Partizanai: Istorija ir dabartis

REZISTENCIJA ŽEMAITIJOJE IR KLAIPĖDOS KRAŠTE

1. Bendroji apžvalga

Šiandien dar daug ko apie pokario tragediją neįstengiame paaiškinti. Tačiau jau galima tvirtai pasakyti, kad tai buvo ne sovietų mokslininkų užgauliai vadintas „banditizmas“, o lietuvių tautos kova už laisvą gyvenimą, nepriklausomybę. Tikėdami galutine šios kovos sėkme, partizanai fotografavosi, kruopščiai tvarkė, saugojo savo archyvus ir atsiminimus. Kad didelė to palikimo dalis nepasiekė mūsų dienų — tai ne jų kaltė. Išlikę negausūs dokumentai liudija, kad raudonajam terorui buvo atkakliai pasipriešinta. Partizaniniame judėjime dalyvavo įvairūs visuomenės sluoksniai — pradedant Lietuvos kariuomenės karininkais, mokytojais ir baigiant ištisomis kaimiečių šeimomis. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Kurmių istoriją: tai buvo daugiavaikė šeima, kurios visi nariai, net paaugliai ir moterys, buvo įsitraukę į partizaninę kovą.

Pokario ginkluotosios rezistencijos istoriją būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius:

1)    masinis organizuotas partizaninis judėjimas (1944—1947),

2)    naujos taktikos, smulkesnių būrių ir bendro vieningo vadovavimo (LLKS) metai (1947—1952),

3)    individualios rezistencijos laikotarpis (1952—1959).

Partizaninio judėjimo tyrinėtojai ne visada nurodo trečiąjį tarpsnį.

K. Girnius apie laikotarpį po 1952 metų beveik nekalba. Tačiau iš parinktos medžiagos apie Žemaitijos partizanus galima daryti išvadą, kad čia judėjimas išsilaikė ilgiau, palyginus su visos Lietuvos ginkluota rezistencija. Žemaitijos žmonės netgi likę po vieną, nenorėjo atsisakyti savo pradėtos kovos. Paskutinieji partizanai F. Urbonas ir P. Oželis buvo nukauti 1959 metais Šilalės rajone.

Okupantai, vykdydami Lietuvoje savo užmačias, organizavo gerai apginkluotų aktyvistų, milicininkų, istrebitelių reidus. Beje, Žemaitijoje tuos vadinamuosius liaudies gynėjus vadina stribokais. Taip vadinsiu juos ir aš. Tik tokie ginkluotų grupių reidai padėjo prievarta platinti valstybines paskolas, organizuoti rinkimus, pareigūnų skyrimus. Sovietiniai pareigūnai be kariuomenės nebūtų galėję išsilaikyti kaimuose, gyvenvietėse. Pagrindinės jų jėgos buvo dislokuotos apskričių ir valsčių centruose. Tad mažesniuosius kaimus kontroliavo partizanai. _;Jie nevengė žygių į didesnius miestelius, kur buvo stribokų štabai. Galima paminėti antpuolius 1948 m. Veiviržėnų, 1949 m. Endriejavo, 1950 m. Priekulės miestelyje ir kitose vietose. Partizanai ilgą laiką kontroliavo kelius Šilutės—Šilalės rajonuose ir Žemaičių kelio atkarpą ties Laukuva.

Po 1949 metų partizanai atkreipė dėmesį į Klaipėdos krašto rajonus. Vadinamajame „parubežyje“ jie veikė ir anksčiau. Tačiau vis dėlto šiuose rajonuose partizaninis judėjimas buvo epizodinis. Vietos gyventojai, kurių buvo likę nepaprastai mažai, nepatikliai žiūrėjo ne tik į partizanus, bet ir į čia atsikėlusius lietuvius. Partizanus jie retai rėmė maisto produktais. Tačiau Lietuvos partizanų siekiai jiems buvo žinomi, suprantami, o dažnai ir pateisinami. Tai liudija vietos gyventojo pasakojimas: „Buvo mūsų kaime (Agluonėnuose) tokia pana, komjaunuolė, dažnai su dviračiu į Pėžaičius ir kitur važiuodavo agitaciją varyti. Kai du kartus buvo perspėta ir nepaklausė, kad baigtų savo komjaunuolišką veiklą, ją nušovė. Pati kalta buvo.“

Kęstučio ap. Dariaus rajono partizanai Klaipėdos krašto miškuose susitikimo metu. Viduryje stovi vienplaukis vadas P. Balčiūnas (Balčinas) — Pušis, Radvila

Taip pat yra faktų, kad stribokai dažnai savo nusikaltimus suversdavo partizanams. Aisėnų kaime, pakeliui į Veiviržėnus, bei kelyje iš Pėžaičių į Vanagų kaimą tebestovėjo kryžiai, pastatyti nužudytų žmonių atminimui. Buvo sakoma, kad juos nušovė partizanai. Tačiau dabar išaiškėjo, kad buvo ne taip. Gyventojus nužudė patys stribokai, norėdami užgrobti jų turtą. (Vienu atveju ėjo žmogus namo, pardavęs karvę).

Dar ir dabar nereti kaltinimai, kad tas ir tas išdavė, yra niekšas, bet negalima skelbti tokios medžiagos, nes išaiškinti teisybę yra nepaprastai sunku. Ir vis dėlto po kelių dešimčių metų viešo niekinimo reikia tinkamai prisiminti pokario rezistenciją. Greit surinkti visus faktus ir padaryti išvadas bei apibendrinimus neįmanoma. Dabar būtina kaupti medžiagą, o gilesnes išvadas, paremtas neginčijamais faktais, bus įmanoma pateikti gal tik po 5—10 metų.

2. Žemaičių legiono ir Žemaičių apygardos formavimosi etapai

Žemaitijos partizanų padėtis skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių. Žemaitija su Klaipėdos kraštu paskutinė pateko sovietų armijai, todėl ten susitelkė gana dideli LLA vanagų būriai ir kiti lietuviai, kurie dar nebuvo apsisprendę — pasitraukti į Vakarus ar pasilikti ir kovoti su okupantais. Daugiausia jų dėka 1945 m. pavasarį šiaurinėje ir vakarinėje Žemaitijoje ėmė veikti Žemaičių legionas. Pietinėje Žemaitijoje (nepavykus jų sujungti į bendrą Žemaitijos junginį) 1946 m. vasarą įsisteigė Jungtinė Kęstučio apygarda.

