Partizanai: Istorija ir dabartis

GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai

Iš represijų Lietuvoje tyrimo centro mokslinių tyrimų medžiagos

A. Anušauskas

Straipsnyje „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai" nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai. Kaip žinia, šio laikotarpio prisiminimuose yra šiek tiek nuorodų apie enkavedistų kankinimus ir kankinimų priemones. Šiame straipsnyje remiamasi tik archyvine medžiaga. Represinio aparato struktūrų dokumentai kartu su liudytojų parodymais kaip tik ir sudaro tą įrodymų bazę, kuria remiantis būtų galima minėtų struktūrų tuometinius darbuotojus teisme kaltinti nusikaltimais žmogiškumui ir genocidu.

Sovietinio prievartos aparato tardymo metodų arsenale be provokacijų, šantažo, buvo ir suimtųjų kankinimas. Pirmos okupacijos metu Lietuvoje pirmą kartą sužinota apie NKVD—NKGB organų vykdomus tardomųjų kankinimus. 1942 m. Raudonojo teroro parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami enkavedistų naudoti kankinimo įrankiai¹. O kiek 1940—1941 m. NKVD—NKGB vidaus kalėjimuose buvo nukankinta kalinių iki šiol ne visiškai žinoma. Prof. A. Damušio teigimu, vien 88-iuose Lietuvos valsčiuose rasta apie 1430 prieš pat karo pradžią ar karui prasidėjus nukankintų asmenų² (kartu su nužudytais Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose ir kt.). K. Bielinis savo knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ vienas pirmųjų akcentavo sovietinio prievartos aparato veiklos metodą — kankinimus. Taip pat sudarė nedidelį politinių kalinių sąrašą, kuriuos 1940—1941 m. kankino enkavedistai. Įvardinti ir pirmieji kankintojai — Panevėžio NKVD skyriaus viršininkas Mickūnas, čekistai Vilimas, Martavičius, Morozovas³. Bet didžiausius mastus suimtųjų kankinimai įgavo 1944—1953 metais. Ir todėl šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti būtent šią sovietinio prievartos aparato veiklos pusę.

SSRS saugumo organai buvo pakankamai gerai organizuota sistema ir joje nieko nebuvo daroma be oficialaus leidimo. Tai galima pasakyti ir apie kankinimų naudojimą. Jų panaudojimas buvo įslaptintas ir apie tai neturėjo likti jokių dokumentų. Bet retkarčiais į karo tribunolą pakliūdavo tie saugumiečiai, kurie be leidimo taikė kankinimus arba kaip jie vadino — „fizinio poveikio priemones“. Tokių bylų medžiaga ir padeda atskleisti kokios iš tikrųjų buvo taikomos „fizinio poveikio priemonės“.

1944 m. spalio—1945 m. kovo mėn. buvo suregistruotas 91 milicijos (NKVD) darbuotojų nusikaltimas, tarp jų — 10 nužudymų. Dažnai aukos žūdavo nuo kankinimų. Štai 1945 m. Ukmergės NKVD viršininkas kap. Zacharovas įsakė nueiti į šaukiamąjį punktą, atrinkti kelis įtartinus asmenis ir atvesti. Atvestus 7 jaunuolius uždarė į KPZ (Kamera Predvaritelnogo zakliučenija — Išankstinio kalinimo kamera). Po to Zacharovas įsakė vieną atvesti. Atvedė P. Dobužinską. NKVD valdybos viršininkas pradėjo jį tardyti, reikalaudamas prisipažinti priklausius ginkluotam būriui. Neišgavęs jokio prisipažinimo, pradėjo kankinti: peiliu pjaustė nugarą ir krūtinę. Kai nusibodo — nušovė ir įsakė lavoną išmesti į griovį. Panašiai pasielgė ir Raseinių NKVD valdybos viršininkas vyr. leit. Liskovas, kuris įsakė pribaigti milicininko J. Kairio be priežasties sužeistą Dulskį. Po šito sudarė fiktyvų mirties akta ir nušautą Dulskį užkasė ties NKVD pastatu⁴.

