KOMENTARAI „KOVŲ PRISIMINIMAMS“

PO TO, KAI RAŠĖME

Gimiau ir užaugau Šiaulių apskrityje (dab. Radviliškio rajone) Šiaulėnų valsč. Siaulaičių km. 1948—49 metais kartu su mama Elena Niparavičiene padėjau savo krašto partizanams. Mokiausi tada Šiluvos, vėliau Tytuvėnų gimnazijoje. 1949 metų spalio 8 dieną mane areštavo. Vėliau, 1950 m. pradžioje, areštavo ir mamą. Abi gavome po 10 metų lagerio. Kalėjau Intoje, Pečioros srityje, Karagandos srityje. Mama buvo Mordovijos lageriuose.

Skaitydama LKA 3—4 numerį pažinau šiaulėniškius ir kitų apylinkių partizanus. Norėčiau apie juos papasakoti.

Apie Palapyšių kautynes 1949 m. rugpjūčio 29 d. rašo Birūtėnas. Jis — vienas iš keturių brolių partizanų Žiogų — Antanas Žiogas. Anksčiau jo slapyvardis buvo Aliutas. Birutėno slapyvardį jis pasirinko 1949 m. po partizanų vadų suvažiavimo prie Radviliškio. Jis per savo apylinkes lydėjo vadus, ėjo sargybą, berods, ir kai kuriuose posėdžiuose dalyvavo.

Apie Kovo 10 dienos kautynes rašo Laisvūnas iš Liutauro atsiminimų. Liutaurą pažinojau labai gerai. Tai Jonas Šukys, kilęs nuo Šiluvos (Raseinių apskr.). Jo šeima, tiksliau tėvas ir brolis, buvo ištremta, sesuo Jadvyga Šukytė—Birutė gyveno pas žmones, vėliau buvo areštuota. Partizanavo ir jų brolis Antanas Šukys. Jonas Šukys—Liutauras buvo mūsų būrio vadas.

Degučių kautynes 1949 m. sausio šio 5 d. aprašo Laisvūnas iš Merkio atsiminimų. Merkį dar kartais vadindavo Daktaru. Tai Albertas Sauka, kilęs iš Raseinių apskr. Tytuvėnų valsč. Jis buvo ar būrio vado pavaduotojas ar kito rango vadas.

Apie Piktonių kautynes žinojau iš Antano Žiogo—Aliuto, Birūtėno epizodinių pasakojimų. Nežinojau, kad tas vyko Piktonių kaime, bet kad jos vyko tarp Šiaulėnų ir Šaukoto. Gerai pažinojau Lakūną. Tai Jonas Svetikas, dabar gyvenantis Radviliškyje. Jis vienas, ačiū Dievui, nors vienas išlikęs gyvas iš mūsų apylinkių partizanų. Jo brolis Vladas irgi buvo partizanas. Lakūnas ir Aliutas, kaip rašo, buvo sužeisti. Žuvo Gyrūnas ir Manžiūras. Kiek prisimenu, Gyrūnas buvo iš Šiaulėnų valsčiaus Gelažių km. Bronius Muklickas (ar Mukleckas). Manžiūro nepažinau. B. Muklicką dar vadino Klajūnu. Bene trečią naktį po kautynių partizanai Aliutą ir Lakūną atvedė į mūsų namus. Antano Žiogo—Aliuto koja buvo sutinusi — buvo peršauta pėda. Gerai, kad pataikė tarp pėdos kaulų ir kulka išlėkė jų nekliudžiusi, taigi, galėjome apsieiti be gydytojo. Lakūnas taip pat buvo sužeistas, berods, į ranką, jis buvo labai išbalęs — prarado daug kraujo. Aliutą paliko iki išgis koja. Atsimenu, kad jam paliko pistoletą ir granatų. Lakūnas pas mus nepasiliko. Kitą dieną mama išėjo į Šiaulėnų vaistinę vaistų. Ji apsirišo delną, neva įsikirto kirviu ranką. Vaistininkas patikėjo ir vaistus jai pardavė. Partizanai dar buvo prašę sužinoti, kur numesti žuvusiųjų kūnai. Mama, slapčia priėjo prie stribų būstinės ir per tvoros plyšius pamatė gulinčius kieme. Ji dar iš anksčiau pažinojo Bronių Muklicką ir partizanuose matė, tai greitai atpažino jo lavoną.

Vėliau žmonės kalbėjo, kad juos užkasė ant Siušvės upelio kranto prie Šiaulėnų miestelio. Per mėnesį Antanas Žiogas šiek tiek pasveiko ir vėl išėjo kartu su kitais. Vyrai suprato, kad pas mus gyventi nelabai pavojinga — buvome mažažemiai, mama našlė, didelio turto neturėjome. 1948—-49 metais jie išsikasė po tvartu bunkerį. Ten apsigyveno Aliutas, Lakūnas, Pranas Savickas—Naras iš Tytuvėnų miestelio (Pranas išliko gyvas ir tik prieš porą metų mirė Panevėžyje). Kartu gyveno ir Aliuto brolis Adolfas Žiogas—Šachtas. Sąlygos mūsų bunkeryje buvo blogos, nes jis buvo nedidelis ir po tvartu iškastas. Nežiūrint to, vyrai dirbo. Klausėsi užsienio žinių, rašė, parsinešdavo literatūros, kurią ir aš skaitydavau, grįžus savaitgaliui į namus. Vėliau Lakūnas su Naru išėjo, o vietoje jų apsigyveno Jonas Šukys—Liutauras.

V. BANIENE

Manfredo VOLODKOS pieš.