1944 m. pabaigoje Mažeikių rajone jau gyvavo partizanų Alkos rinktinė. Ją sudarė nemaža vyrų, kurie buvo net gana didelius apkasus išsikasę. Jų veikla dažniausiai buvo atvira, todėl pagrindinės partizanų jėgos buvo sutriuškintos.

Knygoje „Bažnyčios prieglobstyje“ minima jau 1944 m. rugpjūčio mėnesį veikusi Vanagų grupė apie Platelius. Rašoma, kad vokiečiai jos nepersekiojo. Vanagai patys apsirūpindavo maistu. Pagal vyskupo Vincento Borisevičiaus parodymus, partizanai jam sakę: jei jis neparūpinsiąs maisto ir neparemsiąs jų, tai jie patys turėsią eiti prašyti gyventojų. Kunigai Kiela, Šikšnius ir Alminas (Rietavo klebonas) juos palaikė. Kunigas Olšauskas 1945 m. pabaigoje buvo perkeltas į Klaipėdą, nes juo susidomėjo saugumas. Tačiau Klaipėdoje jį greit suėmė.

Vyskupas Pranas Ramanauskas savo parodymuose mini Vanagus ir Žemaičių legioną. Jis rašo: suėmus Plechavičių, manyta, jog inteligentijai reikia pasitraukti į Vakarus; likusieji turėtų sudaryti partizanų būrius kovai su sovietų kariuomene. P. Ramanauskas aprašo savo susitikimą su mokytoju Kaupu pas vyskupą Borisevičių: „Mokytojas prašo skirti kunigą — kapelioną žmonių formacijai, kuri vadinasi „Vanagais“ ir gyvena miškuose tarp Platelių ir Alsėdžių“. O Adolfas Kubilius parodymuose tiksliau parodo vietovę: „Štabas buvo Alsėdžių valsčiaus Skrisčių kaime, Antano Pociaus namuose“. Minimi Vanagų nesutarimai su savisaugos būriais. Tai patvirtina K. Girnius: savisaugos būriai, kurie vadinosi „Tėvynės apsaugos rinktinė“, norėję kovoti prieš sovietų armiją kartu su vokiečiais fronte, jie juokėsi iš Vanagų, sakydami, kad tik bailiai gali sėdėti krūmuose.

Nuo 1945 m. kovo mėnesio Žemaičių legionui vadovavo Adolfas Kubilius. Jis rašo: „1945 metų vasario 24—25 dieną vyko LLA Telšių apskrities štabe pirmasis organizacinis posėdis. Kunigas Pranas Gustaitis juos aprūpindavo dokumentais — apie 40—50 dokumentų suteikė“.

Judrėnų—Kvėdarnos—Švėkšnos apylinkių partizanai

Dėl to, kad Klaipėdoje vokiečiai laikėsi gana ilgai, jos apylinkėse įsitvirtino sovietų kariuomenė. Tai ir sąlygojo vėlesnę (palyginti su kita Lietuvos dalimi) partizanų veiklą. 1945 m. lapkričio mėnesį jau randame žinių, kad partizanai puldinėja Žemaitijos miestelius, naikina dokumentus, prievolių raštus ir pačius stribokus.

Vanagus dar anksčiau mini kompartijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius N. Šilinas. 1944 m. gruodžio 28 d. LKP (b) CK plenume jis kalbėjo: „Nusišnekėdami apie vadinamąsias ypatingas aplinkybes, priėjome iki to, kad tiems vanagams (banditams) ne tik nepapjaustėme sparnų, bet iki šio momento net nepalietėme jų sparnų plunksnų“. Jis pareiškė, kad Lietuvoje yra apie 8 tūkstančiai žmonių, kurie save vadina Vanagais. Savo pranešime jis gana dažnai akcentavo „kovą su lietuviškai—vokiškais nacionalistais“.

Ryšininkė Zuzana Norkienė minėjo, kad buvo „vanagų“ ir Judrėnų apylinkėse; dažnai partizanus gyventojai tapatindavo su vanagais ar LLA. „1945 m. pirmoje pusėje Žemaitijoje partizanai buvo gana veiklūs ir dažnai patys save vadino Lietuvos Laisvės Armija, nors patys LLA vadai dažnai to net nežinodavo“.

1945 metų rugsėjo pradžioje Lietuvai išlaisvinti komiteto pasitarime buvo nutarta po to, kai bus įsteigtos apygardos, iš jų atstovų sudaryti generalinį štabą ir „Vyriausiąjį Lietuvai išlaisvinti kabinetą“. Spalio 11 d. kunigas Antanas Ylius nuvyko į Telšius. Ten susitiko su senu pažįstamu — suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi Juozu Jurkumi. „Jurkui aš pasakiau savo atvažiavimo tikslus ir perdaviau jam „Laisvės žvalgą“ bei instrukciją apie apygardos ir jos štabo įsteigimą“. Paskui abudu nuvyko pas Jakštą. „Jakštas man pranešė, jog dabartiniu metu LLA organizacijų veikla Telšių apskrityje liovėsi dėl to, kad kai kurie štabo nariai areštuoti, o kiti išsibėgiojo. Juos sumušė ir išsklaidė kariuomenė ir stribai. Likusieji veikia mažomis grupėmis“.

Nepaisydamas gausių suiminėjimų, Žemaičių legionas vis dėlto gyvavo. 1946 m. viduryje jam priklausė Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės, Mažeikių ir kitų apskričių rajonai. Suėmus Adolfą Kubilių, jį pakeitė Jonas Semaška, o šį — Fortūnatas Ašoklis. Saugumas jį taip pat greitai suėmė. Be vadų Žemaičių legiono veikla pakriko, tačiau neilgam. 1947 m. antroje pusėje vienijant partizanus, vietoj Žemaičių legiono atkuriama Žemaičių apygarda. Ypač daug čia nuveikė Montvydas-—Žemaitis ir kapitonas A. Milaševičius. Nuo 1948 m. jis vadovavo Žemaičių apygardai.