Tik vienas kitas aukščiau minėtas atvejis tuo metu išplaukdavo į paviršių, dauguma kankinimo atvejų ir žudynių turėjo likti amžina paslaptimi. Juk niekam neišaiškinsi, kuo skyrėsi „sankcionuoti“ ir „nesankcionuoti“ kankinimai. Štai 1946 m. gegužės 23 d. karinis tribunolas nuteisė mirties bausme Joniškio MVD operatyvinį įgaliotinį I. Sulajevą ir jo padėjėją P. Isajevą. Nubausti ne už tai, kad 1946 m. kovo 13 d. jie tris valandas gumine lazda mušė tardomąjį Kuliavą, kuris sekančią dieną numirė. Ir ne už tai, kad P. Isajevas išrengęs tardomąją Gelažiūtę, paguldė ją, įsakė vertėjui atsistoti ant jos rankų, o pats mušė gumine lazda⁵. MVD darbuotojai nubausti už tai, kad naudojo nesankcionuotus kankinimus Tuo pat metu į tą patį karinį tribunolą patekdavo tūkstančiai MVD—MGB organų sukurptų bylų ir griežtų nuosprendžių negailėta. Iš 1067 žmonių, kuriuos 1946 m. sausio—kovo mėn. karinis tribunolas kaltino pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 str. 1 dalį: sušaudyti 48, nubausti katorga (25 metams)—210, daugiau kaip 10 metų kalėjimo— 2 ir 686 žm.— 10 metų⁶. Bet ne visi perėję prievartos ratą patekdavo į okupacinių organų teismus.

PROVOKACIJOS IR ŽUDYNĖS

Priešingai negu kankinimai, provokacijomis buvo naudojamasi ir nesiimant jokių tardymo veiksmų. Tokių veiksmų pasekme dažnai būdavo nekaltų žmonių žudynės. Štai Saldutiškio MVD operatyvinis įgaliotinis Z. Isaikinas su savo viršininku S. Sorokinu 1945 m. prie Jakimovičiaus namo numetė šautuvą. Paskui namo šeimininką suėmė ir sušaudė. Kupiškio MVD viršininkas S. Sapko veikė paprasčiau. 1945 m. rugpjūčio mėn. jo vadovaujamą grupę Lukminiškių km. apšaudė partizanai. Pasitraukus partizanams, S. Sapko įėjo į Rasiulio namą. Čia rado 49 metų A. Rasiu-

lienę ir septyniasdešimtmetę Kalkienę. Nieko neklausęs, moteris čia pat sušaudė, o namą sudegino. Sulaikytus Garbriną ir Gabrinaitę stribams įsakė taip pat sušaudyti. Stribas Paltrukas įsakė pasmerktiems bėgti ir ėmė šaudyti. Gabrinui pavyko pabėgti, o jo sužeistą seserį S. Sapko įsakė mesti į degantį rūsį⁷. Panašiai kaip S. Sapko pasielgė ir kur kas mažesnis viršininkas — Alytaus milicininkas O. Jezelis. Sulaikęs O. Dagį milicininkas įsakė stribams jį nušauti. Taip ir buvo pasielgta⁸.

Dar daugiau žudynių vykdavo antipartizaninių akcijų metu. Tuomet bet kurį nušautą žmogų buvo galima įrašyti į nukautų partizanų sąrašą. Ypač daug žudynių įvykdyta prievartinės mobilizacijos metu 1944— 1945 m., kuomet be didesnių provokacijų buvo šaudomi beginkliai besislapstę ar jau mobilizuoti vyrai. Dauguma, kuriuos 1944 m. įrašė į nukautų partizanų sąrašą (o tokių oficialioje NKVD statistikoje suskaičiuota ne mažiau 2000⁹), buvo paprasčiausiai sušaudyti. Pasibaigus prievartinei mobilizacijai nebuvo atsisakyta tokių metodų. Vien 1945 m. gegužės 28— 29 d. Kauno apskrityje NKVD kariuomenės kariškiai be jokio pagrindo sušaudė 9 žmones: B. Cinkų (Čekiškės v-je), A. Urboną (Čekiškės v-je),

J. Ananką (sušaudė dėl batų ties Čekiškės m.), A. Petrauską (sušaudytas ties Prienų km.) ir kt. Kaip pažymėjo Kauno m. LKP (b) komiteto sekretorius F. Bieliauskas savo pranešime LKP (b) CK sekretoriui K. Preikšui: „yra ir dar panašių faktų /.../ Atrodo nurodytų žmonių sušaudymai operatyviniuose pranešimuose nurodyti kaip partizanų sušaudymai“¹⁰.

