yra įžeidimas paliestosios grupės ir kad kiekvienas iš jų turi būti suprantamas, iš esminės jo padėties išeinant. Iš kitos pusės, jau vien faktas, kad genocidas nėra izoliuotas reiškinys, veda prie palyginamosios pažiūros — ne tik tam, kad geriau suprastume genocido priežasties struktūrą, bet ir gal užkirstume jam kelią. Šitoks priėjimas mums leidžia geriau suprasti ir auką, ir aukų bendruomenės reikalavimus bei ieškojimus. Platesnės pažiūros nauda ypač iškyla dabartiniame karo nusikaltėlių paieškos kontekste, nes nesklandumai tarp grupių sumažėtų, ir siauras viešosios nuomonės supratimas pasikeistų, jei prie problemų būtų prieinama iš bendro, palyginamojo taško.
Atsiminkime, kad mūsų šimtmetyje yra buvę vienuolika masinių žudynių — genocidų, kurie pareikalavo 50 milijonų nekaltų gyvybių — ne tik Europoje, bet ir Afrikoje bei Azijoje. Sunku todėl atsikratyti išvados, kad genocidas, kaip ir karai yra iki šiol neišvengtas ligūstas žmonijos reiškinys — vyko, vyksta ir gali ateityje vėl įvykti. Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad jeigu žiūrėsime į genocidą palyginamai, kaip, pavyzdžiui, kaip padarė sociologas Leo Kuper savo knygoje „Genocidas ir jo politinis panaudojimas 20-tame amžiuje“, tai rasime, kad visų masinių žudynių struktūra yra panaši. Žinoma, kiekvienas atvejis yra ypatingas tuo, kad turi savo specifinį kultūrinį ir istorinį kontekstą, bet tas genocido procesas, kuriuo aukos yra išrenkamos, atskiriamos ir gale sunaikinamos, visur panašus.
Kai kurie stebėtojai, kaip George Watson, argumentuoja, kad panaši naikinimo ideologija charakteringa Stalinui, Hitleriui ir jų pasekėjams ir kad tos ideologijos įgyvendinimas sutapatina Ukrainos bado terorą, nacių koncentracijos stovyklas, Sibiro gulagą ir net Khmer Rouge žiaurumus Kambodijoje. Yra duomenų, pavyzdžiui, kad Hitlerio koncentracijos stovyklos buvo planuojamos pagal vergų stovyklas Sibire ir kad dujų naudojimas aukoms žudyti pirmą kartą buvo išbandytas Vorkutoje 1938 metais. Atrodo, kad Hitleris žinojo ir apie pirmąjį šio šimtmečio genocidą — ir prieš puldamas Lenkiją ir skatindamas savo karininkus žiaurumui, paklausė: „Kas šiandien bekalba apie armėnų išnaikinimą?“
Tačiau yra ir kita pažiūra, kuri sako, kad jeigu mes palyginsime žydų holokostą su bet kokiu kitu genocidu, tai mes jo svarbą mažinsime vardan klaidingo universalizmo. Pavyzdžiui, Henryk Grynberg, rašydamas „Comentary“ žurnale 1982 metais, sako: „Jeigu paneigsime, kad įvykiai Lenkijoj, Ukrainoj ir Lietuvoj tarp 1941—45 metų buvo ypatingi įvykiai žiaurumo istorijoje, tai pripažinsime, kad tai yra lyg normali žmonijos išraiška ir yra priimama ir net prileidžiama žmonijos padėtis. Tie, kurie universalina holokostą, nepadidina, bet sumažina jo reikšmę“. Šita pažiūra yra pagrįsta ir kyla iš to fakto, kad nacių išnaikinimo ideologija reikalavo galutinio ir pilnutinio žydų išnaikinimo.
Mano pastabų tikslas nėra Grynbergo perspektyvą neigti, ypač kad pasaulinio genocido studijos (iš palyginamojo taško) nė arti neprilygsta išsamumu ir pilnumu nacių žudynių istorijoms. Svarbu tik panagrinėti, kodėl ta perspektyva yra pasiekusi tokio pranašumo vakariečių galvosenoje ir kokios plaukia iš to išvados. Kadangi kitos masinės žudynės šiame kontekste teranda tik antraeilės reikšmės, naudinga paklausti, kodėl holokostas tapo standartu, kuriuo visi kiti panašūs žiaurumai yra matuojami.