3. Partizaninis judėjimas ir Klaipėdos kraštas Partizanų veikla pasienio rajonuose

Kiekviena partizanų rinktinė veikė savo rajone, kuris dabar dažniausiai sutampa su jo ribomis, o kartais apima ir kelis rajonus. Truputį kitaip yra su partizanų būriais, dislokuotais rajonuose, kurie ribojasi su buvusia Klaipėdos krašto teritorija.

Kaip žinoma, partizanai stengdavosi įsitvirtinti netoli savo tėviškės, giminaičių ir pažįstamų gyvenamųjų vietovių. Šitaip jie galėjo geriau apsirūpinti maisto produktais, susilaukti paramos, be to, buvo žinomos apylinkės. Po karo didelė dalis Klaipėdos krašto gyventojų, ypač iš vadinamųjų „parubežio“ rajonų, buvo palikę savo gimtąsias vietas. Vokiečiai traukdamiesi vertė ir kitus gyventojus palikti kraštą, keltis iš pradžių į Karaliaučiaus sritį, o paskui — ir į Vokietiją. Žinomi du tokie evakuaciniai momentai: 1944 m. vasarą — jis buvo trumpas ir leido žmo-

Iš kairės į dešinę: nežinomas, St. Paulavičius-Rambynas (ž. 1951 m.), K. Gailius-Klajūnas (ž. 1951 m.), Br. Rėbžda-Zilvitis (ž. 1952.09.25), V. Gailius-Trimitas

nėms tuoj grįžti atgal, o spalio mėnesį jau vyko stipri evakuacija. Artėjant sovietų kariuomenei, vietos gyventojams buvo įsakyta pasiimti būtiniausius daiktus ir trauktis su kariuomene kartu. Retas išdrįso nepaklusti. Taip ir ištuštėjo kaimai, tvartuose liko gyvuliai.

Tik praėjus frontui, čia plūstelėjo žmonės iš kitų Lietuvos vietovių. Palikti tušti namai buvo išnaršyti, išgrobstytas visas turtas. Dar nebuvo užimtas Klaipėdos miestas, o LKP (b) CK’ sprendė klausimus apie tų žemių apgyvendinimą lietuviais iš kitur. Vėliau, kai dalis pabėgėlių grįžo į savo sodybas, reta kuri buvo laisva. Todėl galima numanyti, kokie santykiai atsirado tarp tų žmonių grupių. Juos išreiškė dažnos vaikų peštynės Spengių, Dituvos ir kitose mokyklose.

Suprantama, kad partizanai čia negalėjo tikėtis paramos. Tiktai kai kur jų būriai turėjo slėptuves. Tačiau iš pasakojimų atrodo, kad jie kontroliavo ne tik Klaipėdos krašto teritoriją, bet ir Priekulę, Saugus, Katyčius, Šilutę, Žemaičių Naumiestį, aplankydavo Pagėgius ir Žygaičius. Partizanai ateidavo nubausti sovietų valdžios aktvvistų, pasirinkti maisto produktų. O valdžios rėmėjų čia netrūko, nes buvo atsikėlusių įvairių žmonių. Dalis jų jautė dėkingumą už „ aprūpinimą“.

Vietos gyventojai jau nuo seno buvo pripratinti prie tokios taisyklės: „Valdžios reikia klausyti“. Be to, jie labai rimtai žiūrėjo į darbą. Ir suvaryti į kolūkius jie sąžiningai dirbo, todėl iš sovietų valdžios nusipelnydavo pagyrimų. Tas labai nepatiko partizanams; šie perspėdavo kolūkiečius, kad jie nebūtų tokie aktyvūs. Taip Greivio vyrų buvo įspėta saugiškė Ladagaitė, kuri už gerą darbą, nors ir nesikišdama į politikių, privalėjo dalyvauti tarybinių moterų suvažiavime. Kitą klaipėdiškį —

Žalgirio būrio vyrai:    M. Bačkauskas-Kantas, Pr. Auškalnis, A. Pakalniškis-Žalgiris, Auškalnis

Kybrancą, „darbštų, sumanų ūkininką,— kaip rašo H. Arnašius,— kai buvo įkurtas kolūkis, jo brigadininku išrinko šį visų mėgstamą žmogų. Ir štai čia prisistatė „banditai“. Vieną naktį jie atėjo iš Šernų miško“.

Patys Mažosios Lietuvos gyventojai ginkluotame pasipriešinime dalyvavo pasyviai. Tą patvirtina Vokietijoje gyvenantis istorikas A. Hermanas. Jis tik mini, kad dalis lietuviškos orientacijos žmonių rėmė partizanus, o šie jais pasitikėjo. Kai kurie jaunuoliai, vengdami tarnybos sovietų kariuomenėje, prisidėjo prie partizanų.

Pas Priekulės ūkininką Reizgį Dreižių kaime partizanai prašė prieglobsčio pasitarimui ar susirinkimui, bet ūkininkas buvo saugumo organų sekamas, todėl šio sumanymo teko atsisakyti. Rezistencijos dalyvis A. Burzdžius prisimena: „Iš vietinių gyventojų mus rėmė sakytojas Agintas (o gal Ogintas) iš Ramučių. Jis mums perdavė pistoletų ir kareiviškų diržų siuntą. Tenykščiai gyventojai, pavardžių nebeprisimenu, sušelpdavo mus konservuotais maisto produktais, kas Žemaitijoje nebuvo dar praktikuojama. Norint būti objektyviems, reikia sutikti su A. Hermano teigimu, kad partizanai, nesulaukdami savanoriškos paramos iš klaipėdiškių, vertė juos aprūpinti bent maistu ir grasindami išreikalaudavo.

Vėliau, kai Klaipėdos kraštas jau buvo gausiau apgyvendintas naujakurių, pradėta galvoti, kaip išplėsti laisvės kovotojų įtaką ir šiuose rajonuose.

1949 m. vasario 1 d. partizanų vadų suvažiavime buvo priimtas naujas pavadinimas LLKS (Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis). Siame suvažiavime svarstyti Klaipėdos krašto reikalai. Buvo nuspręsta išplėsti partizanų veiklą arba ją atnaujinti Klaipėdos krašte, Klaipėdoje, Priekulės,

Šilutės ir Pagėgių apskrityse. Deja, šis teigiamas sprendimas turėjo kai kurių neigiamų pasekmių.