NKVD darbuotojų nusikaltimų buvo gerokai daugiau. Vien oficialiuose dokumentuose teigiama, jog 1945 m. liepos—rugsėjo mėn. „amoralūs pasireiškimai ir drausmės laužymas“ palietė 8,2% visų NKVD darbuotojų, o 1946 m. sausio—kovo mėn. — 5,6 %ⁿ. Vietiniuose NKVD skyriuose, kuriuose buvo įvykdoma daugiausiai nusikaltimų, „amoralių pasireiškimų“ (girtuokliavimo atvejų) buvo dar daugiau. Pavyzdžiui, 1945 m. pabaigoje Trakų apskrities NKVD skyriuje 15% darbuotojų įvykdė įvairius pažeidimus, o Biržų apskrityje—18,2 %¹². Taip atrodė sovietiniai saugumo organai iš vidaus — girtuokliaujantys ir nebaudžiamai savivaliaujantys. Nepaisant daugybės nusikaltimų, kova su antisovietiniu pasipriešinimu nelikdavo okupacinės valdžios nepastebėta. 1946 m. balandžio 19 d. MVD ministras J. Bartašiūnas prašė A. Sniečkaus skirti „pasižymėjusiems kovoje su banditizmu“ MVD darbuotojams, stribams ir aktyvistams — 500 medalių „Za otvagu“ („Už drąsą“), 500 medalių „Za bojevyje zaslugi“ („Už kovinius nuopelnus“), 300 laikrodžių, 200 avalynės porų ir 200 drabužių komplektų¹³.

SANKCIONUOTI KANKINIMAI NUSIKALTIMAI

Kaip jau minėjau, „fizinio poveikio priemonės“ MVD ir MGB buvo leidžiama naudoti. Tereikėjo gauti atitinkamų ministerijų vadovų leidimus. Tai buvo ministrų ir jų pavaduotojų prerogatyva. Kas gi naudojosi šiais leidimais?

1944—1946 m. kovo 15 d. tokia instancija buvo NKVD kovos su banditizmu skyrius. Iki 1946 m. kovo 15 d. NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininkui papulkininkui B. Burykinui reikėjo prašyti ministro arba jo pavaduotojo leidimų taikyti kankinimus arba kaip vadino enkavedistai — „aktyvaus tardymo priemones“. Padėtis pasikeitė po NKVD reorganizavimo į Vidaus reikalų ministeriją (MVD). 1946 m. kovo 15 d. SSSR NKVD įsakymu Nr. 00216 reorganizuotas į valdybą. Valdyba suvienijo

Lietuvos SSR MVD tardymo ir kovos su banditizmu skyriai (tapo atitinkamai —2-u (tardymo) skyriumi ir 1-u skyriumi) MVD valdybos kovai su banditizmu viršininkas tuo pat metu tapo ir ministro pavaduotoju, kuris turėjo teisę sankcionuoti „fizinio poveikio priemonių“ taikymą. Šias pareigas užėmė generolas majoras P. M. Kapralovas. Jo pavaduotojais nuo 1946 m. balandžio 1 d. paskirtas pulk. J. F. Sinycinas (buvęs Raseinių MVD skyriaus viršininku) ir papulk. B. G. Burylinas (buvęs NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininku). Tiems ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, kurie pakliūdavo į šios valdybos tardytojų rankas, tekdavo susidurti su I skyriaus viršininku papulk. V. S. Vasiljevu, jo pavaduotojais— M. S. Smirnovu ir V. R. Glazunovu-Eismontu (visi trys buvo ir NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pavaduotojais), II skyriaus viršininko pavaduotoju A. A. Guliajevu ir kt. enkavedistais¹⁴. Bet tai, kas vyko už NKVD—MVD—MGB vidaus kalėjimų sienų ir dabar mažai žinoma. Tik viena aišku — iki pat lietuvių ginkluoto pasipriešinimo pabaigos nebuvo atsisakyta kankinimų. Tai buvo vienas pagrindinių tardymo metodų. Net ir gerokai nusilpus pasipriešinimo judėjimui, 1950 m. 15 MGB darbuotojų pateko į karinį tribunolą „už iškreiptus tardymo metodus“. Ir net šie skaičiai neatspindėjo tikro šių metodų naudojimo masto. Be to antipartizanines akcijas vykdžiusi okupacinė kariuomenė kasmet įvykdydavo šimtus nusikaltimų. 1949 m. MVD—MGB kariuomenė, pasienio kariuomenė, geležinkelių ir svarbių objektų apsaugos kariuomenė įvykdė 579 nusikaltimus, o 1950 m. — 305¹⁵. Oficialioje statistikoje atsispindėjo tik tie nusikaltimai, kurių jau nebebuvo įmanoma nutylėti (likdavo per daug liudininkų ir pan.). Bet ir šie skaičiai daug ką pasako. Štai sumažėjus karinių antipartizaninių operacijų mastams, per 1950 m. antrą pusmetį Babincevo vadovaujama 4-a MGB divizija 6 kartus, o pulk. Mazanašvili vadovaujama 2-a MGB divizija 3 kartus sužeidė arba nužudė vietos gyventojus. Dažniausiai tai buvo nesusipratimai su vietos stribais ir milicininkais¹⁶. Tuo tarpu nušauti partizanų ryšininkai ir rėmėjai toliau buvo įrašomi į žuvusių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių gretas.