Visų pirma turime pabrėžti, kad nacių koncentracijos ir mirties stovyklų dokumentacija (raštinė ir vaizdinė) yra labai plati ir visiems prieinama. Per pastaruosius 40 metų padaryta daugybė studijų, kurios į nacių žudynes žvelgia ne tik iš istorinio, bet ir iš literatūrinio, filminio, filosofinio ir net teologinio taško. Visa tai paliko neišdildomą įspūdį vakariečių vaizduotėje ir holokostas pasidarė daugiau negu istorinis įvykis— jis kartu tapo ir simboliu gilaus ir nesuprantamo blogio. Kaipo toks, jis pašalino iš akiračio kitas žudynes, tiek pat žiaurias, bet mažiau žinomas, kitas ir toliau įvykusias, ypač padarytas Sovietų Sąjungos rėmuose, kur jos neigiamos, nuslėptos ar nutylėtos. Vakarų pasaulis pradėjo susipažinti ir pilniau suprasti Sovietų genocidą tik 1973 metais, kada pasirodė Aleksandro Solženycino „Gulago salynas“, tačiau Sovietų žudynės didesnio atgarsio Vakarų sąmonėje nepaliko.
Antras paaiškinimas holokosto pranašumui yra randamas daugiau žmogaus psichologijoje. Galime tai pavadinti atrinktiniu pasipiktinimu (selektive outrage). Mes visada pasirenkame kelti viešumon arba ginti reikalus, kurie liečia mūsų pačių arba mūsų visuomenės praeitį ir dabartį. Leiskite man duoti pavyzdį iš Kanados imigracijos istorijos. Tarp 1933 ir 1940 metų žydams imigracija į Kanadą buvo ypač sunki ir todėl dabar daugelis kanadiečių išperka tautinę kaltę ir gėdą, tapatindamiesi su holokosto aukom. Jie bando atitaisyti to imigracijos pareigūno pasisakymą kadaise, kad „vienas žydas imigrantas yra vienu per daug.“ Taip pat kai neseniai buvo Kanadoje rodomas filmas apie nepasisekusias pastangas žydus iš Europos gelbėti, viešoje spaudoje pasirodė laiškai, kurių tema apskritai buvo šitokia: „Man gėda būti kanadiečiu, kadangi mes tai leidome įvykti“. Svarbu taip pat atsiminti, kad tas atrinktinis pasipiktinimas nereikalauja iš publikos daug įsipareigojimo arba rizikos. Lengva yra piktintis nacizmo ideologija ir Hitlerio žiaurumais, nes tam niekas sveiku protu nesipriešina. Daug sunkiau kelti viešumon Sovietų režimo žiaurumus, nes viešoji opinija ar to nenori girdėti, arba net nori paneigti.
Trečia holokosto tapimo ypatingu priežastis yra tai, kad jis, ypač Amerikos žydų perspektyvoje, yra peržengęs istorinio įvykio rėmus ir yra pasidaręs žydų identifikacijos su savo bendruomene laidu. Kaipo toks holokostas nusako grupės tęstinumo priežastį ir iš jo atminimo plaukia grupės tęstinumo principas. Žymus žydų mokslininkas Jacob Neusner savo knygoje „Strangers at home: The Holocaust, Zionism and American Judaism“ rašo, kad „Amerikos žydams holokostas yra etninis identitetas grupei žmonių, kuri nei kultūriniu, nei socialiniu atžvilgiu neišsiskiria ir yra pasidavusi asimiliacijai“. Holokostas žydus charakterizuoja, atskiria juos nuo kitų ir kartu kitus įpareigoja. Todėl žydai ir pabrėžia holokosto ypatingumą (the unigueness of the Holocaust).