Kęstučio ap. Dariaus rajono vadas P. Balčiūnas-Pušis, Radvila

Ryšininkė Z. Norkienė pasakojo: „Tuo metu buvo nušautas Dariaus rajono rinktinės vadas Pušis. Kas jį nušovė, nėra gerai žinoma, nors tarp mūsų buvo kalbama, kad tai padarė vienas iš partizanų A. Jonušas—Vilkas su kitų tyliu pritarimu. Matyt, ne tik dėl to, kad buvo labai reiklus ir griežtas, bet, kad buvo įsakyta palikti savo buvimo vietas, ir susiskaldžius į smulkesnes grupes, keltis į Klaipėdos kraštą. O vyrai nenorėjo palikti savo gimtų vietų ir keltis į nežinią“.

Partizanų veiklą gerai iliustruoja ir I. Simonaitytė savo romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“: „Kūnelienė giriasi esanti Hitlerio gerbėja, ji pateisina savo kaimyno, kolūkio pirmininko, mirtį nuo banditų kulkos — kam ėjo prieš vokiečius“. Partizanas Steponas Greivys—Verpetas nepabijodavo su savo vyrais dienos metu atvykti į Priekulės miestelio restoraną —valgyklą ir papietauti kartu su saugumiečiais. Paskui, palikę sąskaitą užmokėti aniems, užsėdę ant motociklų, jie sėkmingai palikdavo miestelį. 1948—1950 metais Šilutėje dirbęs LKP (b) komiteto pirmuoju sekretoriumi J. Grigalavičius rašė: „Daugiausia dėmesio reikėjo skirti Švėkšnos, Z. Naumiesčio ir Vainuto valsčių kolūkiams. Miškinių būriai kolūkių aktyvui padarė daug žalos, kas mėnesį būdavo kelios aukos. Smarki kova vyko ištisus 1949 metus. 1950 metais tie būriai buvo likviduoti“. Tai dar kartą liudija, kad Lietuvos partizanai Klaipėdos krašte neįsitvirtindavo, dažniausiai jie ateidavo iš už buvusios sienos ir pasiekdavo Dreverną, Kintus, Rusnę.

Partizanų veikla buvo gana įvairi: tai ir atsišaukimų, lapelių spausdinimas, laikraščių leidimas, atskirų asmenų perspėjimas, kovos su išdavikais, stribokais, kariuomenės daliniais ir net stribokų štabų naikinimas miestelių centruose. Kadangi duomenų apie partizanų veiklą nėra daug, bandysiu apsiriboti žinomesnių įvykių aprašymais. Juos išryškina liudininkų, ryšininkų ir partizanų pasakojimai.

Viena iš žymesnių akcijų buvo Veiviržėnų miestelio užėmimas ir stribokų štabo sutriuškinimas. Tai aprašyta septintajame dešimtmetyje rajoniniame laikraštyje „Banga“. Rašė stribokas K. Balčius. Šią istoriją žino daugelis veiviržėniškių. O faktai tokie: 1948 m. iš birželio 7 dienos į 8-ąją Nemuno būrio partizanai įsiveržė į Veiviržėnų miestelį ir nukovė stribokus A. Andrijauską, J. Miniotą, B. Miniotą. Iš viso žuvo keturi, trys žmonės buvo sužeisti, vienas dingo be žinios. Tų įvykių dalyvis laikraštyje prisiminė įdomų epizodą: „Kai įsiveržę į liaudies gynėjų štabą

Ruošiant naujo laikraščio medžiagą. Iš kairės į deš.: K. Gailius-Klajunas ir A. Pakalniškis-Žalgiris

Po Veiviržėnų miestelio užėmimo

banditai pradėjo šaudyti, žuvo ir buvo sužeista daug gynėjų, tik štabo viršininkas Vasia Varlakovas spėjo palįsti po gultais ir pasislėpti. Antroji banditų grupė tuo pačiu metu užpuolė ir apiplėšė Veiviržėnų paštą“. Peršasi mintis, kad buvo vykdoma tokia politika: jūs, lietuviai, pjaūkitės tarp savęs, o mes, žudynių organizatoriai ir kurstytojai, mažiausiam pavojui iškilus, dumsim į krūmus (arba lįsim po suolais, kaip šiuo atveju). Ir dabar veiviržėniškiai su panieka ir ironija prisimena, kaip bolševikų padlaižiai pusnuogiai spruko pro langus į laukus, kažkoks žmogus ant žirgo, rankose laikydamas Trispalvę, prajojo per visą Veiviržėnų miestelį.

Jau minėto partizano Stepono Greivio—Verpeto vadovaujami partizanai irgi buvo tokie veiklūs, kad kontroliavo ne tik Priekulės apylinkes, bet nebijodavo pasirodyti dieną pačiame miestelyje. Vadas buvo jaunas, energingas ir nepaprastos drąsos vyras. Kad partizanai buvo aktyvūs Klaipėdos krašto „parubežio“ rajonuose, patvirtina nemažai faktų: „1947 metais kovo 7 d. kelyje ties Pašaltuoniu km. nukautas milicininkas P. Laugalys. 1949 m. spalio 6 d. mūšyje žuvo Dovilų valsčiaus liaudies gynėjų būrio narys B. Klevas, 1949 m. lapkričio 18 d. Diglių km. pateko į pasalą ir žuvo 1. g. b. narys I. Chitrov. 1950 m. puolamas Pajūrio kaimas. 1945 m. balandžio 22 d. prie Saugų kaimo nukauti 32-osios šaulių divizijos I-ojo bataliono vyr. leitenantas N. M. Azarov, kareivis vairuotojas Jermolov. 1945 m. gegužės 28 d. mūšyje nukautas buvo Pagėgių rajono Vilkiškių km. milicininkas A. Jotautas. 1947 m. liepos 27 d. ties Saugų kaimu pasaloje nukautas 1. g. b. narys J. D. Dargis. 1947 m. rugsėjo 30 d. mūšyje nukautas Šilutės apskr. valstybės saugumo poskyrio viršininkas majoras S. V. Biriukov. 1952 m. liepos 4 d. nušautas Pagėgių m. milicijos vyr. seržantas J. P. Kneziauskas“.

Taip pat žinomi 1950 metų vasario ir gegužės mėnesių partizanų reidai į Endriejavo gyvenvietę. Jų metu buvo nukautas P. Razma ir saugumo viršininkas vyr. leitenantas F. V. Mozgovoj.