Okupantų baudžiamasis aparatas darbavosi nepaisydamas jokių „normų“ ir tarp suimtųjų už kontrrevoliucinius nusikaltimus atsidurdavo daug žmonių, kurie nedalyvavo antisovietinio pogrindžio darbe. Jei saugumo aparatui, kuriame dirbo daug mažaraščių žmonių, nepavykdavo sukurpti jokios bylos, tai suimtieji, geriausiu atveju iškalėję po kelis mėnesius ir iškentę visus pasityčiojimus, išvysdavo laisvę. Kokį absurdo laipsnį turėjo pasiekti prievartos aparato darbas, kad net prireikdavo paleisti atrodytų pasmerktas aukas. O savo aukas MVD—MGB stropiai saugojo. Jei nuo 1945 m. rugsėjo mėn. iki 1947 m. rugsėjo mėn. iš MGB vidaus kalėjimų pabėgo apie 100 suimtųjų, tai MGB kalėjimų skyriaus viršininko pareigas užėmus S. I. Zinovjevui (1947 m. spalio 2—1950 m. rugpjūčio 19 d.) ir per pustrečių metų iš naujo įrengus 14 vidaus kalėjimų, kalinių pabėgimo atvejų nebeužfiksuota¹⁷. Ir tuo pat metu teko MGB — MVD savo noru paleisti kai kuriuos žmones, kuriuos kaltino pagal 58-ą straipsnį. 1945—1953 m. balandžio mėn. iš kalėjimų išėjo 2893 tokie ekskaliniai¹⁸ (jiems bylos nutrauktos).

MVD kariuomenės karinis prokuroras S. Grimovičius formaliai prižiūrėjo, o iš tikrųjų rašė vien kaltinamuosius aktus „specialaus teisingumo“ byloms („tėvynės išdavimo, šnipinėjimo, teroristinių aktų ir diversijų vykdymo“). Išliko šiuo atžvilgiu įdomi statistika (žr. lentelę Nr. 1).

Lentelė Nr. 1¹⁹

Kaip minėjau, NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) darbuotojai itin plačiai naudojo kankinimus tardymų metų. Svarbiausia — išgauti informaciją, pagal kurią būtų galima įdiegti agentūrą, vykdyti karines operacijas arba apkaltinti dar daugiau „liaudies priešų“. Jeigu kankinant nepasisekdavo išgauti tokios informacijos arba buvo išgaunami niekam tikę melagingi parodymai, kariniai prokurorai pasidomėdavo tais nevykėliais MVD—MGB darbuotojais.

Nors dauguma „specialaus teisingumo“ bylų neapsieidavo be tardomųjų mušimų ir kankinimų, vis dėlto, kaip matosi iš anksčiau pateiktos lentelės, 1948 m. nepavyko pabaigti net ketvirtadalio bylų (1949 m.— 10,2%, 1950 m. —7,1%). Nei LKP (b) CK, nei MVD-MGB vadovybė negalėjo būti patenkinta tokia padėtimi. 1948—1950 m. aktyviai tebeveikė antisovietinio pasipriešinimo organizacijos, o MVD-MGB darbuotojai buvo priversti iš naujo „spausti“ tuos pačius tardomuosius. Bet taip buvo sutvarkyta totalitarinio režimo prievartos aparato veikla, kad į kalėjimus pakliūdavo tūkstančiai žmonių vien už neatsargiai ištartus žodžius, o buvo tardomi kaip patys didžiausi pasipriešinimo organizatoriai. MVD kariuomenės karinis prokuroras S. Grimovičius 1951 m. kovo 8 d. buvo priverstas pažymėti, kad „visa eilė „prisipažįstančių“ parodymų /.../ gauta naudojant fizinio poveikio priemones.