Ketvirta, jei pažiūrėsime į holokostą iš viešosios spaudos ar televizijos taško, tai čia rasime, kad ir tas žodis, ir jo sąvoka teikia pilnai išdirbtą simbolių sistemą, kuri visada iššaukia patikimą atsiliepimą klausytojų ar skaitytojų sąmonėje. Kas tą procesą palengvina dar toliau, tai suvienijimas bendros karo nusikaltėlių sąvokos su nacių ideologija ir jų žmogžudystėmis.
Taigi, iš bendros perspektyvos į šį tašką žiūrint, išeina didelė ironija, nes dabar mes grįžome prie tos pat pozicijos, kurią Sovietų Sąjungos pareigūnai gynė ir piršo 1948 metais Genocido konvencijos debatuose — būtent, kad visi karo nusikaltėliai, pagal definiciją, yra nacių karo nusikaltėliai. Sovietų delegacija, ruošiant Jungtinių Tautų Genocido konvencijos tekstą, stipriai argumentavo, kad genocidas yra tiesiogiai susijęs su fašizmu-nacizmu ir kad tautos, kurių santvarkos yra pagrįstos komunizmo ideologija ir principais, iš esmės negali genocido išvystyti. Tokia yra ir dabar sovietinė pažiūra: Antrojo pasaulinio karo rėmuose visi karo nusikaltėliai, visas genocidas — nacių sąskaiton. Tie, kurie kaltina
Sovietų Sąjungą panašiais nusikaltimais ir žiaurumais, išvadinami hitlerininkais, propogandistais, reakcionieriais.
Šio sutapatinimo karo nusikaltėlių sąvokos su nacių ideologija ir žiaurumais naudą Sovietai pilnai supranta ir visur, kur tik gali, išnaudoja, vis primindami vakariečiams, kad ir jie kadaise yra buvę aliantai. Kai Allan Ryan, buvęs OSI direktorius, susitiko Maskvoje 1980 metais su Vyriausiu Sovietų prokuroru Roman Rudenko, pastarasis jam pasakė: „Šiame svarbiame darbe, hitlerininkų ieškojime: mes dar ir dabar esame sąjungininkai“. Taip pat rašo ir Vladimiras Molchianovas savo knygoje apie nacių gaudymą Kanadoje ir Amerikoje, išleistoje 1981 metais: „Čia mes ir dabar sąjungininkai“. Visiškai taip pat pasakė ir Ottavoje Sovietų ambasados atstovas Aleksandr Podakin, kalbėdamas neseniai apie karo nusikaltėlius Kanadoje: „Šiame reikale mes dar esame sąjungininkai“. Taigi, nieko nuostabaus, jeigu šitoks Sovietų propogandiškas kartojimas randa atgarsio Vakarų viešoje spaudoje. Pavyzdžiui, Washington Post 1985 m. balandžio 25 d. Walter Reich, rašydamas apie Amerikos nacių deportacijas, argumentuoja, kad vienintelis „geros valios“ rezervuaras tarp sovietų ir amerikiečių yra bendros kovos prieš nacius atminimas. Tą gerą valią galime pagerinti, jis sako, deportuojant nacių, kolaborantus. O ta gera valia reikalinga ir panaudotina taikos derybose. Taigi, viena pasekme, statant nacių genocidą aukščiau už visus kitus, kad tai padeda Sovietų Sąjungai užmaskuoti savo masines žudynes.
Antra pasekmė yra ta, kad holokostas yra tapęs mastu, kuriuo matuojami kiti genocidai, kitos masinės žudynės. Šią tezę yra ryškiausiai iškėlęs autorius William Shawcross knygoje apie Kambodijos genocidą — The Quality of Mercy: Cambodia’s Holocaust and the Modern Conscience (1984). Jis rašo, kad nėra nieko nuostabaus, kad Europos žydų žudynės tapo pagrindiniu mastu, kuriuo dabar matuojami tragiški įvykiai. Iš dalies tai yra natūralu ir turime pagirti pavienes ar bendras pastangas užkirsti katastrofai kelią. Bet kai kurios pasekmės yra apgailestautinos. Yra pavojus, kad tik tada, kada įvykiai gali būti palyginami, teisingai ar neteisingai su holokostu, tik tada jie pasiekia mūsų sąmonėje baisingas proporcijas“. Autorius mini įvykius Biafroje ir Kambodijoje, kur buvo naudojami nacių žudynių simboliai, siekiant paveikti vakariečių sąžinę. Shawcrooss duoda įdomų pavyzdį, kaip vienas iš žymiausių Khmer Rouge kalėjimų (Tuol Sleng) tapo pavadintas „Azijos Auschwitzu“. Tą kalėjimą turistams perdirbdami 1983 metais, pareigūnai, su Rytų Vokietijos pagalba, padarė jį panašesnį į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą, kad geriau sutaptų su nacių „originalu“. Shawcross prideda, kad nors tas kalėjimas buvo daug panašesnis į Stalino kalėjimus (o ir Khmer Rouge buvo žiaurus komunistų režimas), niekas to kalėjimo niekada nepavadino „Azijos Lubianka“.