Įdomių dalykų apie rezistentų kovas su reguliariąja kariuomene papasakojo Kvėdarnos vaistininkas Kęstutis Balčiūnas. „1954 m. liepos mėnesį vyko tas mūšis prie Lūksto ežero, Apvaršuvos kaimo. Čia partizanų žuvo labai mažai. Užtat saugumiečių ir karių žuvo gausiai. Kaip žmonės pasakojo — stribas iš jų kaimo parbėgo ir tiesiai į skiepą niro, kad pasislėptų. Iš baimės. Kitas stribas, Paulauskas, parbėgo su sušaudytu vatinuku. Kitas mirė iš baimės po kelių dienų. Na, o sovietai žuvusiuosius vežė net keliomis mašinomis. Ir kad aplinkinių kaimų žmonės nematytų, kiek daug jų yra žuvę, apkrovė lavonus su šienu. Tačiau kraujas sunkėsi kiauriai ir tiško ant kelio. Parvežė juos į saugumo būstinę. Slėpė“. K. Balčiūnas dar minėjo Ūdrą — Bagdoną ir jo vyrus. Jie buvę labai narsūs. „Kartą Tauragės restorane jis valgė kartu su stribais. Pavalgęs po lėkštele paliko raštelį: „Čia buvo Bagdonas“. Tai stribai vos nepasiuto iš apmaudo. Jis neleido aplinkiniams gyventojams duoti prievolių sovietų valdžiai. Liepdavo sakyti „Bagdonas neleidžia“. Ir neduodavo žmonės, sakydavo: „Kai suimsite, tada ir duosime“. Vėliau jis žuvo kažkur apie Girdiškį.

Norėtųsi atskirai pakalbėti apie partizanų ryšininkus. Iš ryšininkės Zuzanos Pakalniškytės-Norkienės, partizano Žalgirio sesers, sužinota daug įdomių dalykų. Ji pati kilusi nuo Judrėnų. Pasakojo, kad po karo atvažiavę saugumiečiai beveik visus kaimo vyrus tardė, mušė, ieškodami vanagų. O kaimiečiai apie juos net ne visi buvogirdėję. Kad Zuzana Norkienė maistą partizanams teikdavo, ji net ir neminėjo, nes tai buvo,

Ryšininkė Z. Pakalniškytė-Norkienė (kairėje)

pasak jos, įprasta ir natūralu, kaip šeimyną maitinti. Vyrams būtinai reikėjo karinės aprangos. (Štai ką reiškia tikra kova ir tikėjimas jos pergale! Juk civiliais drabužiais, atrodo, būtų buvę lengviau maskuotis). Norkienė kelis kartus važiavo į Vilnių tai per Plungę, tai pro Šilutę ir parvežė vyrams uniformų, net rašomąją mašinėlę gavo, popieriaus ir vaistų nuolat parūpindavo. Teko jai užtat Sibiro kančių vėliau patirti.

Kita ryšininkė Zuzana Venskutė-Bitinienė taip pat buvo aktyvi partizanų pagalbininkė. Ji dirbo pradinių klasių mokytoja. Saugumas ją įtarė, ne kartą kvietėsi pas save arba atvažiuodavo į mokyklą. Tardė, klausinėjo, baugino: „Išspausdinsime tavo nuotrauką laikraštyje, kad esi bandite, suimsime visą šeimą ir išvešime“. Tačiau ji nepasidavė ir nė žodeliu neprasitarė. Vėliau direktoriui saugumas liepė ją atleisti iš mokyklos. Jai taip pat teko tremtinės dalia.

Daug medžiagos pateikė Emilija Stonienė ir jos vyras Simonas Stonys. Jie abu buvo sumanūs ryšininkai: kad neliktų partizanų pėdų, žiemą, pasikinkę arklį, su vežimu, prikrautu eglišakių, jas užšluodavo. Emilijos slapyvardis buvo Vasara. Kartą ją pačią saugumiečiai klausinėjo, ar nežinanti tokios Vasaros. O kai tardydavo — tai būtinai trys: vienas rašydavo, kiti mušdavo ir kvosdavo.

Emilija Stonienė papasakojo apie partizanų fotografavimąsi. Būtinai reikėjo vado leidimo. Kartais fotografuodavo specialistai, o dažniausiai — patys partizanai. įsiamžinti norėjo visi, mielai pozuodavo. Tik vadai neleisdavo ant nuotraukų nieko užrašinėti. Vadas leisdavo pasižiūrėti nuotraukas, o paskui jas surinkdavo ir slėpdavo kartu su negatyvais. Kur slėpdavo? Įvairiai. Užlydydavo pieno bidonuose ir užkasdavo į žemę. Darant Bikavėnų bažnyčios lauko sienų remontą (Šilutės raj.), atlupus sienos lentas, buvo rastos trys didelės krūvos partizanų nuotraukų.

Tačiau, deja, žmonės labai bijojo saugumo, kai kas atpažino ir savo giminaičius, todėl ten pat viskas buvo sunaikinta, sudeginta.

A. Pakalniškis-Žalgiris

(ž. 1951 m. sausio 14 d. Siuraičių km.)

Kaip pasakojo E. Stonienė, partizanai net blykstes su aterijomis turėjo. 1962 metais buvo rastas visas bidonas nuotraukų, negatyvų. Manoma, ten buvo Poškaus—Vijimo padėta. Berods, kirtę mišką vyrai, jas irgi sunaikino, bijodami, kad fotografijos nepakliūtų saugumui. Dažnai nuotraukas darydavo Vladas Brazauskas (jau miręs), veikiausiai pogrindinėje fotolaboratorijoje. Bandė Emilija kai ką užrašyti popieriuje, kurį paslėpė miške. Deja, grįžus iš Sibiro, popierius buvo sugadintas drėgmės ir pelėsio, nieko nebeliko.