Tauragės MGB tardymo skyriaus viršininkas maj. Teriochin, tardytojas kap. Bežko, vertėjas — Morozovas /.../ ne kartą mušė suimtus už priklausymą kontrrevoliucinei nacionalistinei organizacijai „Raketa“. Tuos suimtuosius, kurie neprisipažindavo, po 7—12 parų laikydavo karceryje. Fizinio poveikio priemonės naudotos Liubčenko, Barono ir kt. atžvilgiu. Neteisėtai suimta 12 piliečių: Verbickas, Petkus ir kt. /.../

Marijampolės MGB vadovaujantys darbuotojai sistemingai ir grubiai pažeidinėjo socialistini teisėtumą. Viršininko pavaduotojas kap. Plevako naudojo fizinio poveikio priemones Gavėnaitei, kuri po tardymo nusižudė /.../ MGB viršininko pavaduotojas Antonovas mušė Sartatavičių, septyniolikmetę Jakelevičiūtę, Runkevičienę. Operatyvinis įgaliotinis Jermakovas privertė Jakelevičiūtę nuogai nusirengti, stovėti „ramiai“ ir mušė laidu. Tas pats daryta ir Sinkevičiūtės atžvilgiu...“²⁰.

Kas iš to, kad MGB Ypatingoji inspekcija (tikrinusi skundus) patikrino minėtus atvejus ir saugumiečiams pradėtos baudžiamosios bylos. Dažnai juos nubausdavo tik kelis metus kalėti, nors jų nusikaltimai buvo kur kas didesni. Tai tebuvo MVD—MGB darbuotojų „natūrali atranka“. Jei sulaikyti antisovietinio pogrindžio dalyviai kankinami duodavo parodymus, tai tų parodymų užtekdavo ne tik juos pačius nuteisti, bet ir kitiems apkaltinti. T. y. šiuo atveju prisipažįstantys parodymai atstodavo bet kuriuos kitus įkalčius ir kankinimus, naudojusių MVD—MGB darbuotojų laukė paaukštinimai tarnyboje arba apdovanojimai. O jeigu karinis tribunolas nuspręsdavo, jog MVD—MGB nepakankamai padirbėjo ir „prisipažinimai“ nepakankami, bylos vėl keliaudavo MVD—MGB tardytojams.

Tik nedidelė dalis tokių kaltinamųjų išvengdavo pakartotinų tardymų ir buvo išlaisvinama „neįrodžius kaltinimo arba nesant nusikaltimo sudėties“²¹. Kaip jau minėjau, 1945—1953 m. išvengė pakartotinų kaltinimų pagal BK 58 str. ir išėjo iš kalėjimų 2893 žmonės (žr. lentelę Nr. 2).

Lentelė Nr. 2²²

* Ši statistika ne visai tiksli. Karinio prokuroro S. Grimovičiaus 1952 mi. balandžio mėn. pranešime pažymėta, kad MGB nutraukė 37 žm. suimtų už kontrrevoliucinius nusikaltimus bylas ir 8 žmonės paleisti „dėl operatyvinių sumetimų“ (užverbavus agentais). Zr.: Ten pat. F. 1771. Ap. 133. B. 24. L. 21.

Įdomu tai, kad minėtoje statistikoje visiškai neatsispindi 1944 metai, o 1945 metais, kuomet suimtųjų skaičius buvo vienas didžiausių — išlaisvinta kelis kartus mažiau žmonių negu 1947 m. Akivaizdu, kad 1944— 1945 m. vykusio karo sąlygos buvo labai palankios slėpti okupacinio valdžios aparato nusikaltimams. O 1946—1953 m. didėjantys arba mažėjantys išlaisvintų žmonių skaičiai rodė, kaip kito MVD—MGB darbo pobūdis ir karinės prokuratūros reikalavimai. MVD-—MGB pradėjo dar plačiau naudotis agentūros paslaugomis, o karinė prokuratūra mažiau toleravo ir „tuščius“ prisipažinimus (neturėjusius operatyvinės reikšmės) ir apkaltintų pagal 58-ą straipsnį išlaisvinimą „neįrodžius kaltinimo“. 1953 m. karinis prokuroras S. Grimovičius visa tai aiškino kiek kitaip: „klaidingų suėmimų 1948 m. sumažėjo dėl CK rimto įspėjimo VRM—MGB organams“²² (1947 m. balandžio 7 d. LKP (b) CK nutarimas), o 1952 m. padidėjo „dėl VRM sričių valdybų reikalavimų susilpnėjimo ir 1953 m. sausio—vasario mėn. į Lietuvą atvykusios SSSR MGB brigados neteisingų suėmimų praktikos“²³. Sis formalus paaiškinimas išsišifruoja paprastai: 1947 m. LKP (b) CK labai jaudino neslūgstančio antisovietinio pasipriešinimo fone VRM—MGB organų užimtumas bylomis, kurių užbaigimas nepadėdavo silpninti ginkluotą pogrindį.