Dar viena tendencija, kurią galime priskirti, bent iš dalies, prie iškeltos nacių genocido sąvokos, tai atrinktinis paieškojimas dabartinėse karo nusikaltėlių paieškose. Apie šią padėtį visi gerai žinome. Tačiau galime čia pridurti, kad Kanadoje, nors nusikaltėlių komisijos mandatas buvo selektyvus (būtent, ar yra nacių Kanadoje ir ką su jais daryti), tačiau komisijos rekomendacijos — ir dabar valdžios padaryti įstatymų pakeitimai liečia visus karo nusikaltėlius, ne tik nacius. Vis vien įdomu pažymėti, kad Kanadoje buvo ne tik selektyvus mandatas, bet ir selektyvūs argumentai karo nusikaltėlių paieškų debatuose. Pavyzdžiui, buvo paleistas šūkis šiuo metu: „Bent vienas nacis Kanadoje yra vienu per daug“. Tas šūkis niekada neskambėjo: „Bent vienas karo nusikaltėlis, gyvenąs Kanadoje, yra vienu per daug“. Dar kitas pavyzdys. Vienas žymus Kanados juristas, analizuodamas Sovietų Sąjungos disidento Anatolijaus Ščaranskio bylą 1978 metais, priėjo šios išvados: „Sovietinė teisinė sistema, atrodo, dar vis veikia pagrindu „duokit mums žmogų ir mes rasime nusikaltimą“. Tačiau apklausinėjimo metu tas pats juristas tapo dideliu rėmėju Sovietų liudijamosios medžiagos naudojimo. Tą pačią galvoseną rodo ir šis pavyzdys — kada Vakarų sąjungininkai susijungė su sovietais prieš vokiečius, jie sekė principu: mano priešo priešas yra mano draugas. Stalinas tapo „Good old Joe“. Tačiau kada baltijiečiai arba ukrainiečiai tą patį principą panaudojo, stodami į kovą prieš Raudonąją armiją, jie tapo kolaborantais ir dabartinių nusikaltėlių paieškų taikiniu.
Užbaigiant, tektų padaryti kelias išvadas:
Pirma, žiūrint į genocidą iš bendro pasaulinio taško, galime rasti šioje pažiūroje potencialą suvienyti genocido aukas ir jų bendruomenes — nes jos visos yra patyrusios tragišką likimą. Ši bendrinė perspektyva ne tik nemažina vieno ar kito genocido reikšmės, bet padaro juos visus žmogiškesnius ir suprantamus;
Antra, bet kokios formos genocido rikiavimas ar ypatingumo ieškojimas turi kaip pasekmę bendruomenių skaldymą, ypač tada, kada nėra visapusės nusikaltėlių paieškos. Tokia procedūra atima kai kuriom aukom bendražmogiškumą, nes sugestijuoja nelygų skausmo ir mirties pergyvenimą;
Trečia išvada yra ta, kad panaudojimas nacių genocido, kaip masto visom kitom masinėm žudynėm matuoti, yra davęs Sovietų režimui nepaprastą progą ne tik užmaskuoti savąjį genocidą, bet pasiekti daugelį kitų politinių ir teritorinių tikslų. Tuo atžvilgiu baltai ir ukrainiečiai tampa antrą kartą Sovietų klastos aukos.
/ Perspausdinta: Draugas. (Mokslas, menas, literatūra). // 1988 m. birželio 11 d. Nr. 114 (23)./