Pasakojo E. Stonienė ir apie partizanų žiemojimą. Rambyno būrio vyrai,— atrodo, jų buvo apie dvylika,— 1945—4946 metais žiemojo Saukliškėse — Girėnų miške. Turėjo gerą žeminę — įėjimas užmaskuotas įsodinta eglute, sienos iš rąstų, apšildoma. Vasarą žeminę atsitiktinai rado

Pietų metas

Iš kairės į dešinę: V. Poškus-Vijūnas, St. Paulavičius-Rambynas-Pilies būrio vadas

uogautojai, todėl partizanai turėjo ją palikti, nors tada, ankstyvuoju laikotarpiu, išdavikų nebuvo. Emilija palaikė ryšius su Klaipėdos vaistininkais, iš kurių gaudavo penicilino — tada reto vaisto. Iš kur gaudavo pinigų? Simonas Stonys varydavo naminę degtinę ir ją parduodavo. Pinigai buvo naudojami įvairiems partizanų poreikiams. Emilija vykdavo parvežti jiems uniformų į Šiaulius, buvo, stipriai sužeista į koją, tačiau tada į saugumiečių rankas nepakliuvo. Vis dėlto teko ir Stoniams Sibiro lagerių baisumus patirti.

4. Vokiečių tautybės žmonės partizaninėje veikloje

Lietuvių tautinio išsivadavimo kovose dalyvavo ir kitų tautybių atstovai, tarp jų ir vokiečiai — daugiausia pabėgę karo belaisviai, atsilikę nuo savo dalinių kareiviai bei Lietuvos vokiečiai. LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, 1945 metais apkaltindamas pogrindį terorizmu ir niekšingumu lietuvių liaudžiai, nurodė, kad „nacionalistai dirba vokiečių karininkų vadovaujami. Likviduojant gaujas, tarp užmuštų banditų jau išaiškinta daugiau kaip 150 vokiečių kareivių ir karininkų“. A. Sniečkus ragino be pasigailėjimo kovoti prieš lietuviškai vokiškųjų nacionalistų pogrindį.

Tų pat metų gegužės mėnesį VRLK sulaikė vokiečių karininkus Gustavą Treslę, Valterį Trapę ir Hansą Burgerį, kurie atseit vokiečių žvalgybos organų parašiutais buvo nuleisti, kad užmegztų ryšį su Lietuvos pogrindžiu. Buvo suimta ir kita grupė, baigusi diversinę mokyklą prie Įsručio; jos dalyviai saugumo organams prisipažino, kad artimiausiu metu bus atsiųsta apie 50 instruktorių padėti pasiruošti pogrindžio kovai.

Rambyno būryje, kuris veikė Klaipėdos, Šilutės, Rietavo rajonų teritorijose, partizanavo du vokiečiai. Jų slapyvardžiai buvo Jonas ir Petras. Abiejų pavardės ir likimai nežinomi. 1948 metais, likviduojant P. Cvirkos kolūkio pirmininką, dalyvavo Lietuvos vokietis nuo Kaltinėnų. Užimant Veiviržėnų miestelį, tarp partizanų buvo vienas vokiečių tautybės vyrukas, slapyvardžiu Aukštaitis: pramokęs lietuviškai, žodžius jis tardavo aukštaičių tarme. Atrodo, jis buvo puskarininkis ir partizanus mokė karo meno.

Kaltinėnų ir Linkuvos apylinkėse, Bagdono—Ūdros būryje, partizanavo irgi vokietis, gal tas pats, kuris dalyvavo likviduojant A. Galdikienę. Keletas vokiečių buvo ir Raseinių apskrities partizanų būriuose. Mejeris, pasirinkęs Morgano slapyvardį, buvo kilęs iš Vienos. Apie 1946 metus Ramučių kaime, Gulbinienės bunkeryje, slapstėsi septyni vokiečių kareiviai. Jie nesijungė į partizanų būrius, o svajojo pasiekti savo tėvynę. Tolesnis jų likimas nežinomas.

Vytautas Majoras prisimena, kad keletas vokiečių partizanavo apie Švėkšną. Su vienu jis sėdėjo Šilutės kalėjime. Saugumietis Michailas Goliakevičius savo knygoje „Pasėsi vėją...“, remdamasis istorijos faktais ir pridėjęs nemaža beletristikos, nurodo: „Prieš metus jis — Štaueris su nedideliu būriu pradėjo kovinius veiksmus Memelio krašte. Užmezgė ryšius su Berlynu, gaudavo kvailus įsakymus, kaip antai — sutriuškinti Klaipėdos įgulą... Iš trisdešimt žmonių liko... keturiese“. Jeigu patikėtume saugumiečiu, kuris nenurodė dislokacijos vietos, apie apsuptą bunkerį „liaudies gynėjai“ lietuviškai ir vokiškai šaukė: „Pasiduokit!“ Kai buvo pasipriešinta, „gynėjai“ į bunkerį įmetė granatą.

Žemaitijos partizanai kurį laiką priglaudė 8 metų berniuką, gyvenusį Rasytėje, H. Holcmaną. Vėliau jam padėjo pereiti sieną, ir Holcmanas pėsčiomis pasiekė Vokietiją. 1991 metais jis jau buvo du kartus aplankęs Klaipėdą. Tada Lietuvoje po kruvinų sausio įvykių nebuvo garantijų jam pakartotinai atvykti, todėl jis neskubėjo dalytis prisiminimais. Tačiau patį faktą patvirtino.

5. Pogrindinė veikla Klaipėdoje (pagal dalyvių prisiminimus)

Lietuvos miestuose veikė pogrindinės organizacijos. Jų būta ir Klaipėdoje. 1945 m. kovo 23 d. LKP (b) CK nutarimu „Apie Lietuvos TSR

Klaipėdos krašto apgyvendinimą“ nurodoma, kad iš Lietuvos apskričių turi būti perkelta į Klaipėdos kraštą apie 13 tūkstančių šeimų, t. y. apie 39 tūkstančius gyventojų. Daugiausia žmonių į Klaipėdos miestą atvyko 1946 ir 1947 metais — iš viso 39,4 tūkstančio.

Tarp lengvo pragyvenimo ieškotojų naujakurių teisėmis į Klaipėdos kraštą kėlėsi tie, kuriuos saugumas įtarinėjo ryšiais su pogrindžiu arba kuriems grėsė išvežimas į Sibirą. Greit tarp jų atsirado pogrindžio rėmėjų. Į Klaipėdą iš kaimų susirenka mokytis patriotiškai auklėtas ir nusiteikęs jaunimas. K. Girnius, remdamasis gausia medžiaga, nurodo: „Kęstučio apygardos šerdį sudarė Pietų Žemaitijos (Aukuro, Žebenkšties, Vaidoto) rinktinės bei Klaipėdos pogrindžio organizacija, kuriai priklausė legaliai gyvenantys žmonės“.