Be kankinimų, kurie buvo įteisinti įvairiomis instrukcijomis, MGB— MVD darbuotojai kasmet įvykdydavo tūkstančius kitų nusikaltimų. Oficialioje statistikoje žmogžudystės, valdžios viršijimas, valstybinių paslapčių išdavimas, plėšikavimas, banditizmas, nesankcionuoti kankinimai buvo vadinami „socialistinio teisėtumo pažeidimais“. Kadangi daugiausiai tokių veiksmų buvo atliekama tardymų arba karinių operacijų metu, žemiau pateikiu oficialią statistiką (žr. lentelę Nr. 3 ir Nr. 4).

Lentelė Nr. 3²⁴

Žinios apie nuteistus už įvairius nusikaltimus MVD, MGB ir milicijos darbuotojus

Lentelė Nr. 4²⁵

Nepaisant to, kad 1945—1953 m. iš kalėjimų paleisti 2893 „prisipažinę“ kaliniai, už valdžios viršijimą vedant tardymą nuteisti tik 35 MVD—MGB darbuotojai. Tame tarpe 33 nuteisti 1945 metais ir 2— 1950 metais²⁶. Vadinasi, 1946—1949 m. nebuvo nubaustų už „valdžios viršijimą tardant“. Žudikų su MVD uniformomis kasmet buvo nuteisiama po 1—5 (tik 1945— 1949 m.), o su MGB uniforma — po 1—4 (tik 1947, 1949—1952 m.). Nubausti tik 27 uniformuoti žudikai²⁷. Bet faktai apie kankinimų panaudojimą tardant, apie fiktyvių mirties liudijimų (nukankintiems) išrašymą rodo, kad prievartos organų sistema patikimai saugojo absoliučią daugumą genocido organizatorių ir vykdytojų. Taip, keliasdešimt žudikų ir kankintojų, kurie nesusidorojo su jiems patikėtu „darbu“, atsidūrė už grotų. Bet tai visiškai nereiškia, jog MVD—MGB sistemoje tebuvo 62 žmogžudžiai ir kankintojai. Prievartos sistema buvo taip ištobulinta, kad uniformuotiems kankintojams tereikėjo pasinaudoti sistemos teikiamais privalumais.

Dar vienu mažiau žinomu MGB—MVD veiklos metodu buvo provokacijos. Apie MGB sudarytų provokacinių būrių veikimą yra užsiminęs

J. Lukša, bet archyviniuose dokumentuose tai mažai atsispindi. Kur kas daugiau informacijos apie provokacijų naudojimą sudarant „specialaus teisingumo“ bylas. Akivaizdus pavyzdys — Jono Žebelio tardymas 1951 m.

Siekiant gauti J. Žebelio parodymus apie paramą partizanams, Tauragės MGB skyrius inscenizavo „partizanų užpuolimą“ pervežant suimtąjį iš Tauragės į Klaipėdą. Kai 1951 m. gegužės 3 d. suimtą J. Žebelį po keturių tardymo dienų vežė į Klaipėdą, pasigirdo susišaudymas ir suimtasis buvo „išvaduotas“. Vaduotojai — persirengęs civiliniais rūbais Tauragės MGB skyriaus viršininko pavaduotojas vyr. leit. Ekdemanas ir MGB vertėjas Ružis. J. Žebelis pamatė, kad visi kareiviai ir vairuotojas gulėjo „nukauti“. Persirengę saugumiečiai jam užrišo akis ir nusivedė į bunkerį. Čia provokatoriai J. Žebelį mušė ir kaltino susidėjus su MGB. Kai įrėmė pistoletą ir paklausė apie paramą partizanams, J. Zebelis prisipažino, kad padėjo sužeistam partizanui. Kitą dieną užrištomis akimis „išvaduotasis“ išvedamas iš miško. Pakeliui užklupo MGB ir tariamai nušovė lydėjusį provokatorių. Ir vėl J. Žebelis atsidūrė Tauragėje. Į MGB rankas pakliuvo „nušauto partizano“ užrašai apie J. Žebelio pagalbą partizanams. Tai ir buvo įdėta į bylą kaip įrodymas²⁸.