Viena iš pogrindžio organizacijų 1949 m. rudenį veikė Pedagoginėje mokytojų seminarijoje — institute. Grupei vadovavo literatas Stasys Mačiulis—Aras, Gražutis. Kita, pavaldi Arui, grupė įsikūrė Vaikų muzikos mokykloje — technikume (dabar Muzikos mokykla). Pogrindžio organizacija suskirstoma į tris skyrius (nuo 3 iki 5 žmonių): smogiamąjį, centrinį ir ryšininkų. Buvo kapinėse duota priesaika ir kovojančiam pogrindžiui renkamos aukos, ginklai, sprogmenys, vaistai, sanitariniai reikmenys. Varoma propaganda, spausdinamas rašomąja mašinėle laikraštis „Kalavijas už laisvę“. Leidėjas — Stasys Boita. Minėtos grupės buvo pavaldžios Kęstučio apygardai. Pagal Alfonsą Ruigį—Tiesį, organizacija priklausė Visvydo tėvonijai ir palaikė ryšį per partizaną Lyrą.

Pogrindžio veikloje dalyvavo šie žmonės: O. Mockutė — ryšininkė; Žymantaitė; Milčiūtė; Česlovas Kareckas; Vytautas Jovaiša; J. Ruigys (vėliau išėjo į partizanus ir žuvo); St. Poška; St. Žąsytis (išvengė kalėjimo); J Laurinavičius; mokytojas J. Kedys. Šią organizaciją saugumiečiai išaiškino 1950 metais. Jie rado dokumentų, priesaikų lapų, laikraštį, prieš tai kapinėse jau buvo dingę ginklai. LLKS Klaipėdos pogrindžio teismas prasidėjo kalėjimo patalpose 1950 m. gegužės 25-ąją ir truko dvi dienas. Daugelį nuteisė po 25 metus. C. Kareckas, pasinaudojęs paskutiniu žodžiu, atsakė į prokuroro klausimą, kodėl jis įsitraukęs į pogrindį: „Dėl to, kas dėjosi Rainių miške, Pravieniškėse, Panevėžyje“. Teisme sužinota, kad prieš įsikuriant jų grupei, Klaipėdoje veikė ir buvo sutriuškinta kita pogrindžio organizacija. Iš nuteistųjų nedaugelis rašė kasacinį skundą, nors to kaip tik siekė saugumas.

Iš patikimų šaltinių žinoma, kad 1949 ar 1950 metais Klaipėdoje buvo nušautas liaudies švietimo skyriaus inspektorius, komjaunuolis nuo Skuodo. Ar po Mačiulio pogrindinės grupės sutriuškinimo Klaipėdoje veikė kitos nelegalios organizacijos, nėra žinių.

Taikios pokario rezistencijos istorija Klaipėdoje

Vytautas Jovaiša mokėsi Vaikų muzikos technikume. 1950 metais jie, studentai, nutarė įkurti pogrindinę organizaciją kovai su sovietine okupacija. Ją sudarė: Alfonsas Ruigys (smuikininkas), Česlovas Kareckas (violončelistas) ir Vytautas Jovaiša (valtornistas, vėliau chorvedys). Dar jiems priklausė Onutė Mockutė. Jie sudarė atskirą grupę, o apie visą mokykloje veikusią organizaciją beveik nieko nežinojo.

Jų grupės vadovas buvo Stasys Mačiulis — literatas, išprusęs vaikinas. Veikla buvo labai trumpa. Susikūrė balandžio mėnesį. Grupės vyresnysis buvo Alfonsas Ruigys. Jaunieji pogrindininkai gavo pasiskaityti brošiūrą „Kalavijas už laisvę“, spausdintą rašomąja mašinėle. Paskui

B. Krauleidytė-Kurmienė

Br. Žemguiytė (ž. 1949 m. Veiviržėnuose)

Iš kairės į dešinę: J. Kurmis, T. Raudys. Fotografavo Mauricas iš Švėkšnos. Švėkšna, 1946 m.

buvo supažindinti su priesaikos tekstu, išspausdintu atskirame lape: „Prieš okupantus kovosiu už nepriklausomą Lietuvą. Jei reikės, tai ir gyvybę atiduosiu už Lietuvą“. Priesaiką davė kapinėse. Visi pasirašė ir įdėjo į butelį. Mačiulis pažadėjo paslėpti ar užkasti į žemę. Bet kai saugume tardė, rodė priesaikos lapus — beveik nesuglamžyti jie buvo. O juos suėmė gegužės mėnesį. Mačiulį areštavo truputį anksčiau. Jis buvo kilęs nuo Kelmės. Pogrindinės grupės dalyviai įtaria, kad juos arba kas nors išdavė, arba tai buvo iš anksto parengta saugumo provokacija: galbūt norėta išaiškinti organizacijų kūrimo procesą.

Vytautą Jovaišą areštavo saugumas. Jis gyveno su tėvais Priekulėje. Kai parvažiavo, pasukęs už tilto, pajuto, kad jį jau seka. Atėjus į namus, saugumiečiai surišo jam rankas už nugaros ir su šautuvais lydėjo per visą miestelį į Priekulės saugumą. Ten jį tardė, mušė. Vėliau išvežė į Klaipėdos saugumą. Tardė rusas. Teismas taip pat vyko rusų kalba. Jis buvo uždaras. Suimtiesiems buvo pateikti trys pagrindiniai kaltinimai ir pagal juos — trys bausmės straipsniai:

—    už pogrindinės literatūros, išspausdintos rašomąja mašinėle, platinimą;

—    už priesaikos davimą ir pasirašymą;

—    už grupinę antitarybinę veiklą.

Visi buvo nuteisti po 25 metus kalėti. Iš Klaipėdos nuvežė į Vilnių. Iš ten per Maskvą atvežė į Kuibyševą. Jame buvo skirstymo punktas. Paskui — Riazanė, Karaganda. Čia, Čiubanovos gyvenvietėje, dirbo šachtos statyboje. Šešerius metus išbuvo Karagandos srityje, o vėliau amnestuotas grįžo namo. Po to buvo dar kelis kartus kviečiamas į Klaipėdos saugumą ir perspėjamas, kad nieko nepasakotų iš savo gyvenimo.