Beveik tuo pat metu Tauragės MGB skyrius suėmė dar 8 žmones. Juos ilgiau kaip metus tardė ir mušė guminėmis lazdomis. Štai Žebelienę mušė tris dienas ir naktis. Trys MGB-istai ją laikė, o ketvirtas tol mušė gumine lazda, kol privertė duoti melagingus parodymus. Sumuštas J. Čaponis pasakė, kad 1951 m. gegužės 1 d. demonstracijos metu Tauragėje susprogdino tribūną, bet iš šitų žodžių MGB tardytojai ėmė juoktis²⁹. Jie geriau žinojo, kokie turi būti prisipažinimai. Ir nors Vilniaus srities MGB kariuomenės karinis tribunolas 1952 m. spalio mėn. iš minėtų 9-ių suimtųjų nuteisė tik du (Petrošių ir Leščinskaitę), likusieji išlaisvinti tik 1952 m. gruodžio mėn.

Kitokio pobūdžio provokaciją 1951 m. gegužės 25 d. įvykdė Panevėžio raj. MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Loginovas ir operatyvinis įgaliotinis maj. Romanovas. Jų įsakymu, kratos metu Tamošiūno namuose L. Rulis paliko padirbtą antisovietinio turinio laišką, antisovietinį laikraštį ir karikatūrą. Tokios provokacijos ir falsifikacijos pagalba papulk.

K. Loginovas, maj. N. Romanovas ir Įeit. A. Malychas be didelio vargo sufabrikavo bylą³⁰. Apie kankinimų ir provokacijų naudojimą tardymo metu kuo puikiausiai buvo žinoma LKP (b) CK ir karinėje prokuratūroje. Tik suėmus L. Beriją, 1953 m. vasarą A. Sniečkus pasidomėjo kai kuriomis kankinimų panaudojimo smulkmenomis. 1953 m. rugpjūčio 8 d. MVD pasienio kariuomenės karinis prokuroras justicijos pulkininkas S. Grimovičius pateikė A. Sniečkui reikalingą informaciją:

„Kaip žinoma LKP (b) CK, buvusioje SSSR Valstybės saugumo ministerijoje buvo specialūs nurodymai, kurių pagrindu, kai kuriais atvejais, tardant suimtus už valstybinius nusikaltimus, buvo leidžiama naudoti fizinio poveikio priemones.

Šių nurodymų pagrindu, buvęs VSM ministras, generolas majoras Kondakovas ir jo pavaduotojas pulk. Počkajus tardymo darbuotojams duodavo leidimus naudoti suimtųjų atžvilgiu „aktyvaus tardymo priemones“.

Dabar nustatyti šie suimtųjų mušimo atvejai.

1. 1953 m. vasario—kovo mėn. VRM suimti antisovietinės nacionalistinės organizacijos nariai I. K. Jankauskas, M. P. Martinaitis, E. I. Pašakinskas, I. I. Prapuolenis, P. I. Kiela.

Jankauskas, Martinaitis, Pašakinskas ir Kiela kaltais prisipažino, be to pirmi du demaskavo antisovietinės nacionalistinės organizacijos dalyvį Prapuolenį. Pastarasis neigė savo dalyvavimą.

Vietoje to, kad jį demaskuotų kitų parodymais, buvęs MVD tardymo dalies viršininkas pulk. Čelnokovas kreipėsi su raportu į buvusį VRM ministrą gen. maj. Kondakovą leidimo naudoti Prapuoleniui fizinio poveikio priemones. Ir leidimas buvo gautas.

Šias priemones Prapuoleniui naudojo pulk. Celnakovas ir jam pavaldūs MVD darbuotojai.

/.../ 2. 1953 m. vasario—kovo mėn. MVD atskleidė antisovietinę nacionalistinę organizaciją „LLKS“ /.../, kurią 1951 m. vasarą sukūrė Urbanavičius ir Skeiveris, pagal nacionalistinio ginkluoto būrio vado Puodžiūno „Garso“ užduotį.

/.../ Be Urbanavičiaus suimta dar 15 organizacijos narių /.../ Urbanavičius visiškai demaskuotas /.../ Bet buvęs MVD tardymo dalies viršininkas papulk. Marakuševas kreipėsi į gen. maj. Kondakovą sankcijos naudoti fizinio poveikio priemones Urbanavičiaus atžvilgiu /.../

3.    1953 m. vasario mėn. Panevėžyje suimti penki „Aušros tėvūnijos“ nariai. Su pulk. Počkajaus leidimu papulk. Marakuševas ir jo pavaldiniai naudojo fizinio poveikio priemones^*.

4.    1953 m. sausio mėn. Šiaulių MGB gavo duomenų, kad Kelmės gyventoja V. I. Česnauskaitė susijusi su „Kęstučio“ apygardos štabu ir numačius pereiti į nelegalią padėtį. Sausio 22 d. sulaikyta ir prisipažinus dėl ryšių (su pogrindžiu — A. A.), neišdavė banditų slapstymosi vietos.