PARTIZANŲ PAVARDĖS, VARDAI IR SLAPYVARDŽIAI
ŽUVIMO DATOS PAGAL TURIMAS NUOTRAUKAS, PASAKOJIMUS

1.    Jonas Antanavičius-— ?

2.    Povilas Antanavičius — ?

3.    Stasys Antanavičius— ?

4.    Juozas Auškalnis-Ąžuolas, miręs 1948 m. lapkričio mėn.

5.    Pranas Auškalnis-Laisvė.

6.    Jonas Agentas — ?

7.    Vytautas Astrauskas — miręs 1949.11.01

8.    Kazys Auškelis — ?

9.    Mečys Bačkauskas-Kantas

10.    Petras Balčinas, Balčiūnas-Pušis, Radvila

11.    ? Bogdanas-Odra, miręs Girdiškio km.

12.    Kazys Bidva— ?

13.    ? Birbalas -— ?

14.    Simonas Budreckas-Algirdas

15.    ? Briedis-Tauras

16.    Alfonsas Butrimas-Ateitis, miręs 1954 m.

17.    Kazys Burba — miręs 1954 m.

18.    Stasys Būdvytis—    ?

19.    Stanislovas Čeliauskas-Pareiga, miręs 1951.03.27

20.    Stasys Eitutavičius-Žaibas.

21.    Antanina Dargšaitė-Liepsna

22.    Kostas Gailius-Klajūnas nuo Endriejavo miręs 1951 m.

23.    Vaclovas Gailius-Trimitas

24.    ? Gailius - Jovaras

25.    Pranas Gailius-Rustanas, miręs 1951 m. Judrėnų apyl.

26.    Edvardas Gaurilčikas — miręs 1949 m. Veiviržėnų apyl.

27.    Genutė Gumuliauskaitė — ?

28.    Jeronimas Gumuliauskas — miręs 1952 m. balandžio mėn.

29.    ? Gedvilas —

30.    Petras Girčius-Drąsutis, miręs 1952 m. gegužės mėn.

31.    Steponas Greivys-Verpetas Priekulėje, miręs 1951.01.14

32.    Bronius Jankauskas-Klajūnas, miręs 1951 m.

33.    Antanas Jonušas-Vilkas.

34.    Pranas Juknius — ?

35.    Juozas Kasperavičius-Visvydas, miręs 1947.04.12 Batakių km.

36.    Stasys Kentra-Dagilis (Rūtenis), miręs 1951 m.

37.    Zenonas Klumbys-Rozbajus

38.    Basė Krauleidytė-Kurmienė — ?

39.    Aleksas Krakys — miręs 1952 m. gegužės mėn. Virketuose

40.    Mamertas Krauleidis-Našlaitis

41.    Antanas Kiminis-Laisvūnas, miręs 1951 m. lapkričio mėn.

42.    Janina Križauskaitė — ?

43.    Adolfas Kryževičius — ?

44.    Vytautas Kurmis— ?

45.    Janina Kurmytė— ?

46.    Kazys Kurmis— ?

47.    Edvardas Kurmis — ?

48.    Juozas Kurmis— ?

49.    Petras Kurmis— ?

50.    Algirdas Letukas-Vasaris

51.    ? Lesys-Disantas

52.    Petras Lidžius-Kardas, miręs 1951 m.

53.    Juozas Meilė— ?

54.    Stasys Miknius — miręs 1948 m. Kaltinėnuose

55.    ? Miliulis-Neptūnas

56.    Juozas Oželis-Dagilis, miręs 1949.12.17

57.    Jonas Oželis — miręs 1952 m. gegužės mėn.

58.    Petras Oželis-Jaunutis, miręs 1959.05.04

59.    Vida Oželytė—ryšininkė (Simaičiai)

60.    Antanas Pakalniškis-Zalgiris, miręs 1951.10.14—15

61.    Zuzana Pakalniškytė (Norkienė) — ryšininkė

62.    Stasys Paulavičius-Rambynas, miręs 1951 m.

63.    ? Paulavičius-Jovaras

64.    Antanas Pocius-Daktaras, miręs 1947 m.

65.    Kazys Poška-Granitas Didysis, miręs 1959 m.

66.    Vincas Poškus-Vijūnas

67.    Pranas Poškus — ryšininkas iš Šiūparių km.

68.    Kazys Paupalė-Karvelis

69.    Povilas Pečiulaitis-Lakštingala

70.    Jadvyga Rupšaitė-Juodžemytė-Eglė, mirusi 1951 m. kovo mėn.

71.    Benas Pilibavičius — ?

72.    Teodoras Raudys — ?

73.    Zina Rimkutė — ryšininkė iš Stripeikių, mirusi 1949 m.

74.    Janina Rimkutė — ryšininkė iš Stripeikių, mirusi 1949 m.

75.    Bronius Rėbžda-Žilvytis

76.    Vaclovas Rėbžda-Ramutis

77.    Stasys Rumšas-Vėtra, miręs 1951 m.

78.    Domininkas Striauka-Žvainys

79.    Juozas Stirbys— ?

80.    Emilija Stonienė-Vasara

81.    Simonas Stonys—ryšininkas

82.    Kazys Šlajus— ?

83.    ? Toleikis-Aidas

84.    Edvardas Tarvydas-Vytautas

85.    Pranas Tarvydas-Sakalas

86.    Veronika Venskutė — ryšininkė

87.    Zuzana Venskutė-Bitinienė — ryšininkė

88.    Steponas Venskus-Švytrūnas, miręs 1958 m.

89.    Juozas Vaičiulis-Šarka

90.    Antanas Žilys — Zubrys, miręs 1950 m.

91.    Bronė Žemgulytė — mirusi 1949 m.

92.    Aniceta Vainoriūtė —mirusi 1951 m. prie Tverų.

93.    Zigmas Vainorius — miręs 1951 m. prie Tverų

94.    Steponas Dargšas-Dobilas

95.    Antanas Paulauskas-Ežys, miręs 1952.07.17

96.    Benas Urbė — ryšininkas

97.    Feliksas Urbonas — miręs 1959.05.04

Medžiagą surinko ir parengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vyr. moksliniai bendradarbiai Kazys Budginas ir Saulius Karalius, 1992 metai.