^* Kankinti K. Diržys, J. Cibulskis, Z. Šekštelė. J. Diržienė.

Kondakovas buvusiam Šiaulių MVD skyriaus viršininkui Jarockiui ir jo pavaduotojui pulk. Pachomyčevui leido naudoti fizinio poveikio priemones. Jų naudojimas /.../ reikiamų rezultatų nedavė...“³¹

Kankintojų aukos apie kankinimus papasakojo dar daugiau. Savo pareiškime K. Diržys parašė, kad kankintojams pasakęs: „...jeigu jūs norite, aš viską pasirašysiu, o jei jūs mane ir toliau mušite, tai aš pasakysiu, kad į organizaciją „Aušros tėvūnija“ užverbavau visus Panevėžio miesto gyventojus...“³². Ir vis vien K. Diržį kankino ne tik Panevėžyje, bet ir Vilniuje. Jį mušė kumščiais, plakė rimbu, spardė kojomis. Kai K. Diržiui atsirado drąsos pasiskųsti prokurorui, jį dar stipriau sumušė. Toje pat byloje kaltintas J. Cibulskis nurodė, kad „du kartus mušė Panevėžio MVD miesto skyriuje ir tris kartus Vilniuje, MVD pastate. Panevėžyje jį mušė kap. Pozdorovkinas ir papulkininkis /.../ Panevėžyje mušė guminiu rimbu, o Vilniuje papulkininkis mušė gumine lazda“³³.

Kokios buvo kankinimo priemonės karinių prokurorų nejaudino. Iš S. Grimovičiaus rašto aiškiai matosi, kad priekaištaujama ne dėl kankinimų, o dėl bereikalingo jų naudojimo.

1954 m. sukurto Valstybės Saugumo Komiteto (KGB) tardymo arsenale nebeliko sankcionuotų fizinių kankinimų, bet išliko visi kiti provokacijomis, grasinimais ir šantažu paremti tardymo metodai. Prievartos sistema tebefunkcionavo.

Išvados:

1.    MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t. y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.

2.    Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.

3.    Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis.

Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.

4.    Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.

5.    NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.

6.    Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.

7.    Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1.    Raudonojo teroro paroda. K., 1942. P. 1.

2.    Darnusis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940—1959) metais. K., 1991. P. 24.

3.    Bielinis K. Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija. New Yorkas. 1963. P. 95.

4.    Lietuvos Valstybinis Visuomenės Organizacijų archyvas (toliau—LVVOA). F. 1771. Ap. 8. B. 183. L. 118.

5.    Ten pat. Ap. 9. B. 269. L. 49.

6.    Ten pat. L. 4.

7.    Ten pat.

8.    Ten pat. L. 49.

9.    Grunskis E. Pokario rezistencija ir jos slopintojai // Krašto apsauga. 1992. Liepos 30.

10.    LVVOA. F. 1771. Ap. 8. B. 177. L. 51, 52.

11.    Ten pat. Ap. 9. B. 264. L. 117.

12.    Ten pat.

13.    Ten pat. L. 99.

14.    Ten pat. L. 131.

15.    Ten pat. Ap. 108. B. 21. L. 270.

16.    Ten pat.

17.    Ten pat. B. 2. L. 209, 242.

18.    Ten pat. Ap. 133. B. 50. L. 222.

19.    Ten pat. Ap. 108. B. 2. L. 192.

20.    Ten pat. L. 194.

21.    1953 m. gegužės 30 d. Karo prokuroro S. Grimovičiaus raštas LKP (b) CK Administracinio sk. vedėjui Bylinskiui // Ten pat. Ap. 133. B. 50. L. 222.

22.    Ten    pat.

23.    Ten    pat.

24.    Žinios apie 1945—1952 m. nuteistus už įvairius nusikaltimus MVD, MGB ir Milicijos darbuotojus // Ten pat. L. 224.

25.    Ten    pat.    L.    225.

26.    Ten    pat.    L.    227.

27.    Ten    pat.

28.    Ten    pat.    B.    53. L. 49, 52.

29.    Ten    pat.    L.    49, 54.

30.    1952 m. vasario 29 d. spec. pranešimas // Ten pat. B. 24. L. 16.

31.    1953 m. rugpjūčio 8 d. MVD pasienio kariuomenės karinio prokuroro S. Grimovičiaus raštas A. Sniečkui // Ten pat. B. 50. L. 185, 186.
S. Grimovičiaus raštas A. Sniečkui f( Ten pat. B. 50. L. 185, 186.

32.    Ten pat. L. 178.

33.    Ten pat.

• Ankstesnis
• Sekantis